Visuomet malonu klausytis lietuviškos dainos, bet ypatingai šilta ir graudu pasidaro širdyje, kai ja išgirsti toli nuo Tėvynės, o ypač ten, kur to visai nesitikėjai ir nelaukei. Tokį jausmą daugiau ar mažiau pergyvena kiekvienas, kam tenka apsilankyti pas Nukryžiuotojo Jėzaus seseles Brocktone (261 Thatcher St., Brockton 54, Mass.).
Prisimenu iš ten gražią vasaros popietę. Vienuolyno sode ramu, tylu. Tik dūzgia bitės nuo gėlės prie gėlės. Staiga kažkur namuose sugirgžda durys, atsidaro langas ir pasigirsta pianino garsai. Pradžioje lyg nedrąsūs, paskui vis stiprėja, auga, ir neužilgo gražus, aiškus balsas užtraukia "Daug daug dainelių, brangioji sese". Nuaidėjus pirmam posmeliui, įsijungia antras balsas; girdi, kaip kažkas skubiai bėga koridorium, šnibždasi, ir žodžius "o kai sugrįšim į tėviškėlę" jau traukia keli balsai. Po to dar daugiau žingsnių, vėl šnibždesys, juokas, ir visas choras uždainuoja "Močiute širdele, tai tau, tai tau..." Matyt, kas nors netvarkoje, nes daina nutrūksta antrojo posmelio viduryje, ir viena sesuo karštai aiškina: "Taigi, kad ne taip. Pagal tą naują knygą, žinai, kurią atvežė prelatas Juras..." Bet kita pertraukia: "Ot ir ne, turi būti, kaip dainavom, kai buvau maža, mano mama taip dainuodavo!"
Triukšmas, klegėjimas, bet vėl suskamba pianinas, ir choras tęsia toliau: "Išleidai dukrelę į marteles, įdavei rūtelę į rankeles..." Ir taip posmas po posmo, daina po dainos, apie subatos vakarėlį, apie liūdinčius berželius, apie bėrą žirgą ir kamanėles, apie močiutę sengalvėlę, ant vario vartelių berymančią... Vienos jų tokios liūdnos, graudžios, senoviškos, "dypukiškajai" lietuvių kartai gal visai negirdėtos, dar baudžiavos laikais mūsų brolių ir seserų atsivežtos į Ameriką ir čia išsaugotos iki šios dienos. Kitos vėl naujos, iš Nepriklausomos Lietuvos, dabartinių tremtinių dainuojamos. Viena už kitą gražesnė, viena už kitą skambesnė. Įsidainavus ir galo nėra. Klausausi, gėriuosi. Bet kai pasigirsta "Nurimk, sesut, gana raudoti", nebeišlaikau savo vietoje. Pats nepasijuntu, kaip atsiduriu vienuolyno koridoriuje ir sustoju prie pusiau pravirų durų, iš kur sklinda dainos aidai. Pamačiau, kad koridoriuje esama ir daugiau klausytojų. Kongregacijos Viršininkė Motina Marija Annunciata ir kun. Švagždys, seselių kapelionas, palikę valandėlei savo darbą, atėjo pasiklausyti. Kun. Švagždys žiūri į mane ir šypsosi: "Tai matai, ne tik jūs dypukai mokate lietuviškai dainuoti!"
Čia kiekvienas žingsnis atneša netikėtumų. Žinodamas, kad beveik visos seserys gimė ir augo Amerikoje, lauki pusiau amerikietiško vienuolyno su svetima kalba, svetimais papročiais ir kitokiais nutautimo ženklais. Bet randi kampelį Tėvynės, randi mažutę Lietuvą su tokia lietuviška ir patrijotiška dvasia, jog pradžioje nenori tikėti, kad tai būtų galima.
