Šiais metais sueina lygiai šimtas metų nuo Marijos Nekalto Prasidėjimo dogmos paskelbimo. Dėl šios priežasties 1954-ieji metai yra pavadinti Marijos metais. Mes, lietuviai, Marijos žemės vaikai, turėtume šiais metais daugiau pagalvoti apie savo dvasini gyvenimą ir pavesti ypatingai Marijos globai mūsų tėvynės ateitį.
“L. L.” stengsis kiekvieną mėnesį duoti po straipsnį apie Mariją. Šiame numeryje pradedame spausdinti ilgesnę T. A. Liuimos, S. J. studiją apie Marijos Dangun Ėmimo dogmą. Ši dogma labai tampriai rišasi su Nekalto Prasidėjimo dogma. Jei Marija nebūtų buvusi nekaltai pradėta, ji nebūtų buvusi nei į dangų paimta su kūnu po šios žemės gyvenimo. Redakcija.
Jau nuo senovės Bažnyčia tikėjo Marijos Dangun Ėmimo tiesą ir stiprinosi jos gaivinančia dvasia. Jau nuo senovės su dideliu uolumu buvo švenčiamas Marijos Dangun Ėmimas, viena iš didžiausių ir seniausių Jos švenčių, patvirtinta neklaidingo Bažnyčios autoriteto prieš trylika šimtmečių, taip, kad ją neigti, jau ir prieš dogmos paskelbimą, būtų buvęs labai neišmintingas neapdairumas tikėjimo atžvilgiu. Todėl kyla klausimas: tai ką gi naujo davė dogmos paskelbimas, išjudinęs tikinčiųjų pasaulį?
R. Ferruzzi MADONA
Atrodo, kad nėra didelio skirtumo, ar šioji dogma yra paskelbta, ar ji būtų ir toliau pasilikusi Bažnyčioje tikinčiųjų laikoma ir gerbiama, bet iškilmingai nepaskelbta, kaip Dievo apreikštoji tiesa. Tikrenybėje tačiau yra didelis skirtumas. Pirmiau, kai ji buvo tik Bažnyčios autoritetu grindžiama ir nebuvo paskelbta kaip Dievo apreikštoji tiesa, nebuvo būtina tikėti pilnam antgamtiniam gyvenimui. Kas nebūtų tikėjęs, būtų buvęs neišmintingai neapdairus tikėjimo dalykuose, bet jo Bažnyčia nebūtų laikiusi eretiku. Kas netiki dabar, jau yra eretikas. Bažnyčia neklaidingai paskelbė, kad pats Dievas yra apreiškęs, jog Marija yra paimta į dangų su siela ir kūnu.
Kas išsakys, kiek ji yra brangi, gal net brangiausia žmogiškajai širdžiai, nes iš naujo primena kūno iš mirties prisikėlimą ir, sakytum ryškiausiai pavaizduoja kaip Dievas apsieina su ištikimaisiais draugais, kaip veda į dieviškąjį gyvenimą ir kaip, pagaliau, atbaigia asmenybes, be jokių prieštaravimų pasekusias apvaizdos kelius.
Tiesa, Dievas nei vakar, nei šiandien to neištarė gyvu žodžiu. Tatai Jo apreikšta dar apaštalų laikais, tada ištartas, žmogiškai sakant, Jo autoritetingas, neklaidingas tiesos žodis, kuris betgi, Jo apvaizdos lėmimu ir Šventosios Dvasios vedimu bei apšvietimu, atskleistas pilnam supratimui tik mūsų dienose. Tai yra labai ryškus Dievo palaimos. Jo gerumo ir palankumo žmonėms pasireiškimas ir užtikrinimas, o ypač dabartinei nelaimių ir kentėjimų suvargintai bei netikrumo kankinamai kartai suraminimo ir stiprybės šaltinis. Jis šitą tiesą palaikė mūsų laikams, kad visokiose sunkenybėse ir tautų sąmyšiuose pakeltų iš naujo mūsų dvasios akis, atkreiptų mūsų dėmesį į antgamtinių dalykų kilnumą. Taip, tai būtų buvę galima ir be dogmos paskelbimo. Jis būtų galėjęs įkvėpti savo išrinktuosius su nauju uolumu pamoksluose skelbti amžinųjų tiesų kilnumą. Taip, tai būtų buvę galima. Bet tada visa tai, tam tikra prasme, būtų palikusios, jei taip galima sakyti, tiktai žmogiškosios pastangos, tiktai, tegu malonės įkvėpti, žmogiškosios sielos virpėjimai. Dabargi, taip sakant, atsidaro dangus, ir pats Dievas prašneka į žmogų, suvargusį, iškankintą, nuviltą žmogų, nustojusį gal jau net drąsos ir vilties šioje tautų maišatyje, melo, persekiojimo ir prievartos įsigalėjimo laikotarpyje, atkreipdamas į save visų akis, pakeldamas visų širdis į save, sustiprindamas jėgas ateinančiųjų dalykų kilnumu ir grožybe, primindamas tuo pačiu tikrąjį žmogaus pašaukimą, jo gyvenimo prasmę, didingumą, žmogaus asmenybės atbaigimą, jos sudievinimą ir įvedimą į dieviškojo gyvenimo paslaptis. Tai yra naujas, papildomas energijos šaltinis pernešti visus šito gyvenimo sunkumus, dar tiksliau ir nuoširdžiau kreiptis į siekiamąjį tikslą: nemirtingumą ir išaukštinimą dangaus garbėje.
