Būti šventuoju? Brrr!... Marinti savo kūną pasninkais, nešioti ašutinius marškinius, daryti sunkias atgailas, atsisakyti gyvenimo džiaugsmų ir būti daugelio pajuokiamam — koks protingas žmogus to nori?! Esant šventuoju, miegoti reikia ant grindų, akmenį po galva pasidėjus vietoj pagalvės, kaip nevienas šventųjų yra daręs... Vyrui su žmona reikia gyventi, kaip broliui su seseria, panašiai kaip šv. Henrikas su šv. Kunigunda... Kas, nebent būtų stebėtinai atbukęs ir be skonio gyvenimo grožiui, norėtų pasitraukti į negyvenamus tyrus su atsiskyrėliais arba gyventi ant stulpo, kaip šv. Simonas Stulpietis?! Ačiū už pasiūlymą, bet aš tai jau nenorėčiau būti šventuoju!...
Palikime kuriam laikui atsiskyrėlius dykumoje, taip pat šv. Simoną stovėti ant stulpo ir pažvelkime į tą kilnią ir paprastą mergaitę, kurią Dievas pasirinko būti savo Sūnaus motina — Mariją. Nuėję į Nazaretą, būtume pamatę ją, atliekančią paprasčiausius darbus: ruošiančią valgį Juozapui ir Berniukui Jėzui, lopančią jų drabužius, šluojančią aslą, džiaunančią ant ištemptos virvės ką tik pačios išplautus baltinius... Nepamirškime, kad tuo metu nebuvo nei šaldytuvų, nei elektrinių krosnių, nei automatiškų skalbimo mašinų, nei moderniškų dulkių siurblių. Namų ruoša šeimininkei atimdavo daug daugiau laiko negu šiandien. Marijai reikėjo eiti į užmiestį pasirinkti žabų ugniai, atsinešti vandens iš bendro miestelio šulinio akmeniniu ąsočiu, pačiai rankinėmis girnomis susimalti miltų, pačiai kepti duoną, pridžiovinti fygų žiemai ir paruošti kitų maisto atsargų. Ilgoms maldoms ir atgailoms ji neturėjo laiko. Tačiau niekas nedrįstų sakyti, kad Dievo Motina nebuvo šventa! Litanijoje Mariją vadiname Visų Šventųjų Karaliene. Stovėjimas ant stulpo, ilgos maldos, sunkios atgailos ir užsidarymas nuo pasaulio nėra šventumui būtini dalykai: galima būti šventuoju, juos darant, galima būti šventuoju ir be jų. Marija, Dievo pastatyta šventumo pavyzdžiu visiems, jų nedarė. Priešingai, ilgas valandas melsdamasi arba darydama tuos įstabius dalykus, apie kuriuos skaitome šventųjų gyvenimuose, būtų labai nepatikusi Dievui. Tokie užsiėmimai būtų neleidę jai būti tuo, kuo Viešpats norėjo, kad būtų: gera, rūpestinga motina ir namų ruošos žiūrinčia šeimininke.
Marijos pavyzdys jau iš dalies atsakė į klausimą, ką reikia daryti, norint būti šventu. Tačiau, prieš aptardami šventumo esmę, pirma paklauskime savęs, ko Dievas nori iš žemėje gyvenančių žmonių. Jo valia kiekvienam suprantama kalba įrašyta mūsų prigimtyje. Pavyzdžiui, Tvėrėjas kuria naujus žmones mažais, bejėgiais kūdikiais. Dėl to visa, kas susiję su vaiko augimu ir vystymusi — valgydinimas, drabužėlių parūpinimas ir plovimas, priežiūra, paskui auklėjimas ir mokymas — yra ne vien leistini, bet Dievo norimi ir todėl kilnūs ir šventi veiksmai. Niekas nėra netauru ir nešventa, ko Dievas nori. Kitaip, pačią Dievo valią turėtume laikyti nekilnia ir nešventa. Arba štai kitas pavyzdys: į žmogaus dvasią įdėtos kūrybinės galios. Kadangi Dievas nieko veltui nedaro, nori, kad jos pasireikštų. Dėl to, kaip Kūrėjo valia yra šventa, taip ir jos vykdymas (šiuo atveju kūrimas, nesvarbu, ar tai būtų nauji išradimai, ar menas, ar kitos rūšies kūryba) yra šventas veiksmas. Panašiai galėsime pasakyti apie veiksmus, išplaukiančius iš žmogaus visuomeninės prigimties, iš fakto, kad jo kūnas reikalingas maisto ir pastogės ir t.t.: jų atlikimas yra Dievo norimas, Dievo valia, ir dėl to daro žmogų šventą, Jam patinkantį ir artimą.
