birželio 12 d., šeštadienis
Paskutinė mokslo diena. Šiais metais man ji yra ir paskutinė gimnazijos diena. Tiek metų čia išbūta, tiek malonių ir kartais liūdnų valandų išgyventa... Šiandien viskas baigėsi. Reikėjo skirtis su mokytojomis, su draugėmis, iš kurių vis dėlto daug širdies esu patyrusi. Paskutinį kartą, išėjusi iš salės, pažvelgiau ir į didingus gimnazijos rūmus. Jie negyvi, jie nieko nejaučia, bet ir jiems savo širdyje tartum kartojau: "sudie, ačiū, ačiū už viską..."
Greitai šaligatviais skubėjau namo, paspaudusi po pažaste gimnazijos baigimo pažymėjimą. Ar man buvo daugiau linksma, ar liūdna, nežinau. Linksma, kad laimingai baigiau gimnaziją, bet liūdna, kad reikia skirtis. Man visuomet liūdna, kai reikia su kuo nors skirtis, nesvarbu, ar tai būtų asmuo, ar daiktas, ar kokia nors vieta. Pernai, kai kėlėmės į kitą butą, paskutinį kartą pažvelgusi į savo kambariuko sienas, prapliupau žliumbti. "Na, kas dabar tau?" — paklausė nustebusi mama. "Nieko, mama," atsakiau. Bet mama suprato ir, palingavusi galva, pasakė: "Rūta, Rūta, tavo širdis, kaip sniegas -— pasikeis trupučiuką oras. ir ji jau tirpsta." Bet ką aš padarysiu, kad mano tokia širdis. Kiekvienas atsiskyrimas tikrai yra truputį panašus į mirtį, į tą didžiausią, paskutinį atsiskyrimą nuo šio gyvenimo.
Apie tą paskutinį atsiskyrimą nuo visa to, ką mes čia branginame, dažnai pagalvodavau. Suprasdavau, koki menkaverčiai yra visi tie dalykai, dėl kurių mes kartais naktimis nemiegame. Žmogaus gyvenimas — akimirksnis. Tad ar verta prie jo per daug pririšti savo širdį, kuri trokšta meilės, bet amžinos? Užtat ir ateidavo man mintis stoti į vienuolyną. Bet pagalvojus, lyg išgirsdavau savo sieloje balsą: "Ne, jis ne tau." Ir dabar dar nežinau, ką pasirinksiu.
Parbėgus namo, atsiguliau ant sofos ir paskendau svajonėse. Ausyse vis tebeskambėjo gimnazijos kapeliono žodžiai: "Jūs šiandien išeinate į gyvenimą, į kitokį gyvenimą negu iki šiol. Jūs jau esate subrendusios ir jam pasiruošusios. Nuo dabar jūs turėsite būti daugiau savarankiškos, savo gyvenimo ateitį turėsite nuspręsti jūs pačios. Bet atsiminkite, kad gyvenimas nėra vaikiškas žaidimas, nėra lengvas peteliškės skrajojimas. Gyvenimas yra svarbus uždavinys, gyvenimas yra kova, gyvenimas yra auka."
Gyvenimas yra auka... Šitas gyvenimo apibrėžimas man geriausiai patinka. Aš taip norėčiau aukotis. Aukotis, aukotis ir aukotis... Bet kam?
liepos 25 d., sekmadienis
Baigus gimnaziją, tuoj išvažiavau atostogų. Dar ir dabar tebeatostogauju. Čia taip linksma, kad net neturėjau laiko iki šios dienos pažvelgti į savo dienoraštį. Šį vakarą aš jį atsiverčiau, nežinau, ar norėdama išsklaidyti ar sukaupti savo mintis. Man tiesiog keista, kad visą paskutinį mėnesi man nė į galvą neatėjo trupučiuką giliau pažvelgti į savo sielą. Buvau tokia nerūpestinga. Maudymasis, plaukiojimas laiveliais, tenisas ir linksmos lietuviškos dainos tyliais vakarais mane tartum privertė užmiršti save. Ir džiaugiuosi tuo, nes išsiblaškiau, pailsėjau ir, kaip sako mama, tapau linksmesnė, nes pirmiau buvau per daug linkusi į melancholiją, į svajones, kartais gyvendavau lyg ne šioje žemėje.
Ir kas mane privertė šiandien vėl susimąstyti? Be abejo, Stasys. Kai grįžome išsimaudę, buvo trupučiuką vėsu.
— Gal nori sušilti? — pasiūlė Stasys, — einam pažaisti tenisą.
Šiandien jis žaidė ypatingai gerai. Kai servuodavo, vos pamatydavau sviedinuką. Man patiko, bet po dviejų setų pavargau. Trupučiuką susikapryzinus atsisėdau ant suoliuko.