Šitą dieviškojo palankumo, paguodos ir sustiprinimo mintį gražiai išreiškia Šventasis Tėvas paties dokumento pradžioje: "Dosniausias ir visagalis Dieve, kurio apvaizdos planai, vedami išminties ir meilės, neištiriamais savo sumanymais tautų ir atskirų žmonių kentėjimus švelnina, įpindamas į juos protarpiais ir džiaugsmus, kad visa, nors ir ne tais pačiais keliais ir skirtingais būdais, Jį mylintiems išeitų į gera". Tiesa, į visus kreipiasi Šventasis Tėvas, visiems skiria šitą brangią tiesą, bet kas mums labiausiai yra guodžiančio, tai kad jis ypatingu būdu ją skiria mums tremtiniams, netekusiems tėvynės ir pastogės, persekiojamiems ir kalinamiems, kurių gyvenimas, atrodo, jau nebeturi prasmės. Jų visų akis ir širdis, kokio jie krašto bebūtų ir nuo ko tą prievartą kentėtų, kreipia jis į Tą, kuri pirmoji perėjo neturto, paniekos, ištrėmimo ir kentėjimo kelius, kurios sielą pervėrė neapsakomo skausmo kalavijas Kalvarijos kalne prie kryžiaus, ir kuri dabar yra tokioje neišsakomoje palaimoje.
Ir tai nėra tiktai tušti žodžiai, pigi paguoda, tariamas nukalbėjimas: gražūs žodžiai ir nurodymai nekeičia skurdžios ir tragiškos padėties. Taip, Šventasis Tėvas visai neneigia ir nemažina daugelį ištikusių kančių. Jis gerai jas žino ir jos kas valandą, dieną ir naktį, kaip jis prisipažįsta šitą šventą valandą, kelia jam neišsakomus rūpesčius ir slegia širdį. Iš tikro, kiekviena proga prisimena jis tremtinius, kenčiančius persekiojimus, kalinamus, prispaustuosius. Ar tai bus jo iškilmių išvakarėse viešoji malda į Dievo Motiną, ar tai pati šventoji iškilmių valanda bazilikoje, visuomet jie užima specialią vietą jo širdyje.
Taip kalbėdamas, Šv. Tėvas nenori žmonėms suteikti tik greit praeinančią užsimiršimo valandėlę, bet pilnoje kentėjimo ir skausmo pertekliaus sąmonėje ir pažinime, parodo ir antrąją gyvenimo dalį, atkreipdamas dėmesį į pilnutinę gyvenimo tiesą, pilnutinę prasmę. Visiems šios kartos žmonėms, kokiose sąlygose jie bebūtų, bet ypač tiems, kurie iškankinti nerimo, prislėgti netikrumo, visko netekę, tik iš prievartos velka gyvenimo jungą. Šventasis Tėvas taria: "Aukštyn širdis", ir nurodo teisingą ir tikrą atsvarą prieš visus šiandieninius kentėjimus, nepriteklius ir skurdą, atskleidžia pilnąjį gyvenimo idealą. Tai yra tiesos žodis prieš materializmo skelbiamą žmogaus nuvertinimą, paneigimą jame dvasinio prado, ir jo vietoje medžiagos aukštinimą ir garbinimą. Tai yra atsakas į materializmo ir racionalizmo klaidas, netiesioginis jų atrėmimas, visai į ją nekreipiant dėmesio ir nesileidžiant į ginčus su jų skleidėjais. Tai yra gražus atsakymas ir apgynimas Marijos privilegijų prieš klaidatikius. Jai atsilyginimas, viešas Jos garbės išpažinimas. Šitoji tiesa atbaigia ir vainikuoja visas Jos privilegijas, kurios pradėtos su Jos Nekaltuoju Prasidėjimu, eina per amžinąją mergystę, Dievo motinystę ir kitas malones iki Dangun Ėmimo ir ten išaukštinimo dieviškoje garbėje. Sušvito visas dangus ir nudžiugo skardžiais džiūgavimais, įėjus į dangų Dievo Motinai prisikėlimo garbėje. Šiandieną atsimuša anie garbės spinduliai ir atliepia džiaugsmo aidai, kad ir mūsų širdys atsigautų ir prisipildytų nauju ryžtingumu pilnutiniam Dievo vaikų gyvenimui.
Šitas tiesos neužginčijamas žodis melo ir šmeižtų, apgaudinėjimo ir prievartos, skriaudų ir neteisybių laikotarpyje yra palaimos šaltinis. Jis kelia ne tik dėkingumo Dievui ir pagarbos Dievo Motinai jausmus, bet taip pat žadina viltį, ne tik primindamas tikrąjį žmogaus tikslą ir jo paskirtį, laimingą pomirtinį gyvenimą, bet užtikrindamas pagalbą jau ir šių dienų vargingoje kelionėje ir tremties sunkenybėse. Šventasis Tėvas prašo tad garbingąją Dievo Gimdytoją, kad Ji atkreiptų savo gailestingąsias akis į šį suvargusį ir karo baisenybių nuteriotą pasaulį, prislėgtą prievartos, klaidinamą melo, kad Ji, nepaliesta gimtosios nuodėmės, gelbėtų nuo per didelių šios nuodėmės pasekmių mūsų laikų žmoniją.
Ji, Dievo Sūnaus Motina, ypatingu Jo palankumu ir malone, jau dabar yra toje garbėje su kūnu, kur bus ir visi teisieji po paskutiniojo teismo, kada viešai pasireikš visos žmonijos darbai ir įvyks pilnutinė gėrio pergalė, kai įvyks visiškas išrinktųjų atbaigimas ir jų įvedimas su kūnu į dieviškąjį palaimos gyvenimą.
A. Liuima,S. J.