Ar pasauliečiai tikintieji irgi yra kunigai? Koks negudrus klausimas! — nevienas pasakys. — Aišku, kad ne kunigai! Dalykas pasirodys mažiau aiškus, jei pažvelgsime į keletą vietų šv. Rašte. 1-me savo laiške šv. Petras rašo tikintiesiems: "Bet jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta..." (1 Petr. 2/9). Šv. Jonas Apreiškimo pradžioje sako: "Malonė jums ir ramybė... nuo Jėzaus Kristaus... kurs mus mylėjo ir apiplovė savo krauju nuo mūsų nuodėmių, ir padarė iš mūsų karalystę ir kunigus Dievui, savo Tėvui..." (Apr. 1/5-6). Panaši vieta 5-me Apreiškimo knygos skyriuje: "Vertas esi, Viešpatie, imti knygą ir atplėšti jos antspaudus, nes... padarei iš mūsų Dievui karalystę ir kunigus..." (Apr. 5/9-10).
Kaip matome, šv. Raštas sako, jog ir pasauliečiai tikintieji yra kunigai.
Tačiau kokia prasme tikintieji vadinami kunigais? Kokia tos pasauliečių kunigystės kilmė ir kokiu būdu ji pasireiškia? Į tuos klausimus šv. Rašte nerasime atsakymo. Jo reikia ieškoti kitame tiesos šaltinyje: Bažnyčios Tėvų raštuose, susirinkimų nutarimuose, teologų veikaluose, popiežių enciklikose, liturgijoje,
Bažnyčios Tėvai dažnai mini tikinčiųjų kunigystę. Štai įdomus pavyzdys šv. Jeronimo "dialoge prieš liuciferanistus". (Liuciferanistai — pirmųjų krikščionybės amžių sekta. Skelbė, jog kunigai ir vyskupai, priklausę arianizmo atskalai, nebėra verti būti kunigais ir todėl, grįžę į Katalikų Bažnyčią, turi atsisakyti kunigystės). Pasikalbėjimo forma parašytame veikale "tikratikis" diskutuoja su "liuciferanistu":
TIKRATIKIS: Nesuprantu, kodėl tu priimi pasaulietį tikintįjį, grįžtantį iš arianistų, bet nepriimi vyskupo.
LIUCIFERANISTAS: Priimu pasaulietį, jei prisipažįsta klydęs; Viešpats gi nenori nusidėjėlio mirties, bet kad taisytųsi.
TIKRATIKIS: Priimk tad ir vyskupą, kurs lygiai taip pat kaip pasaulietis, prisipažįsta klydęs. Pats sakai, jog Viešpats nenori nusidėjėlio mirties, bet kad taisytųsi.
LIUCIFERANISTAS: Jei išpažįsta savo klaidą, kodėl ir toliau pasilieka vyskupu? Teatsisako kunigystės, ir aš atleisiu klydusiam.
TIKRATIKIS: Leisk man atsakyti tavo paties žodžiais. Jei pasaulietis išpažįsta savo klaidą, kodėl ir toliau lieka pasauliečiu? Teatsisako savo pasauliečio kunigystės, tai yra, krikšto, ir aš klydusiam atleisiu. Juk šv. Rašte parašyta: "Jis padarė iš mūsų karalystę ir kunigus Dievui, savo Tėvui" (Apr. 1/6). Ir: "išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta" (1 Petr. 2/9).
Grįžkime prie pradinio klausimo: kokia prasme pasauliečiai tikintieji vadinami kunigais? Esama keturių skirtingų atsakymų: 1) Visi krikščionys — tiek pasauliečiai, tiek kunigai — turi tas pačias kunigiškas galias. 2) Pasaulietis yra kunigas, nes priklauso draugijai, kurios kai kurie nariai yra kunigai. 3) Kaip kunigas aukoja eucharistinę šv. Mišių Auką, taip ir pasaulietis aukoja Dievui savo maldas, kentėjimus, gerus darbus. 4) Pasaulietis yra kunigas, nes savo būdu šv. Mišiose aukoja Dievui Kristaus Kūną ir Kraują. Įdomu, kuris atsakymas skaitytojui atrodo teisingas?
