Ne vienam, einančiam Amerikos miestų gatvėmis, ypač prieš Kalėdas, tur būt, teko pastebėti uniformutas mergaites su skambučiu rankoje, prašančias aukų. Paklausęs, kas jos esančios, gausi atsakymą, kad tai "Salvation Army" priklausančios mergaitės, kurios renka pinigus, ne sau, bet vargšams, neturtingiems, dėl įvairių priežasčių patekusiems į vargą ir nesugebantiems be kitų pagalbos iš jo išbristi. "Salvation Army — Išganymo Armija", kuri ypatingai užsiima labdarybės darbais, yra Įsteigta William Booth ir jo žmonos Catherine Booth.
William Booth (1829-1912) gimė Anglijoje. Jo tėvas buvo neturtingas žmogus, kurs net rašyti nemokėjo, bet motina buvo labai inteligentiška žydų kilmės moteris. Be abejo, iš motinos William paveldėjo žydiškus gabumus: mokėjimą organizuoti ir tvarkyti piniginius reikalus. Kadangi pats praleido jaunystę neturte, todėl gerai suprato ir kitų vargą. William buvo pakrikštytas Anglikonų Bažnyčioje, bet išauklėtas Metodistų tikėjime. William Booth priklausė prie atskiros metodistų šakos, vadinamos "Methodists New Connection". Būdamas 17 metų, jis pradėjo sakyti pamokslus, tapo evangelistu. Evangelistai skiriasi nuo kitų protestantų pastorių, ministerių ir pamokslininkų tuo, kad jie neužima nuolatinės vietos, bet vaikščioja visur ir skelbia evangeliją: fabrikuose, gatvėse, darbininkų kvartaluose. Jų metodai yra labai įvairūs, priklausą nuo kiekvieno asmeniško sugebėjimo. William Booth žmonėms labai patiko: buvo malonios išvaizdos, turėjo gražią juodą barzdą, gilų žvilgsnį. Būdamas 20 metų, atvyko į Londoną. Jo gyvenimas buvo labai rimtas ir pavyzdingas. Padarė Dievui kelis pasižadėjimus, kuriuos pasiryžo pildyti visą gyvenimą:
1. Anksti rytą keltis, kad būtų pakankamai laiko pasimelsti.
2. Būti atsargus kalboje, be reikalo nekalbėti ir neleisti veltui laiko.
3. Švelniai ir nuolankiai su kitais elgtis ir žmonėms visuomet priminti sielos išganymą.
4. Kasdien skaityti bent keturis skyrelius iš Šv. Rašto.
5. Gyventi vis didesnėje vienybėje su Dievu, stengtis įsigyti tikro šventumo ir visur matyti Dievo apvaizdą.
6. Šiuos pasižadėjimus skaityti, jei galima, kasdien arba bent du kartu į savaitę.
Paskui dar prašo, kad Dievas jam padėtų nugalėti save ir tapti Kristaus meilės kaliniu. Prisipažįsta esąs silpnas, todėl Kristaus malonė turinti jam padėti vykdyti šituos pasiryžimus.
William Booth, be abejo, buvo aukštos dvasios žmogus, bet, būdamas griežtas su savimi, daug reikalavo ir iš kitų. Jis nieko gero nematė tų laikų dvasiškijoje, visus kritikavo. Tokiu būdu įsigijo daug priešų. Pagaliau jis apleido metodistus ir perėjo prie "reformuotųjų". Tie jį paklausė, kiek algos norįs už savo patarnavimus. Booth atsakė: "Dvylika šilingų į savaitę". Kai tie nustebę pasakė, kad niekas negali su dvylika šilingų per savaitę pragyventi, Booth jiems tarė: "O, dvylikos šilingų per savaitę pakanka duonai ir sūriui!" Šitas pasakymas "gyventi duona ir sūriu" virto priežodžiu "Išganymo Armijoje".
