Georges Bernanos "Dialogues des Carmelites" praėjusiais metais buvo suvaidinta Paryžiaus teatro scenoje. Reikia stebėtis, kad toks veikalas, kurio tema paimta iš vienuolių karmeličių gyvenimo, sukėlė paryžiečių susidomėjimą. Atrodo, kad ir bulvaro teatras gali su pasisekimu išeiti iš lengvo žanro kūrinių ir pasukti religinio įkvėpimo keliu.
Vieną mintį apie veikalo dvasią paduoda pats autorius: baimė vis tiek yra Dievo duktė, atpirkta Didžiojo Penktadienio naktį. Ji nėra graži akiai pasižiūrėti, bet ji pasirodo prie kiekvienos agonijos ir užtaria žmogų. Tai yra baimės tema, sava mūsų laikų mąstytojams ir teatrui. Egzistencializmo temos nepasiliko tik filosofų knygose ir katedrose. Štai Prancūzijoje ji pasirodė ir scenoje. Tai yra reiškinys, kurs vokiečių filosofui gali atrodyti rimtos mokslo šventovės profanacija, o prancūzų filosofui, kuris nori būti ne tik mokytojas, bet ir literatas, yra ne tik mąstymo, bet ir kūrybos priemonė. Taip Georges Bernanos "Karmeličių Dialogus” reikia laikyti krikščioniškojo egzistencializmo literatūra, jo garbintojų pritaikyta teatrui.
Prancūzų revoliucija pasėjo baimės sėklą luomuose, kurie buvo pasmerkti mirčiai. Ji keitė tradicinių aukščiausių religinių vertybių sąvokas, baimės ir teroro lydima. Įsivaizduok esąs šios revoliucijos metu kažkur toli nuo gyvenimo, tyliame karmeličių vienuolyne. Atrodo, kad čia turėtų būti ramu, kad šios vietos neturėtų paliesti revoliucijos baimė. Bet ne, revoliucija nori imti visą tautos gyvenimą į savo rankas. Revoliucijos aistra priklauso prie taip nuo gyvenimo kovos nutolusio "Karmeličių Dialogų" prologo. Šioje aistroje gimsta vienas naujas pašaukimas iš kilniųjų luomo. Tai markyzo duktė Baltuolė. Jos pasaulis — Paryžiaus miesto gyvenimas. Šio gyvenimo ji nepaniekina ir jo nebijo, bet jaučia, kad jame nemokės gyventi. Tėvas nori ją sulaikyti, bet viskas veltui. Ji jam atsako: "Ar tu gali paniekinti kareivį, kurs atsisako tarnauti laivyne tik dėl to, kad jis negali pakelti jūros klimato?"
Ir ši busimoji karmelite pasuka iš pasaulio ugnies vienuolyno keliu. Baltuolė nori tikro vienuoliško gyvenimo, kaip didvyrė. Didelė jos auka, didelės ir ambicijos Dievo tarnyboje. Ji nori būti kilni moteris vienuolės rūbuose. Senos įgudusios vyresniosios akys pranašauja Baltuolei daug gyvenimo tragedijos. Ji pasakoja, kad genijus gali būti apšviestas nauju dvasinės kūdikystės atradimu. Kas paliko savo jaunystę, turi ją vėl rasti. Jauna mergaitė apsiašaroja ir pasirenka sau vardą: Sesuo Baltuolė, Kristaus Agonijos.
Nauja vienuolė rimtai galvoja apie gyvenimą. Ji pasikalba ir su kitomis vienuolėmis. Sesuo Konstancija jai pasipasakoja apie savo praeitį. Prieš įstojimą į vienuolyną buvo jos brolio vestuvės. Tai buvo paskutinis kartas, kai ji šoko ir linksminosi. Visi ją mylėjo. Baltuolei atrodo, kad tokie prisiminimai netiktų vienuoliško gyvenimo rėmuose. Ji klausia savo draugės, ar ji nebijanti mirti. Konstancija bijojo mirties, kai nežinojo, kas yra mirtis. Vėliau ji maniusi, kad mirtis yra tokia maloni, kaip ir gyvenimas. Ji norėjusi mirti jauna, nes geriau Dievui atiduoti pilną jaunatvės gyvenimą, kurio meilė yra stipri, negu paaukoti savo gyvenimą senatvėje, prie kurio žmogaus prisirišimas yra menkas.