Dabar galime apibrėžti šventumą. Būti šventu yra daryti, ko Dievas iš žmogaus nori, vykdyti savo gyvenime Jo valią. Kitais žodžiais, esu šventas, jei darau, ko, kada ir kaip Dievas iš manęs nori. Prisekime kiekvienam iš tų trijų — ko, kada ir kaip — po pavyzdį.
Kartą pas vieną kunigą atėjo moteris ir pasisakė norinti kasdien dalyvauti šv. Mišiose ir priimti Komuniją.
— Gerai, kodėl ne?
— Bet mano vyras nori šv. Mišių metu pusryčiauti.
— Suprantu. Ar jam reikalinga tuo metu valgyti pusryčius?
— Taip. Be abejo, kunigas manęs paklausite, dėl ko neinu į kitas, vėlesnes, Mišias. Bet kad mūsų miestelyje darbo dienomis yra tik vienerios Mišios.
— Tuosyk, brangioji, palikite namie ir paruoškite savo vyriai pusryčius. Tai jūsų pareiga. Kasdieninės šv. Mišios ir Komunija kliudytų ją atlikti ir nepatiktų Dievui.
Klausyti kasdien šv. Mišių ir priimti Komuniją yra labai girtini veiksmai, tačiau už kiekvieną jų tai moteriai Viešpaties knygoje danguje būtų buvęs įrašytas minusas, jei būtų nepaklausiusi duoto patarimo. Kodėl? Kadangi būtų dariusi ne tai, ko Dievas nori, bet ką kita.
Naujosios Marquette Parko bažnyčios projektas, paruoštas architekto J. Muloko.
V. Noreikos nuotr
Štai kitas pavyzdys. Du kaimynai susitikę kalbasi. Jonas pasakojasi savo praėjusios savaitės nepasisekimus, Juozas stengiasi jį paguosti ir padrąsinti. Gal tai nėra girtinas ir šventas veiksmas? Juk nuliūdusį paguosti yra vienas iš septynių gerų darbų sielai. Taip. Tik visa bėda, kad Jonas su Juozu tą pokalbį veda, susėdę bažnyčios suole sumos metu! Tas jų pašnekesys, šiaip gal ir labai nuopelningas ir vertingas, nėra daromas, kada Dievas nori.
Sakėme, jog Kūrėjas siunčia naujus žmones į pasaulį, kaip mažus, trapius kūdikius. Dėl to visa, kas veda į vaikučio gimimą, yra didu, kilnu ir šventa. Tačiau gimimų kontrolės praktika iš to kilnaus, didžio ir Dievo norimo akto padaro sunkų ir Tvėrėjo planus sudarkantį nusikaltimą, nes veiksmas neatliekamas, kaip Dievas nori.