Tuo pačiu metu įvyko kitas svarbus dalykas Booth gyvenime: jis susipažino su savo būsima žmona Catherine Mumford, kuri turėjo labai didelės reikšmės visame jo gyvenime ir ypač "Išganymo Armijos" steigime. Nors buvo džiovininkė, bet pagimdė aštuonis vaikus ir daug padėjo vyrui apaštalavime, sakydama pamokslus bažnyčiose, salėse ir aikštėse. Tada dar protestantų bažnyčiose buvo negirdėtas dalykas, kad moterys sakytų pamokslus ir atliktų pamaldas. Ponia Booth sutuoktuvių proga pasirašė savo būsimam šeimos gyvenimui kelis naudingus pasiryžimus, kuriuos ji uoliai vykdė visą gyvenimą:
1. Būti su vyru atvira ir neturėti jokių paslapčių šeimos gyvenime.
2. Nekrauti sau atskirai pinigų.
3. Pirmiau stengtis vyrą patraukti prie savo nuomonės, bet jeigu nepasiseka, tada pereiti prie jo nuomonės ir daryti taip, kaip jis nori.
4. Niekados nesiginčyti su vyru, girdint vaikams.
Jųdviejų moterystė visais atžvilgiais buvo labai laiminga: vienas kitą mylėjo, užjautė, vienas kitam padėjo. Savo "Išganymo Armijai" juodu paliko labai gražų šeimos pavyzdį. Be tokios vienybės ir sutarimo, be abejo, juodu nebūtų tiek daug gero padarę savo gyvenime.
William Booth išbuvo pas "reformuotuosius" tik tris mėnesius, paskui vėl grįžo prie metodistų ir buvo įšventintas kunigu. Jis lanko įvairius miestus, atverčia daug nusidėjėlių ir girtuoklių. Sakoma, kad per keturis mėnesius jis atvertęs apie du tūkstančius. Atsivertėliu jie laiko tokį, kuris po pamokslo viešai gailisi už savo nuodėmes ir užrašomas jo vardas. Metodistų viršininkai nenorėjo, kad jis taip visą laiką važinėtų po įvairius miestus, todėl jį paskiria pastorium į parapiją. Tas jam labai nepatiko. Iš pradžių priėmė tą paskyrimą, tikėdamasis, kad kitais metais viršininkai tą sprendimą pakeis. Bet jie savo sprendimo nekeitė, nes norėjo, kad būtų geriau aptarnaujamos bažnyčios. Antra vertus, tie "skrajojantieji" evangelistai kartais visokių keistenybių pridarydavo: klaupdavo viešai gatvėse, prašydami, kad nusidėjėliai atsiverstų; kiti kelias valandas išgulėdavo sniege, kad tokiu būdu sugraudintų nusidėjėlius. Kai kurie vaikščiodavo gatvėmis smuikuodami, o kai prie jų susirinkdavo daugiau žmonių, pradėdavo sakyti pamokslą. Kadangi jie trukdydavo susisiekimą, tai policija neretai tuos sambūrius išvaikydavo. Tada jie save laikydavo kankiniais už tikėjimą.
William Booth, pastebėjęs, kad metodistai jam neleis būti evangelistu, visai nuo jų atsiskyrė ir daugiau nebeprisidėjo prie jokios kitos sektos. Londone jis įsteigė "The Christian Mission". Pradžia buvo labai sunki: dvasiškija jų neapkentė, trūko pinigų namams įsigyti, kai kurie tą naują sąjūdį vadino "neišauklėtų žmonių išsigalvojimais". Ponia Booth, nors ir menkos sveikatos, bet ugningos širdies ir malonios išvaizdos, labai daug žmonių patraukė savo pamokslais ir pamaldomis. Daugelis ėjo iš smalsumo pamatyti pamokslus sakančią moterį, nes iki šiol dar niekas nebuvo sakykloje matęs moters. Ji lankė darbininkų namus, sergančias moteris, našlaičius. Ji gerai žinojo, kad šv. Povilas savo laiškuose liepia moterims bažnyčioje tylėti, bet apginti savo elgesiui priminė visiems kitą šv. Povilo pasakymą: "Čia nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyriškio, nei moteriškės; nes jūs visi esate viena Kristuje Jėzuje" (Gal. 3, 28). Moterims ji nuolat kartojo, kad bus Anglijai laiminga ta diena, kai ponios ta meile, kuria dabar myli šuniukus, pradės mylėti apleistus ir badaujančius vaikus...
Koks jų tikėjimas?
William Booth "Christian Mission" vardą 1879 m. pakeitė į "Salvation Army — Išganymo Armija". Jie užsibrėžė sau tikslą: nešti Kristaus kraują ir Šventosios Dvasios ugnį į kiekvieną pasaulio kampelį. Kai kurie mano, kad jų tikėjimas yra panašus į metodistų, bet tai netiesa. Nors jų įsteigėjas pirmiau priklausė prie metodistų, bet vėliau, kaip minėjome, iš jų išstojo ir jų labai nemėgo.
