Kartą ūkininkas kažkokiu reikalu atėjęs į kleboniją. Klebonas jį pakvietė į valgomąjį ir pasiūlė vaišintis. Ant stalo buvo duonos, sviesto, mėsos ir gražus tortas. Kaimietis, pamatęs tortą, atsipiovęs paragavo, ir jam labai patiko. Taigi, jis piovė vieną gabalą po kito ir valgė. Kai jau torto buvo maža belikę ir kiti sėdėjusieji prie stalo jo dar nebuvo ragavę, šeimininkė kreipėsi į ūkininką sakydama, kad gal ko nors kito pamėgintų: mėsos, sviesto. Bet kaimietis jai ramiai atsakė: "Mano jau tokia mada — kuo pradedu, tuo ir pabaigiu."
Kitas kaimietis vestuvėse tiek cukraus į arbatą dėjo, kad net per kraštus pradėjo arbata tekėti. Mažas berniukas, tai pamatęs, jam sako: "Ar jūs, dėde ir namie tiek cukraus į arbatą dedate?" — "Namie, kaip namie", atsako kaimietis, "bet kartą į svečius atėjęs, turi žmogumi pasirodyti."
Tai yra anekdotai, bet panašių dalykų prie stalo pasitaiko ne taip jau retai ir ne tik tarp kaimiečių. Rusų priežodis sako: "Pagal rūbą žmogų sutinkame ir pagal jo protą jį palydime." Tai reiškia, kad iš rūbo sprendžiame, kaip tą žmogų sutikti, kaip su juo elgtis, o paskui, su juo pasikalbėję, mes žinome, ko jis vertas, kokio aukštumo yra jo asmenybė. Kiek apie žmogų galime spręsti iš jo rūbo ir iš kalbos, beveik tiek pat galime spręsti ir iš to, kaip jis užsilaiko prie stalo: ar jis yra kuklus, santūrus, susivaldąs, ar priešingai: ne-susivaldąs, egoistas, kurs tik medžioja skanesnius kąsnelius, jokio dėmesio nekreipdamas į kitus.
Dar daugelis, tur būt, atsimena pirmąsias tėvų mandagumo pamokas: "Valgyk ramiai, nečiaupsėk lūpomis, nekalbėk, kai burnoje turi maisto, nekišk į burną pirštų." Bet yra ir daugiau taisyklių, kurių žmogus turi laikytis tame veiksme, kuris mums yra bendras su gyvuliais, jeigu jis nori pakilti aukščiau už gyvulius ir elgtis, kaip žmogus. Bendrai, reikia stengtis valgant kelti kaip galima mažiau triukšmo lūpomis, dantimis, peiliais ir šakutėmis. Reikia visuomet atsižvelgti į savo kaimynus, drauge sėdinčius prie stalo.
Kai šeimininkė svečius pakviečia į valgomąjį paprastai vyrai ir moterys eina poromis: moteris eina truputį pirma vyro, ypač jei ankštas praėjimas; vyriškis patraukia moteriškei kėdę, o po to pats atsisėda. Sėdint nelaikyti toli nuo stalo kėdės, nes tai ir pačiam nepatogu ir praeinantiems kliudoma. Atsisėdus tuoj imama servietėlė ir patiesiama ant kelių (kiti ją palieka sulankstytą gulėti ant stalo). Pavalgius, servietėlės nereikia sulankstyti, bet palikti ant stalo šalia lėkštės. Servietėlė yra tam, kad apsisaugotum rūbus nuo netyčia nukrintančių valgio trupinėlių ar gėrimo lašelių ir kad galėtum nusišluostyti lūpas.
Sėdint negalima dėti alkūnių ant stalo, jos turi būti laisvos kaip galima arčiau prie paties žmogaus šonų. Amerikoje leidžiama moterims dėti alkūnes ant stalo, mat, jų rankos yra mažesnės ir elegantiškesnės, todėl gal ir neatrodo taip gremėzdiškai, jeigu jas ir ant stalo uždėsi.
