Šių metų pirmame "L. L." numeryje buvo dešimt patarimų moterims, kaip būti geromis žmonomis. Tame straipsnyje prašėme, kad moterys parašytų savo pageidavimus, ko jos laukia iš vyrų. Gavome keletą laiškų, tarp kurių buvo ir labai gražus vienos moters straipsnis, kurį spausdinome praėjusiame numeryje. Tame straipsnyje, pavadintame "Dvylika klausimų vyrams", buvo paminėta visa tai, ką rašė ir kitos moterys. Tačiau kai kurių moterų laiškai mus trupučiuką apvylė ir dar kartą įrodė, iš kur kyla daug šeimyninių nesugyvenimų. Daugelis moterų sutiko, kad tai, kas buvo rašyta tuose patarimuose žmonoms, yra tikriausia tiesa. Visai teisingai kai kurios pastebėjo, kad daugelis tų patarimų tiko ir vyrams. Bet vis dėlto buvo ir tokių, kurios prirašė keletą puslapių, norėdamos tuos patarimus sukritikuoti, Įrodyti, kad jie yra neteisingi, negyvenimiški, kad jos esančios visai nekaltos, kad visų šeimyninių nesantaikų priežastis yra tik vyras. Jeigu žmogus taip galvoja, jeigu jis nemato ir nenori pripažinti savo klaidų, jeigu stengiasi tik kitame klaidas stebėti ir jį už kiekvieną nepasisekimą kaltinti, tai apie kokią nors santaiką ir šeimyninę laimę negali būti nė kalbos.
Bendrai, gal dabar žmonės per daug yra linkę viską kritikuoti, į viską skeptiškai žiūrėti, nepasiduoti kitų pamokymams, nepaisyti jokių įsakymų. Jie mato tik savo gyvenimą ir mano, kad visi turi taip gyventi. Jie gerbia tik savo nuomonę ir mano, kad visi kiti klaidingai galvoja. Kartais, perskaitę kokį nors straipsnį ar paklausę paskaitos, jie nusišypso ir pasako: "Tuščia ir nereikalinga apie tai kalbėti, gyvenime yra visai kitaip". Gal būt, jų asmeniniame arba šeimyniniame gyvenime yra kitaip, bet tai dar nereiškia, kad taip turi būti. Taip pat nereiškia, kad ir visi kiti taip gyvena ir taip galvoja, kaip jie. Jeigu dauguma žmonių nesilaiko logiškiausių įsakymų, tai tie įsakymai dar nenustoja nei savo logiškumo nei savo galios. Jei kartais pamatai, kad tavo gyvenime yra "ne taip", tai pagalvok ir pasiryžk, kad būtų "taip", kad tu gyventum pagal Dievo ir Bažnyčios įsakymus, kurie yra duoti žmonijos gerovei, bet ne kankinimui.
Pasitaiko tokių asmenų, kurie, išgirdę kalbant apie šeimyninę meilę, skeptiškai nusijuokia ir pasako, kad tai tuščios kalbos, kad po medaus mėnesio ar po pirmųjų vedybinio gyvenimo metų prapuola meilė ir lieka, geriausiu atveju, tik pareiga. Neneigiame, kad dažnai taip būna, bet vis dėlto be jokių abejonių teigiame, kad yra šeimų, kuriose meilė (nors ir netokia kaip dviejų įsimylėjusių gimnazistų) tęsiasi iki grabo lentos.
Dabar leisime kalbėti pačioms skaitytojoms, kurios trupučiuką paryškins ir papildys praėjusiame numeryje buvusio straipsnio mintis, o gal patvirtins ar mėgins griauti ir tai, kas šiame straipsnyje buvo pasakyta.
Ponia R. S. sako, kad šiose sąlygose negalima nė kalbėti apie gausias šeimas, nes tėvai, dirbdami per dieną fabrike, negalės tinkamai išauklėti vaikų. Žinoma, reikia sutikti, kad šios sąlygos yra nenormalios, bet, daug šiuo klausimu nediskutuojant, norime priminti tik tai, kad kartais yra lengviau išauklėti kelis vaikus negu vieną. Kai šeimoje yra daugiau vaikų, jie vienas kitą auklėja, o vienturtis vaikas dažniausiai užauga blogo, egoistiško charakterio. Juo daugiau tokiu vaiku tėvai rūpinasi (žinoma, eidami ne tuo keliu), juo blogesnis jis užauga.
