Kalbėti apie auklėjimą yra labai sunku. Čia neužtenka tik nuduoti išmanantį, negalima sudaryti įspūdžio tik gražiai parinktomis frazėmis, reikia žinoti, ką sakai. Aš pati negaliu duoti savo vaikams tai, ką norėčiau duoti, negaliu jų taip išauklėti, kaip reikėtų. Matau, kad tarp realybės ir noro yra labai didelis tarpas. Bet šitas faktas ir verčia mane kalbėti apie auklėjimą, visiems šaukti ir skelbti, kad jis yra būtinai reikalingas, kad jo labai mūsų šeimose trūksta, kad juo per mažai rūpinamasi.
Jaunimo saviaukla yra apverktiname stovyje. Tvarkingas jaunuolis kasdien valosi batus, tvarko kambarį, šukuojasi, o kiek jis laiko pašvenčia, tvarkydamas savo dvasinį pasaulį, ar jis tam reikalui skiria bent pusvalandį į dieną? Nors mes turime šeimas, tėvus, bet daugelis jaunuolių pasijunta, kaip žvirblis per anksti išmestas iš lizdo. Jis nemoka skraidyti. Mes kaltiname jaunimą, bet neužmirškime pakaltinti ir tėvų. Kai vaikas dar yra mažas, jie labai rūpinasi jo fiziniu augimu, saugoja jį nuo pavojų, globoja. Tam skiria jie daug laiko. Bet kai vaikas paauga, jis yra paliekamas toliau augti, kaip medis miške. Tėvai net nenoriai atsakinėja į jo klausimus, o ką jau bekalbėti apie bet kokį dvasinį auklėjimą? Jei vaikas nedaužo langų, jeigu jo rūbai nėra per daug supurvinti, jei laiku jis pareina valgyti ir miegoti, jei mokykloje jis nepasižymi per dideliu pramuštgalviškumu, tai tėvai mano, kad viską jie atlieka gerai, kad jų vaikas gerai auklėjamas. Nei jaunimas nei tėvai nesiima charakterio, būdo, vidaus tobulinimo darbo, jie nesirūpina žmogiškųjų vertybių puoselėjimu, žmogaus ugdymu, jo ydų karpymu ir būdo lavinimu. Nekalama geležis, kai ji minkšta, o paskui stebimasi to darbo grubumu ir sunkumu. Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi. Į ką jaunas įprasi, tą senas teberasi. Šios patarlės yra šventi ir tikri žodžiai.
Būtų bereikalingas darbas prisispyrus aiškinti, kad savęs auklėjimas yra būtinas. Jau ir daržininkas žino, kad neapkarpęs į visus šonus besiveržiančių atžalų, jis neturės gražių rožės žiedų. Tad logiškai galvojant, žmogus, netvarkydamas įvairių savo netobulumų, negalės vystytis aukštyn, ir jo dvasia darysis kuprota. Tačiau viena yra žinoti, o kita sugebėti atlikti. Gali turėti daug teoretinių žinių, bet stokoti valios pasišventimo, meilės. Tada nieko nepasieksi.
Dar norėčiau pabrėžti, kad žmogaus psichologijos pažinimas niekad nesensta, tad nėra ko bijotis tais klausimais tartis ir su labiau subrendusiais asmenimis. Žilo plauko — sveikas protas. Jų patirtis, jų stebėjimo platus akiratis niekad nebus atsilikęs nuo gyvenimo. Gyvenimo sąlygos keičiasi, bet žmogaus esmė visais amžiais lieka ta pati. Man atrodo, kad naivu tvirtinti, jog senesnio amžiaus žmonės nepajėgia eiti su jaunimu, jo nesupranta. Dažnai jų gyvenimo patirtis liepia siūlyti tas vertybes, kurias gyvenimas labiausiai įvertino. Jaunimas dar nespėjo to suvokti. Iš čia dažniausiai ir kyla jaunųjų nesusikalbėjimas su vyresniaisiais. Pvz., vienas kitas užmeta, kad Foersteris paseno. Kažin. Gal paseno jo išsireiškimo būdas, frazeologija, žodynas, bet esminis žmogaus vidaus supratimas liko tas pats. Jį galime papildyti, bet branduolio nepakeisim.