Tai tokie buvo vienuolių pašnekesiai darbo metu. Vienuolyne pasklinda žinia, kad vyresnioji sunkiai serga. Vyresnioji jaučia artėjančią mirtį. Ji vieniša nakties metu. Trisdešimt vienuoliško gyvenimo metų, dvylika vyresniosios pareigose... Ji daug kartų mąstė apie mirtį, bet dabar, kai ji jaučia mirtį, viskas kitaip atrodo. Didžiausias jos rūpestis — Baltuolė. Ji nori ją pavesti Motinėlės Marijos globai, lyg tai būtų paskutinis veiksmas jos gyvenime. Juk jauniausia yra daugiausia reikalinga globos. Vyresnioji pramato revoliucijos bangą, užplūstančią ir jų vienuolyną. Luomas, kuriam priklausė Baltuolė, bus žudomas ir niekinamas. Duok, Dieve, kad ji išsilaikytų vienuoliniam luome, duok, Dieve, kad ji pasiliktų ištikima Kristaus agonijai. Baltuolė pasirodo prie vyresniosios lovos ir atsiklaupia. Vyresnioji rimtu žvilgsniu pasitinka jos jauną veidą ir pradeda kalbėti. Ji sako, kad Karmelio vienuolyne gyvenimas ir mirtis yra toks mažas pasikeitimas, kaip tarp įvairių dienos darbų ir maldų. Baltuolė, jos paskutinis kūdikis žiloje senatvėje, labiausiai mylimas. Norėdama ją apsaugoti, ji buvo pasiryžusi duoti savo gyvenimą, dabar duoda mirtį. Baltuolės gyvenimas turi pasilikti paprastume ir neturte. Tai yra vyresniosios testamentas.
Vyresnioji kenčia, nujausdama ateitį. Revoliucija ištuštins koplyčią, išniekins vienuolyną. Baimė veržiasi per jos veidą ir gaubia jį, kaip vaškinė kaukė. Prieš šitą kaukę ji yra bejėgė. Jos pirštai per silpni, kad galėtų ją nuplėšti. Baimė ir gyvenimo audros yra žmogų žeminanti paslaptis. Vyresniosios agonija prasideda. Vienuolės renkasi prie jos kambario. Ateina ir Baltuolė. Vyresniosios skausmo iškreiptas veidas krypsta prie jos silueto. Pasigirsta paskutiniai vyresniosios žodžiai: "Prašau atleidimo... Mirtis... Baimė... Mirties baimė..."
Viena siela nueina į amžinybę. Baltuolės žodžių vyresnioji jau negirdi. Koplyčioje, prie atviro vyresniosios karsto, vienuolių pašnekesys yra tęsiamas toliau, bet šį kartą su Dievu, kurio rankose yra gyvenimas ir mirtis, baimė ir nerami širdis.
Konstancija ir Baltuolė nutaria iš likusių gėlių nuo vyresniosios karsto padaryti puokštę naujajai vyresniajai. Tos pačios gėlės gali tarnauti gedului ir džiaugsmui. Konstancijai atrodo, kad vyresniosios mirtis turėjusi būti didingesnė, ji buvusi perdaug paprasta. Konstancijai mirtis turėtų atnešti dvasios lengvumą ir malonumą. Kiti turėtų sakyti: "Žiūrėk, kaip yra gražūs mirties rūbo pakraščiai." Mes nemirštame tik sau, mes mirštame už vienas kitą, mirštame kitiems.
Gėlių puokštė naujajai vyresniajai jau baigta. Vyresniosios kalba yra iškilminga. Jos pagrindinė mintis: malda yra pareiga, o kankinystė yra atlyginimas. Su šiomis mintimis postulantė Baltuolė bus įvilkta į karmelitės rūbus.
Revoliucijos banga artėja prie vienuolyno sienų. Vyresnioji dar mano, kad seserys bus apsaugotos nuo baisios mirties. Gal revoliucijonieriai bus patenkinti, išvarydami jas iš vienuolyno. Pirmasis, kuris pramato pavojų, yra Baltuolės brolis. Jis nori savo seserį išgelbėti iš revoliucijos bangų. Jis mano, kad jos pašaukimas yra baimės pasekmė. Baltuolė sako, kad vienuolinis pašaukimas yra jos antras gimimas. Pirmasis gimimas ją pašaukė į kilmingųjų luomą, o antrasis yra kitas gyvenimą valdantis faktas. Kiekvienas turi kovoti pagal savo užgimusias jėgas. Trumpas sudie... ir brolio jau nebėra. Jis grįžta į gyvenimą, mirtį ir baimę, kuri viešpatauja revoliucijos aikštėse.
