Emigrantams ir tremtiniams, atrodo, tenka ypatinga misija pagerinti religinių mažumą padėtį, padidinti tikinčiąją skaičių tuose kraštuose, kuriuose jie apsigyvena. Šis atvejis pasikartojo ir Švedijoje. 13.000 katalikų iš Lenkijos ir Lietuvos susijungė su 9.000 Švedijos katalikų, ir gimė nauja vyskupija.
Nuo 1527 metų, kai karalius Gustavas Vaza uždraudė katalikybę ir liuteranizmą paskelbė valstybine religija, praėjo keturi šimtmečiai, kol Vatikano Radijas— lapkričio 7 dieną — paskelbė, kad Švedijos apaštališkasis vikarijatas tampa vyskupija. D. G. Johannes Erik Mueller skiriamas diecezijos vyskupu Stokholme, o D. G. Ansgar Nelson, benediktinas, — vyskupu pagelbininku įpėdinio teisėmis.
Naujos vyskupijos buvo įkurtos Danijoje ir Norvegijoje.
Katalikų Bažnyčiai Skandinavijoje tenka sunkus kelias, nes pilnos laisvės ji dar neturi. Ją supančio gyvenimo atmosfera yra persunkta materijalizmu. Bet šimtmečiais gyvas antagonizmas prieš katalikus pamažu užleidžia vietą platesnei ir lankstesnei pasaulėžiūrai. Reikia tikėtis, kad tautos, kurios pagimdė Šv. Eriką ir Šv. Brigitą, ateityje parodys daugiau pagarbos ir tolerancijos protėvių tikėjimui.
Kentėjimas yra didysis žmonijos auklėtojas. Jis įkvėpė meną, poeziją ir moralę. Jis išugdė heroizmą ir atsižadėjimą, jis pridavė vertę gyvenimui, palenkdamas aukotis. Taurus ir geras skausmas įnešė didingumą ir į meilę.
A. France
Žinios iš Paryžiaus, kad Kunigą -Darbininkų Akcija veiks ir toliau, buvo priimtos su simpatingu pasitenkinimu ne tik Prancūzijoje, bet visame katalikiškame pasaulyje. Maža modernią pastoracijos bandymą susilaukė tiek visuotinio dėmesio ir pritarimo, kiek mirusio kard. Su-hard nutarimas, leidžiąs kunigams eiti į darbo žmonią klasę pačiu tiesiausiu ir intymiausiu keliu. Jei darbo žmonės užmiršo kelią į bažnyčią, tai kovingieji Bažnyčios sūnūs užsivelka darbo rūbus ir eina pas darbininkus i fabrikus. Šio fakto fone gimė Prancūzijos Misija, kuriai vadovavo garsusis Tėvas Gaudin, ir pagaliau Kunigų - Darbininkų Judėjimas.
Kai iškilo naujojo eksperimento reikalas, daug kam buvo aišku, kad šis apaštalavimo būdas susitiks su dideliais pavojais ir rizikomis. Kunigui nebus lengva gyventi neįprastoje aplinkoje, už parapijos ir klebonijos ribų. Jis turės pasirinkti vienišą viengungio dalią, apsigyventi neturtingame darbininkų kvartale, išdirbti fabrike ar statyboje aštuonias valandas ir neapleisti kunigiškųjų pareigų.
Keliems iš šimto nepavyko prisitaikinti prie neįprastų sąlygų ir drastiškų reikalavimų. Keli, iš šimto apvylė tuos, kurie sudėjo į juos savo pasitikėjimą. Reikia stebėtis, kad skaičius tų, kurie neišlaikė aukštos įtampos ir nuolat gundančios aplinkos, yra toks mažas. Šis faktas nesumažina, bet padidina šimtų kunigų herojiškumą, pasišventimą ir nuopelnus.
