Julė baigia universitetą. Iš pradžių jai atrodė, kad tie mokslai niekada nesibaigs, bet štai — jau ir paskutinieji metai. Dar trys mėnesiai, ir ji, su diplomu rankoje, paliks šiuos didžiausius mūrus, kur prabėgo sunkūs, bet drauge ir įdomūs mokslo metai, ir išžengs į pasaulį.
Pasirėmusi ant rankos, Julė žiūri į knygą, bet raidžių nemato. Jos mintys, švelnios ir lengvutės, taip toli, toli. Visos jos draugės jau kuria šeimas: vienos ištekėjusios vaikus augina, kitos dar universiteto suolus zulina, bet jau vaikšto rankas žiedais apsimausčiusios ir tik skaičiuoja dienas iki vestuvių. Julė irgi norėtų ištekėti, turėti mažą jaukų butelį, kur tvarkytų kambarius ir ruoštų vyrui pietus. O paskui abudu susėstų sodelyje po plačia obelimi ir, žiūrėdami į nakties burtus, kalbėtų apie dukterį ar sūnų... Ach, tos svajonės! Kaip toli tikrovė nuo jų! Julė žino, kad ji graži — draugės dažnai ją paerzina — jos stambūs, kaštoniniai plaukai sukasi patys, akys mėlynos — lyg Baltija. Ir ūgis aukštas, liemuo lieknas, atsidžiaugti negali! Bet berniukai prie jos nelimpa, ir Julė žino kodėl: ji senoviška, atsilikusi. Jei ir nueina kada į šokius, prieš dvyliktą jau į namus skuba. Draugės geria, rūko ir juokiasi, bet Julę paima siaubas, pagalvojus apie tokią dažų maskę ant veido ar suknelę, kirptą kuone iki liemens... Ji mėgsta muziką, skaito knygas, džiaugiasi gamta ir myli viską, kas išeina iš Tvėrėjo rankos. Bet daugelis klysta — ji nėra atsilikusi; ji tik negali priversti save eiti prieš savo sielą ir prieš viską, į ką šventai tikėjo, ką motina mokė nuo pirmųjų jos žingsnių. Gal tik Vladas ją tesuprato, kada Kalėdų metu parlydėjo iš šokių namo ir pasakė — "Gera pasakoj kartais paklysti..." Bet Vladas, turtingų tėvų sūnus, yra pirmas mokinys, ir į merginas visai nežiūri. Štai, jau ir pavasaris, o po Kalėdų vien tik universiteto suole Julė jį pamato.
Dienos lekia kaip vėjas, ir mokslo metų galas artėja. Abiturientų klasė atsisveikina su mokykla triukšmingai, išgeria taures vyno, išlieja milijonus dainų. Ir Julė, kuklioje melsvoje suknelėje, tik su gintaro karoliais ant kaklo, nubraukia nevieną ašarą. "Gal gyvenimui ir pavyks tave pakeisti", sako Liucija, populiariausia studentė. "Kitaip tu ir paliksi sena pana. Pabusk iš miego, svajotoja..." Julei skaudu, bet ji tyliai nuryja į gerklę besirenkančias ašaras ir šypteli: "O tu, Liuce, ką ateičiai kuri?" Liucė paslaptingai prislenka arčiau ir neiškenčia: "Vladas gavo inžinieriaus darbą geroje kompanijoje — ir aš kaip nors noriu ten įsitaisyti. O paskui — Vladas turtingas, aš graži: visai nebloga pora, tiesa?" Ir ji nuplaukia savo plačioje, blizgučiais nusagstytoje ir giliai kirptoje suknelėje.
Vladas tikrai išgarsėjo. Pora mėnesių nepraėjo, kai laikraščiai rašė apie jauną lietuvį inžinierių ir jo daug žadančią ateitį. Tiktai Liucės pastangos nuėjo veltui — ir raudoni nagai, ir kirptos suknelės, ir nuolatinė dažyta šypsena nepavergė jo širdies.
O vesti jis ruošėsi: ir butą nusisamdę, ir mašiną nusipirko, tik sužadėtinės vardo niekas nežinojo: tur būt, iš kito miesto, o gal ir amerikonką.
Susibūrusios palei bažnyčią buvusios studentės įvairiai spėlioja. O Liucė rankas trina ir ašaras vos benuryja — tokia žuvelė ne kasdieną pasitaiko.
Štai, ir jaunoji sužadėtinė atvažiuoja. Jos mato, kaip ji išlipa iš naujo Lincoln'o, atsargiai iškelia savo ilgos baltos suknelės plačią uodegą ir įsikabina tėvui į parankę. Balti kaspinai, baltos gėlės ir auksinis kryželis; jos suknelė su ilgom rankovėm, mažu kalnieruku. O iš po aukštos karūnos, apsuptos rūtų vainiko, lenda tankūs kaštoniniai plaukai. "Atsilikėlė!" — nustemba Liucė, ir draugės žiūri viena į kitą, negalėdamos patikėti savo akimis.
"Atsilikėlė" lėtais žingsniais eina per bažnyčią. Jos skruostai nuraudę, galvutė truputį palenkta, ir akys ašarotos iš džiaugsmo. Ji nemato nustebusių draugių akių, jos nepaliečia pavydūs žvilgsniai. Jos širdis šviesi, kaip balta suknelė, ir mintys nekaltos, kaip žalios rūtos. Ten, prie altoriaus, jos laukia mylimas. Jo ir jos gyvenimo tikslas yra tas pats: katalikiška ir lietuviška šeima — mažutis meilės ugniakuras.
Lauke krinta medžių lapai, rudens vėjas švelniai išdykauja. O bažnyčioje Kristaus statula ištiestomis rankomis, rodos, laimina jaunuosius, ir praviri langai dreba nuo jungtuvių maršo!
Raganėlė.