Kad geriau suprastume protestantiškų sektų tikėjimą, pažvelkime, koks yra pagrindinis jų skirtumas nuo katalikų tikėjimo. Katalikų Bažnyčioje kai kurios tiesos yra aiškiai ir tiksliai apibrėžtos ir iškilmingai paskelbtos. Visos mūsų tikėjimo tiesos plaukia iš Kristaus mokslo, surašyto Šv. Rašte arba mums perduoto tradicijos būdu. Vystantis istorijai, kylant įvairioms diskusijoms ir neaiškumams, Bažnyčia turėjo kai kurias tiesas tiksliai ir moksliškai apibrėžti, kad visiems būtų aiškus tuo klausimu Kristaus mokslas. Tas tiesas mes vadiname dogmomis. "Dogma" yra kilusi iš žodžio "docere — mokyti". Taigi, dogma reiškia kokią nors mokomą, bendrai priimtą tiesą. Teologinėj srity dogma reiškia religinę tiesą, kurios visi turi laikytis. Jei kas jos nepripažins, bus eretikas. Svarbiausios mūsų tikėjimo dogmos yra "Apaštalų Tikybos Išpažinime", trumpai vadinamame "Credo". Be abejo, ir protestantai turi savo "Credo", bet kadangi jie nepripažįsta jokio vieningo autoriteto, kurs prižiūrėtų to "Credo" mokslinį grynumą ir reikalautų, kad jis gyvenime būtų vykdomas, tai jų moksle yra didelis nuomonių skirtumas ir nėra jokios vienybės.
Pažiūrėkime, koks yra William Booth "Credo". Sakramentus jis laikė tik nereikšmingomis ceremonijomis, taigi, "Išganymo Armija" nepripažįsta jokių sakramentų, nei krikšto, nei eucharistijos, nei kitų. Booth dėl to nenorėjo pripažinti sakramentų, kad žmonės nemanytų, jog "Išganymo Armija" neturi visų priemonių išganymui, bet kai ką dar turi imti iš kitų tikybų. Jis norėjo, kad žmonės besąlyginiai pavestų "Armijai" savo sielos ir kūno išganymą. Pagal jo mokslą žmogaus išganymui pakanka žinoti, kad yra Dievas, dangus, velnias, pragaras ir Kristus, kurį reikia tikėti, ir to užtenka. Booth nenorėjo, kad jo sekėjai eitų į kitas bažnyčias, nes tokiu būdu, manė, nebūsią vienybės.
Protestantiškuose kraštuose, kur, drauge su imigrantais iš Britanijos, paplito ir "Išganymo Armijos" sekėjai, ypatingų sunkenybių nebuvo, bet kai Booth duktė nuvyko "Armijos" steigti į Prancūziją, susidūrė su labai sunkia problema. "Išganymo Armija", taip uoliai rūpindamasi vargšais, patiko ir katalikams, bet jie negalėjo jai priklausyti, jeigu norėjo ir toliau praktikuoti savo tikėjimą ir lankyti savo bažnyčias. Tačiau "Išganymo Armijai" pyktis su katalikų vyskupais ir kunigais nebuvo prasmės, todėl šiame klausime tyliai nusileido. Katalikai gali ir toliau atlikinėti religines pareigas savo bažnyčiose, nes "Armija" savo tikrų bažnyčių neturi, jie renkasi tik maldos arba susirinkimų namuose. Ten eiti katalikui savaime dar nėra draudžiama, nes jis tuo savo dalyvavimu neparodo, jog atsižada savo tikėjimo ir prisideda prie protestantiškos sektos. Bet šitokia padėtis vis dėlto nebuvo ideali. Pačioje Anglijoje katalikų vyskupai įvairiai šiuo atžvilgiu laikėsi. Sakoma, kad kard. Manning tokiai padėčiai buvęs palankus, bet kard. Vaughan buvo priešingas. Katalikai, priklausą "Išganymo Armijai", kvietė kardinolą aplankyti jų įstaigų. Jis ilgai nesutiko, bet pagaliau nuėjo. Įstaigos jam patiko, bet kad ten rado ir katalikų, tai nebuvo patenkintas. Juk mes ir savo tikėjime turime viską, ką gera pastebime ten. Jeigu katalikas ten eina, tai lyg ir parodo, kad jis savo tikėjimo negerbia ir nebrangina.