Praėjusią vasarą Roma buvo linkusi nutraukti šį herojišką modernaus apaštalavimo bandymą, nes buvo pasitaikę keletas sukrečiančių skandalų. Buvo įdomu stebėti Prancūzijos katalikų reakcijas, užgirdus Romos intencijas. Pasirodė, kad katalikų masė stovi nesvyruodama už savo pasišventusių kunigų nugaros ir gero linkinčia malda iš tolo laimina jų pastangas. Buvo aišku, kad dauguma Prancūzijos vyskupų ir tikinčiųjų buvo tvirtai įsitikinę, kad eksperimentas būtų tęsiamas ir toliau.
Prieš keletą mėnesių Prancūzijos kardinolai lankėsi Romoje ir šią problemą patiekė Šventojo Tėvo svarstymams ir sprendimui. Kardinolai buvo sužavėti jo simpatingumu ir giliu problemos pažinimu. Jis mielai sutiko, kad Kunigų-Darbininkų veikla nesustotų, bet jam atrodė, kad būtų naudingiau ir kunigams ir apaštalavimo darbui, jei ateityje daugiau laiko būtų pašvęsta tiesioginiam kunigo darbui ir mažiau rankų darbui. Šventasis Tėvas pageidavo, kad šie kunigai, bent formaliai, priklausytų parapijai ir gyventu su kitais kunigais. Jie turėtų vengti politinių komplikacijų ir atsakingų vietų darbininkų unijose.
Modernusis apaštalavimo eksperimentas vyks ir toliau. Vyskupams teko ypatinga pareiga akylai budėti ir laiku įspėti tuos, kurie— dėl per sunkių darbo sąlygų ir per didelės įtampos — reikalingi paramos ir specifinių nurodymų. Lydėdami Kunigus - Darbininkus sunkiu pasiaukojimo keliu, mes prašome jiems Viešpaties palaimos.
Amerikos Vyskupai— jungtiniu pasisakymu — prašė krašto gyventojų parodyti daugiau pagarbos žmogui. Moderni bendruomenė nuplėšė žmogui priklausantį dvasinio didingumo rūbą, laikydama žmogų daiktu. Žmogaus nuasmeninimo procesas vystosi gąsdinančiu greičiu. Pats laikas atkreipti dėmesį į žmogui priklausančią vietą bendruomenėje ir civilizacijoje, nes gresia didelis pavojus, kad civilizaciją sužlugdys tos jėgos, kurias ji sukūrė, bet neįstengia suvaldyti.
Sekularizmas”,— sako vyskupai, — “siūlo auklėjimą be dorovinio turinio.” Žmogus, išauklėtas amoralinėje atmosferoje, nebeturės dorovinių principų, ir lengvai taps perdėto individualizmo arba kolektyvizmo auka. Žmogaus didingumas yra surištas su jo nuosavybės teise. “Nevaržomas kapitalizmas”, — vyskupai mano, — “bando nuosavybės teises atskirti nuo bendrojo gėrio, o komunizmas siūlo bendrą gėrį asmens teisių sąskaiton.”
“Katalikų Bažnyčia”,— pabrėžia vyskupai, — “visada skelbė ir gynė kiekvieno žmogaus įgimtą didingumą. Ji mokė, kad kiekvienas turi jausti asmenišką atsakomybę ir asmeninės sąžinės svarbumą. Bažnyčia daug kartų priminė pasauliui, kad yra didelis skirtumas tarp žmonių ir daiktų. Ji niekada nepamiršo, kad daiktai yra sutverti žmonėms, o žmonės — Dievui.” Prieš kiekvieno žmogaus akis ji tebelaiko veidrodį, kad kiekvienas žmogus galėtu pamatyti, savo asmens vertę ir didingumą.
Nuasmeninti žmonės sudaro bendruomenę, kuri remiasi individualiu egoizmu ir savęs ieškojimu.
