Žmonija nėra vientisa žmonių masė, nes ji susideda ne iš atskirų individų, o iš tautų. Ji nėra nė atskirų individų bendruomenė, o tik tautų bendruomenė, nes ji pasireiškia tik per tautas ir gyvena tautų gyvenimu. Tauta gi yra jau reali ir pastovi žmonių bendruomenė. Tiesa, ir ji susideda iš šeimų. Tačiau tautos gyvenimo vairavimas, jos kūryba ir pažanga daugiau pareina jau nuo atskirų kūrybingų ir stipriai pasireiškusių individų negu nuo ją sudarančių šeimų visumos.
Tauta yra žmonių bendruomenė, kurios narius jungia bendra jų kilmė, bendra jų vartojama kalba, bendri jų įgimti charakterio bruožai, bendri papročiai ir bendras visas jos sukurtas vertybių komplektas, kurį vadiname tautos kultūra.
Į tautą galime žiūrėti ir tautybės klausimą svarstyti biologiniu, etnologiniu ir psichologiniu požiūriu. Mažiausia apie tautą mes galime kalbėti kaip apie biologinį vienetą, nes šių dienų tautos nesutampa su rasėmis: į kiekvieną rasę įeina bent po keletą tautų, ir lygiai nerasime tautos, kurios visi žmonės priklausytų tik vienai rasei. Rasiškai bet kuri tauta išsiskiria nuo daugumos kitų tautų, tačiau ji nesiskiria ar bent mažai skiriasi nuo kai kurių jai giminingų tautų. Kraujo ryšiai, kurie yra šeimos bendruomenės pagrindas, yra jau mažiau charakteringi tautos bendruomenei. Todėl žmones iš išvaizdos galime skirti tik tada, kai jie yra skirtingų rasių. Tai pačiai rasei priklausančias skirtingas tautas jau sunku, o kartais ir neįmanoma atskirti.
Vytauto bažnyčia Kaune
Daugiau apie tautą kalbama, kaip apie psichologinį vienetą. Psichologiniai tautų skirtingumai pasirodo tuo, kad vienos tautos turi daugiau vienų linkimų, tendencijų ir sugebėjimų, kitos kitų. Tie skirtingumai atsispindi atskirų tautų kalbose, jų linkime daugiau emocingai ar daugiau racionaliai reaguoti į aplinkos veikimą, jų gyvenimo būde, jų socialiniame santykiavime ir pasaulio supratime. Tie skirtingumai iš dalies turi ryšio su pačios tautos kilimu bei susiformavimu, iš dalies jie yra išugdyti gamtinių bei istorinių sąlygų. Gyvendama tūkstančius metų tam tikroje vietoje, tam tikrose klimato sąlygose, laikydamasi tam tikro gyvenimo būdo, naudodamasi vienokiomis ar kitokiomis gamtos gėrybėmis, turėdama taikius ar karingus santykius su kaimynais, — kiekviena tauta per daugybę kartų išsiugdo bei išryškina tam tikras psichines savybes, skirtingas nuo kitų tautų, kurios gyveno kitokiose klimato sąlygose, kitokioje geografinėje ir gamtinėje aplinkoje. Taip atskiros tautos turi kiek skirtingus charakterius, skirtingai reaguoja į aplinkos veikimą, skirtingai pergyvena dvasines vertybes, skirtingais būdais ir skirtingomis priemonėmis išreiškia savo pergyvenimus ir skirtingai pasireiškia savo kūryboje ir žmonijos pažangoje. Kiekviena tauta turi savo psichinį veidą, ir kiekvienas bet kurios tautos individas gimdamas jau paveldi savo tėvų turėtus pradus vienokioms ar kitokioms ypatybėms išsivystyti. Taip kiekvienas individas paveldi savo tautai būdingas psichines ypatybes, kurias dar labiau išryškina auklėjimas ir gyvenimas savo tautiečių tarpe.
