Kiekviena gyvoji kalba nuolat keičiasi. Gyvenimui einant pirmyn, vystantis kultūrai ir civilizacijai, kintant žmonių papročiams ir jų grožio bei meno nuojautai, kinta ir kalba, vis labiau prisitaikydama prie naujų gyvenimo aplinkybių. Bažnyčios dogmos yra amžinos. Kintant laikams ir papročiams, jos nesi keičia. Bet kartais, nenorint pakenkti amžinoms dogmoms, bijantis paliesti tikėjimo pagrindus, delsiama keisti ir tokius dalykus, kurie su dogmomis ir tikėjimu nieko bendra neturi, tačiau yra keistini ir pritaikytini prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų. Panašiai yra ir su bažnytine kalba. Kai kuriose tautose ji žymiai skiriasi nuo kasdieniniame gyvenime vartojamos. Seni, archaiški žodžiai, pavartoti kasdieninėj kalboj, gal tik juoką sukeltų, bet bažnytinėj kalboj kai kas juos net labiau mėgsta, nes mano, kad jie tikėjimo dalykams suteikia lyg kažkokio paslaptingumo ir iškilmingumo. Bet tai grynai skonio dalykas. Bendrai, su Dievu reikėtų vartoti tą pačią kalbą, kaip ir su žmonėmis. Dėl ko turėtumėm griebtis pasenusių žodžių, lyg Dievas nepripažintų pažangos?...
Lietuvoje, greta bendrinės kalbos, buvo stengiamasi gryninti bei švarinti ir bažnytinę. Kadangi mes krikščionybę priėmėme vėlai, tai bažnytinių terminų teko skolintis iš lenkų ir gudų, kurie jau buvo nuo seniau krikščionys. Kai kuriais nereikalingais skoliniais vėliau mes nusikratė-me, pvz., macnas, smertelnas, traicė, pakūta, spaviedis. Bet kai kurie dar pasiliko ir, galima sakyti, įsigijo pilietybės teises. Prie jų mes pripratome ir nė nemanome keisti, pvz. Kalėdos, Velykos, gavėnia, pasninkas, bažnyčia. Nors pastarąjį arkiv. J. Skvireckas bando keisti eklezija, tačiau neatrodo, kad šitas žodis galėtų mūsų kalboje prigyti. Bet juk nėra nė reikalo. Kuo graikiškas žodis geresnis už mums jau priprastą lenkiškąjį?
Vis dėlto dar mūsų bažnytinėje kalboje yra užsilikusių tokių nelietuviškų žodžių ir posakių, kuriuos jau seniai galėjome pakeisti lietuviškais, bet tai nebuvo padaryta, vis be reikalo delsiant. Kun. St. Yla neseniai mums suteikė malonią staigmeną, išleisdamas naują maldaknygę, vardu "Sveika Marija", kurioje yra visai vykusių kalbos pataisų. Bet ne visi tuo apsidžiaugė. Kai kurie prieš autorių sukilo, kaltindami ji per dideliu sauvaliavimu.
Į visus puolimus kun. Yla atsakė atskiru 92 psl. leidinėliu, pavadintu "Liturginės terminijos klausimu". Šiame leidinėlyje autorius pasisako jokių naujų reformų savo išleistame maldyne nepadaręs, tik, pasitaręs su kalbininku Skardžium, atlietuvinęs tuos terminus ir išsireiškimus, kurie be jokio reikalo į mūsų bažnytinę kalbą buvo įvesti svetimų kalbų įtaka užsikrėtusių žmonių.
Viena kita autoriaus pataisa gali būti diskutuotina, bet kai kurios jų yra labai geros ir sveikintinos. Čia paminėsime tik svarbesnes. Maldoje "Tėve mūsų" vietoj įsigalėjusio pasakymo "kaip danguje, taip ir ant žemės" yra sakoma "kaip danguje, taip ir žemėje". Be abejo, taip ir turi būti. Šis klausimas jau ir praeityje buvo keltas. Kai kurie galvojo, kad pasakymą "žemėje" reikia suprasti "žemės viduryje". Bet kaip mes sakome, kad žmonės gyvena Europoje arba kokioj nors saloj, bet ne "ant Europos" ar "ant salos", taip turime sakyti ir "žemėje", bet ne "ant žemės". "Ant" yra į mūsų kalbą įsibrovęs slavizmas.
Maldoje "Sveika Marija" ir litanijose vietoj įprastinio "melski už mus" vartojama "melskis už mus". Su šia autoriaus pataisa nenorėtumėm sutikti. Juk sangrąžinis "melskis" reiškia melstis už save arba, bendrai, kalbėti maldas. Mes Marijos prašome, kad ji už mus melstų Dievą, kad ko nors mums išprašytų, todėl reikėtų sakyti ne "melskis už mus", bet "melsk" arba "melski už mus". Panašiai yra ir kitose kalbose, pvz., vokiečiai turi taip pat du atitinkamus žodžius: "beten — melstis" ir "bitten — melsti, prašyti". Maldose, kreipdamiesi į Mariją ar į šventuosius, jie nesako "bete fuer uns", bet "bitte fuer uns".
