Šį mėnesį sueina lygiai penkiasdešimt metų nuo spaudos laisvės atgavimo Lietuvoje. Spaudos draudimo laikotarpis tęsėsi keturiasdešimt metų. Tai buvo tragiška mūsų istorijos dalis. Daug lietuvių, kovodami už spaudos laisvę, turėjo kentėti ir mirti. Minėdami spaudos atgavimo sukaktį, mes norime pagerbti visus tuos didvyrius, kurie, nesigailėdami net savo gyvybės, rūpinosi, kad mūsų tauta būtų šviečiama lietuvišku raštu.
Tą didžiulę spaudos draudimo tragediją užkūrė nepasisekęs 1863 metų sukilimas, kurį pradėjo lenkų bajorai, norėdami išvaduoti Lenkiją iš caro Aleksandro II valdžios. Lenkų bajorai prikalbėjo ir lietuvių vadus stoti į bendrą kovą. Sukilimui malšinti caras paskyrė Vilniaus gubernatorių Mykolą Muravjovą, pasižymėjusį dideliu žiaurumu, kuriam istorija priskyrė koriko vardą. Vilniaus miesto aikštėje buvo pastatytos kartuvės, kur kiekvieną dieną buvo žudomi sugautieji sukilėliai. Beginkliams sukilėliams laimėti prieš gerai ginkluotą policiją ir kariuomenę buvo neįmanoma. Daugybė sukilėlių buvo sušaudyti, uždaryti į kalėjimus, ištremti į Sibirą, jų turtai konfiskuoti. Priskaitoma apie dešimt tūkstančių sukilimo aukų, tarp jų ir 66 Žemaičių vyskupijos kunigai.
Po nepasisekusio sukilimo rusų administracija ėmėsi įvairių priemonių, norėdama užslopinti bet kokią laisvės mintį nukentėjusių tautų širdyse. Šiam tikslui uždarinėjo privatines mokyklas, jų vietoje steigė rusiškas valdžios mokyklas, uždraudė vaikus mokyti gimtąja kalba. Sugalvota taip pat į mokyklų vadovėlius įvesti rusiškus rašmenis vietoje lotyniškųjų. Šiuo projektu norėta suvienodinti visas caro užkariautas tautas. Jos turėjo kalbėti ta pačia rusų kalba ir išpažinti tą pačią pravoslavų religiją. Rusų šviesuomenėje buvo įsitikinimas, kad jų tauta, kaip skaitlingiausia ir galingiausia iš visų slavų tautų, yra paties Dievo pašaukta vadovauti visoms slavų tautoms kultūrinėje, socialinėje ir religinėje kovoje prieš vakarų pasaulį, kurs jų manymu jau buvo pradėjęs žygiuoti pražūties keliu. Šiame punkte rusų valdžios ir šviesuomenės mintys ir troškimai pilnai sutapo.
Senesnėms ir didesnėms tautoms, lenkams ir suomiams, kurios jau turėjo gausią savo literatūrą ir artimai santykiavo su vakarų pasauliu, rusai nesitikėjo taip lengvai galėsią primesti rusiškas raides. Bet jie manė lengvai galėsią primesti savo raides lietuviams, kurių literatūra dar buvo labai negausi, susidedanti tik iš maldaknygių, elementorių ir kalendorių. Taip pat rusams rūpėjo lietuvius ir nuo lenkų atskirti. Jie puikiai žinojo, kad lenkų įtaka Lietuvoje tada buvo stipri. Jei ne lenkai, tai ir 1863 metų sukilimas Lietuvoje nebūtų įsigalėjęs. Todėl jie manė, kad skirtingi rašmenys lenkų reikšmę lietuviams turės sumažinti, o ilgainiui ir visai panaikinti. Didžiausia kliūtis rusams įsigalėti mūsų tautoje buvo katalikų tikyba, todėl persekiojimų centre ir atsiduria Katalikų Bažnyčia, jos dvasiškija ir tikintieji.
