KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.
THE CARDINAL
Henry Morton Robinson romanas “The Cardinal”, 1950 metais ilgokai išsilaikęs labiausiai perkamų knygų sąraše, sukėlė kontroversinių nuomonių ir ivertinimų. Panašiai gali įvykti ir su nauju, to paties vardo filmu, kurį pagamino ir surežisavo Otto Preminger. Pats režisorius pastebėjo, jog daugelis buvo nustebę, kad jis, Vienoje gimęs žydas, susidomėtų romanu, kuriame aprašoma amerikiečio katalikų kunigo kelias iki kardinolo. Minimu romanu Preminger susidomėjo nuo pat jo išleidimo, bet kitas filmų gamintojas spėjo anksčiau užsitikrinti filmavimo teises. Tik dėl romano iškilusių kontroversijų pasėkoje Louis de Rochemont atsisakė nuo filmo gaminimo ir teises atpirko Preminger.
Rezultatas tikrai puikus. Savo ilgoje režisoriaus karjeroje Otto Preminger su įvairiu pasisekimu yra pastatęs eilę filmų, pav., “Advise and Consent”, “Carmen Jones”, “Exodus”, “The Man With Golden Arm”, “Anatomy of a Murder”, bet “The Cardinal” yra pats stipriausias jo filmas tarp visų jo kūrinių.
Filmo tekstą paruošė Robert Dozier. Pats būdamas katalikas, labiau pajėgė pritaikyti atskirus filmo įvykius arčiau gyvenimo tikrovės. Lygiai kaip romane, taip ir filme realūs faktai darniai jungiami su autoriaus laisva kūryba.
Ne visi stambaus romano įvykiai pervesti į ekraną, o taip pat ne visada tame pačiame fone.
Trumpoje recenzijoje net neįmanoma detaliai atpasakoti platų filmo turinį. Besiklausant oficialių dokumentų skaitymo, naujai paskirto kardinolo atminty praslenka praeities vaizdai, pradedant jo kunigystės šventimais Romoje. Vikaro pareigos Bostone, o vėliau šiaur. srities kaimely, mokytojavimas gimnazijose, darbas Vatikano diplomatinėje tarnyboje, apsilankymas Amerikoje rasinių neramumų atveju, sugrįžimas į Vieną nacių okupacijos proga — visa tai darniai rišasi su jo asmeniniais pergyvenimais ir vidinėmis kovomis.
Hollywoodo filmų ir televizijos pramonėje tiek katalikų, tiek protestantų dvisiškiai dažnai pavaizduojami kaipo per tvoras bešokinėją nenuoramos — Bing Crosby ar Gene Kelly stiliuje. “The Cardinal” ar nebus vienas iš labai retų progų, kada kunigas pavaizduojamas pilname žmogiškume, neaptemdant jo dvasinio pašaukimo.
Pagrindinis veikėjas Stephen Fermoyle, netrukus po kunigystės šventimų, susiduria su gyvenimo realybe ir jos problemomis. Santykiuose su savo šeima, klausykloje ir visame kunigiškame gyvenime pajunta tiek sunkumų, kad net suabejoja savo kunigišku pašaukimu. Po dviejų bandymo metų, pagaliau Vienoje apsisprendžia ne už jį mylinčią mergaitę, bet už jo grįžimo belaukiančią Bažnyčią. Šį vaidmenį su giliu įsijautimu ir pergyvenimu atlieka Tom Tryon, iki šiol dar nelabai pažįstamas filmų žiūrovams.
Ieškodamas naujų veidų savo filmui, Bostono kardinolo svarbią rolę Preminger patikėjo veteranui filmų režisoriui John Huston. Jis šią paskirtį atliko pasigėrėtinai puikiai. Gausių artistų tarpe ypač pažymėtini: Romy Schneider vienietės mergaitės rolėje, Carol Lynley dvigubame sesers ir jos dukters vaidmeny, Raf Vallone, Tullio Carminati ir Josef Meinard Romos ir Vienos kardinolų rolėse.