Mokėjimas gerai valdyti pirštus yra didelis menas. Laikant šaukštą, peilį ar šakutę, nereikia per daug sulenkti visų pirštų, kad nebūtum panašus į šimpanzę, kuri bet kurį daiktą labai tvirtai suspaudus laiko, kad kas nors neatimtų. Kokius valgius galima imti pirštais be šakutės? Duona ir visokios bandelės (bulkutės) imama tik pirštais, atsilaužiant gabaliuką, užsitepant sviesto ir dedant į burną. Kai kurie sako, kad pirštais galima imti ir viščiukų kojeles ar kitos rūšies mėsą su kaulais, bet to nepatartina daryti, nebent piknikuose. Reikia vengti pirštais imti bet kokį valgį, nuo kurio pirštai susitepa ir susitaukuoja. Pirštais galima imti alyvų uogas, ridikėlius ir kitas panašias daržoves, tik stengtis neliesti likusių, kurias kiti ims. Kai kuriose šalyse pirštais neima apelsinų, persikų, aprikosų, bet valgo su peiliu ir šakute.
Vengti kišti pirštus į burną. Jei kartais būtinai reikia ką nors išimti, pvz., įstrigusį žuvies kaulą, reikia burną prisidengti servietėle. Savo burnos vidų gali rodyti tik gydytojui, kai esi jo kabinete. Valgant vyšnias ar kitokius vaisius su kauliukais, kauliukų negalima tiesiai spiauti į lėkštę. Reikia juos pirma paimti į gražiai sugniaužtą saują ir paskui įdėti į lėkštę. Valgant kompotą, kuriame yra vaisių kauliukų, kauliukai pirma iš burnos dedami į šaukštą, o paskui į lėkštę.
Valgant sriubą, negalima pūsti, jeigu ji yra karšta. Norint atvėsinti, galima tik šaukštu ją pajudinti ir pamaišyti. Bet prityrusios šeimininkės neduoda į stalą perdaug karštos sriubos, kuria svečiai gali išsideginti burną. Semiant sriubą šaukštu, reikia semti, traukiant šaukštą ne į save, bet nuo savęs. Baigiant valgyti, paprastai nereikia versti į šoną lėkštės, kad būtų galima geriau viską išbaigti, bet jeigu verčiama, tai taip pat ne į save, bet nuo savęs. Galima srėbti sriubą arba iš šaukšto galo arba iš šono. Geriau ir gražiau atrodo, jeigu srėbsi trupučiuką iš šono, bet ne iš paties galo. Nereikia sriubos iš šaukšto srėbti, bet ją pilti į burną. Garsus siurbimas ko nors iš šaukšto ar iš stiklo yra neišauklėjimo pažymys. Pavalgius, šaukštą reikia palikti lėkštėje taip, kad jo kotas eitų lygiagrečiai su stalo kraštu.
Reikia žinoti, kas valgoma tik šakute, o kam reikia ir peilio. Be peilio tik šakute valgomi įvairių rūšių blynai, kugelis, cepelinai, kiaušinienė. Pirmiau buvo draudžiama vartoti peilį, valgant salotus, bet dabar jau leidžiama, jeigu reikia. Niekados negalima ko nors dėti į burną su peiliu.
Nors dabar jau ne visur laikomasi, bet būtų gera laikytis tos taisyklės,
P. Picasso: MOTERS GALVA. Moterys, neišsigąskit ir neįsižeiskit— tai yra tik modernusis menas...
kad tai, kas imama iš bendro indo ar lėkštės, pvz., sviestas, medus, uogienė, nebūtų dedama tiesiog ant duonos, bet iškart į savo lėkštę, o paskui ant duonos. Pavalgius, nereikia stumti lėkštės nuo savęs, bet palikti toje pačioje vietoje, kol ateis ir paims tie asmenys, kurie prie stalo patarnauja. Peilis ir šakutė pavalgius turi likti lėkštėje. Peilis turi būti ašmenimis nukreiptas į valgytoją, o kotu į dešinę. Šakutė, užriestu galu į viršų, turi būti šalia peilio, arčiau prie valgytojo.
