Vaikas, žinodamas, kad tėvai be reikalo niekad jo nebaus, jaučia, kad namai jam yra tikra prieglauda. Jis čia jaučiasi saugiai. Jeigu kartais ką nors ir pasisavintų be leidimo, tai tuoj išsiduos.
Kartais mano sūnus Vytukas parsinešė iš mokyklos svetimą daiktą. Motina pranešė apie tą įvyki man. Ji jau buvo jį apklausinėjusi, bet jis sakosi daiktą gavęs dovanų. Manęs ji prašė viską ištirti, nes ji jam netikinti. Pradžioje sakiau, kad stengsiuosi pabandyti, bet paskui to nedariau, nes aš vengiu vaikams rodyti nepasitikėjimą. Dar blogiau daro tie, kurie savo vaikui sako, kad jis meluoja. Toks pasakymas užgauna vaiką. Vaikas praranda pagarbą sau. Praradęs savigarbą, jis nustoja ir pasitikėjimo savimi. Jame susidaro liguistas nervingumas ir menkavertiškumo pajautimas. Toks sielos stovis iš laisvo žmogaus padaro vergą.
Kitą kartą vėl žmona praneša, kad Vytukas iš mokyklos parsinešęs svetimą daiktą, bet ji nieko šį kartą jam nesakiusi. Tada pasikviečiau jį pas save. Jis man aiškina, kad kitas vaikas jam davęs tą daiktą pažaisti.
— O ką tu jam už tai davei? — klausiu.
— Aš jam vis duodu baltos duonos, — atsakė.
— Tik noriai jis, tur būt, tau neatidavė? — paklausiau.
— Kai jis nematė, aš pačiupau ir parsinešiau namo, — triumfuoja didvyriškai.
Man viskas paaiškėjo. Mano vaikas, be abejo, neturėjo imti daikto, anam nesutikus. Tačiau ir anas vaikas buvo savanaudis, kad nesutiko ilgesniam laikui paskolinti to daikto, nors ir gavo už tai baltos duonos. Apie tai kalbėti su vaiku arba jį barti būtų buvę klaidinga. Tada aš jo paklausiau:
— Na, Vytuk, sakyk, o jei tas vaikas taip būtų su tavim pasielgęs, ar tau patiktų?
— Jis bijo, — atsakė.
— Tai gal tu jį muštum?
Vaikas tyli.
— Matai, Vytuk, jei tau kas taip padarytų, tai tu muštum. Bet jeigu tas vaikas būtų stipresnis už tave, ką tada darytum?
Vytukas vėl tyli. Kalbinu jį daiktą atiduoti. Jis sutinka ir atiduoda. Iš viso šio įvykio matyti, kad Vytukas visai nesisieloja, jog anas vaikas jam yra nedraugingas. Tos baltos duonos jis pats nenori, tai anam ir atiduoda. To vaiko daiktą jis paprasčiausiu būdu pasisavina, nes jis žino, kad tas vaikas yra silpnesnis už jį. Kalbėti apie visokias morales nebūtų daug padėję. Bet visai nejučiomis aš jam parodžiau, kaip negražu vartoti prieš silpnesnį brutalią jėgą.
Visiškai jį atpratinti nuo svetimų daiktų pasisavinimo man padėjo dar kitas įvykis. Išgirdau ginčą tarp Vytuko ir vyresniojo sūnaus. Vyresnysis tvirtina, kad daiktas vogtas, o Vytukas jam atkerta, kad nesikištų ne į savo reikalą. Išsiaiškinęs, kad jis turi pasisavinęs svetimą daiktą, įkalbu, kad reikia jį grąžinti. Vytukas pasižada, bet pažado neišpildo. Pasišaukiau ir visai griežtai pareikalavau daiktą grąžinti. Vis dėlto matau, kad jis nesirįžta. Klausiu, kodėl jis nelinkęs savo klaidos atitaisyti. Čia jis jau visai aiškiai pasisako, kad jis sakęs, jog daikto nepaėmęs, todėl dabar jam gėda prisipažinti. Gerai pagalvojęs, vis dėlto nutariau, kad bus geriau tą daiktą grąžinti. Tada taip Vytukui aiškinau:
— Kai tu nueisi į klasę ir pamatysi tą vaiką, tai nieko nelaukdamas prieik prie jo ir jam pasakyk: "Nors tu ir didelis begėdis, kad mane vagim išvadinai, bet aš tau dovanoju. Še, imk savo daiktą. Kai aš tau duodavau baltos duonos, tai tau patikdavo, bet man duoti su šituo žaisliuku pažaisti, tai tau gaila."