Būti šventu yra labai paprasta. Tai ne kas kita, kaip kasdien gerai atlikti savo pareigas. Nevienas yra girdėjęs apie šventąjį jėzuitų klieriką Joną Berchmansą. Jis mirė jaunas, eidamas vos 22-us metus, nesulaukęs šventimų. Šio straipsnio autorius (jis yra taip pat jėzuitas studentas. Red.) labai norėtų žinoti, ar yra kas nors vienodesnio, kasdieniškesnio, monotoniškesnio už jėzuito studento gyvenimą. Diena iš dienos, savaitė po savaitės Jonas kalbėjo maldas, lankė paskaitas, ruošė pamokas, ėjo į valgyklą pusryčiams, pietums ir vakarienei. Paskui mirė. Svarstant kanonizacijos bylą, daugelis prikišo, jog nepastebėję nieko ypatinga, kas darytų vertą altorių garbės. Tačiau šv. Tėvo atsakymas juos visus nutildė:
— Duokite man daugiau žmonių, — tarė popiežius, — kurie gyveno, kaip Jonas Berchmansas, ir aš juos visus paskelbsiu šventaisiais!
Panašiai stebėjosi ir seserys vienuolės, gyvenusios vienuose namuose su šv. Kūdikėlio Jėzaus Terese: ji niekuo nepasižymėjusi, dirbusi tuos pačius darbus, kaip ir jos, ir išorėje niekuo nuo kitų neišsiskyrusi.
Neseniai — tai buvo Visų Šventųjų diena — vienas jaunuolis buvo paklaustas:
— Algi, ar norėtum būti šventuoju?
— Šventuoju? O ne, Tėve.
— Tai tu nenorėtum po mirties eiti į dangų?
— O, į dangų tai norėčiau.
— Bet danguje yra vien šventieji. Ten nėra skirtumo tarp "šventųjų" ir "dangaus gyventojų".
Sumišęs Algis nežinojo, ką atsakyti.
— Šiandien tu šventi Visų Šventųjų šventę, ar ne tiesa. Kas yra tie visi šventieji? Ogi visi dangaus gyventojai. Visi be išimties. Bažnyčia su pagarba lenkiasi prieš juos visus, kaip šventuosius.
— Hm.
— Žiūrėk. Žmogui, laikiusiam Dievo įsakymus, po mirties atviras kelias į dangų. Pats Kristus sakė jo lauksiąs, kaip gero ir ištikimo tarno, ir liepsiąs įeiti į savo Viešpaties džiaugsmą. Bet į dangų gali patekti vien šventieji. Kitokios rūšies žmonių tenai nėra. Ar iš to neseka, kad Dievo įsakymų laikymas daro žmogų šventu? Dėl to ir tu, mielas Algi, norėdamas deramai atlikti, ko Dievas reikalauja — dirbti, žaisti, sportuoti, pagarbinti Jį malda — tuo pačiu nori būti šventu!
Ta Dievo valia, kaip matėme, nubrėžta mūsų prigimtyje. Ji gali būti pareigos atlikimas, gali būti žaidimas, gali būti pramoga. Nors Dievas leidžia saulei šviesti ir lietui lyti ant gerųjų ir blogųjų, gyvenimo teikiami džiaugsmai ir malonumai — gardus gėlių kvapas, paukščių giesmės, gelsvas saldus medus, gaivinąs vėjas, vaikino ir mergaitės draugystė, vyro ir moters meilė — yra pirmoje eilėje Jo sutverti ir skirti geriesiems. Jais besinaudojančius bloguosius Jis vien toleruoja. Galime tad būti šventi žaisdami, skaitydami romaną, važiuodami automobiliu... Turime savęs klausti tik šių dviejų dalykų: 1. Ar dabar metas dainuoti, skaityti, žaisti, maudytis? 2. Ar dainuoju, skaitau, žaidžiu ir t. t., kaip protingam žmogui dera? Jei berniukas ar mergaitė, vyras ar moteris gali atsakyti "Taip" į tuos abu klausimus, tuokart skaitymas, maudymasis, žaidimas yra šventas.
