Neseniai gavome vieno skaitytojo laišką, kuriame jis iškelia įdomų šeimyninį klausimą ir pats stengiasi į jį atsakyti, klausdamas redakcijos, ar jo atsakymas yra teisingas. Jis rašo, jog kiekvienas vyras nori, kad jo žmona būtų ištikima. Tą patį galima pasakyti ir apie žmoną. Neištikimybė yra tikri šeimyninio gyvenimo nuodai. Anksčiau ar vėliau vienos pusės neištikimybė priveda prie skyrybų. Todėl tiek vyras, tiek žmona šiame klausime yra labai jautrūs; jeigu kuris nors jų pradeda kitą pusę įtarti neištikimybe, tuoj ima uoliau sekti tos įtartos pusės elgesį ir santykius su kitais asmenimis. Pvz., jei vyras įtaria žmoną, kad ji pradeda būti neištikima, jį erzina kiekvienas jos šypsnis, parodytas svetimam vyrui, kiekvienas jam pasakytas malonesnis žodis, kiekvienas išėjimas iš namų. Jį taip pat jaudina ir erzina kitų vyrų pagyrimo ir simpatijos žodžiai, pasakyti jo žmonai. Trumpai sakant, jis yra labai nepatenkintas, jeigu žmona turi didesnį ar mažesnį pasisekimą kitų vyrų tarpe. Bet ar čia nėra pavydas? Pavydas yra viena iš didžiųjų nuodėmių, bet šeimos neištikimybė taip pat yra labai didelė nuodėmė, tad kaip šiuos du dalyku suderinti?
Jeigu nuspręsi kovoti prieš savo pavydą, tada turėsi stengtis nieko žmonai nesakyti, jos nesekioti, nepykti, jeigu ji juokauja ar flirtuoja su kitais vyrais. Bet šitoks elgesys gali būti labai pavojingas. Gal iš pradžios tikrai yra tik smulkmenos tie žmonos juokavimai, tas noras patikti kitiems, tie meilūs žodžiai ir šypsniai. Tačiau jeigu vyras nieko jai už tai nesakys, jos neperspės, gal visa tai vis didės ir didės, kol prieis prie labai rimtų dalykų ir pagaliau prie skyrybų. Juk ir maža kibirkštėlė gali sukelti didelį gaisrą, jeigu jos neužspausi pačioje pradžioje. Tad kaip šiuo atveju elgtis?
A. Gulbinsko nuotr.
Lietuvaičių eisena pro Seserų Kazimieriečių aukšt. mokyklą Čikagoje.
Skaitytojas, šį klausimą iškėlęs, mano, kad saugoti šeimą nuo katastrofos yra tiek vyro, tiek žmonos pareiga, todėl pasipriešinimas pradedančiai reikštis neištikimybei negali būti joks pavydas, jokia nuodėmė. Priešingai, tylėjimas būtų nusikaltimas. Juk tikrai nusikalstum, jei neužgesintum tos kibirkštėlės, iš kurios tuoj kils gaisras ir sudegins tavo ar kaimyno namus.
Atsakymas yra visai teisingas, bet mes galime paklausti: kaip atskirsi, ar čia tikrai prasideda tavo žmonos neištikimybė, ar yra tik visai nepagrįstas tavo įtarimas ir pavydas? Atsakyti nėra taip lengva. Tu manysi, kad elgiesi teisingai, kad žmonos elgesys tikrai yra netinkamas, bet žmona agi manys visai priešingai. Gal būt, jai atrodys, kad tu ją be reikalo sekioji kiekviename žingsnyje ir neleidi pakalbėti su jokiu žmogum, nors ta kalba būtų ir nekalčiausia.