Įstatymas, įsakęs spausdinti mokyklų vadovėlius, o vėliau ir visus kitus valdžios leidinius rusiškais rašmenimis ir draudžiąs naudotis lotyniškais ženklais, ne vienu metu buvo išleistas. Po juo pasirašė įvairūs valdžios pareigūnai, todėl ir jo vykdymas buvo įvairiai prižiūrimas. Muravjovas, numalšinęs sukilimą, visame krašte įvedė karo stovį. Jis pirmasis 1964 m. sausio mėn. 1 d. žodžiu išleido įsakymą, draudžiantį pradžios mokyklose vartoti vadovėlius lotyniškais rašmenimis ir liepiantį sudaryti komisiją leisti vadovėliams, parašytiems rusiškomis raidėmis. Savaime suprantama, kad šis jo liepimas tegaliojo Vilniaus gubernijos srityje ir telietė vien mokyklų vadovėlius. Jo įpėdinis Kaufmanas kitais metais šį draudimą raštu paskelbia. Tačiau ir po to dar laisvai buvo spausdinamos knygos lotyniškais rašmenimis tose vietose, kurios buvo už Vilniaus gubernijos ribų. Tenka manyti, kad Kaufmanas tokia padėtimi skundėsi pačiam caro imperijos vidaus reikalų ministeriui Va-lujievui, kurs 1865 m. rugsėjo 25 d. išsiuntinėjo visiems gubernatoriams aplinkraštį, kuriame patariama imtis šių priemonių: a) visų rūšių spaustuvių savininkams uždrausti spausdinti leidinius lotyniškais rašmenimis lietuvių ir žemaičių tarmėmis; b) persekioti, numatant dideles bausmes, minėtų spausdinių įvežimą, pardavinėjimą, platinimą; c) visų spaustuvių savininkus už šio įsakymo nepildymą bausti, o rastus spausdinius konfiskuoti.
Tačiau ir šis įsakymas galiojo tik toms įstaigoms, kurios priklausė vidaus reikalų ministerijai, o kitos įstaigos, pvz., Petrapilio Mokslo Akademija, ir po to draudimo dar išleido Duonelaičio raštus lotyniškais rašmenimis. Pagaliau vidaus reikalų ministeris išsirūpino caro žodinį leidimą įsakyti visus valdiškus leidinius lietuvių kalba spausdinti tik rusiškais rašmenimis. Administracija nepasitenkino vien valdiškais leidiniais, bet tą draudimą pritaikė bet kokiam lietuviškam leidiniui. Tiesa, caras 1880 m. tą įsakymą panaikino, leisdamas mokslo knygas spausdinti lotyniškais rašmenimis, tačiau su ta sąlyga, kad jie nebus platinami Šiaurės Vakarų ir Pavyslio lietuvių gyventojų tarpe. Administracija šio leidimo ne tik nepaisė, bet su dar didesniu uolumu persekiojo lietuviškų leidinių spausdinimą ir platinimą. Tokia padėtis tęsėsi iki 1904 metų.
Gal bus naudinga panagrinėti, kur tos uždraustos knygos buvo spausdinamos, kas jas rašė, kokios rūšies jos buvo. Liaudis naujų elementorių ir maldaknygių rusiškomis raidėmis nekentė, reikalavo senų, kurių pirkti jau nebuvo galima. Spaustuvininkas Zavadskis 1865 m. Vilniuje atspausdino kelias maldaknyges, kurios ne tik savo išvaizda buvo panašios į senąsias, bet ir išleidimo metai bei cenzūros pažymėjimai buvo perspausdinti iš senųjų. Vis dėlto policija sugavo, jis turėjo sumokėti pabaudą ir daugiau to kartoti nedrįso. Tarp lietuvių, kurių pečius slėgė carų jungas, ir tarp prūsų, kurie buvo Vokietijos kaizerio valdžioje, visuomet buvo artimi santykiai. Tie santykiai nebuvo paremti kultūrinėmis vertybėmis, jų pagrindą sudarė prekyba — kontrabanda, kuri abiejų šalių pasienio gyventojams duodavo nemaža pelno. Spaudos draudimo metu kontrabandininkai ima prūsuose ieškoti tokių prekių, kurių Lietuvoje nebuvo — lietuviškų maldaknygių lotyniškomis raidėmis. Prūsų spaustuvininkai jau 1865 m. kelias maldaknyges perspausdino, pažymėdami jose senus spausdinimo metus, vietą, cenzūros pažymėjimus.