Ponia G. M. rašo, kad jei vyras yra ištikimas, doras, mandagus, tai jau didelis dalykas, bet dar ne viskas. Jis turi atjausti ir suprasti žmoną, prisitaikyti prie jos norų ir palinkimų. Jeigu žmona yra linkusi į meną, muziką, sportą, vyras neturėtų jai to drausti, bet stengtis, kad ji galėtų kartais tuo užsiiminėti. Jei vakare žmona jį kviečia kartu nueiti į koncertą, būtų labai negera, jeigu jis nesutiktų, nes jam tai visai neįdomu. Jeigu jis ten ir nejaus malonumo, turi stengtis padaryti malonumą savo žmonai. Visi panašūs dalykai atrodo smulkmenos, bet jie gali labai apkartinti gyvenimą ir privesti prie skyrybų.
Matilda savo laiške labai pabrėžia vyrų girtavimą. Visai teisingai ji sako, kad girtavimas sugriauja daugelį pavyzdingiausių šeimų. Reikia pripažinti liūdną faktą, kad daugelis vyrų, nors ir inteligentų, lengvai pasiduoda šiam blogam įpročiui. Jie nepagalvoja, kiek nuo to turi kęsti žmona, vaikai, kaip žiauriai yra ardoma šeimos laimė. Bet girtuoklis vyras ir save nužemina, nužmogina, praranda pagarbą ir pasitikėjimą.
Beveik visos, kurios rašė, pageidauja iš vyrų didesnės religinės praktikos. Šiuo klausimu pasisakė net jauna septyniolikos metų mergaitė iš Australijos. Ji rašo, kad mananti tekėti už australo kataliko, nes lietuviai vyrai yra labai nereligingi. Štai tos mergaitės žodžiai: "Daug kartų teko skaityti Jūsų laikraštyje, kad nepatartina tekėti už svetimtaučio, bet aš vis dėlto pasiryžau tekėti už australo. Australų vyrų religingumas ir pavyzdingas šeimos gyvenimas mane sužavėjo. Štai mažas pavyzdėlis. Vieną sekmadienį pasiryžau stebėti, kiek jaunų vyrų (australų) eis Komunijos. Dideliam mano nustebimui beveik visi ėjo. Stebėjau ir kitą sekmadienį — vėl tas pats. Bet turiu prisipažinti, kad aš nepažįstu nė vieno lietuvio vyro, nors čia jų yra nemaža, kurs kas sekmadienį eitų Komunijos. Lietuviai vyrai tokį paniekintų, išvadintų davatka. Bet užtat jie moka gerti, kortuoti ir arklių lentktynėse pinigus leisti. Tokių niekas neniekina, nepravardžiuoja, bet vis daugiau prie jų prisideda. Aš manau, kad gali būti laiminga tik ta šeima, kur vyras ir žmona yra geri katalikai."
Kai kas gal pasakys, kad tos mergaitės yra per daug pasikarščiuota. Vis dėlto reikia sutikti, kad mūsų vyrų religingumas yra labai menkas. Tur būt, nė vieno tokio neatsiras, kurs visiškai Dievą neigtų ir netikėtų, bet nedaug ir tokių atsiras, kurie stengtųsi visus to Dievo įsakymus pildyti ir Jį mylėti. Kai kas mano esąs religingas, jeigu jis artimui skriaudos nedaro, bet reikia atsiminti, kad, nelaikydamas Dievo arba Bažnyčios įsakymų, jis daro skriaudą Dievui. Be jokio sąžnės išmetinėjimo praleisti sekmadieniais Mišias, eit išpažinties ir Komunijos tik kartą metuose arba nė to neatlikti ir sakyti, kad esi religingas, tikintis, mažiausa ką galima pasakyti, yra stoka logikos. Mūsiškiai svetimtaučiams, dažnai einantiems prie sakramentų, prikiša, kad tai yra forma be turinio. Taip, kartais gali būti tik išorinė forma be turinio, bet kažin, ar ten rasime kokį nors turinį, kur nėra nė formos?...
Teisingai toji jaunuolė rašo, kad negali būti pilnai laimingos šeimos be religijos. Gali tu namuose turėti visko, ko tik širdis geidžia, bet nebus tikros laimės, jeigu pamiršai Dievą.
J. Vaišnys, S. J.
TRYS VELNIO ĮSAKYMAI
Senas klebonas kartą sakė savo jaunam įpėdiniui: "Mielasis brolau, per kelias dešimtis metų, paaukotų sielų gerovei, Įsitikinau, kad velnias žmonėms siūlo tris įsakymus: 1. Nesimelsk, 2. Neik išpažinties, 3. Neklausyk pamokslų. Trečias gal yra svarbiausias, nes jei žmogus klauso pamokslų, pamažu grįžta prie maldos ir išpažinties."