1954 M. RUGSĖJO (SEPT.) MĖN. VOL. V, NO. 8
Teisingas yra filosofo Humboldto pasakymas, kad tai, ką norima įvesti į gyvenimą, reikia pirma įvesti į mokyklą. Šiai minčiai patvirtinti pavyzdžių neieškosime nei Europos nei Amerikos tautų istorijoje. Paliesime tik svarbiuosius Lietuvos mokyklos klausimus, susijusius su Nepriklausomos Lietuvos gyvenimu ir su lietuvybės išlaikymu išeivijoje.
Vargo Mokykla, apie kurią jau prieš keletą mėnesių buvo rašyta, savo amžių baigė su Lietuvos nepriklausomybės atgavimu ir savo vietą užleido laisvos savarankiškai besitvarkančios tautos ir valstybės mokyklai. Pajutus lietuviams laisvę šviestis, veržimasis į mokyklas buvo daug didesnis, negu to meto materialiniai krašto ištekliai jį galėjo patenkinti. Valstybei ir tėvams į talką atėjo švietimo draugijos “Saulė”, “Žiburys” bei vienuolynai ir plačiu mastu pradėjo steigti mokyklas, ypač gimnazijas. Savas gimnazijas turėjo: Tėvai Jėzuitai ir Seserys Kazimierietės Kaune, Tėvai Marijonai Marijampolėje, Tėvai Pranciškonai Kretingoje, Tėvai Kapucinai (progimnaziją) Plungėje, Jėzaus Širdies Seserys Mokytojų Seminariją Kaune. Katalikų pedagogų pastangomis Kaune buvo įsteigta Simano Daukanto Mokytojų Seminarija ir Marijos Pečkauskaitės Gimnazija. Dvi suaugusiųjų gimnazijos Kaune buvo taip pat privačios: “Pavasario” ir Profesinės Mokytojų Sąjungos.
Tarp privačių ir valdžios mokyklų Lietuvoje nebuvo tokio didelio skirtumo tikybos dėstymo ir religinio auklėjimo atžvilgiu, kaip Amerikoje tarp konfesinių ir viešųjų mokyklų. Bendrai imant, privačiose mokyklose auklėjimas buvo ryškesnis ir vieningesnis, nes mokomąjį personalą daugumoje sudarė vieningos pasaulėžiūros katalikai pedagogai. Be to, privačios mokyklos, norėdamos išlaikyti konkurenciją su valdžios mokyklomis, parodydavo sveikos iniciatyvos auklėjimo darbe. Privačių mokyklų vaidmuo Lietuvos švietimo srityje buvo nepaprastai reikšmingas. Privačios mokyklos pirmiausia buvo steigiamos mažesniuose miesteliuose (Plungėje, Švėkšnoje, Linkuvoje, Jurbarke, Šeduvoje ir kitur), kur Švietimo Ministerija vargiai būtų įsteigusi valdžios mokyklas pirmame nepriklausomybės dešimtmetyje. Taigi; galime sakyti, kad privačios mokyklos Lietuvoje paspartino švietimą visu dešimtmečiu. Be to, jos sutaupė valstybei daug lėšų, įgydamos mokykloms inventorių, mokslo priemones, pastatus.
Caristinės Rusijos palikimas Lietuvos švietimo srityje buvo liūdnas: visoje Lietuvoje buvo tik arti 20 gimnazijų ir apie 300 pradžios mokyklų.
Praėjus tik dvidešimčiai metų, šie skaičiai milžiniškai pasikeičia. Štai ką rodo 1939-40 mokslo metų duomenys:
Tuo metu Lietuvoje dar buvo Vilniaus Universitetas ir Taikomosios Dailės Institutas, bet iš šitų dviejų mokslo įstaigų davinių neturime. Į šią statistikos lentelę neįeina tautinių mažumų mokyklos. Taip pat reikia pažymėti, kad katalikų kunigų seminarijos pagal filosofijos ir teologijos išeinamąjį kursą turėtų būti laikomos aukštosiomis mokyklomis. Iš šios lentelės matome, kad 1939-40 m. Lietuvoje buvo 2,940 įvairių mokyklų su 384,548 mokiniais (apie 18% visų gyventojų) ir 10,594 mokytojais.