— Ar daugiau nežaisim? — paklausė Stasys.
— Ar gražu taip varginti mergaitę? — jam išmėtinėjau, — negalėjai servuoti trupučiuką lėčiau? Žinau, kad esi čempijonas, kam dar rodytis?
— Keistas tipas tu esi. Rūta, argi norėtum, kad su tavim žaisčiau, kaip su mažu vaiku? Nebijok smarkių servų, juk kai kuriuos jau paimi, tokiu būdu padarysi didesnę pažangą. Žinai, turi išmokti nugalėti sunkenybes. Teniso aikštė tam gali būti gera mokykla.
Jis atsisėdo šalia, ir pradėjome kalbėti iškart apie tenisą, paskui apie tas "gyvenimo sunkenybes". Tik dabar aš jį pradėjau pažinti. Taip dažnai drauge žaidėm, dainavom, maudėmės, bet tik dabar daugiau galėjau įsigilinti į jo sielą. Jį laikiau linksmu berniuku ir tiek. Kartais jis net atrodė nerūpestingas, paviršutiniškas, mėgstąs savo smailu liežuvėliu ir įgnybti, bet tik dabar pamačiau, kad jo tikrai rimto esama. Aš daugiausia tylėjau, kalbėjo jis. Kalbėjo ir kalbėjo apie įvairiausius dalykus, kartais nervingai pažvelgdamas į laikrodėlį, lyg bijodamas, kad jam pritruks laiko man viską išpasakoti. Negalėjau suprasti, dėl ko jis šiandien tiek kalba ir apie tokius rimtus dalykus. Kalbėjo jis apie gyvenimo prasmę, apie neramią žmogaus širdį, nieku nepatenkintą, trokštančią visuomet aukštesnių idealų. Kartais aš norėdavau pasukti kalbą kita kryptimi ir jį pertraukdavau kokia nors juokinga pastaba. Visuomet jis greitai rasdavo tinkamą sąmojingą atsakymą ir tęsdavo savo temą toliau.
Jau pradėjo temti. Pasižiūrėjau į laikrodėlį ir aš. Jis nutilo. Lyg norėjo ką nors sakyti, bet vėl susilaikė.
— Tikrai puikus šiandien vakaras, — nežinodama ką sakyti, pratariau.
— Taip, tikrai puikus, bet man jis paskutinis prie šio ežero... Ši teniso partija buvo taip pat paskutinė...
— Ką tu tuo nori pasakyti? — nesuprasdama paklausiau.
— Žinai ką, Rūta, šiandien baigiasi mano atostogos, rytoj išvažiuoju. Pirmiau to niekam nesakiau, laukiau šio vakaro, paskutinio vakaro. Rytoj turiu išvažiuoti, ir gal greitai nesimatysim. Važiuoju į seminariją.
— Į kunigų?
— Taip.
Nutilau aš, nutilo jis, ir taip valandėlę tylėdami sėdėjom. Paskui jis tyliai pradėjo:
— Žinai, ilgai galvojau, bet supratau, kad gyvenimas yra auka. Kiekvienas žmogus, nori ar nenori, turi kam nors aukotis. Kartais jis aukojasi tam, kam visai neverta. Man atrodo, kad mano auka turės prasmę ir vertę.
Jis nutilo. Aš norėjau ką nors sakyti, bet žodžiai sustojo gerklėje. Sukandau dantis ir šiaip taip pajėgiau ištarti:
Clevelando “Atžalynas” Čikagoje.
A. Gulbinsko nuotr.
— Jau man laikas eiti. Sudie, Stasiau. Rytoj dar pasimatysim.
— Taip, dar pasimatysim, — jis ištarė labai susijaudinęs, ir aš parbėgau namo.
Įbėgus į savo kambariuką, kritau kniūbščia ant lovos ir paleidau "stygas". Verkiau, verkiau, kad net visa pagalvė sušlapo. Įėjus mamai, tuoj pasakiau netikėtą naujieną, bet ji nenustebo.
— Ko daugiau buvo galima laukti iš tokio rimto berniuko, — ji ramiai pasakė.
— Bet dėl ko, mama, tokių rimtų berniukų taip maža, ir tie patys važiuoja į seminariją? — šluostydama ašaras, paklausiau.
— Dėl to, Rūtele, ir važiuoja, kad rimti.