Daugiausia apie tautą kalbama kaip apie etnologinį vienetą, išsiskiriantį iš kitų tautų savo kalba, savo papročiais, savo dabarties ir praeities kultūrine kūryba ir savo socialiniais santykiais. Todėl tauta dažniausiai yra apibūdinama kaip etninė grupė, išsiskirianti iš kitų savo etniškomis savybėmis. Kiekviena tauta pagal savo charakterį ir jai būdingus linkimus savaip pasireiškia kūrybiškai, savus susidaro papročius, savaip suformuoja ir kitokiomis vertybėmis pagrindžia socialinius žmonių santykius. Kiekviena tauta sukuria dvasinių turtų, kurie charakteringi tik jai vienai ir kurie kitose tautose dažniausiai jau nepasikartoja. Tuo būdu kiekviena tauta duoda savo įnašą į bendrąjį žmonijos dvasinį lobyną ir į bendrąją kultūrą. Šiuo atveju negalima paneigti ne tik didelių, bet ir mažųjų tautų. Kiekviena jų atrodo savaip vertinga ir savaip reikalinga. Stebint Europos tautų pažangą ir svarstant jų įnašą į žmonijos kultūrą, gaunasi vaizdas, labai palankus mažosioms tautoms. Mažosios tautos, proporcingai jų gyventojų skaičiui, kultūriškai yra žymiai judresnės negu didžiosios. Imant tautas, proporcingai jų gyventojų skaičiui, šių dienų Europos kultūrinėje pažangoje yra judriausios ne didelės vokiečių, prancūzų, anglų ir italų tautos, o mažos tautos arba maži jų junginiai: Belgija, Olandija, Šveicarija, Danija, Suomija, Švedija, Norvegija. Mažosios tautos atitinkamam gyventojų skaičiui turi daugiau mokyklų, daugiau išleidžia knygų ir laikraščių, turi pažangesnes auklėjimo sistemas ir stipriau pasireiškia mokslo ir meno kūrybingumu.
Kaip jau matėme, žmonijos kultūra progresuoja, tik kylant tautų kultūrai ir tautoms kultūriniais laimėjimais besidalijant. Kiekviena kultūrinė kūryba, išskyrus mokslą ir techniką, turi tautinę kilmę. Visi didieji rašytojai, dailininkai, muzikai, filosofai ir kitų sričių kūrėjai išauga iš savo tautos dvasinių vertybių. Tautiškumas su savo vertybėmis yra vienas skatinamųjų momentų eiti pirmyn, kilti, kurti. Kiekvienos tautos genialūs kūrėjai ir didžiai kūrybingi sąjūdžiai iškyla dažniausiai tuo pat metu, kai vyksta stiprus tautinės sąmonės atgimimas ar kiti dideli įvykiai tautos gyvenime. O tautinio neveiklumo bei apsnūdimo laikotarpiai paprastai būna kultūriškai nepažangūs, kūrybiškai tušti ir morališkai nevertingi.
Žmogus yra mažytė savo tautos dalis. Jis gimsta toje ar kitoje tautoje, paveldi jos fizines ir psichines savybes ir jai būdingus sugebėjimus. Augdamas jis pasisavina jos kalbą ir kultūrą. Jo tautiškumą sudaro jo paveldėtos tautinės savybės, jo įaugimas į savo tautos dvasią, jo pasisavintos savo tautos vertybės ir, žinoma, jo tautinis sąmoningumas. Iš savo tėvų paveldėtos ypatybės jam duoda kryptį jausti, matyti ir veikti. Jo tėvų kalba, jų kultūrinės vertybės ir jų socialiniai santykiai sudaro tą atmosferą, kurioje gimsta ir plėtojasi jo idėjų pasaulis, ugdosi ir turtėja jo dvasinis gyvenimas. Tautiškumas yra teigiama žmogui išsiplėtoti atmosfera ir drauge kelias pasireikšti jo gabumams. Jis yra viena vertybių komplekso dalis. Jis sujungia vienos tautos žmones į vieną šeimą, sujungia juos tarpusavio meile ir pareiga vieniems už kitus aukotis. Dirbdami dėl savo krašto žmonių gerovės, aukodamiesi dėl jų laisvės ir gerbdami savo tėvų palikimą, jie supranta, kad juos to įpareigoja ne tik žmonių išleistieji įstatymai, bet ir ketvirtasis Dievo įsakymas. Jei žmogaus tautiškumas konkrečiai pasireiškia savo tautos meile ir jos vertybių branginimu, jis yra toks pat nekaltas ir kilnus dalykas, kaip motinos meilė ar pagarba tėvui. Neigiamas yra tik toks tautiškumas, kuris pasireiškia ne savo teigiamų vertybių branginimu ir ugdymu, o noru ir pastangomis kitas tautas paglemžti, palenkti jas savo įtakai, jas nutautinti. Tada jau nebekalbama apie tautiškumą, — tai vadinama nacionalizmu. Kai nacionalizmas išvirsta į kitų tautų neapykantą ir jų žeminimą, jis vadinamas šovinizmu. Kaip nacionalizmas, taip ir jo kraštutinumas — šovinizmas yra neigiami reiškiniai ir etiniu, ir socialiniu ir kultūriniu požiūriu, nes jie siekia sunaikinti kitų tautų dvasines vertybes ir savąją tautą vertina tik biologiniu požiūriu.