Šie skaičiai rodo didelius Lietuvos laimėjimus švietimo srityje per tokį trumpą laiką. Tačiau, kalbant apie mokyklos vaidmenį tautos gyvenime, neužtenka suminėti tik skaičius, reikia taip pat pažiūrėti, kokios tos mokyklos yra. Juk mokyklos sistemos klausimas yra vienas iš svarbiųjų švietimo ir auklėjimo srityje. Lietuvos švietimo sistemoje, kaip ir kituose kraštuose, buvo šie mokslo laipsniai: 1. pradžios, 2. vidurinis bei profesinis ir 3. aukštasis mokslas.
Pradžios mokslas buvo privalomas visiems Lietuvos piliečių vaikams nuo 7 metų amžiaus. Iki 1936 m. mokyklų reformos pradžios mokykla buvo ketverių metų, po reformos — šešerių metų. Pradžios mokyklose buvo dėstomi šie dalykai: tikyba, lietuvių kalba, skaičiavimas, aplinkos ir tėvynės pažinimas, istorija, geografija, gamtos mokslas, dailės dalykai, rankų darbai, dainavimas ir kūno kultūra. Didelė dalis vaikų pasitenkina pradžios mokyklos baigimu, todėl visuose kraštuose stengiamasi pradžios mokyklos kursą padidinti ir privalomo lankymo laiką prailginti, kad piliečių raštingumas ir sąmoningumas būtų pakeltas. To buvo siekiama ir Lietuvoje.
Antrąjį mokyklų laipsnį sudarė vidurinės ir profesinės mokyklos. Viduriniąsias bendrojo lavinimo mokyklas paprastai vadindavome aukštesniosiomis mokyklomis arba gimnazijomis. Iki 1936 m. reformos aukštesniųjų mokyklų tipas buvo įvairus: buvo gimnazijų su sustiprintu lotynų ir graikų kalbų dėstymu (klasikinės arba humanistinės gimnazijos), gimnazijų su komerciniais dalykais, gimnazijų su sustiprintu gamtos mokslų ir matematikos dėstymu (realinės gimnazijos) ir su sustiprintu svetimų kalbų dėstymu.
Tie aukštesniųjų mokyklų skirtingumai pamažu pradėjo nykti, dėstomieji dalykai buvo keičiami, kol 1936 m. buvo padaryta reforma, kuri aukštesniąsias mokyklas sukirpo pagal vieną modelį. Aštuonių klasių gimnazija buvo pakeista į septynerių metų gimnaziją ir bazuota ant šešių pradžios mokyklos skyrių. Vienodo tipo mokykla yra praktiška tuo, kad mokiniai, persikeldami iš vienos gimnazijos į kitą, lengvai gali prisitaikyti ir netrukdomai eiti kursą toliau. Tačiau tokia mokykla yra priešinga pedagoginei linkmei, kuri reikalauja leisti mokiniams pasirinkti savo mėgiamus dalykus. Poreforminė gimnazija su mažomis išimtimis (Jėzuitų ir Marijonų gimnazijos) buvo nei humanistinė nei realinė. Apie šios reformuotos gimnazijos pliusus ir minusus spręsti yra sunku, nes ji Lietuvoje tegyvavo tik ketverius metus.
Tiek priešreforminės tiek poreforminės gimnazijos mokslo lygis buvo aukštas. Gimnazija labai gerai paruošdavo abiturientus aukštajam mokslui. Su Lietuvos gimnazijos baigimo atestatu abiturientas galėdavo įstoti į bet kurį Europos universitetą. Amerikos universitetai gal dar palankiau vertina Lietuvos gimnazijos atestatą. Lietuvos moksleiviai per dvylika mokslo metų (pradžios mokykla ir gimnazija) išeidavo gerokai aukštesnį kursą už Amerikos moksleivius per tokį pat laiką. Tas mums padeda suprasti, kodėl mūsų tremtinių vaikai, kurie lankė Lietuvoje ir tremtyje gimnazijas, lengvai prisitaikė Amerikoje prie naujų mokslo sąlygų ir daugelis jų net pirmauja. Tuo nenorime tvirtinti, kad Lietuvos mokykla jau būtų buvusi tobula ir nereikalinga jokių reformų.