Kiaušiniai yra įvairiai valgomi. Priklauso taip pat ir nuo to, ar jie kietai ar minkštai išvirti. Vokiečiai paprastai peiliu nukerta kiaušinio galą ir paskui valgo su šaukščiuku. Anglai su šaukščiuku apmuša aplinkui ir paskui nuvožia galą kiaušinio. Amerikiečiai muša ir plaka kiaušinį į specialų puoduką. Visi šitie būdai yra leistini. Nėra taip lengva mokėti valgyti minkštai virtus kiaušinius, neišliejant ir nepaliekant žymių ant veido ar ant stalo.
Seniau etiketas reikalaudavo nesuvalgyti visko, bet palikti kiek maisto savo lėkštėje. Dabar sakoma, kad yra mandagiau nepalikti, išskiriant nevalgomus daiktus: ašakas, kauliukus. Jeigu valgyje randi kokį nors nepageidaujamą daiktą ar gyvūnėlį, reikia stengtis taip pasielgti, kad niekas, ypač šeimininkė, to nepastebėtų. Jei pastebės, šeimininkei tai bus didelis nemalonumas.
Kada reikia prašyti kaimyno patarnavimo, o kada pačiam reikiamus dalykus pasiimti? Paprastai nereikia varginti ir trukdyti kaimynų nuolatiniais prašymais patarnauti ir ką nors paduoti. Jeigu visi svečiai nesirūpins tik savimi, bet ir kitais, tai nereikės daug prašyti. Bet jeigu ko nors tikrai trūksta ir kaimynas nepastebi, reikia paprašyti. Kaimynui bus dar didesnis nemalonumas, jei po ilgo laiko jis pastebės, kad tau ko nors trūko ir jis nepasiūlė. Ką galima patogiai pasiimti pačiam, nereikia prašyti kitų, bet būtų labai nemandagu toli siekti pro kitus arba atsistoti ir eiti pasiimti. Šiuo atveju reikia paprašyti, kad kaimynas tau norimą daiktą paduotų.
Jeigu yra ant stalo kokių nors gėrimų, galima juos vartoti protarpiais. Kavos gėrimas po valgių yra labai paplitęs paprotys, nors specialistai sako, kad tai nepadeda virškinimui. Kavos ir kitų panašių dalykų nereikia niekam per daug siūlyti, nes kai kurių sveikatai tokie dalykai kenkia. Valgių metu rūkyti yra labai nemandagu. Kai kas sako, kad galima rūkyti, jei šeimininkė leidžia, bet tai yra tuščias aiškinimasis. Jei šeimininkės prašysi, jai nebus patogu duoti neigiamą atsakymą. Taip pat ir kaimynai gal sakys, kad neturi nieko prieš tavo rūkymą, bet vis dėlto gal jiems bus labai nemalonu kartu su valgiu ryti ir tavo dūmus. Galima rūkyti tik pavalgius. Kai kas mano, kad rūkymas padeda virškinimui, bet tai netiesa. Gal gali padėti tik psichologiškai, jeigu tu įsivaizduoji, kad padeda.
Čia paminėjome tik vieną kitą taisyklę, bet jų yra prirašytos ištisos knygos. Būtų naudinga, ypač jaunimui, kokią nors etiketo knygą paskaityti. Bendrai, jeigu svečiuose kartais nežinai, kaip kokį nors retesni valgį valgyti, palauk ir pažiūrėk, kaip elgsis kiti. O jeigu tau reikia pradėti, tai pasiklausk šeimininkės, kaip reikia valgyti. Ji tuo bus labai patenkinta, kad pagamino tokių valgių, jog net svečiai nežino, kaip reikia juos valgyti. Visos etiketo taisyklės tarnauja tam, kad mokėtum visuomet ir visur taip elgtis, kad savo elgesiu kitų neįžeistum, bet jiems padarytum malonumo.
J. Venckus, S. J.