Tautybę žmogus įgyja gimdamas. Taigi, žmogus anksčiau tampa savo tautos nariu, negu jis tampa krikščioniu. Gimdamas žmogus paveldi savo fizinę prigimtį ir pradus fizinėms, psichinėms ir dvasinėms savybėms išsivystyti. Paveldi jų dažniausiai tuos, kurie dominuoja jo tėvuose ir protėviuose. Augdamas jis iš savo tėvų ir kitų artimiausių žmonių pasisavina savo tautai būdingas vertybes ir tautinį sąmoningumą. Iš esmės tautybės, kaip iš tėvų prigimties keliu paveldėto dalyko, negalima pakeisti, kaip negalima pakeisti ir savo motinos. Kaip savo motiną, taip ir tautybę galima tik palikti, jų išsižadėti, bet negalima jų kitų įsigyti. Adoptavimas padaro tik įsūniu ar įdukra, bet niekada nepadaro tikru sūnumi ar dukterimi.
Tiesa, daugelis tautų pasipildo, nutautindami kitų tautų žmones, tačiau tokie adoptuotieji — nauji tautiečiai paprastai ilgai nepajėgia suaugti su juos adoptavusia tauta. Sakoma, kad tik trečioji karta jaučiasi visiškai normaliai.
Kiekviena tauta, su savo etninėmis ir psichologinėmis savybėmis, išlieka tik per tuos žmones, kurie joje gimsta. Adoptuotieji tautiečiai visada įneša nesklandumų. Jie išmoksta kalbą, bet jie negali pakeisti savo prigimties. Jie gali tautą padidinti tik fiziškai, tačiau, būdami kitokio charakterio, jie neprisideda prie tautai būdingos dvasinės kūrybos. Jei tokių daug įsijungia, jie veikia ta kryptimi, kad tauta darosi bespalvė, tautinis mišinys, ir joje niveliuojama tai, kas jos prigimtyje yra tikrai tautiška.
Žmogus, nutausdamas ir prisidėdamas prie kitos tautos, turi atsisakyti savo tautos vertingų etninių savybių ir bandyti prisiderinti psichologiškai. Atsisakydamas savo tautos vertybių, jis sumažina ir savo paties vertybę, bent kultūriškai. Tačiau toks nutolimas nuo savo kamieno ir derinimasis prie kitų dažnai paliečia ir žmogaus moralinę pusę. Tai įvyksta dviem būdais. Viena, reiškia žmogaus principų nepastovumą ir asmenybės sumenkėjimą. Antra, derinantis prie kitų, tenka atsisakyti ir kai kurių savo moralinių pirmumų. Kad maišymasis veda tuo keliu, mes patyrėme, gyvendami įvairių tautų mišriose stovyklose Vokietijoje. Ten pasirodė, kad tarp savęs bendraudamas įvairių tautų jaunimas nerodė jokio linkimo pažinti, kas kituose yra gero ir ko iš kitų galima pasimokyti, o vieni iš kitų lengvai pasisavino kaip tik tai, kas morališkai vertinama neigiamai. Jiems daugiau imponavo ne tai, kas kituose gera, o tai, kur kiti daugiau naudojosi laisve ir mažiau varžėsi moralinėmis normomis ir vertingomis tradicijomis. Teigiamus papročius pasisavinti, atrodo, nėra lengva, nes kas teigiama, tas paviršutiniškai neprasikiša ir sunkiau tepastebima. Lengviau pasisavinami kai kurie kultūriniai papročiai; bet labai sunkiai tepersiduoda kitiems moraliniai ir religiniai papročiai. Atrodo, kad jų beveik negalima iš kitų tautų pasisavinti ir nedaug tėra vilties juos perduoti kitoms tautoms: jie turi natūraliai iš gyvenimo išaugti ir natūraliai auklėjimo bei tradicijų keliu pereiti iš vienos kartos į kitą.