Klaidatikių kunigystė
Kiekvienam aišku, kad pirmajam atsakymui — tiek pasauliečiai, tiek kunigai turi lygiai tokias pat kunigiškas teises ir galias — Katalikų Bažnyčioje nėra vietos. Tai nevienos atskalos, pradedant montanistais 3-me šimtmetyje ir baigiant Liuteriu, tvirtinimas. Kaip jie prie to priėjo? Matydami Bažnyčios nariuose silpnybių, blogio ir pasipiktinę sakramentų piktnaudojimu, galvojo, jog tokia Bažnyčia negali būti tikroji, Kristaus įsteigta. Tikrojoje Bažnyčioje, jų manymu, negali būti nuodėmių ir blogybių. Jų Bažnyčia tapo ne priemone išganymui ir šventumui siekti, prieinama ir atvira visiems, bet priebėga Dievo išrinktiesiems ir šventiesiems, užsidariusi nuo pasaulio. Gaila, kad jie pamiršo, jog Kristus savo Bažnyčią yra palyginęs ne vien su miestu, stovinčiu ant kalno, bet taip pat ir su dirva, kurioje drauge su kviečiais auga ir piktžolės. O kadangi neįmanoma žinoti, ar kitas yra šventas arba ar yra Viešpaties išrinktųjų skaičiuje, tokia Bažnyčia nėra ir negali būti regima organizacija, kaip mūsiškė, tikroji, bet yra nematoma. Dėl to ir visa, kas regima, — sakramentai, išorinis ir bendruomeninis Dievo kultas, tarpininkai tarp Dievo ir žmonių — kunigai, — jų Bažnyčiai netinka. Kiekvienas yra kunigas savo sielos šventovėje, savo paties atstovas pas Dievą. Štai Liuterio žodžiai: "Kadangi visi krikščionys yra Kristaus — Vyriausiojo Kunigo — vaikai, jie visi yra kunigai tąja Kristaus kunigyste... Pats Dievas juos moko; jie patys, be jokio tarpininko, bendrauja su Juo. Tai įgalina juos tarpininkauti ir mokyti tuos, kurie dar nėra kunigai, tai yra, dar nėra krikščionys. Tokiu būdu Naujojo
Testamento kunigystė, be asmenų skirtumo, yra visuose ir vien tik dvasioje" (De abroganda Missa privata, Opera exegetica, 6, 121).
Sakramentalinė — kunigų ir vyskupų — kunigystė, Liuterio nuomone, yra niekas kita kaip piktosios dvasios išsigalvojimas: "...Naujajame Testamente nėra regimos ir išorėje pasireiškiančios kunigystės, išskyrus tąją, kurią velnias įsteigė, padedamas žmonių melo" (Ibid., 5, 121).
Bet ir protestantai juk turi kunigus? Taip, bet jų "kunigai" yra visai kitokio pobūdžio. Faktinai jie būtų nereikalingi, nes, kaip sakyta, visi tikintieji turi tas pačias kunigo teises ir galias. Tačiau jei kiekvienas pradėtų tą savo kunigystę naudoti, kiltų daug netvarkos ir sąmyšio. Tam išvengti, kiekviena bendruomenė paskiria asmenis, kurie atlieka kunigo pareigas visų jos narių vardu. Dėl to tie atstovai protestantų ir nevadinami kunigais (nes visi be išimties yra kunigai), bet "tarnais": jie aptarnauja bendruomenės reikalus. Bendruomenė juos išrenka ir bendruomenė turi teisę atstatyti, jei reikalinga. Tokia "kunigystė" nėra joks sakramentas, kuris išskirtų ją turinčius iš kitų. Leiskime pačiam Liuteriui paaiškinti: "Tie, kurie vadinami dvasiškiais... niekuo nesiskiria nuo kitų krikščionių. Jų darbas nėra garbingesnis už kitų... Kurpiaus, kalvio, ūkininko verslas yra lygiai garbingas; jie visi yra konsekruoti kunigai" (An den christlichen Adel deutscher Nation, Saemtliche Werke, 21 283).
Baigiant pasakytina, kad Liuteriui ne tiek rūpėjo iškelti pasaulietį į kunigo garbę, kiek niveliuoti sakramentalinę kunigystę. Ją sužlugdžius, nebebuvo ir tikros aukos Dievui. Iš kunigystės beliko vien tuščia metafora, nieko daugiau nebepajėgianti, kaip dvasioje pavesti Dievui maldas ir gerus darbus.
Tikinčiųjų kunigystė perkelta prasme
Eikime prie antrojo atsakymo: tikintieji vadinami kunigais, nes priklauso draugijai (Bažnyčiai), kurios kai kurie nariai yra kunigai. Tokia kunigystė yra vien vardas, niekuo vidiniai nepagįstas pačiuose tikinčiuosiuose. Kaip matysime, pasauliečių kunigystė reiškia daug daugiau.