“Krikščioniškoji žmogaus sąvoka”, — sako vyskupai, — “pabrėžia, kad žmogus yra socialus asmuo. Kaip asmuo, jis turi teisių, nepriklausomų valstybės. Kaip bendruomenės narys, turi socialinių pareigų. Tiek šeima, tiek bendruomenė prisideda prie naujo žmogaus pilnutinės evoliucijos. Todėl kiekvienas žmogus turi pareigų ir šeimai, ir bendruomenei.” iš kitos pusės, sielą duoda žmogui ne bendruomenė, bet Dievas. Todėl žmogus turi teisių, kurių bendruomenė negali pažeisti. Žmogus sukūrė bendruomenę — valstybę, o žmogų — Dievas. Todėl bendruomenė - valstybė yra žmogui, bet ne žmogus valstybei.
Klaidinga individualios laisvės sąvoka griaunu bendruomenę, o klaidingai suprasta diktatūra sunaikina asmenį. Popiežius Leonas XIII rašė: “Tikroji bendruomenės laisvė nereiškia, kad kiekvienas žmogus gali daryti tai, kas jam patinka, nes toks nusistatymas būtų visuotinio sąmyšio priežastimi ir baigtųsi teisėtos valdžios sugriovimu. Iš kitos pusės, laisvė neduoda valstybei teisių išnaudoti piliečio, uždedant jam naštą, kurios jis negali pakelti. Tokia dalykų eiga vestų i bendrojo gėrio griuvėsius.”
Laisvė reiškia, kad kiekvienas bendruomenės narys guli nekliudomai atlikti savo pareigas ir naudotis savo teisėmis. Laisvė yra daugiau negu politinis ar ekonominis fenomenas, daugiau negu teisė be atsakomybės. Laisvė yra išmintingesnė negu laisva mintis ir laisvesnė negu padiktuota mintis. Jos šaknys glūdi žmogaus sieloje. Todėl ji išauga ne iš socialinės organizacijos, konstitucijos ar partijos, bet iš žmogaus sielos.
Darbas yra žmogaus kūrybos, tobulėjimo ir išganymo kelias. Jis negali būti atskirtas nuo socialinio gyvenimo. Darbininkas nėra tik darbo jėga, kaip mano kapitalizmas. Darbininkas nėra tik pilvas, kurį valstybė maitina pagal savo valią ir išgales, kaip elgiasi komunizmas. Darbininkas yra asmuo, kuris savo darbu pagarbina Dievą ir patarnauja artimui ir visam pasauliui. Todėl krikščioniškoji darbo sąvoka reikalauja, kad darbas mūsų neizoliuotų, bet sujungtų su artimu. Kuo didesnis tautos materialinis gerbūvis, tuo gilesnė ir veiklesnė turėtų būti artimo meilė ir savitarpio pagalba.
“Todėl mes turime stengtis— užbaigia Amerikos vyskupai, — “pabrėžti žmogaus asmens didingumą visose gyvenimo sferose, reikalaudami, kad viešasis gyvenimas prisilaikytų dorovės priimtų normų, kad auklėjimo procesas įdiegtų žmogaus didingumo sąvoką į augančias ir bręstančias širdis, kad bendruomenė ir valstybė sukurtų sąlygas, kuriose žmogus gali gyventi ir kurti. kaip Dievo nemirtingas paveikslas ir dangaus paveldėtojas
Indijos Rendez-vous su Komunizmu
Jungtinių Tautų posėdžiuose Indijos nusistatymas Korėją liečiančiuose klausimuose buvo daugiau negu intryguojantis. Indija išdrįso pasisakyti prieš Amerikos užsienio politiką, greičiausiai prisimindama jos silpnavalį vaidmenį Tautinės Kinijos krizėse ir priimdama Peipingo ir Kremliaus propagandą už tikrą pinigą.