Rusų kėslai pamažu visiems aiškėja. Ir vysk. Motiejus Valančius, vienintelis dar likęs neištremtas į Rusiją ir svarbiausia spaudos draudimo laikotarpio asmenybė, pilnai supranta, kad tomis valdžios spausdinamomis rusiškomis knygomis siekiama lietuvius surusinti, jų katalikišką religiją pakeisti pravoslaviška. Didysis ganytojas, nors jau būdamas 70 metų amžiaus, organizuoja pasipriešinimą. Savo ištikimiems kunigams jis įkalba spausti liaudį, kad ji savo vaikų neleistų į rusiškas mokyklas, kad neplatintų jų išleistų knygų, bet jas naikintų. Jis pats, prisidengęs slapyvarde, ima rašyti įvairaus turinio knygeles, parodydamas nepaprastus sugebėjimus prieiti prie liaudies, išaiškinti jai ne tik religines tiesas, bet ir įkvėpti laisvės troškimą, sukurti lietuvių politinę programą, kurios buvo laikomasi iki "Aušros" dienų. Pažymėtinos kai kurios šio šviesaus vyskupo knygelės, turėjusios labai daug įtakos mūsų liaudžiai: "Broliai katalikai", "Gromata apskrita", "Iš tamsybės ved tik kelias Teisybės", "Perspėjimas", "Šnekesis kataliko su nekataliku", "Vargai bažnyčios katalikų". Taip pat suvaidino milžinišką vaidmenį ir pasaulietiško turinio knygutės, skiriamos suaugusiems ir vaikams, išspausdintos jau vyskupui mirus: "Palangos Juzė", "Paaugusių žmonių knygelė", "Vaikų knygelė", "Antano Tretininko pasakojimai".
Vyskupas Motiejus Valančius savo knygelėms išspausdinti sunaudojo nemažas pinigų sumas, kurias jis siuntė Prūsų pasienyje gyvenančiam kunigui Zabermanui, organizavusiam knygų spausdinimą. Iš parduotų knygučių gautas pelnas buvo naudojamas jau kitiems leidiniams, ne Valančiaus rašytiems. Kun. Zabermanas 1888 m. knygų leidimą perdavė Mauderodei.
Spaudos platinimo darbui vysk. M. Valančius surado nemaža talkininkų kunigų tarpe. Reikia paminėti bent kelias tų garbingų dvasiškių pavardes: Silvestras Gimžauskas, Stelmakauskas, Martynas Sideravičius, kurio nuopelnai Suvalkų krašte tikrai yra dideli, Laurynas Kušeliauskas, paaukojęs net du tūkstančiu rublių "knyginiam amžinam bankui lietuviškos rašliavos". Vėliau į rašytojų ir organizatorių eiles įsijungia A. Vytartas. Visi minėti autoriai rašė ir leido religinio turinio knygas. Spausdinių rūšys nuo 1883 m. ima keistis, šalia religinių leidinių atsiranda jau ir tautinių, o dvidešimtojo amžiaus pradžioje pasireiškia ir socialistinė spauda. Jau ima džiaugtis dienos šviesa ir perijodinė spauda — laikraščiai ir žurnalai. Laikraščiams kelią praskina Višteliauskas, kurs jų puslapiuose gieda: "Op, op, kas ten, Nemunėli". Skardžiu balsu nuskamba Kudirkos "Varpas". Kun. Tumas visus vanoja "Apžvalgoje", vėliau "Tėvynės Sarge". Į rašytinės lietuvių literatūros pirmąsias eiles išeina inž. P. Vileišis ir spaustuvininkas Jankus. Tokiu būdu keturių dešimtų metų laikotarpyje viso buvo atspausdinta ir išplatinta 1349 knygos, o Amerikoje tuo pačiu laiku išėjo tik 638 leidiniai.
Spaudos draudžiamojo laikotarpio rašytojai pasirašinėdavo slapyvardėmis, todėl policijai buvo sunku juos surasti. Daug sunkiau būdavo išlikti nesugautiems knygų platintojams. Beveik visi, kurie per sieną gabeno lietuviškas knygas, daugiau ar mažiau nukentėjo. Mes juos vadiname knygnešiais. Daugiausia knygų per sieną pernešė kontrabandininkai — profesionalai. Jie turėjo artimų ryšių su pasienio policija. Sargybiniai už kyšius juos lengvai praleisdavo.