Trečiasis atsakymas — tikintieji aukoja Dievui savo maldas, kentėjimus, gerus darbus, panašiai kaip kunigas eucharistinę šv. Mišių Auką — kitais žodžiais sako, jog pasauliečiai vadinami kunigais todėl, kad daro ką tai panašaus į celebruojančio kunigo veiksmus. Tai kunigavimas perkelta, metaforine prasme: ne tikra kunigystė, bet jos panašumas.
Nevienas Bažnyčios Tėvų tokia perkelta prasme aiškino pasauliečių kunigystę. Ankstyvesniojo meto teologai, polemizuodami su protestantantais, skelbusiais, jog tikintieji turi lygias galias su konsekruotais kunigais, irgi nekartą yra pabrėžę metaforinį pasauliečių kunigystės charakterį. Nūdien, plintant liturginiam atgimimui ir susidomėjimui mistinio Kristaus Kūno doktrina, pasauliečių kunigystės klausimas gyvai diskutuojamas. Artimesnis žvilgsnis į mūsų ketvirtąjį atsakymą parodys, jog pasauliečiai tikintieji yra kunigai ne perkelta, bet tikra, realia prasme.
Tikintieji — kunigai tikra prasme
Kunigystė ir auka yra dvi viena nuo kitos neatskiriamos sąvokos: viena negali būti be kitos. O kadangi šventoji Eucharistija yra vienintelė Naujojo Testamento auka, tikinčiųjų kunigystė turi būti sprendžiama sąryšyje su šv. Mišių aukojimu. Kunigą tad galime teisingai apibrėžti, kaip asmenį, kurį Dievas yra pašventęs aukoti šv. Mišių Auką. Dėl to ir pasauliečiai yra tik tada kunigai tikra (ne kokia perkelta, vien panašia) prasme, jei jie aukoja Dievui Kristaus Kūną ir Kraują, šv. Mišių metu esančius ant altoriaus. Ar tad tikintieji aukoja šventąją Eucharistiją Mišiose? Taip. Ir tam jie yra Dievo ypatingai pašvęsti. Gal niekur krikščionio kilnybė taip nesuspindi, kaip čia. Kadangi tas tvirtinimas daugeliui gali atrodyti gana neįprastas, pažvelkime į porą svarių argumentų: liturgiją ir neseniai pasirodžiusią šv. Tėvo encikliką "Mediator Dei."
Popiežius Pijus XII, palaiminęs Marijos statulą, kuri keliauja po lietuviškas kolonijas Amerikoje ir Kanadoje. Atgavus Lietuvai laisvę, ji bus pargabenta į Vilnių. Šalia Popiežiaus stovi vysk. V. Padolskis ir prel. L. Tulaba.
Liturginėse šv. Mišių maldose dažnai sakoma, jog nekruvinąją Auką aukoja ne vien kunigas, bet ir tikintieji. Štai keletas vietų: "Melskitės, broliai, kad mano ir jūsų auka būtų priimtina Dievui visagaliui Tėvui".
"Atsimink, Viešpatie, savo tarnus ir tarnaites, ir visus čia esančiuosius,... už kuriuos Tau aukojame ar kurie Tau aukoja šią auką..." "Taigi, šią mūsų tarnystės ir taip pat visos Tavo šeimos auką prašome. Viešpatie, maloniai priimti..." "Todėl, Viešpatie,.. mes. Tavo tarnai, ir taip pat Tavo šventoji liaudis... aukojame Tavo šviesiausiajai didybei iš Tavo dovanų ir davinių tyrą Ostiją..."
Tą tiesą sutinkame ir kintamosiose šv. Mišių maldose. Pavyzdžiui, šv. Teresės (spalių 15) dieną sekretą prasideda šiais žodžiais: "Tebūnie Tau priimtina, Viešpatie, šventosios liaudies auka Tavo šventųjų garbei..."
Savo enciklikoje "Mediator Dei" Pijus XII irgi tą pat kalba. Pasmerkęs klaidingas kai kurių teologų sąvokas apie tikinčiųjų aukojimą Mišiose, popiežius taria: "Tačiau reikia pasakyti, jog ir tikintieji aukoja Dieviškąją Auką, nors ir skirtingu būdu" (Acta Apostolicae Sedis, 1947, 554).