Indijos kariuomenės daliniui, vadovaujamam Gen. Lt. K. S. Thimaya, teko prižiūrėti Korėjos karo belaisvių repatrijaciją. Tuoj pasigirdo balsų, apgailestaujančių JT nutarimą. Po kelių mėnesių pasirodė, kad gailestis buvo be pagrindo, nes Indijos kariuomenė atliko savo vaidmenį be priekaišto. Iš kitos pusės, indas pirmą kartą susitiko su Kremliaus komunistu veidas į veidą, ir jam nepatiko ne tik veidas ir veido savininkas, bet ir savininko darbai. Indijos oficialioje spaudoje pasirodė kaltinimų nebe JT ir Amerikai, bet Kinijos komunistams ir Lenkijos bei Čekoslovakijos atstovams.
Galimas dalykas, kad indų kareivių patirtis Korėjoje plačiau nuskambės ir duos Nehru progą pagalvoti, ar jo įsitikinimas, kad visa Azija turi tapti komunizmo auka, yra teisingas ir besąlyginis. Amerikos senatorius W. F. Knowland, grįžęs iš Tolimųjų Rytų, pareiškė, kad “Azijoje yra labai maža žmonių, kurie turėjo progos susitikti su komunizmu akis į akį, kurie neutralumą komunistinės Kinijos ir Rusijos atžvilgiu laiko politiniu naivumu.’ Dabar aišku, kad tie Azijos gyventojai, kurie turėjo progos pamatyti veiklųjį ir nevaržomą komunizmą ir tebegyvena nepriklausomybėje, Nehru propaguojamo neutralumo ne tik nepriims, bet prieš jį kovos.
JT Komisija ir Pietų Amerika
Neseniai viena studentė iš Afrikos, studijuojanti Amerikoje, išsitarė: “Kodėl žmonės nenori suprasti, kad aš myliu Afriką?”
Meilė Afrikai ir susirūpinimas pasaulio taika atsispindi raporte, kuri parengė JT Komisija, paskirta ištirti Pietų Afrikos rasinių problemų situacijai. Kadangi P. Afrikos valdžia neleido komisijai padėties studijuoti vietoje, komisija pravedė 43 apklausinėjimus už Afrikos ribų. pasinaudodama kiekviena informacija, liečiančia rasines Afrikos problemas.
Problemų yra daug ir sunkių. Valdžia stengiasi sistematingai įgyvendinti Apartheid doktriną, kuri remiasi beširdžiu ir išdidžiu BALTŲJŲ DOMINAVIMO dėsniu, pavergdama kiekvierui socialinio, politinio, ekonominio ir edukacinio gyvenimo fazę. Juodųjų Afrikos piliečių teisės minamos po kojų, nors jie sudaro 79% visų gyventojų.
Komisija priėjo trijų išvadų. Pirma: neįmanoma tikėti, kad Apartheid doktrinos politika patiktų tiems, kurie turi tik pareigas ir negauna jokių teisių. Antra: niekas neįtikins Afrikos negrų, kad baltieji juos traktuoja teisingai. Trečia: jei Apartheid doktrina bus pritaikyta gyvenimui visa plotme, dabartinė padėtis taps ugnį spiaudančiu vulkanu, kurio naikinantį veikimą pajus ne tik Afrika, bet visas pasaulis. Mao-Mao organizacija ir jos veikla yra tik pradinė kruvinų sukilimų vizija. Kas darysis, kai šautuvas ir granata atsidurs daugumos Afrikos juodųjų piliečių rankose. Istorijoje daug pavyzdžių, kaip kraujas ir ugnis atvėrė žmonėms akis, bet ilgų metų kūrybos ir statybos finalas buvo kapinės ir griuvėsių krūvos.
Bruno Markaitis, S. J.
Pažvelkite į saulę. Ji visiems šviečia, visus šildo, nelaukdama prašymo ir padėkos. Taip pat ir jūs nelaukite maldavimo ir pagyrimo, bet padėkite žmonėms gera valia — ir būsite mylimi, kaip saulė.
Epiktetas