Bet matau, kad tokia išeitis mano Vytukui nepatinka. Jis net nueina pas mamą ir ieško jos užtarimo. Jis jai pareiškia, kad negalįs daikto atiduoti. Paaiškėjo, kad jis bijo būti savo draugų išjuoktas, kurie įkalbėjo, kad jis to daikto neatiduotų. Aš jam aiškinau, kad vis tiek geriau atiduoti. Jei neatiduos, bijodamas draugų pajuokos, tie jį laikys bailiu, bet jei atiduos, pasirodys drąsus, ir kiti už tai ji gerbs. Jis susimąsto ir pagaliau prisipažįsta, kad mokytojas jau visą reikalą žinąs. Jo draugai mokytojai paliudiję, kad jis to daikto nepaėmęs. Tad jeigu jis prisipažins, išduos savo draugus. Jie pasirodys esą melagiai.
Taigi, klausimas buvo daug komplikuotesnis negu aš maniau. Galėjau pats nueiti pas mokytoją ir viską išaiškinti. Bet tai būtų vaiko lepinimas, aš norėjau, kad jis pats pajėgtų iš tos padėties išsigelbėti. Man buvo įdomu, kaip mokytojas tai sužinojo, todėl paklausiau:
— Tai jis tave mokytojui paskundė?
Vytukas nuneigia ir pradeda pasakoti, kad mokytojas pats sužinojo, bemalšindamas peštynes. Dabar man vėl nauji dalykai paaiškėjo, tik dar neaišku, kaip tos peštynės kilo. Bet aš jo to visai neklausinėjau, nes tai būtų buvęs tik nereikalingas nukrypimas nuo temos ir vaikas nesijaustų laisvas. Nežiūrint to, kas įvyks, įtikinėjau vaiką, kad tą daiktą vis tiek turi atiduoti. Man buvo visai nesvarbu, ar mokytojas sužinos ar ne, man tik buvo įdomu, ar tas vaikas Vytuką skųs. Iš visų aplinkybių atrodė, kad ne. Bet išgirdęs sūnaus abejojimą, kad gali vaikas mokytojui pasiskųsti, įtikinu jį, kad neskųs, o jeigu jau apskųstų, tai aš leidžiu jį už tai apkulti. Tas Vytuką įtikino.
Mano žmona, negirdėjusi mudviejų pasikalbėjimo, staiga įbėga į kambarį ir, nekantraudama dėl Vytuko užsispyrimo, pagrasina, kad ji pati paskųsianti mokytojui, jeigu jis to daikto neatiduos. Aš jai paaiškinu, kad jis atiduos. Žinoma, šitas mano žmonos elgesys nebuvo taktiškas. Ji vaiką užgavo. Bet būtų buvęs daug didesnis netaktas, jeigu aš vaiko akivaizdoje būčiau norėjęs ginti savo autoritetą ir žmonai būčiau pasakęs, kad ji nesikištų, aš pats viską sutvarkysiu.
Viskas baigėsi labai gerai. Kitą dieną Vytukas ateina pas mane ir triumfuodamas pareiškia, kad jis su vaiku susigerinęs ir juodu net drauge žaidę. Man buvo įdomu sužinoti, kaip jis tai padarė. Jis man pasipasakoja, kad priėjęs prie to vaiko ir jo paklausęs, ar jis vis dar tebetvirtina, kad jis pavogęs tą daiktą. Tas atsakęs nežinąs, kas pavogė. Tada jis atidavė jam žaisliuką.
Nuo to laiko nepastebėjau, kad Vytukas kada nors būtų parsinešęs kokį svetimą daiktą. Vaikai žinojo, kad Vytuko nėra ko saugotis, jis svetimų daiktų neims, nevogs, todėl jam mielai duodavo, ko jis prašydavo. Jei kada nors jis kokį daiktą parsinešdavo, tai tuoj pasakydavo, kad tas ar kitas vaikas jam jį davęs ar paskolinęs.
Kai kas gal pamanys, kad šitokia įvykio išeitis buvo tik pripuolama, kad galėjo ir blogiau pasibaigti. Bet kiek man teko panašius įvykius ir kitur mokykloje stebėti, šita išeitis yra charakteringa. Pirmiau Vytuką vaikai mylėjo už jo gerą širdį, už jo dalinimąsi balta duona su kitais, bet gal ne vienas pagalvojo, kad jis yra vėpla. Dabar įsitikino, kad ne taip yra. Vaikai įsitikino, kad jis yra ne tik geraširdis, bet ir tvirtas, riteriškas. Ir anas vaikas patyrė savo egoizmą. Ši pamoka ir jam padėjo. Taigi, auklėjant vaikus, reikia turėti daug takto ir kantrybės. Bet jeigu jų turėsi, tai matysi ir vaisius.
Alg. Suomis