Auklėjime, kaip ir paprastai gyvenime, kaip ir kiekviename darbe, niekas tiek daug nereiškia, kaip meilė ir pasišventimas. Ir čia vėl užkliūvame už neretai vienur ar kitur sutinkamo klausimo: kokia yra moters paskirtis? Neseniai pasirodžiusioje Alės Rūtos knygoje "Duktė" keliose vietose skelbiama mintis, kad moters paskirtis— šeima. Arba, tiksliau sakant, moteris, sukūrusi šeimą, nieko daugiau negalinti trokšti, siekti, niekur kitur veržtis, nes jos paskirtis — ištirpti vaikuose. Jei pati moteris — motina taip galvoja ir jaučia, negali būti laimingesnės šeimos. Tačiau jei būtų motinų, kurios be savo šeimos ir vaikų būtų viliojamos profesijos ar studijų, jos visados susidurs su pavojumi duoti šeimai tik trupinius ar tik pripuolamai duoti to maisto, kuris reikalingas kiekvieną valandą ir minutę. Iš tikrųjų, gal ir nebus per daug pasakyta, kad gyvenimas moteriai priklauso tol, kol ji tampa žmona. Po to ji pradeda priklausyti kitiems ir kitų gyvenimui. Ji turi atiduoti kitiems tai, ką buvo prisirinkusi sau. Tačiau tai nėra tragiška. Kiekvienas vertybės atomas, atiduotas šeimai, lygiai kaip ir vandens lašas gamtoje, nežūva. Vadinasi, moteris neišsieikvoja. Ji visad lieka ta pati. Jeigu ji ką nors duoda, tai visuomet kitu keliu dar gausiau jai sugrįžta. Grįžtant prie Alės Rūtos iškelto klausimo, reikia pasakyti, kad jis aktualus ir mūsų išeivijai. Studijos ir profesiniai uždaviniai ne tiek atitraukia motinas nuo vaikų, kiek darbas, arba geriau sakant, gerbūvio siekimas. Tačiau reikia sutikti su tuo, kad jei turi šeimos, tavo vieta namuose. Aišku, visad pasitaikys išimčių, tačiau daugelis motinų tikrai nusikalsta, be būtino reikalo eidamos iš namų. Grįžusios iš darbo, jos yra pavargusios, piktos, irzlios. Ji turės pasitenkinti tik tuo, kas būtiniausia, be ko jokiu būdu negalima apsieiti — pagaminti maisto. Apie vaikų auklėjimą pagalvoti ji neturės laiko.
Štai keletas klausimų motinoms. Ar rūpinamės atlikti su vaikais kasdienines lietuvių kalbos pamokas? Ar duodam jiems išrašinėti iš knygų, ištaisom ir patikrinam bei paaiškinam klaidas? Ar žiūrime, kad jiems tinkamos knygos būtų perskaitytos, ar pasikalbam su vaikais apie jų turinį ir mintis? Ar pasistengiam, kad vaikų laikraštėliai būtų perskaityti nuo pradžios iki galo ir išsprendžiami uždaviniai bei atsakomi klausimai, jeigu jų ten yra? Ar einame drauge su vaikais į parengimus, vaidinimus, mokyklų ruošiamas šventes? Būtų dar ir daugiau klausimų, į kuriuos turėtume atsakyti — taip. Jeigu taip atsakyti negalėtume, tai reikėtų pasitaisyti.
Gyvenimo aplinkybės žmogui daro labai daug įtakos, ypač įspūdžiams imlus yra vaikas. Jis stebi, vertina ir savinasi labai jautriai ir greitai. Mūsų gyvenimo aplinkybės nėra palankios. Kiekviename žingsnyje yra pavojų. Iš plataus aplinkinio pasaulio, supančio mus ir mūsų vaikus, norėčiau trumpai paliesti tik patį intymiausią vaiko pasaulio ratą — namus ir jų įtaką. Norint kalbėti apie vaikų auklėjimą, pirmiausia reikėtų pažvelgti į vyro ir žmonos sugyvenimą. Jei mes norime ką nors duoti, turime tai patys turėti. Jei norime, kad vaikai būtų švelnūs, patys tokie būkime. Jei laukiame iš vaikų mandagumo, patys nepažeiskime jo taisyklių. Jei trokštame, kad vaikas būtų nemelagis, patys mylėkime tiesą ir nekęskime melo. Jei ilgimės savo vaikuose religingumo, nebūkime religijos srity apsileidę nei mes patys. Ir tai ne vienas kuris iš tėvų, bet abudu. Kaip dažnai mes iš vaikų to reikalaujame, ko patys neturime ir nevykdome. Mes puolam, smerkiam ir teisiam vaikus, o užmirštame, kad gal mes patys buvome pirmoji priežastis, paskatinusi vaiką nusikalsti. Reikalauti yra lengva, bet duoti — kieta ir sunku.
RUSŲ IKONA iš 15 amž.
