1. Kaip elgtis su tais, kurie gyvena svetimoterystėje, ar tinka juos aplankyti, ar gal reikėtų vengti pas juos eiti? Jeigu neisime— reiškia, kad juos smerkiame, o jeigu juos lankysime, tai gali atrodyti, kad mes jų elgesio nelaikom blogu ir jį patvirtinam. Esu skaičiusi, kad žmogaus smerkti negalima, bet reikia smerkti tik nuodėmę. Kaip tai suderinti?
* Teisingai sakote, kad žmogaus smerkti negalima, bet reikia smerkti nuodėmę. Kartais gal praktikoje tai sunku suderinti. Kristus liepė mylėti ne tik draugus, bet ir priešus. Šis įsakymas, be abejo, galioja ir tada, kai eina kalba apie Kristaus priešus, t. y. apie tuos, kurie gyvena sunkioje nuodėmėje. Jiems pats Kristus parodė didžiausią meilę, už juos kentėdamas ir mirdamas. Taigi, reikia tik stengtis neparodyti žodžiais ar darbais, kad mes sutinkame su kokio nors žmogaus nuodėme. Tą žmogų mes turime mylėti, jo gailėtis, stengtis jam padėti iš tos nuodėmės išsivaduoti. Todėl galima su juo kalbėti ir jį lankyti. Kiti žmonės neturėtų dėl to piktintis. Juk tik fariziejai piktinosi, kai Kristus kalbėjo su didžiausia miesto nusidėjėle. Jis jos nesmerkė, smerkė tik jos nuodėmes. Ir kai ji už tas nuodėmes gailėjosi, pasiryždama daugiau nenusidėti, ji tapo Kristui labai artima. Jai pirmai atsikėlęs Kristus ir pasirodė, lyg norėdamas įrodyti, kaip Jis myli atgailautojus.
2. Kartą katalikų kunigas bažnyčioje paprašė pasimelsti už mirusį evangeliką. Kai kas padarė išvadą, kad visi tikėjimai yra geri, jeigu už kitatikių sielas reikia melstis.
* Kad už visus žmones reikia melstis, tai tiesa. Tačiau iš to daryti išvadą, kad visi tikėjimai yra geri, būtų klaidinga. Kristus paskelbė tik vieną tikėjimą. Tik Kristaus paskelbtas tikėjimas yra geras, tik Jo įsteigtoji Bažnyčia yra tikra. Bet yra daug žmonių, kurie, kitų suklaidinti, mano, kad jų tikėjimas yra geras, nors jis ir nėra Kristaus įsteigtasis. Jeigu jie tikrai nuoširdžiai yra įsitikinę, kad jų tikėjimas yra geras ir pagal to tikėjimo reikalavimus gyvena, jie galės būti išganyti. Nors jie nepriklauso prie tikrosios Kristaus Bažnyčios fiziškai, bet prie jos priklauso dvasiškai, nes jie nori priklausyti prie tikrosios Bažnyčios. Taigi, už juos melstis ir galima ir reikia. Reikia melstis ne tik už kitatikius, bet ir už didžiausius viešus nusidėjėlius. Mes niekad negalime žinoti, ar tų žmonių sielos po mirties nuėjo į pragarą. Gal būt, jie prieš mirtį gailėjosi ir su Dievu susitaikė. Tačiau už kitatikius ir už viešus nusidėjėlius Bažnyčia draudžia melstis viešai, draudžia už juos ruošti viešas iškilmingas pamaldas. Už juos galima ir reikia melstis, bet tik privačiai. Išoriniu iškilmingumu mes lyg ir parodytume, kad juos gerbiame ir jų gyvenimą patvirtiname.
3. Ar būtinai reikia melstis atsiklaupus?
* Ne. Maldoje reikia būti tokioje padėtyje, kuri mums ne trukdytų melstis, bet padėtų. Kartais žmogus gali daugiau susitelkti klūpėdamas, o kartais gal sėdėdamas ar stovėdamas. Jei galima, reikia stengtis savo išorine laikysena parodyti daugiau pagarbos tam asmeniui, kuriam meldžiamasi. Pagal mūsų papročius, didžiausia pagarba pareiškiama klūpint. Tačiau galima melstis kiekvienoje padėtyje: sėdint, stovint, vaikščiojant, važiuojant ir net gulint.
4. Teko girdėti, kad yra pranašystė, jog Izraelio valstybė susikurs tik prieš pasaulio pabaigą. Dabar jau ji yra susikūrusi. Ar reikia padaryti išvadą, kad tuoj bus pasaulio pabaiga?
* Kartais tų pranašysčių interpretavimas yra gana keblus, reikia atsižvelgti į visokias aplinkybes. Nors Izraelio valstybė jau susikūrė, bet dauguma žydų vis tiek dar bastosi visame pasaulyje. Taip pat pranašystėje nėra pasakyta, kiek laiko praeis nuo žydų susivienijimo į vieną valstybę iki pasaulio pabaigos. Šv. Rašte taip pat yra pasakyta, kad niekas nežino, kada bus pasaulio pabaiga, ji ateis visai netikėtai.
5. Kartą mano namuose apsilankė mokytas žmogus, turįs net daktaro laipsnį. Apsižvalgęs kambaryje, susiraukė ir pasakė, kad dabar nemada viešai kambariuose laikyti kryžių, šventus paveikslus, šventojo Tėvo atvaizdą. Aš, būdamas bemokslis žmogus, nesuprantu, dėl ko nemada, argi tie dalykai kam nors kenkia? Dėl ko pirmiau buvo mada, ir niekas tuo nesipiktino?
* Savo namuose kiekvienas taip tvarkosi, kaip jam patinka, todėl Tamsta nekreipk dėmesio į tai, ką kiti sako, nors jie būtų ir daktarai. Pirmiau ne tik namuose, bet ir bažnyčiose žmonės mėgdavę prikrauti labai daug visokių paveikslų. Tai gal ne labai gražiai atrodo, ypač jeigu jie nėra skoningai sutvarkyti. Modernusis stilius reikalauja didesnio paprastumo, vengia per didelio perkrovimo paveikslais ar kitokiais papuošalais. Bet dažniausiai tai priklauso nuo atskirų žmonių skonio: vieniems labiau patiks, jei kambaryje bus keli paveikslai, kiti norės tik vieno, o bus ir tokių, kuriems visai nepatinka paveikslai. Kiekvieno kataliko namuose turėtų būti kryžius, ir jis turėtų būti ne kur nors užkampyje paslėptas, bet pakabintas garbingiausioje vietoje. Gali būti ir vienas kitas paveikslas. Tai nėra prieš jokias madas ir nėra "pasenęs" stilius. Būtų senoviška tik tai, jeigu kambariuose be jokios tvarkos prikabinėtum daugybę įvairiausių paveikslų. Reikia taip savo kambarius tvarkyti, kad jie gražiai atrodytų ir kad juose žmogus rastų ne tik fizinį, bet ir dvasinį poilsį po dienos darbų. Kai kam nepatinka ne tik šventųjų paveikslai, bet ir kryžius. Tai jau nėra meniško skonio, bet tikėjimo dalykas. Jeigu tokie žmonės savo namuose vietoj kryžiaus pasikabins kokios nors artistės paveikslą — tai jų dalykas. Bet jie turėtų turėti tiek mandagumo, kad neužgautų kito žmogaus religinių jausmų ir nekritikuotų to, kas jam miela ir šventa.
Redaktorius.