Išsiplatinimo priežastys
"Išganymo Armijos" kūrimosi metu buvo labai smarkiai pradėjusi vystytis industrija. Buvo statomi dideli fabrikai, apie kuriuos augo nauji miestai. Žmonės masėmis plaukė iš kaimų į fabrikus. Darbininkai fabrikantų buvo išnaudojami. Tada dar nebuvo jokios socialinės apsaugos, jokių unijų. Kol darbininkas būdavo pajėgus, jį laikydavo darbe, bet kai pasendavo ar šiaip dėl ko nors tapdavo netinkamas darbui, būdavo atleidžiamas be jokio atlyginimo, be jokios pensijos.
Žmoniją labai kankino įvairios ligos, ypač džiova ir raupai. Džiovininkams jokių sanatorijų nebuvo. Nuo raupų pradėta skiepyti aštuonioliktojo šimtmečio gale, bet žmonės skiepijimo reikšmės nesuprato, jo vengė, ir gydytojams buvo labai sunku juos prikalbėti.
Krikščioniškasis mokslas teisingai sako, kad visos pasaulio blogybės: ligos, skausmai, nelaimės yra gimtosios nuodėmės pasekmės. Taip pat ir savo asmeniškomis nuodėmėmis žmonės užsitraukia daug nelaimių ir skausmų. Taigi, būtų klaidinga vien tik gamtiškomis priemonėmis prieš visas pasaulio blogybes kovoti. Bet taip pat klaidinga, jei kas visiškai nekreiptų dėmesio į gamtiškas priemones, bet visas blogybes stengtųsi panaikinti tik pamokslais ir paraginimais melstis. Matant žmonių vargą ir skurdą, reikia ir materialinėmis priemonėmis jį mažinti. Reikia parodyti žmonėms meilės, ne tik už juos meldžiantis ar pamokant, bet taip pat ir materialine parama, auka, išmalda. Tad "Išganymo Armijos" pasisekimo gal ir reikia ieškoti tame, kad jie stengėsi palengvinti žmonių skurdą tiek dvasinėmis, tiek medžiaginėmis priemonėmis.
Kai kas William Booth prikiša, jog jis nesukūręs jokių aiškių socialinių teorijų ir neišvystęs mokslo apie socialinius klausimus, kaip pvz. yra padaręs Marksas. Bet visi matome skirtumą: Markso teorijos nesumažino, bet tik padidino žmonijos vargą, nes jos nesiremia religija, priešingai — prieš ją kovoja. "Salvation Army" socialiniams darbams pasišvenčia iš religinių motyvų ir vartoja religines priemones: maldą, pasninką, procesijas, pamokslus. Rezultatai labai geri, jie daug kam ašaras nušluostė ir ištraukė iš didelio vargo.
"Išganymo Armija" neveltui yra vadinama armija. Ji yra sutvarkyta kariškais, griežtais pagrindais, iš narių reikalaujamas visiškas paklusnumas vyresnybei. Jų santvarkoj vartojami kariški terminai, nariai dėvi uniformą, kurios spalvos atvaizduoja "kraują ir ugnį". Savo kariais viršininkai pasitiki, siųsdami juos net į pavojingiausias vietas. Jų pareiga yra "šluoti ir valyti miestus nuo dvasinių nešvarumų". Pats Booth sakė: "Kas pažįsta Dievą ir Juo pasitiki, atsispirs visokioms pagundoms".
"Išganymo Armijos" veikla
Iš narių yra griežtai reikalaujama:
1. Susilaikyti nuo alkoholinių gėrimų ir rūkymo.
2. Nelaikyti barų ir smuklių.
3. Neskaityti nepadorių knygų ar laikraščių.
4. Kukliai rėdytis.
5. Nariai neturi vienas kito apkalbėti; varge turi vienas kitam padėti.
6. Visi turi lankyti susirinkimus, įvykstančius paprastai kartą savaitėje. Kiekvieną susirinkimą reikia pradėti ir baigti malda. Susirinkimo metu kiekvienas turi pasipasakoti, ką patyrė savo apaštalavime, kokie buvo pasisekimai ir nepasisekimai, kokias priemones vartojo.
Apaštalavimo priemonės:
1. Eik pas žmones, su jais bendrauk, kalbėk, juos sudomink, lankyk ligonines, barus, nebijok, jeigu ten ir buteliai lakstys tau virš galvos.