Skaitytojai bus pastebėję, kad šitokiam šventumo supratimui kai ko trūksta. Visai teisinga pastaba. Sakydami, jog būti šventu reiškia daryti, ko, kada ir kaip Dievas nori, išleidome motyvą — dėl ko tą ar kita darome. Mūsų veiksmas yra vien tada šventas, jei jį atliekame todėl, kad Dievas to nori. Tad pataisyta šventumo formulė skamba: daryti, ko, kada, kaip ir kadangi Dievas to nori.
Minėtas šv. Jonas Berchmansas, skaitome jo gyvenime, vieną popietį žaidė su kitais klierikais. Kažkuris jo paklausė:
— Jonai, ką tu darytum, jei žinotum, kad po penkių minučių mirsi?
— Aš visai paprastai žaisčiau toliau.
Koks puikus atsakymas! Ir drauge parodąs, jog kiekvienas veiksmas, atliktas, kada, kaip ir kadangi Dievas jo nori, yra nemažiau geras ir nuopelningas, kaip malda ir atgaila. Mes žinome, kaip šventieji troško daryti didelių dalykų Dievo garbei, stengėsi nepraleisti nė mažiausios progos daryti, kas geriau ir tobuliau. Jei tad melstis ar atgailauti būtų buvę tobuliau, šv. Jonas Berchmansas, žinodamas, kad po penkių minučių mirs, būtų tikrai nenorėjęs tos paskutinės progos praleisti: būtų ėjęs į koplyčią arba apsivilkęs ašutine. Tačiau jis nedvejodamas atsakė, jog būtų ir toliau žaidęs.
Štai vieno seno, patyrusio ir išmintingo kunigo žodžiai: "Jei darau, ko, kada, kaip ir kadangi Dievas nori, tada man visvien, kur mirtis mane sutiks; tada esu lygiai pasiruošęs mirti vaišėse pas draugus, kaip prie Dievo stalo bažnyčioje; mirti, išvažiavęs pasivažinėti, lygiai kaip ir būdamas namie; mirti su romanu rankose, kaip ir klūpodamas maldos metu" (Francis P. LeBuffe, S. J., "Hardt headed Holiness", 21 p.. The Queen's Work, Ini. 1935).
Būti šventuoju yra paprasta, natūralu ir nesudėtinga. Tačiau ar lengva? Ne. Kartą viename moterų susirinkime kunigas skaitė paskaitą apie tą paprastą šventumo kelią. Po kelių dienų jį pašaukė prie telefono: kažkas iš miesto norėjęs pasikalbėti. Skambino viena iš susirinkusių dalyvių:
— Jūsų paskaita anądien buvo tikrai puiki, Tėve. Būti šventuoju atrodė labai lengva. Parėjusi namo, pradėjau skelbiamą mokslą praktikuoti. Bet Jūs mus gražiai apgavote! Labai nelengva visada daryti, ko, kada, kaip ir kadangi Dievas nori.
Straipsnyje išaiškintam šventumo supratimui kai kas, be abejo, primes, jog jame visai nėra vietos atgailai, kurios reikalingumas taip dažnai Bažnyčios pabrėžiamas. Evangelijose skaitome, kad ir pats Kristus dažnai ragino daryti atgailą. Tas priekaištas kyla iš klaidingo atgailos supratimo. Daugeliui daryti atgailą reiškia šiurkščiai elgtis su savo kūnu, ji marinti. Dėl to visai suprantama, kad atgaila tikinčiųjų traktuojama, kaip nemalonus svečias: priimamas labai šaltai ir rezervuotai arba ir visai neįsileidžiamas. Labai apgailestautinas faktas, kad minėtam Kristaus reikalavimui, verčiant Šv. Raštą į kitas kalbas, pavartotas žodis "atgaila". Tas išsireiškimas, kaip jis paprastai suprantamas, visiškai neatitinka originale vartojamam graikų kalbos žodžiui "metanoein" ("meta" — pakeisti, "noein" — galvoti) — pakeisti nusistatymą, galvoseną. Kristus ragino žmones ne plakti ir marinti savo kūną, bet pakeisti savo dvasią, savo nusistatymą Dievo Karalystės atžvilgiu.