Vienuolyne pasirodo kitas svečias, ši kartą įstatymo atstovas ir komisaras. Jis pripažįsta tik vieną įstatymą, kuris išeina iš valstybės valdžios. Vienuolyno regulos prieš šį įstatymą neturi jokios galios. Komisaras prieina prie Baltuolės celės. Durys atsiveria. "Mes nešame laisvę į vienuolynus", — jis taria, — "nuo dabar vienuolės yra įstatymo globoje, įstatymas padarys jas laisvas."
Vienuolės ruošiasi persekiojimui. Kapelionas sako Baltuolei: "Žuvis negali gyventi be vandens, bet krikščionis gali gyventi be įstatymo. Ką mums garantuoja įstatymas? Jis garantuoja mums turtą ir gyvybę. Turto mes atsisakėme, o gyvybė priklauso Dievui. Taigi, įstatymas mums negali daug pasitarnauti." Šie žodžiai Baltuolę pastiprina. Kūdikiškos sielos našta persekiojimuose yra lengva. Konstancija pasilieka ta pati. Jos pasiruošimas mirčiai yra poilsis.
Tuo tarpu vyresniosioms seserims kyla nauja mintis apie vienuolišką gyvenimą už vienuolyno sienų. Juk įstatymas negali sulaužyti jų įžadų. Ne vienai ateina klausimas: ar tai bus galima? Bet apdūmojimams nėra laiko, nes revoliucijonieriai artėja prie vienuolyno. Vyresnioji norėtų pasiūlyti Baltuolei išstoti, atsisakyti įžadų, nes žino, kaip kančios baimė gali parblokšti jauną mergaitę. Baltuolė pasisako būsianti ištikima iki galo. Šventos vienuolės savo gyvenimo auka pasiryžta užpildyti kunigų trūkumą Prancūzijoje. Kyla mintis padaryti kankininkystės įžadą. Kankininkystės įžadas yra sunkus. Ne vienos vienuolės širdis sudreba. Daug buvo kankinių, kurie nebijojo mirti, bet vienuolėms tai sunku suprasti, kaip jos galės nebijoti mirties. Konstancijos mintys pakyla iki angelų, kurie, jei mokėtų šypsotis, nusišypsotų taip pat ir mirties akivaizdoje. Bet ji žino, kad žmogus nėra angelas ir kad ašaros palydės jos mirtį.
Revoliucijonieriai įsiveržia į vienuolyną, daužo statulas, išima koplyčios varpus. Vienuolės susirinkusios zakristijoje. Jos padaro kankinystės įžadą, paaukodamos savo gyvenimą Dievui ir Prancūzijai. Gatvėse skamba revoliucijos himno garsai. Tarp gatvės ir altoriaus aukojasi vienuolių širdys.
Apsirengusios civiliniais rūbais vienuolės palieka vienuolyną. Baltuolė išvyksta į Paryžių. Tėvas jau giljotinos auka. Kas išpasakys, kaip dreba jos širdis. Jai atrodo, kad baimė ir paniekinimas yra jos gyvenimo likimas. Ji norėtų išgelbėti sesutes. Jų šešiolika jau paskirta mirčiai. Štai jos revoliucijos aikštėje. Prie ešafoto milžiniška minia. Kunigo išrišimas, šventi himnai ir gyvybė po gyvybės krinta kankinio mirtimi. Pati paskutinė yra Baltuolė. Ji, nors laisva, skverbiasi per minią prie ešafoto. Ir jos balsas nutyla amžinai, kaip ir kiekvieno gyvenimo, kuris per revoliuciją nuėjo į amžinybę.
*
Štai "Karmeličių Dialogų" epilogas. Pašnekesių turinys sukosi apie baimę ir mirtį. Kas išlaisvins žmogų iš baimės, jei ne mirtis... Baimę atperka mirtis, o mirtį atperka laisva gyvybės auka. Tai yra krikščioniškoji egzistencijos filosofija, pavaizduota teatro rėmuose. Scenos užuolaidos paslepia tai, ko žmonės savo gyvenime niekados nepajėgė paslėpti — tai baimė ir mirtis. Tarp jų svyruoja Kristaus meilė, kuri išlygina baimę ir mirtį savo gyvybės auka. Tai yra krikščioniškosios egzistencijos išganymo paslaptis. Gerai, kad yra tautų, kurios tai supranta ir savo teatruose parodo žmonėms. Prie kiekvienos tautos gyvenimo stovi karmelite Baltuolė, Kristaus agonijos, kurios vardas išreiškia jos likimo prasmę.
K. Pečkys, S. J.