1964 M. VASARIS — FEBRUARY, VOL. XV. NR. 2
* * * DĖMESYS LIETUVIŠKAI ŠEIMAI 37
Dr. A. Liulevičius DIRBAME, NES ESAME BROLIAI 40
* * * NETURIU LAIKO (eilės) 45
Dr. P. Maldeikis KODĖL AUTORITETAS ŠEIMOJE NYKSTA 48
A. Kezys, S. J.-fot. TIK JIE PRIPILDO GIMNAZIJĄ
K. Trimakas, S. J.-žod. KLEGESIU IR PRASME... 52
vaizdų ir žodžių reportažas apie Vasario 16 gimn.
G. Kijauskas, S. J. POPIEŽIAUS KELIONĖ 57
Dr. A. Sužiedėlis SIELOVADA AR PSICHOTERAPIJA? 60
St. Yla V. KRĖVĖS SVYRAVIMAI IR PUSIAUSVYRA 63
K. Bučmys, O.F.M. EKRANO MIRGESY 69
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas
Redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J.
Dr. Arūnas Liulevičius Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Dailininkas Algirdas Kurauskas Fotografas Algimantas Kezys, S. J.
Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, Ill. 60636 Telefonas REpublic 7-8400
Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn.
Viršelis ir vinjetės A. Kurausko
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $3.00, single copy 3Oc. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
1963-tieji buvo paskelbti Maironio, 1964-tieji Donelaičio metais. Maironis — anuomet tėvynės belaisvėje tautinio atgimimo poetas, dabar išeivijoje įkvėpėjas lietuvybę ugdyti. Donelaitis, pirmasis lietuvių rašto dainius, šiais laikais mus skatina savo kalbą branginti, toliau lietuviškosios literatūros lobyną plėsti, mūsų sunkiai beišsiveržiančią spaudą remti.
Tai ženklai, kad mes savus, ypač praeityje nusipelniusius, poetus gerbiame ir kad mūsų lietuvybė buvo ir liks visada poetiškai romantiška. Iš praeities stiprybės semiamės. Tačiau ji semtina tik dabarties uždaviniams Įvykdyti.
Antrajame Kultūros Kongrese Čikagoje buvo pasiryžta ruošti studijų savaitę aptarti šeimos uždavinius lietuvybei ugdyti. Iki šiol ji liko dar nesuruošta. 1963m. pabaigoje Lietuvių Bendruomenės Čikagos apygardos atstovų suvažiavime vėl buvo akcentuojama lietuviškos šeimos misija. Adamkavičius, kalbėdamas apie jaunimą, jam tvirčiausią lietuvybės ramstį rado šeimoje. Diskusijose J. Ignatonis pabrėžė, kad lituanistinis švietimas tik tada bus sėkmingas, kai tėvai patys jos svarba įsitikins ir tą Įsitikinimą savo vaikams perduos. Tėv. J. Borevičius, S. J., paskaitoje išsamiai išnagrinėjęs šeimos tautinius uždavinius, padarė sekančias išvadas:
■POPIEŽIUS KRISTAUS PĖDOMIS
Pauliaus VI kelionė į Palestiną yra būdinga išraiška naujos dvasios katalikų Bažnyčioje: tiek esme dvasinio atsinaujinimo Kristuje, tiek apraiškomis susiderinimo su šiais laikais.
Pirmiausia, popiežiaus kelionė simbolizuoja esminį, dvasinį atsinaujinimą, kuris įmanomas tik atsigaivinimu Kristaus dvasia. Pirmą kartą iš Romos išvykdamas, popiežius pasirinko ne Niujorką, ne Maskvą, net ne Liurdą, bet Šventąją Žemę — Betliejų, Nazaretą ir Jeruzalę, kur gimė, gyveno, mokė, mirė ir prisikėlė krikščionybės Steigėjas. Ir pagrindinis kelionės tikslas buvo ne turistinis žingeidumas, ne bandymas sutaikyti žydus su arabais, net ne su patriarchu Atenagoru susitikti, bet... susitikti su Kristumi: piligrimu vaikščiojant po tas pačias, Kristaus išvaikščiotas vietas, pergyventi, ką Jis pergyveno; mąstyti, jausti ir norėti, ką Jis mąstė, jautė ir troško.