Maldoje "Tikiu" nesakoma "tikiu į Dievą", bet "tikiu Dievą", vadinas, išleidžiama "į", kuris mūsų kalboje su žodžiu "tikėti" nevartojamas. Mes sakome "tikėti ką" arba "tikėti kuo". Kartais dar pasakoma "tikėti kam", bet ne visi kalbininkai su šia pastarąja forma sutinka. Dėl "tikiu Dievą" ir "į Dievą" daug ginčų buvo ir Lietuvoje. Pasakymas "tikiu į Dievą" yra vertimas iš kitų kalbų. Todėl jau 1918 m. arkiv. Karevičius savo vyskupijoje įvedė "Tikiu Dievą". Po to buvo daug ginčytasi ir pagaliau nulėmęs grįžti prie "į" svetimtautis, lietuviškai nemokąs dignitorius. Reikia pastebėti, kad ir lotyniškam tekste žodis "credo" kartais vartojamas su "in", kartais su galininku be "in". Kai yra minimi Švenč. Trejybės asmenys, tai sakoma "credo in", o kai kalbama apie daiktus, tai vartojamas galininkas be "in", pvz., sakoma: "credo Ecclesiam", "credo vitam aeternam" ir t. t. Kai kurie čia įžvelgia tam tikrą teologinį skirtumą. Kai kalbama apie asmenis, tai žodžiu "tikiu" norima išreikšti ne tiek tikėjimas jų egzistencija, kiek tikėjimas jų žodžiais ir jų mokslu, todėl ir sakoma "credo in", o kai kalbama apie daiktus, tai pabrėžiamas tikėjimas tik jų egzistencija, todėl vartojamas galininkas be "in". Bet sunku pasakyti, ar yra koks nors pagrindas taip samprotauti. Vis dėlto būtų gera, kad mūsų kalbininkai pasitartų su teologais ir galutinai nustatytų, kaip reikėtų šiuo atveju sakyti.
Daugiausia triukšmo sukėlė tai, kad šiame kun. Ylos maldyne Marija vadinama ne panele, bet mergele. Kai kas net pradėjo šaukti, kad tai yra Marijos paniekinimas. Mes manytume priešingai: vadinti Mariją panele galėtų būti jos paniekinimas. Viena, jau šis žodis yra nelietuviškos kilmės. Antra, žodį "panelė" mes vartojame lygiai tokia prasme, kaip anglai — miss, prancūzai — mademoiselle, vokiečiai — Fraeulein, italai — signorina. Ar nebūtų juokinga ir keista, jei pasakytum "miss Maria" arba "mademoiselle Maria”? Lygiai netinka sakyti "panelė Marija". Panelėms mes galime vadinti ir visai nedoras, negarbingas moteris, bet jeigu jas pavadintume mergelėmis, tai būtų joms neužtarnauta garbė, žodžiu "mergaitė" arba "mergelė" išreiškiame Marijos mergystę, nekaltumą. Taigi, tik šie žodžiai jai ir tinka.
Lotynišką žodį "virgo" į lietuvių kalbą senovėje versdavo žodžiu "merga". Pvz., Mažvydas savo katekizme, išleistame 1547 m., kalbėdamas apie Kristaus gimimą, sako: ''Gimes isch Marias mergas". Kan. Myk. Daukša Ledesmos katekizme taip verčia paskutinę "Salve Regina" eilutę: "O maloniji, o meiliji, o saldiji merga Maria!" Bet ilgainiui šis žodis kai kuriose Lietuvos vietovėse įgavo neigiamos, paniekinančios prasmės. Tačiau daugelyje Lietuvos vietų jis buvo visuomet vartojamas gera prasme. Kaip mažieji yra vadinami berniukais ir mergaitėmis, taip subrendusieji — vyrais ir mergomis.
Vis dėlto, tur būt, dabar niekas nesiims teigti, kad Mariją reikėtų vadinti merga. Mes ją turėtume vadinti mergaite arba mergele. Abudu žodžiai yra gražūs ir tinkami. Tas pats Mažvydas kitoje vietoje Mariją vadina mergaite. Mūsų laikais ragino Mariją vadinti mergaite kalbininkas kun. Jaunius. Šis žodis ir buvo vartojamas daugelyje religinio turinio knygų. Šalia jo buvo vartojamas ir žodis "mergelė". Gal būt, ir reikėtų apsispręsti už žodžio "mergelė" vartojimą. Žodis "mergaitė" vartojamas kaip priešingybė "berniukui". Juk ir Jėzų mes vadiname Kūdikėliu, Vaikeliu, Berneliu, bet ne Berniuku. Tad kun. Ylos ryžtas yra girtinas ir sveikintinas. Bet, gal būt, jam reikėjo parodyti dar daugiau drąsos ir litanijose vartoti lietuviškesnius žodžių derinius. Vietoje "karaliene angelų", "karaliene taikos", reikėtų sakyti "angelų karaliene", "taikos karaliene", nes lietuvių kalboje pažyminys dedamas prieš pažymimąjį žodį, o ne po jo, kaip paprastai esti kitose kalbose. Toks vartojimas palengvintų ir litanijų giedojimą, nes būtų daug lengviau reikiamoje vietoje išlaikyti žodžių kirtį.
Čia palietėme tik vieną kitą klausimą, bet jų yra daug daugiau. Šiomis pastabėlėmis norėtumėm atkreipti ir mūsų kalbininkų dėmesį į bažnytinės kalbos problemas. Būtų labai naudinga, kad jie visi susitartų ir galutinai išspręstų ginčytinus klausimus. Kai kurie sako, kad dabar, gyvenant tremtyje, kalbinėms reformoms nėra tinkamas laikas. Bet reikia atsiminti, kad kalbininkai pripažįsta, jog Lietuvoje buvo labai sunku mūsų kalbą ir rašybą reformuoti, nes labai delsusi Švietimo Ministerija. Tad dabar, kai jokių trukdymų iš šalies nėra, gal ir kalbininkams bus laisvesnės rankos. Jei jie visi susitars ir vieningai ką nors nuspręs, mūsų visuomenė tai priims. O kai žmonės įpras teisingus žodžius vartoti, tada jau turėsime gerą argumentą ir prieš tuos, kurie kratosi visa to, kas nauja ir jiems neįprasta.
J. V a i š n y s, S. J.