Šito klausimo išrišimas teorijoj yra labai lengvas, bet praktikoj gali būti labai painus. Kiekvienam aišku, kad pavydas yra nuodėmė. Bet pavydima tik gerų dalykų: turtų, garbės, pasisekimo. Niekas kitam nepavydi vargų ar nelaimių. Taigi, jei būsi nepatenkintas, kad žmoną kiti gerbia, giria, vertina, bus tikras pavydas. Tu žmonai pavydėtum tų gerų savybių, už kurias kiti ją giria ir vertina. Tai būtų nuodėmė. Bet jeigu matai, kad kiti ją giria ir brangina vien dėl to, kad ji su jais flirtuoja, kad sutinka su jų norais, laužydama tau ištikimybę, tada tavo širdyje kilusieji jausmai nėra pavydas, bet gal pyktis ar širdies skausmas. Tu šiuo atveju žmonai ne pavydi, kad ji yra gera, gabi, graži, bet esi nuliūdęs ir susierzinęs, kad ji yra bloga, nedora, neištikima. Taigi, ne jos gerų ypatybių tu neapkenti, bet tik jos nuodėmių. Kiekvienas žmogus turi nekęsti nuodėmės. Todėl toji neapykanta ar pyktis prieš nuodėmę, prieš blogį, yra geras dalykas. Šv. Rašte skaitome, kad ir Kristus buvo užsidegęs šventu pykčiu prieš tuos, kurie niekino Jo šventyklą.
Tad praktiška išvada gali būti tokia: stenkis visais reikalais, visais neaiškumais tuoj atvirai su žmona išsikalbėti. Neleisk, kad tavo širdyje slaptai teiktųsi vis daugiau ir daugiau įtarimo, pavydo, neapykantos. Gal tam nėra jokio pagrindo, gal tu įtari visai be reikalo. Taigi, kai pastebi savo žmonos elgesyje tai, kas tau nepatinka, pasakyk jai visa tai švelniai, gražiai, mandagiai, ne priekabių ieškodamas ir priekaištaudamas, bet tik norėdamas išsiaiškinti. Pasakyk jai, kad tu nemanai, jog ji yra neištikima, bet tas ar kitas jos elgesys tau atrodo pavojingas ir ilgainiui gali privesti prie visokių nemalonumų. Paklausk, kaip ji į tai žiūri. Ji, žinoma, dažniausiai teisinsis, vis tiek ar bus kalta ar ne. Tačiau kartais, jeigu tikrai ji bus nekalta, gal visai nesiteisins, bet pripažins, kad tas ar kitas jos elgesys tikrai buvo netinkamas ir pavojingas. Taip vis dažniau atvirai išsikalbant, praeis nepagrįsti įtarimai. Bet jeigu ji tikrai bus kalta, greičiausiai ginsis, bus neatvira, visaip stengsis išsisukinėti. Tačiau ilgainiui tau vis tiek. paaiškės, ar ji atvirai kalba, ar tave apgaudinėja. Jeigu tie jos įtartini meilikavimaisi po judviejų išsikalbėjimo mažės, arba bent nedidės, gali manyti, kad ji tikrai nekalta; bet jeigu po visokių pasiteisinimų ir "priesaikų" ji tuo nepageidautiniu keliu vis eis tolyn ir tolyn, tada galima manyti, kad tikrai ji yra kalta, tau neatvira, neištikima.
Ir šituo paskutiniu nemaloniu atveju didelis pyktis, griežtumas, barniai ir muštynės nieko nepadės. Stenkis kaip nors gražiuoju ją perkalbėti. Žinoma, čia reikia daug sugebėjimo, takto, mokėjimo valdyti nervus. Jei to nebus, visokios kalbos ir ginčai dar labiau judu vienas nuo kito atitolins.
Reikia stengtis prie to neprieiti. Jeigu žmona nuo tavęs pradeda tolti, paegzaminuok savo sąžinę, ar nerasi ir savyje kaltės. Žinoma, lygiai tą patį patarimą duodame ir žmonoms, kurios skundžiasi savo vyrais. Dažniausiai kaltės būna iš abiejų pusių. Tik meilė gali palaikyti šeimoje santaiką ir ištikimybę. Todėl nuolatos tą meilės ugnelę reikia saugoti ir kurstyti, kad ji neužgestų ir nesumažėtų. Tai bus įmanoma tik tada, kai žinosi, jog mylėti reiškia aukotis. Nemanyk, kad mylėti yra lengva. Taip galvoja tik gimnazistai. Tikra meilė gimsta tik skausmuose.
Redaktorius