Kalbami moraliniai nutautinimo faktoriai ypač iškeltini dar ir todėl, kad jie labai dažnai pamirštami. Imperialistinių valstybių nutautinimo politikoje žmogus vertinamas tik iš biologinės pusės ir prievartos keliu nutautinamas. Lietuviams tokia brutali prievarta teko patirti iš vokiečių Mažojoje Lietuvoje, iš lenkų jų okupuotame Vilniaus krašte ir iš rusų caro laikais ir dabartinės bolševikų okupacijos metu. Prievartos politika paprastai išaiškinama principu, kad valstybei nepakanka jos piliečių lojalumo bei ištikimumo, o reikia, kad visi jie taptų vienos tautos žmonėmis. Tokiai politikai būdingi šūkiai: "Viena valstybė — viena ir tauta'', "Mūsų krašto duoną valgai — turi būti ir mūsų tautos žmogumi". Kai mes juos skaitydavome vokiečių spaudoje, mes supratome, kad jie reiškia prievartos dvasią ir prievartos politiką. Patirdami kitų valstybių mums taikomą nutautinimo prievartą, mes ją laikėme neteisinga ir nemoralia, nes ji naudojo prievartą prieš natūralią žmogaus teisę pasilikti tuo, kuo esi, pasilikti žmogumi tos tautybės, kurios dalimi tapti buvo Apvaizdos skirta. Pažeisdama žmogaus natūraliąsias teises, valstybė peržengia savo teises. Argumentas, kad žmogus turi išsižadėti savo kalbos ir tautybės tik todėl, kad jis gyvena kitoje valstybėje arba, kaip kartais sako, valgo jos duoną, yra labai materialistiškas: už materialines sąlygas — už prieglaudą ir duoną — verčiama atsižadėti savo tautiškumo ir savo kultūros, o kai kur net ir religijos, — taigi, dvasinių vertybių.
Gyvenantiems J. A. Valstybėse tokie dalykai yra sunkiai suprantami, nes čia nutautinimo prievartos niekas nėra patyręs. Jei kai kurios čia esančios organizacijos ir vadinamos nacionalistiškomis, tai niekas negalėtų teigti, kad jų įtaka yra viešai jaučiama. Vyriausybė neparodo jokių pastangų naikinti čia gyvenančias tautines grupes. Ji ne tik toleruoja jų laisvą veikimą, bet pagerbdama jų šventes ir įvairius jų tautinius įvykius, įjungia jas į sudėtingą Jungtinių Valstybių gyvenimą. Jei ir čia dauguma imigrantų nutausta, tai tas vyksta ne dėl valdžios spaudimo politikos, o laisvai, veikiant perdaug kondensuotam gyvenimui. Jei čia ieškotume nutautinimo kaltininko, tai vargu ar rastume ką kitą, kaip tik patį nutaustantį žmogų.
Nutautimas sudaro kiek komplikuotą situaciją. Žmogaus teigiamas ar neigiamas laikymasis savo tautos atžvilgiu, šių laikų supratimu, nėra vien jo asmeninis reikalas, nes tai paliečia ne tik jį vieną, bet ir pačią tautą, kurios dalis jis yra. Šių dienų žmogus negali būti tiek individualistas, kad jis galėtų gyventi ir elgtis taip, kaip jam patinka. Žmogus gyvena visuomenėje, ir jį su visuomene jungia įvairūs ryšiai ir įsipareigojimai. Jau Sinajaus kalne jis buvo įpareigotas gerbti savo tėvą ir motiną, mylėti savo artimą, nekalbėti apie jį netiesos ir nedaryti jam skriaudos. Panašių normų laikosi net ir tie žmonės bei tautos, kurie niekada dešimties Dievo įsakymų nė nepažino. Tai rodo, kad jie yra Apvaizdos įdiegti į žmogaus prigimtį. Tik žmogus, siekdamas sau patogumų ir naudos, dažnai paneigia Dievo įsakymus ir Jo įdiegtos natūraliosios tvarkos reikalavimus. Jei šiandieną labiausiai civilizuotų tautų žmogus daugiau paiso savo patogumų negu Dievo įsakymų, tai mes suprantame, kad jis eina klaidingu keliu, — kad jis yra pasukęs į patogumo, hedonizmo ir palaidumo kelią ir kad jis nutolsta nuo savo, kaip žmogaus, įsipareigojimų.