Vaizduojant atskirus miestus, filmavimo darbai buvo atlikti autentiškose vietovėse — Romoje, Bostone, Niujorke, Georgijoje, Vienoje. Techniškas atlikimas tikslus iki detalių. Spalvota Leon Shamroy fotografija nusipelno stipraus pagyrimo. Kompozitoriaus Jerome Moross muzika darniai įsilieja į bendrą menišką visumą.
Filme paliečiant gana jautrias teologines ir moralines detales bei kai kuriuos katalikų religinio gyvenimo momentus, jaunučiams ir nepasiruošusiems tai gali suteikti progų klaidingam aiškinimui. Tad šis puikus filmas rekomenduojamas vien suaugusiems ir subrendusiam jaunimui.
IT’S A MAD, MAD, MAD, MAD WORLD
Besistengiant susigrąžinti žiūrovus nuo televizijos aparatų į kino teatrų sales, filmų pramonininkai stengiasi įvesti vis naujų patobulinimų. Nepavykus bandymams su trijų matavimų filmais, daug geresnės sėkmės susilaukė Cinerama 1952 metais. Vis dėlto nemažai vargino ir trukdė trijų dalių sudurtinės linijos, fotografavimo ir rodymo metu naudojant tris objektyvus. Naujausias Cinerama bandymas, rodant filmą tik su vienu objektyvu, pasirodė Stanley Kramer pagamintame ir surežisuotame “It’s a Mad, Mad, Mad, Mad World”. Filmavimo darbai buvo atlikti Ultra Panavision 70 mm. metodu, tik vėliau laboratorijose pritaikytu Cineramai. Kitas didžiulis filmas “The Greatest Story Ever Told” dabar jau baigiamas pagaminti ir šių metų vidury bus rodomas vėl su trimis objektyvais. Paskutiniau-sias šiuo metu Cinerama išradimas — “Milly Goes to Budapest” — bus iškart filmuojamas tik ant vieno negatyvo ir be perdirbimų tiks Cinerama ekranams.
Iki šiol gaminęs ar režisavęs vien tik rimto pobūdžio ir daugiausiai problematinius filmus, Stanley Kramer susižavėjo William ir Tania Rose prisiųstu filmo tekstu. Nutaręs pastatyti komedijų komediją, užangažavo 50 didesnio vardo artistų ir, nesiskaitydamas su gamybos išlaidomis, stengėsi įvesti patobulinimų pačioje technikoje. Nors autoriai stengėsi sukurti šedevrą, tenka pripažinti, kad jų viltys liko gana toli nuo išsipildymo.
Filmo turinys paprastutis.
Dėl pergreito važiavimo mirtinai sužeistas sukčius grupei žmonių patiki paslaptį apie jo pavogtų ir paslėptų pinigų stamboką sumą. Išanksto nepasidalydami laimikiu, kiekvienas iš sužinojusių paslaptį rūpinasi kuo greičiau atskirai pasiekti apytikriai nusakytą lobio paslėpimo vietą. Savo lenktynėse jie net nepastebi visa tai sekantį šerifą. Šis irgi pasirodo sukčius ir bando sprukti su kitų atrastu lobiu. Savaime aišku, ieškotojai vejasi, kol po eilės situacijų visi atsiranda ligoninės lovose.
Filme yra visa eilė vaizdžių ir veiksmingų scenų, kaip pav., įvairios išdaigos su automobiliais ir kitomis susisiekimo priemonėmis. Vis dėlto, tenka pastebėti, kad tai dažnai pasikartojama ir net perkraunama. Kai kurios, nors ir gana komiškos situacijos, bereikalingai pertempiamos savo ilgume beveik iki nuobodulio, tuo tik sulėtinant veiksmo įtampa.