Kur, rodos, aukščiau minėtas atgailos supratimas labiau būtų lauktinas pasirodant negu atlyginant Dievui už padarytas nuodėmes? Tačiau jis Bažnyčios minčiai gana svetimas. Pažiūrėkime, pavyzdžiui, į kiekvieną pirmąjį mėnesio penktadienį pamaldose skaitomą atsiteisimo maldą švenč. Jėzaus Širdžiai: "...nuoširdžiai pasižadame už savo praėjusio gyvenimo ir kitų nuodėmes ir už tavo tos didžios meilės nepaisymą, su tavo malonės pagalba, kiek tik pajėgsime, atlyginti". Čia sustojęs, nevienas lauktų žodžių "žiauriais pasninkais, gyvenimo džiaugsmų atsižadėjimu ir t.t." Tačiau maldoje išvardinami visai kitokį dalykai. Štai jos tęsinys: "tvirtu tikėjimu, skaisčia dorove, tobulu Evangelijos įsakymų, ypač meilės įsakymo, vykdymu..."
Marija savo apsireiškimuose taip pat ragino žmones daryti atgailą. Leiskime generaliniam Cova da Irijos vikarui paaiškinti, ką atgaila reiškia. Cova da Irija, kaip skaitytojai žino, yra vieta, kur Marija pasirodė Fatimos vaikams. Kas geriau galėtų žinoti Dievo Motinos mintį, kaip ten gyvenąs ir pasirodymus kruopščiai studijuojąs kunigas? Štai ką jis rašo: "Kas tad yra atgaila, kurią Dievas ragina daryti, ir kokioje dvasioje ji turėtų būti atliekama? Svarbiausia atgaila, kurios Jis nori, yra geras savo pareigų atlikimas" ("Tabernacle and Purgatory", 1950 m. gegužės mėn., 5-6 p.). Dėl to kas daro "ko, kada, kaip ir kadangi Dievas nori", tas daro atgailą! Tad minėtas priekaištas yra visai be pagrindo.
Aprašytas šventumo kelias taip pat visiškai neprieštarauja savitvardai. Galime, tiesa, džiaugtis kiekvienu leistinu malonumu. Tačiau laikas nuo laiko reikalinga to ar kito malonumo atsisakyti. Mūsų valia turi būti užgrūdinta ir pajėgi atsispirti, kai neleistinas malonumas ves į nuodėmę gundydamas. Įpratus neatsisakyti nė vieno leistino malonumo, yra labai sunku nusigrįžti nuo neleistinų. Be to, nepraleisdami kuria nors proga to, kas mums miela, visai nė nežinosime, kiek mūsų valia pajėgia, kiek joje atsparumo.
Gana daug tikinčiųjų klaidingai mano, jog vien malda ir savęs kankinimas yra šventi veiksmai. Kiekvienas mūsų dienos darbas, atliktas, kada, kaip ir kadangi Dievas jo nori, yra šventas, veda mus į Dievą ir padidins mūsų laimę danguje. "Taigi, ar valgote, ar geriate, ar ką kita darote, visa darykite Dievo garbei" (I Kor. 10/31). Koks nuostabus Kūrėjo pasaulis! Arčiau prie Dievo ir daugiau laimės danguje dėl dienos, praleistos prie fabriko staklių! Daugiau laimės danguje ir arčiau prie Dievo dėl šokio gegužinėje! Esame artimesni Viešpačiui ir būsime laimingesni anapus dėl kine matyto filmo ar šokolado pudingo užkandinėje!
Šventumas yra kažkas taip natūralu ir patrauklu, šypsena nuskaidrinąs veidą ir pakeliąs dvasią, kad kiekvienas mūsų turėtume tarti: "Aš tikrai noriu būti ir būsiu šventuoju!"
A. Tamošaitis, S. J.