Kas paims į rankas prof. Simo Sužiedėlio puikiai parašytą Nukryžiuotojo Jėzaus Seserų istoriją ir susipažins su šios Kongregacijos per 29 metus eituoju keliu, pamatys, kaip kiekvienas šio kelio akmuo liudija apie atkaklią kovą už lietuvybę, kurios paskiri epizodai gali rasti sau lygių tiktai tautos atgimimo laikais. Visa vienuolyno atmosfera sunkte persisunkusi tąja "Aušros" laikotarpio nuotaika, gyva, dinamiška, atgaivinančia, uždegančia. Ją jauti, seserims lietuviškai giedant ir meldžiantis koplyčioje, jauti jas sutikęs darbo ir poilsio metu, matai apčiuopiamai išreikštą puošniame lietuviškame kryžiuje, pastatytame pievoje prieš namus. Labiausiai neužmirštamą įspūdi susidarai, praleidęs kelias valandas su vienuolyno naujokėmis bei kandidatėmis. Jos čia atvažiuoja, dažnai visiškai nemokėdamos lietuviškai, bet visos stropiai mokosi gimtosios kalbos, visos domisi tėvų ir protėvių šalimi, didžiuojasi būdamos lietuvatiės, ruošiasi prisidėti prie Tėvynės atstatymo, išmušus laisvės valandai, domisi kiekviena, kad ir mažiausia žinute apie Lietuvą.
Kandidatė maldoje prie kryžiaus
Pagalvoji sau nejučiomis: mes, naujieji ateiviai, mėgstam kalbėti apie senųjų nutautimą, atsilikimą nuo gyvenimo, pasenusius organizacinius metodus. Bet ar su savo naujomis organizacijomis Įstengiame pasiekti tokių rezultatų, kaip tos tylios, kuklios seserys Viešpaties namuose?
Vienas dalykas yra nenutausti, užaugus Lietuvoje, baigus ten mokyklas, gimnazijas, universitetus ir tik po to atvykus į šį kraštą, o visai kitas — išlaikyti tėvų židinio ugnelę skaisčią ir neužgesusią, gimus, brendus ir mokiusis Amerikoje. Kas tai sugeba, yra tikrai vertas lietuvio vardo. O jeigu tai padaro visa Kongregacija, jai priklauso lietuviškosios visuomenės ypatingas dėmesys, pagarba ir parama.
Prel. P. Turas atlieka įvilktuvių apeigas Nukryžiuotojo Jėzaus Seserų Vienuolyne. Brockton, Mass.
Šitų seserų egzistavimo faktas, jų iš paviršiaus nežymi, bet esmėje gili darbo vaga yra gyvas įrodymas, kad lietuvybę išsaugoti galima, ir tai bet kokiose sąlygose. Į jas pasižiūrėjus, yra ko pasimokyti, yra dėl ko susigėsti. O svarbiausia — širdyje kyla įsitikinimas: kol mūsų tarpe žydi tokie gražūs Dievo ir Tėvynės meilės žiedai, Lietuva bus gyva.
— Kaip su pašaukimais? — klausiu Motinos M. Annunciatos, atėjęs atsisveikinti. Motina susimąsto ir valandėlei nukreipia akis į Nukryžiuotojo veidą, jaukioje vakaro prieblandos šviesoje žvelgiantį į mus.
— Piūtis didelė, o darbininkų maža, — tyliai sako ji. — Naujoji išeivijos lietuvaičių karta, atrodo, vis dar žiūri į mus su tam tikru nepasitikėjimu. Lyg mes būtume ne lietuvaitės, lyg mums nerūpėtų Tėvynės laimė ir ateitis. Bet Dievas, kuris pašaukė mūsų kongregaciją į gyvenimą ir laimino pirmuosius žingsnius, neužmirš, jog esame Jo dukterys ir papildys mūsų eiles naujomis širdimis, kad iki galo galėtume nešti Jo kryžių, eidamos kenčiančios Lietuvos keliu.
Vaidievutis A. Mantautas,S. J.