Knygų platintojai Lietuvoje nevi-suomet galėdavo tų kontrabandininkų patarnavimu pasinaudoti, nes jie už knygų pergabenimą imdavo aukštą mokestį. Tai pakeldavo knygos kainą, todėl sunku buvo surasti pirkėjų. Dėl to knygnešiai patys eidavo per sieną parsinešti knygų. Tokių knygnešių buvo iš visos Lietuvos. Šimtus mylių jie keliaudavo pėsti arba važiuodavo arkliais, vis slėpdamiesi nuo policijos akių. Tas darbas buvo labai sunkus, nes jiems nebuvo žinomos sienos perėjimo vietos ir visur pasienyje buvo pilna šnipų. Uždarbis iš tų pargabentų knygų toks menkas, kad jie vos galėjo pragyventi. Daugelis jų prie sienos žuvo, nes sargyba, pamačius juos einančius per sieną, šaudavo. Sugautus gyvus ilgiems metams sodindavo į kalėjimą arba ištremdavo į Sibirą, atėmę visus jų turtus.
Pagaliau ir krašto viduje reikėjo suorganizuoti knygų platinimo tinklą. To sunkaus darbo pirmasis ėmėsi vysk. Motiejus Valančius, įkalbindamas uolesnius klebonus, vikarus, zakristijonus organizuoti specialią knygų platinimo draugiją. Šis ganytojo pageidavimas buvo įvykdytas, bet rusų valdžia draugiją susekė ir likvidavo. Suvalkų krašte nesnaudė kun. M. Sideravičius, o Žemaitijoje kunigai: Kušeliauskas, Vytartas, Jurgutis. Ir jie įsteigė knygų platinimo broliją, kuri sėkmingai dirbo. Ypatingai garbingą vietą knygų platinime bei gabenime per sieną užima Jurgis Bielinis, vadinamas knygnešių karalium. Jis sukūrė Garšvų organizaciją, kuri labai daug pasidarbavo. Visi jo artimieji bendradarbiai skaudžiai nukentėjo, nekartą ir jis pats buvo patekęs į policijos rankas, tačiau dėl nepaprasto savo apsukrumo likdavo nenubaustas, vis nuo persekiotojų pabėgdavo. Apie jį yra sukurtos ištisos legendos.
Dabar būtų įdomu sužinoti, kas paskatino rusų administraciją atšaukti spaudos draudimo įstatymą. Priežasčių tam buvo daug. Dvasinė Akademija, kuri jau pirmiau caro buvo perkelta iš Vilniaus į Petrapilį, lietuviškos spaudos atgavime suvaidino didelį vaidmenį. Joje mokėsi, o vėliau buvo profesoriais, visa eilė lietuvių patriotų: Maironis, Būčys, Matulevičius ir labai daug rusų mokslininkams įtakos turėjęs Jaunius. Jis pirmasis išgavo cenzūros leidimą kai kuriuos dalykus atspausdinti lietuviškai ir lotyniškomis raidėmis. Nemažiau nuopelnų reikia pripažinti ir Prapuoleniui, kuriam pavyko į Mohilevo vyskupijos rubricelę įdėti maldas lotyniškomis raidėmis. Daug pastangų šioje kovoje yra parodę ir pasauliečiai: Vileišis, Macijauskas, Višinskis. Jų spaudos bylos pasiekė rusų imperijos senatą, kurs pripažino, kad nėra išleisto ir viešai paskelbto visą lietuvišką spaudą varžančio įstatymo. O ir pati rusų administracija Lietuvoje pagaliau įsitikino, kad, anot Maironio, nebeužtvenksi upės bėgimo — juo didesnis persekiojimas, tuo daugiau prūsuose išeidavo lietuviškų spausdinių. Ta kova ir civilinei valdžiai nusibodo. Ji pati ėmė reikšti pageidavimų, kad spaudą varžantį įstatymą atšauktų. Tuo metu rusų imperijos viduje pradėjo reikštis neramumai, o čia dar prasidėjo rusų — japonų karas. Norint sumobilizuoti daugiau kareivių, reikėjo duoti prislėgtoms tautoms daugiau teisių ir laisvės. Taigi, visos šitos priežastys ir privertė Ministerių kabinetą 1904 m. panaikinti seniau paskelbtus lietuvišką spaudą varžančius nuostatus.
Kun. Dr. A. Juška