Koks tad tas tikinčiųjų aukojimo būdas? "Aukoti" galima suprasti dvejopai: ribota ir platesne prasme. Pirmąja — ribota — prasme "aukoti" reiškia "įteikti aukos dovaną"; kitais žodžiais — įteikti Dievui Jo mylimąjį Sūnų, esantį ant altoriaus duonos ir vyno pavidaluose. Antrąja — platesne — prasme "aukoti" reiškia "aukos dovaną pašvęsti ir įteikti"; kitais žodžiais — duoną ir vyną paversti į mūsų Viešpatį ir Jį įteikti Dievui Tėvui. Aukojimas ribota prasme yra platesne prasme suprasto aukojimo dalis. Tikintieji Viešpaties Kristaus Kūną ir Kraują šv. Mišiose aukoja tąja ribota prasme. Vien kunigas atnašas konsekruoja, paversdamas šventąja Eucharistija.
Tikintieji tad yra tikri šventosios Eucharistijos aukotojai Mišiose. Jie Ją aukoja dvejopu būdu: per kunigą ir drauge su kunigu. Aukoja per kunigą, nes jis yra jų atstovas. Kunigas prie altoriaus atlieka šventąsias apeigas ne savo, bet visos Bažnyčios, visų tikinčiųjų vardu. Tas išorėje pasireiškiąs aukojimas — regimos apeigos — tikinčiųjų atliekamas netiesioginiai — per kunigą. Tačiau tikintieji yra taip pat ir tiesioginiai, betarpiški šv. Mišių aukotojai, aukoją drauge su kunigu. Jie savo sieloje aukoja Dievui garbės, padėkos ir kitus aktus, savo vargus ir save pačius. Būtų klaidinga manyti, kad tie vidiniai tikinčiųjų aktai mažai ką bendra teturi su šventąja Eucharistija. Auka juk yra niekas kita, kaip vidinės aukos pareiškimas išorėje. Pati aukos sąvoka suponuoja aukojančiųjų vidinius džiaugsmo, padėkos, permaldavimo, pasivedimo aktus. Be jų ji būtų beprasmė ir bevertė. Šventoji Eucharistija, aukojama Dievui šv. Mišiose, yra tos vidinės tikinčiųjų aukos išraiška.
Tikinčiųjų kunigystės kilmė
Tikintieji yra kunigai, nes aukoja šv. Mišių Auką. Ir, kaip sakyta, jie Dievo yra ypatingai tai kunigystei pašvęsti. Krikšto metu tikintysis tampa mistinio Kristaus Kūno narys, tampriais ryšiais sujungtas su Išganytoju — Amžinuoju Kunigu. Dėl to ir Kristaus kunigystė atsispindi kiekviename Jo Kūno naryje — tikinčiajame. Bažnyčios Tėvai nekartą yra iškėlę viešumon gražų krikšto metu vartojamo aliejaus simbolizmą: kaip Senajame Testamente kunigai būdavo patepami, taip ir Naujajame; Senajame vien nedaugelis. Naujajame — kiekvienas krikštyjamasis. Krikšto sakramentas, be to, palieka sieloje įspaustą neišdildomą žymę arba charakterį, išskiriantį pakrikštytąjį iš visų kitų žmonių ir įgalinantį jį savo būdu aukoti šv. Mišių Auką, — panašiai kaip kunigystės sakramentas įspaudžia neišdildomą žymę — charakterį konsekruoto kunigo sieloje, išskiriantį jį iš kitų tikinčiųjų ir įgalinantį paversti duoną ir vyną Kristaus Kūnu ir Krauju. Tad skirtumą tarp sakramentalinės ir pasauliečių kunigystės sudaro ne tai, jog viena yra tikra, o kita ne (abi yra tikraprasmės), bet laipsnis, kuriuo jose pasireiškia Kristaus kunigystė.
Pasauliečiai pasmerkia kunigą, darantį, kas nesiderina su jo luomu. Visai pagrįstai. Šventaisiais aliejais konsekruotų rankų sutepimas nuodėme daug daugiau smerktinas, negu pasauliečio. Iš kitos pusės, tikintieji turėtų nepamiršti, jog ir jie patys yra krikštu Dievo ypatingai pašvęsti aukštai paskirčiai — būti savo būdu kunigais, aukoti šventąją Eucharistiją. Dėl to ir jų prasilenkimas su Kūrėjo duotais įstatymais yra daug labiau gėdingas ir žeminąs, negu tų, kurie nepriklauso Kristaus mistiniam Kūnui.
A. Tamošaitis, S. J.