Mūsų mokyklos kelias buvo vingiuotas, kaip ir visos tautos gyvenimas. Vargo Mokykla per 40 metų mokė jaunimą skaityti ir rašyti, ugdė meilę savam kraštui, kalbai, literatūrai ir uždegė kovai už savo teises. Toji kova ir buvo laimėta. Nepriklausomosios Lietuvos mokykla per 20 metų augo, tobulėjo, padėjo atkurti mūsų krašto kultūrą ir ją sulyginti su kitų tautų kultūra. Ji išugdė naująją mūsų inteligentijos kartą ir paruošė specialistų visoms sritims. Toks lietuviškos mokyklos klestėjimas buvo staiga nutrauktas Sovietų okupacijos. Daugelis mokytojų buvo nukankinta, sumesta į kalėjimus, o apie tūkstantis išvežta į Sibirą. Vokiečių okupacija buvo švelnesnė, bet ilgesnė. Per šias okupacijas Lietuvos mokykla pasiliko tvirta, sąmoninga, atspari priešų puolimams.
Antrą kartą Sovietams atėjus į Lietuvą, daugelis inteligentijos pabėgo. Tremtyje buvo atkurta lietuviškoji mokykla su vaikų darželiais, pradžios mokyklomis, gimnazijomis ir net Baltijos Universitetu. Savo programomis ir auklėjimo kryptimi ji buvo Nepriklausomos Lietuvos mokyklos tęsinys, bet išorinėmis sąlygomis ir mokslo priemonėmis buvo daugiau panaši į Vargo Mokyklą. Vis dėlto jos vaidmuo buvo nepaprastai reikšmingas. Jeigu šiandien JAV turime apie 500 studentų, tai didelis nuopelnas priklauso tremties mokyklai.
Šiuo metu visas mūsų dėmesys yra nukreiptas į išeivijos arba emigracijos mokyklą. Lietuviškos parapijinės mokyklos ilgai apsaugojo mūsų senąją išeivijos kartą nuo nutautimo, bet kažin ar ilgai jos išlaikys dabartinę kartą lietuvišką. Nuo nutautimo dabar ginamasi šeštadieninėmis mokyklomis arba į parapijinių mokyklų programą įvedant kasdien po pusvalandį lietuvių kalbos. Toks apsigynimas yra tik laikinis. Jeigu lietuviškų vienuolynų seselės, kurių žinioje dabar yra beveik visos parapijinės mūsų mokyklos, apsispręstų už tam tikrą reformą lietuvybės išlaikymo kryptimi, tai lituanistinis švietimas įgautų pastovesnį charakterį.
Šeima gali išsaugoti savo vaikų lietuvišką dvasią ir kalbą, bet ji neįstengs pakelti lietuvių kalbos mokėjimo žodžiu ir raštu iki tokio aukščio, kuris reikalingas aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų jaunimui. Visose parapijinėse mokyklose turėtų būti dėstomi lituanistiniai dalykai bent po pusvalandį kasdien kiekvienai klasei ar kelių klasių junginiui. Aukštesniąsias mokyklas lankančiam jaunimui steigtinos kad ir šeštadieninės lituanistikos mokyklos, kokias dabar turi Čikaga, Clevelandas, Bostonas. Didesniuose centruose turėtų būti aukštieji lituanistiniai kursai studentams. Kiek pastangų parodysime šioms mokykloms suorganizuoti ir išlaikyti, tiek prisidėsime ir prie lietuvybės išlaikymo išeivijoje.
Stasys Rudys