Neišskaitant visų 50 artistų, paminėtini bent Spencer Tracy, Sid Caesar, Mickey Rooney, Terry-Thomas, Edie Adams, Phil Silvers, Jimmy Durante, Jonathan Winter Ir kt. Kai kurie artistai pasirodo labai trumpose rolėse: Jack Benny, Jerry Lewis, Paul Ford, Buster Keaton, Jim Backus ir kt.
Ernest Laszlo panoraminė spalvuota fotografija prisideda prie filmo teigiamųjų savybių. Ernest Gold filmui sukūrė gana linksmą muziką, kuri dažnai vis sugrįžta prie pradinio motyvo. Neretai tačiau muzika, o ypač įvairūs pašaliniai garsai apkurtinančiai nustelbia net ir pačių žiūrovų juoką. Filmas tęsiasi tris valandas ir dešimt minučių, neįskaitant pertraukos.
Vedamoji mintis, jog greito pralobimo ir godumo troškimas visus išveda iš žmogiškos lygsvaros, nors ironiškame finale lobiu niekas nepasinaudoja, su daug pigesnėmis priemonėmis, bet nepalyginamai menišklau buvo perduota 1947 m. John Huston surežisuotame filme “Treasure of the Sierra Madre”.
Vis dėlto, nežiūrint gausių trūkumų, naujasis Cinerama bandymas savo komiškais momentais pajėgs kiek pralinksminti visus šeimos narius.
MURIEL
Naujų kelių ir naujo stiliaus ieškojime prancūzų filmų “Nouvelle Vague” srovės svarus atstovas Alain Resnais atkreipė Prancūzijos ir užsienių žiūrovų bei kritikų dėmesį su savo ankstesniais kūriniais. Dar sudėtingesnis už “Hiroshima Mon Amour”, tačiau dabarties charakteriais ir drama daug gyvesnis už “Last Year at Marienbad”, naujausias Resnais filmas “Muriel” su ką tik minėtais to paties režisoriaus filmais turi bendrą bruožą, kad originaliu būdu jungia praeitį ir dabartį, šalia pastatant prisiminimus ir dabartinę tikrovę. Praeities pergyvenimų prisiminimai turi lemiamą reikšmę ir esamai laikysenai bei nuotaikoms.
Filmo įvykiai vystosi Boulogne-sur-Mer uoste. Čia subrendusi našlė Helene, besistengdama užpildyti liūdną dabartį praeities prisiminimais, net ir savo butą paverčia tarsi senienų parduotuve. Slegiama savo senstančio amžiaus, nenumalšindama azartinių lošimų polinkių, Helene neranda ramybės. Benagrinėdama praeitį, ji bando atgaivinti savo ankstyvesnę meilę, kuri buvo išardyta antrojo pasaulinio karo metu. Su ja gyvena neseniai iš Alžiro karo sugrįžęs posūnus Bernard, kurs taip pat negali atsikratyti praeities. Bernard vaizduotėje vis vaidinasi alžirietė mergaitė Muriel, kurią jis kartu su penkiais savo draugais tardė, kankino bei buvo atsakingas dėl jos mirties. Pamotės kviestas atvyksta jos buvęs mylimasis Alphonse, bet jų prigesusiai meilei atgimti kliudo Francoise, atvykusi kartu po dukterėčios vardu, gi iš tikro dabartinė jo meilužė. Šie keturi asmenys kartu praleidžia dvi savaites nenuoširdžiame nuobodume, kol įtampa atsileidžia tragišku finalu.
Vaidybiniu požvilgiu geriausiai pasirodo Delphine Seyring našlės Helene rolėje (atlikusi pagrindini vaidmenį ir kitame Resnais filme “The Last Year at Marienbad”). Jean-Pierre Kerien vaizdžiai pateikia Alphonse kaip silpnavalį, neapsisprendžiantį širdžių išnaudotoją. Praeities kalčių graužiamo Bernard rolę atlieka Jean - Baptiste Thierrce. Iš jų vienintelė gyvenanti dabartimi yra Nitą Klein “dukterėčios” Francois vaidmenyje.