Tai pasakius, mama nuėjo į virtuvę ruošti vakarienės, o aš išsiėmiau savo dienoraštį ir pažvelgiau į paskutinius ten parašytus žodžius: "Gyvenimas yra auka". Tai buvo mūsų gimnazijos kapeliono žodžiai. Šį vakarą juos ištarė ir Stasys. Juk ir jis gal bus kapelionas...
rugsėjo 20 d., pirmadienis Parėjus iš universiteto, radau laišką. Tuoj pažinau, nuo ko. Tai buvo Stasio rašysena. Greitai atplėšiau ir ryte rijau jo žodžius:
Mieloji Rūta,
Jau esu apsipažinęs su seminarijos gyvenimu. Jis man labai lengvas ir malonus. Maniau, kad bus sunkiau. Kai aš atsisveikinau su Tavim ir su kitais draugais bei pažįstamais, kai kurie džiaugėsi mano pasiryžimu, bet buvo ir tokių, kurie liūdnai kažkokiu pasigailėjimo žvilgsniu į mane
Lietuviška koplytėlė prie jėzuitų namų Čikagoje.
pažiūrėdavo ir tartum norėdavo pasakyti: "Vargšas jaunuolis, matyt, nusivylė gyvenimu, gal meilė nepasisekė." Jiems buvo gaila manęs, bet man jų labiau gaila. Kiekvienas žmogus nori gyventi, nori mylėti, bet dažnai gyvenimo ir meilės ieško ne ten, kur gali rasti. Aš gyvenimu nenusivyliau, bet jo dar tik ieškau. Ieškau tokio gyvenimo, kuriuo negalima nusivilti. Noriu surasti tokią meilę, kur negali būti jokio nepasisekimo. Tikiuosi, kad čia surasiu ir vieną ir kitą. Žmogaus gyvenimas tada yra prasmingas, kai žinai, kam gyveni, žinai, kam aukojiesi. Meilė tada bus pasisekus, kai mylimoji pusė tavo meilę supras.
Gal Tau bus keista ir nesuprantama, jei aš pasakysiu, kad seminarijos gyvenimas man truputį primena mūsų praėjusias atostogas. Dienos bėga taip nerūpestingai ir lengvai. Koki rūpesčiai galėtų būti, jeigu jau pasiekei, ko norėjai, jeigu žinai, kam gyveni, jeigu supranti, kad kiekvienas tavo užsiėmimas nėra tuščias, kad viskas daroma aiškiam tikslui? Mes čia mokomės, meldžiamės, žaidžiam ir dainuojam. Žaisdamas su draugais tenisą, kartais prisimenu ir mudviejų paskutinę partiją...
Parašyk, kaip Tau sekasi, kaip patinka universitetas, ar jau didelę pažangą tenise padarei. Dar užmiršau parašyti, kad Tave prisimenu, ne tik žaisdamas tenisą, bet ir klūpėdamas bažnyčioje Mišių metu. Sudie, lauksiu laiško. Stasys.
Perskaičiau šį laišką du kartu ir tuoj sėdau rašyti atsakymą:
Brangusis Stasy,
Tur būt, nereikia nė minėti, kad nekartą žliumbiau, kai Tu išvažiavai. Mokslas man sekasi gerai, bet universitete žymiai daugiau darbo negu gimnazijoje. Kartais pusiaunakty užmiegu prie knygų, ir mama mane apsnūdusią nutempia į lovą. Kaip aš Tau pavydžiu, Stasy. Tu sakai, kad kiekvienas Tavo veiksmas turi prasmę, Tu žinai, kam dirbi ir kam gyveni, žinai, kam aukojiesi. Veikti, dirbti ir aukotis tenka taip pat ir man, bet ar aš žinau, kam visa tai? Kad užsitikrinčiau ateitį? Bet ji man taip miglota.
Aną naktį sapnavau Tave. Buvome teniso aikštėje. Paskui ta aikštė lyg pavirto į bažnyčią. Tu stovėjai prie altoriaus ir atsisukai sakyti "Dominus vobiscum", bet vietoj to, pasakei: "Rūta, gyvenimas yra auka!" Man pasidarė taip gera, ir pabudau. Pabudus ilgai galvojau apie Tave, galvojau ir apie save. Dar aš vis nežinau, kokia kryptimi mano gyvenimas pasuks. Tik žinau, kad gyvenimas yra auka. Taip sakei Tu, taip ir kapelionas kalbėjo. Kiekvienas žmogus turi aukotis, bet ne kiekvienas žino, kam ta auka. Aš noriu aukotis taip, kad mano auka skleistų meilę tarp žmonių. Aš noriu mylėti, bet ar surasiu tą, kurs mano meilę supras?
Taip bijau beprasmės aukos, taip mane baugina nepasisekusi meilė.
Pasimelsk, Stasy, kad aš lengviau surasčiau save, kad man aiškiau nušvistų gyvenimo kelias, kad surasčiau, kam verta aukotis ir kas mano meilę supras. Tavo Rūta