1954 M. BALANDŽIO (APRIL) MEN. VOL. V, NO. 4
Kiekvienos didelės istorijos širdis yra meilė. Ir Kristaus gyvenimo istorijoje meilė užima pačią svarbiausią vietą. Nors Jis buvo vienišas, bet buvo mylimas labiau negu bet kuris kitas. Jį mylėjo ne tik vyrai, bet ir moterys. Pamačiusios Jį praeinantį, jos sustodavo. Atidžiai klausydavo, kai Jis aiškino minioms Dievo Karalystės žodžius. Rinkdavosi prie namų, kuriuose Jis viešėdavo. Jos vesdavo pas Jį savo vaikus, stverdavosi Jo apsiausto, kad išsigydytų nuo ligų. Jos jausdavosi laimingos, kai Jam galėdavo patarnauti. Daugumas jų lydės Jį ligi mirties: Salomėja, Marija Kleofa, Morta ir Marija iš Betanijos. Tačiau reta moteris mylėjo Jį taip, kaip nusidėjėlė Magdalena.
Ją mes matome žygiuojančią procesijoje į baisiąją kaukuolių vietą— Kalvariją. Mes ją matome ten suklupusią po Išganytojo kryžiumi. Tyla, garsesnė už triukšmą, raižė ausis: girdėjosi krintančio kraujo lašai ir skubotas Nukryžiuotojo širdies plakimas. Kristaus žvilgsnis ieškojo žmogaus, kuris pakeltų prie Jo mirštančių lūpų save užmiršusios meilės taurę.
Jis nematė meilės šaltose kunigų akyse. Apaštalų blėstanti meilė tūnojo tamsiuose pogrindžiuose. O Marija, jo motina? Taip, jos širdis buvo kupina meilės Jam, nes ji buvo motina. Ten buvo ir Jonas. O dar kas? Tada Nukryžiuotojo žvilgsnis nukrypo į kryžiaus papėdę. Ten gulėjo dramatiškiausia kryžiaus tragedijos moteris. Jauna ir graži, ji žaidė širdimis ir žengė gėlėtu jaunystės taku be rūpesčio, be skrupulų. Marija iš Magdalos... Kurorto dama ir kurtizanė... Madų karalienė. O dabar atgailaujanti Marija.
Virš jos galvos pasigirsta balsas: Trokštu. Kareiviai kelia acto kempinę ant ieties. Bet gėrimas nenumalšina Dievo troškulio. Dievo, trokštančio meilės. Magdalena atsistoja ir kelia prie išdžiūvusių Kristaus lūpų savo meilės taurę.
Magdalena — net savo skausme — matė baisų skirtumą tarp šito vyro, kabančio mirties agonijoje, ir to vyro, kurį ji buvo sutikusi tą atmintiną dieną, kai Jis pakeitė jos gyvenimą. Žmogaus gyvenime yra valandų, kai trumpu laiku pro akis praskrieja daugybė praeities atsiminimų, kai jie iš naujo pergyvenami. Magdalena, ties kryžiaus papėde, užmerkė akis. Jos mintys skrido į prabėgusius metus, kai ji atiduodavo savo kūną, neatiduodama sielos, kai jai moterys pavydėdavo ir ja biaurėdavosi, kai vyrai jos geisdavo ir ją niekindavo. Bet vieną dieną viskas pasikeitė.
Tą dieną ji buvo puikiai apsirengusi naujiems užkariavimams. Jos plaukai buvo rūpestingai sušukuoti. Ant rankų žybčiojo žiedai. Ji buvo daug girdėjusi apie naują stebukladarį. Būtų įdomu Jį susitikti... Ir štai
Jis... Aukštas, stiprus, patrauklus. Ji pasitaisė rūbus tam momentui, kai Jis praeis pro ją. Ji nori pasirodyti visame savo grožyje, bet tik tam, kad pasijustų krintanti į gelmes, kurių visai iki šiol nepažinojo. Jis pažvelgė į ją, kaip nei vienas vyras į ją nebuvo žvelgęs. Ne kūno, kvietimo žvilgsniu, ne paniekos žvilgsniu, bet kažkuo kitu, ko ji tada pilnai nesuprato.
Nusidėjėlė, kuri įėjo į Simono namus su alebastriniu kvepalų indu, jau nebebuvo nusidėjėlė, kurią žmonės pirštais badė... Visas jos gyvenimas buvo pasikeitęs. Jos kūnas buvo švarus. Švari jos ranka. Akys išmoko verkti, širdis — melstis. Viešpats išskaitė jos širdį: "Jai daug atleista, nes ji labai mylėjo." Ji labai mylėjo... Magdalenai atrodė, kad ji vėl girdi tuos žodžius. Ji pažvelgė į Nukryžiuotojo akis, kurios degė kaip altoriaus ugnys, kuriose matėsi istorija moters, pažinusios nuodėmę, bet pažinusios ir nekaltą meilę. Jo susproginėjusios ir kraujuotos lūpos bandė šypsotis, bet galva nusviro, akys užgeso.
Išaušo sekmadienio rytas, ramus ir tykus, kaip nekalto kūdikio sapnas. Dvelkė švelnus vėjelis, lyg angelo sparnų nešamas. Marija Magdalena susirūpinusi vaikščiojo po daržą, ieškodama Viešpaties kūno, kai kažkas netoliese pilnu ilgesio ir švelnumo balsu ištarė vieną žodį: "Marija". Į žodį ji atsakė žodžiu: "Raboni — Mokytojau". Ji puolė ant rasotos žolės ir apsikabino Jo basas kojas. Dvi raudonai šviečiančios žaizdos ant Kristaus kojų spindėjo Prisikėlimo garbe.
Jai daug atleista, nes ji labai mylėjo.
J. Elijošius, S. J.