Pirma kartą naudodamas spalvas, Resnais šiame filme vartoja gana originalią techniką, ypač išryškindamas kai kurias prabėgančias detales, nesustodamas prie visumos. Lyg ir norėtųsi suabejoti, ar nepertempiama, padarant tuos naujus metodus vien tikslu savyje. Montažas irgi gana neįprastas — dialogams dar tebesitęsiant, jau pereinama prie kitos scenos, ar, naujai scenai dar neprasidėjus, jau girdimi balsai iš įvykstančių veiksmų.
Resnais yra pastebėjęs, kad jo filmai turi būti ne tiek suprantami, kiek pajaučiami. Tačiau yra pavojaus, kad “Muriel” gali sukelti tik susidomėjimą, nepajėgiant pilnai paliesti žiūrovo širdies. Tad šis filmas rezervuotinas vien subrendusiems žiūrovams, ir tai kiek įpratusiems naujų filminių srovių sūkuriuose priimti įvairias staigmenas.
SANJURO
Išvengiant pavojaus suklysti, drąsiai galima tvirtinti, kad Akira Kurosawa yra pats stipriausias Japonijos filmų režisorius. Tarptautinio įvertinimo susilaukę jo filmai, kaip “Rashimon”, “Seven Samurai”, “Ikiru”, “Yojimbo”, aiškiai liudija apie režisoriaus meninį pajėgumą. Ne taip seniai šį kontinentą pasiekęs jo filmas “Sanjuro” yra lyg “Yojimbo” tęsinys. Abu filmai ne tik režisuoti to paties A. Kurosowa, bet taip pat abiems paruošė tekstą tie patys asmenys, bendradarbiaujant tam pačiam kompozitoriui bei pagrindinio veikėjo rolę atliekant tam pačiam artistui — Toshiro Mifune.
Besibastąs po krašto miestelius ir kaimus neturtingas, bet drąsus, gabus bei išdidus samurai vienoj ar kitoj vietoj sustoja, kur reikalinga jo pagalba. Filme “Yojimbo” jis viename miestelyje randa dvi tarp savęs bekovojančias išnaudotojų grupes. įsimaišęs į jų tarpą, priveda prie bendro sunaikinimo. Užtikrinęs miestelyje taiką, keliauja toliau. Filme “Sanjuro” stebim tą patį herojų užklydusį į kitą miestelį, kur devyni pažangūs jaunuoliai bando pašalinti įsigalėjusią grupę niekšų, kurių pusėje yra net policijos inspektorius. Strateginių sugebėjimų ir fizinės jėgos dėka Sanjuro užsitikrina inspektoriaus pasitikėjimą, net pakviečiamas prisidėti. Įsijungęs į jų būrį, Sanjuro lengviau sužino jų planus ir nesunkiai pajėgia jaunuolius idealistus vesti prie pergalės. Atstatęs miestelyje tvarką ir taiką, herojus vėl išnyksta horizonte.
Šis filmas kiek skirtingas nuo ankstesnių Kurosawa kūrinių, nes pats vadavimo planas, taktika, net pačios kovos persunktos didele humoro doze. Tai gana naujas aspektas Kurosawa režisūroje. Toshiro Mifune pagrindinėje rolėje pakartotinai sukuria herojiško samurai charakterį. Savo laikysena daug kartų turi progos pagyvinti filmo komiškąją pusę.
Nespalvuota fotografija tikrai puiki, įskaitant ir nakties metu vykusių kovų perdavimą. Kompozitoriaus Masaru Šato muzika siauroje japoniško stiliaus skalėje darniai derinasi prie japoniškų gamtovaizdžių.
Filmas gali būti laikomas tinkamu suaugusiems ir vyresniam jaunimui.