Nutautimą suprantame kaip nutolimą nuo savo tautos, atsisakymą savo kalbos, paneigimą jos vertybių, nesidomėjimą jos reikalais ir nutraukimą ryšių su tais, kurie tuo viskuo rūpinasi. Tai reiškia drauge ir atsisakymą visų tų įsipareigojimų, kurie natūraliai žmogų riša su ta grupe, iš kurios jis yra kilęs. O tai paliečia ne tik nutaustantį asmenį, bet ir tą grupę, kitaip tariant, tautą, su kuria jis nutraukia ryšius. Kitiems tai atrodo kaip savųjų palikimas, jų paneigimas, pasitraukimas iš veikimo ir kovos už savo tautos interesus, panašus į išdavimą, todėl visada ir visur emocingai ir nepalankiai svarstomas. Toks nutautusių asmenų neigiamas vertinimas neretai pasiteisina dar ir tuo, kad nutautę asmens dažnai nelieka abejingi savo tautai ir jos atžvilgiu pasirodo su neigiamu nusistatymu. Tokį neigiamą nusistatymą mes esame patyrę iš sulenkėjusių ir suvokietėjusiu lietuvių. Vilniaus krašto lenkai, kurie yra ne kas kita, kaip sulenkėję lietuviai, Lietuvos reikalams pakenkė daug daugiau negu tikrieji lenkai. Lietuviškas pavardes beturį suvokietėję Mažosios Lietuvos lietuviai pasirodė daug agresingesni Lietuvos ir lietuvių atžvilgiu negu tikrieji vokiečiai.
Nutautimo problema tampa aktuali ten, kur susiduria skirtingos tautinės įtakos ir ji išsisprendžia nenaudai tų, kurių tautinis sąmoningumas yra menkas. Nutautimui lengvai pasiduoda tautiškai nesusipratę žmonės, t. y. tie, kurie neįvertina savo tautos reikšmės ir nejaučia prie jos prisirišimo, kurie nesupranta savo tautinių vertybių ir kuriems gali būti vis tiek, kuriai tautai priklausyti. Kitą lengvai nutaustančių asmenų grupę sudaro žmonės paviršutiniško charakterio ir linkę į oportunizmą, kurie gali nekritiškai susižavėti kitų vertybėmis ir lengvai išsižadėti savųjų. Jie ypač lengvai susižavi kitų materialinėmis gėrybėmis, kitų geru materialiniu gyvenimu. Prileisdami, kad, atsižadėdami savo tautybės, jei ir nepagerins savo gyvenimo, tai bent padidins savo prestižą, jie lengvai leidžiasi ir į sąžinės kompromisus. Trečią lengvai nutaustančių žmonių rūšį sudaro tie, kurie, per daug nepasitikėdami savimi, savęs niekada neįvertina, o kitus visada pervertina. Jie savuose mato tik tai, kas menka, o kituose tik tai, kas gera. Asmens su tokiu menkavertiškumo kompleksu yra neatsparūs kitų kultūrinėms įtakoms.
Nutautinimu dažniausiai pasinaudoja didelės tautos ir galingos valstybės. Išplėsdamos savo kultūrines ir politines įtakas, jos sunaikina mažąsias, ypač kultūriškai atsilikusias ir tautiškai nesusipratusias.
Didelėms tautoms mažesnis susidaro pavojus, jei jų žmonių kiek ir nubyra. Didelėms tautoms toks dalinis "nubyrėjimas" gali reikšti jų įtakos mažėjimą ir liesti jų prestižą. Mažoms tautoms brangus kiekvienas žmogus. Mažoms tautoms neatsparumas nutautimui reiškia jau jų mirtį ir išnykimą.
Toks mirties pavojus gresia ir mūsų tautai. Nuo jo mes galime gelbėtis, tik didindami savo tautinį sąmoningumą ir išlaikydami mūsų tautos idealizmą. Mūsų tėvai išlaikė savo tautiškumą, atsiribodami nuo kitų.
Mūsų laikais visiškas atsiribojimas jau nebegalimas, ir juo jau nebegalime išspręsti nutautimo problemos. Gyvendami tarp svetimų įtakų, mes galime būti labiau atsparūs prieš nutautimą, jei iš viso nepasiduosime aplinkinio gyvenimo srovės nešami, būsime savarankiški ir kritiškai suprasime, ir kas kituose yra vertinga ir kas mumyse pačiuose yra brangu. Mums neišvengiamai tenka mokytis iš kitų, kas kituose yra gera ir vertinga, tačiau nueitume tikrai klaidingu keliu, jei nevertintume to, ką vertinga turime mes patys, t. y., ką mūsų tauta sukūrė ir ką mūsų tėvai išlaikė. Nebrangindami savo tėvų palikimo, mes eitume Sūnaus Palaidūno keliu.
P. Maldeikis