2. Vartok tokias propagandos priemones, kokias šiandien vartoja prekybininkai.
3. Organizuok įdomias pamaldas, paįvairink pamokslus giesmėmis, muzika. Leisk žmonėms išreikšti savo jausmus: jei kas nori verkti, tegul išsiverkia; kas nori šokti, tešoka; kas nori šūkauti, tešūkauja, tik tinkamoje vietoje.
4. Nenorėk viską pats padaryti, pasinaudok ir kitų žmonių patarnavimais.
5. Nieko nedaryk skolintais pinigais. Jei neturi pinigų, prašyk, kad kas nors paaukotų, bet niekados nesiskolink.
Skaičiai ir veikla Amerikoje
Į Jungtines Amerikos Valstybes pirmieji "Išganymo Armijos" nariai atvyko 1880 metais. 1904 m. vyriausia "Armijos" vadove paskirta Booth duktė Evangelina. Armija yra skirstoma į korpusus, kuriuos paprastai sudaro atskirų miestų nariai, bet dideliuose miestuose gali būti ir keli korpusai. Visa Amerika yra padalinta į keturias teritorijas: rytų, centro, vakarų ir pietų. Štai 1947 metų daviniais jų skaičius ir veikla Amerikoje:
Narių — 215,094.
Korpusų — 1,378.
Karininkų ir kadetų — 5,084.
Vietinių pareigūnų — 37,511.
Padaryta susirinkimų — 1,739,656.
Konvertitų — 58,134.
Viešbučių išlaikyta — 116.
Nakvynė suteikta — 1,351,515.
Pavalgydinta — 5,500,328.
Gimdymo ligoninės — 34, kuriose 10,219 moterų gavo patarnavimą.
Bendros ligoninės — 10, kuriose 14,666 ligonių buvo slaugyta.
Vaikų prieglaudos — 8, kuriose buvo 181,259 lovos.
Vasaros stovyklos — 58, kuriose dalyvavo 45,735 žmonės.
Išvaduota karo belaisvių — 10,-798.
Yra atlikta ir kitokių smulkesnių darbų, kurių čia neminėsime. Skaičiai rodo, kad tikrai daug padaryta. Taip pat suprantame, kad visa tai yra atliekama karišku tikslumu, vedant smulkias statistikas. Daug žinių iš jų veiklos galima rasti jų spausdiniuose, ypač "War Cry" ir "Young Soldier".
Užbaiga
Šituo straipsniu mes pabaigiame nagrinėti protestantiškas sektas. Patys skaitytojai to buvo prašę. Be abejo, pakalbėjome tik apie svarbesniąsias. Iš viso J.A.V. yra apie 300 sektų, bet jos visos yra daugiau ar mažiau giminingos su čia paminėtomis. Šių sektų seriją pradėjome, kalbėdami apie liuteronus, ir baigiame su "Salvation Army". Liuteris, tur būt, neatpažintų, kad tai yra protestantiška sekta, bet vis dėlto ji išsivystė iš jo mokslo. Jeigu Liuteris sau leido reformuoti Kristaus įsteigtąją Bažnyčią, dėl ko kiti negali reformuoti Liuterio Bažnyčios? Jie taip ir padarė.
Liuteris savo nuožiūra keitė kai kurias Šv. Rašto vietas. Jo sekėjai tęsia šį darbą toliau. Pvz., 1951 m. Šv. Rašto vertime Marijos jie jau nebevadina mergaite, bet jauna moteriške (ne "virgin", bet "a young woman"). Tai reiškia, kad jie jau nepripažįsta Marijos mergystės, Kristus esąs gimęs tokiu pat būdu, kaip ir kiti žmonės. Kai kurie protestantai tuo labai pasipiktino, pvz., garsusis radijo pamokslininkas Peter Elders-veld.
Tie nesutikimai mums yra visiškai suprantami. Juk protestantai neturi jokio autoriteto, jokio šeimininko, kiekvienas gali daryti, ką tik nori. Tad bestudijuojant jų sektas, mums katalikams reikėtų vis labiau ir labiau pamilti ir vertinti savo tikėjimą ir savo Bažnyčią. Pats Kristus pasakė, kad šitą savo Bažnyčią Jis pastato ant uolos, ir pragaro vartai jos nenugalės.
J. Venckus, S. J.