(Andrius Rubljov)
Tėvams reikia nepamiršti labai svarbaus reiškinio, kad vaikas, kaip dar jis bebūtų mažas ir jaunas, yra asmenybė, yra žmogiškoji būtybė, turinti teisę į savą gyvenimą, į savą pasaulį. Vaikas nėra daiktas ir jo negalima naudoti kiekvienam savo kapryzui, negalima jo svaidyti, kaip mūsų nuotaika ir ūpas padiktuos.
Reikia susidaryti tam tikrą sistemą, stengtis nepažeisti jo jautrios sielos, prisitaikyti prie jo interesų. Vykdant būtiną auklėjimo rutiną, turi būti atsižvelgiama į vaiko charakterį. Dar noriu pakartoti, kad auklėjime, kaip ir visur kitur gyvenime, svarbiausią vaidmenį reikia priskirti meilei ir pasišventimui.
Tos, kurios augina mažuosius, naujagimius, gali pastebėti, kaip raminančiai juos veikia daina, muzika, ramus, įtikinantis motinos balsas. Juk vaikas pirmuosius žodžius taria ne iš savęs. Jo perduodamas tonas yra ne jo paties sukurtas. Jis kartoja tik tai, ką girdi, jis mokosi iš kiekvieno judesio, iš kiekvieno garso. Jeigu jam šypsomasi, ir jis pradės šypsotis, bet jis taps vis irzlesnis ir piktesnis, jeigu su juo bus dažnai netenkama kantrybės.
Norėčiau dar prasitarti vienu klausimu, kurs nekartą jau buvo iškeltas "Laiškuose Lietuviams" — tai pasiaukojančios meilės reikalas. Meilės, nereikalaujančios, nieko nelaukiančios, neišmetinėjančios, sau nieko ne trokštančios. Ta proga norėčiau imti vieną jos reiškimosi kelią ir pažvelgti į Švenč. Mergelės asmenį.
Štai aš Viešpaties tarnaitė. Kažkas bandė šią mintį vystyti teikdamas, kad moters pareiga gyvenime ir esanti būti tarnaite. Iš karto toks reikalavimas atrodo žiaurus ir nepriimtinas. Juk "tarnaitės" sąvoka sukelia mumyse apgailėtinai pažemintos, nevertinamos, persidirbusios, dažnai skriaudžiamos ir vargstančios moters vaizdą. Tačiau tik pats žmogus ir gyvenimas tarnaitės sąvoką taip nuvertino. Tikrumoje tarnaitės sąvoka, kaip ją suprato Marija ir kaip ji paties Dievo buvo suprasta, iškelia be galo kilnią, pasiaukojančią, norinčią duoti, o ne imti, rūpintis, o ne būti nuolat lepinamai, kiekvienu atveju sutinkančią su Dievo valia, uoliai savo uždavinį išpildančią moterį. Taip suprastas tarnaitės vaidmuo yra lygiai svarbus bręstančiai mergaitei santykiuose su namų aplinka, lygiai ištekėjusiai moteriai santykiuose su savo vyru, lygiai motinai santykiuose su savo vaikais. Tarnavimo ir savęs užsimiršimo iš mūsų reikalauja pats gyvenimas ir to reikalavimo išpildyme glūdi visas gyvenimo pasisekimas. Mums reikėtų elgtis panašiai, kaip toje pasakoje, kur žmogus, sutikęs savo nelaimę, prašė, kad ji sumažėtų. Nelaimė jo paklausiusi ir vis mažėjusi, kol žmogus ją į ragelį uždaręs ir į tvenkinį įmetęs. Tada jam ėmė labai sektis. Jeigu ir mums pasisektų savo egoizmą, nepaslankumą, puikybę, pyktį ir visas kitas ydas sugrūsti į panašų ragelį, gyvenimas būtų tikrai gražus ir mums ir visiems tiems, kurie mums kokiu nors būdu yra patikėti.
Tad ir vaikus auklėdamos turėtume neužmiršti šios savo pareigos — tarnavimo būtinumo. Mes neturim laukti iš vaiko dėkingumo. Mes turim atlikti pareigą, kuri mums skirta ir už kurią atlygins Tasai, kurs mus leido žemėn. Tuo nenoriu neigti, kad vaikuose reikia ugdyti mandagumą, tik noriu pasakyti, kad motina neturi laukti užmokesčio už kiekvieną mažiausią savo pareigos atlikimą. Visa tai ateis vėliau, kai vaikas supras ir įvertins.
Kaip mes rūpestingai šluostom dulkes ir plaunam grindis savo bute, taip dar rūpestingiau turime prižiūrėti ir auklėti savo vaikus, nors tas darbas atrodytų varginantis ir įkyrus. Kiek pastangų auklėjimo darbe parodysim, tiek džiaugsmo turėsim iš savo vaikų.
Danutė Augienė