Eiti prie šaltinio, prie pirmų krikščionių uolumo, prie Evangelijos, prie Kristaus — skamba kvietimai į atsinaujinimą. Ta linkme prasmingą žingsnį žengė popiežius, vaikščiodamas siaurom ir dulkėtom Jeruzalės gatvėm.
■ ...KAIP TAIKĄ SKELBIAS PILIGRIMAS
Antra vertus, Pauliaus VI kelionė simbolizuoja Bažnyčios pastangas savo apraiškomis susiderinti su šiais laikais, susidurti su dabarties žmonėmis bei juos deginančiomis problemomis.
Savo išvykimu iš Romos popiežius sulaužė šimtmečio "Vatikano kalinio" tradiciją, tuo parodydamas Bažnyčioje reikalą atsisakyti tų atgyvenusių papročių, kurie trukdo jai susidurti su pasauliu. Tai padarius atsivėrė galimybė popiežiui susitikti ne tik su kitataučiais, bet ir su kitatikiais — ortodoksais, žydais bei mahometonais — ne formalioje audiencijoje, bet kvartaluose, kur verda gyvenimas ir ginčai.
Šią progą popiežius panaudojo, mažindamas prarają tarp besiginčijančiųjų. Ir tai jis padarė paprastai ir nuolankiai, ne tik žodžiais, ne tik susitikimu su abiejų tautų vadais ir žmonėmis, bet ypač savo elgesiu — kaip maldininkas ir kaip susitaikytojas: kaip maldininkas Žemėje, pašventintoje Taikos Karaliaus atminimu; ir kaip susitaikytojas, taikos ženklan apkabindamas jau 900 m. atsiskyrusiųjų patriarchą.
ARŪNAS LIULEVIČIUS
Giliau galvoti, planingiau bei prasmingiau veikti skatinančios mintys, pateiktos ALRKF Kongrese 1963. XI. 29 Čikagoje
Dr. Arūnas Liulevičius — jaunas matematikos profesorius Čikagos Universitete — plačiai reiškiasi lietuviškoje veikloje ir spaudoje; "L. L." redakcijos narys.
ŪSŲ PASIKALBĖJIMĄ skirsiu į keturias dalis. Pirmoje pažiūrėsime, kodėl mes veikiame. Čia atrasime, kad dirbame dėl to, kad esame broliai. Antroje dalyje stengsimės įžvelgti, kaip stipriau mes šią brolybę galime pajusti — atrasime, kad bendra malda mus suriša ir uždega darbui. Trečiame skyriuje žiūrėsime į progas asmeninei veiklai, kurias mums atneša gyvenimo metai. Paskutiniame skyriuje pažiūrėsime, ką mes kartu galime daryti.
KODĖL MES VEIKIAME?
Stoviu prieš labai judrią žmonių grupę. Jūs visi veiklos žmonės. Kodėl jūs dirbate? Mes dirbame dėl to, kad tikime, jog mūsų darbas nėra veltui Dievo akyse. Dievas yra galutinis akstinas mūsų darbui.
Kas yra mūsų Dievas? Jis sukūrė erdvę ir žemę — visa yra Jo rankų darbas. Mes dirbame Dievo pasaulyje: mes tikime, kad mūsų darbas nėra veltui. Dievas nėra laikrodininkas, kuris prisuko pasaulį ir paliko jį sausai tiksintį: Jis dar tebekuria pasaulį — mūsų rankomis. Dievas dirba mūsų rankomis — jei mes norime.
Savo darbu mes ieškome Dievo. Visi mes esame veiklos žmonės. Mes vejamės Dievą. Mūsų Dievas pasislėpęs tarp žmonių — mes Jo ieškome žmonėse. Dievas yra pasislėpęs tarp mūsų — Jis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. Mes veržiamės i Dievą — todėl mes veržiamės į žmogų. Dievas yra pasislėpęs mumyse — todėl mes esame broliai.
Pasaulis yra geras — mes dėkojame Dievui ir prašome, kad duotų jėgų mūsų rankoms. Pasaulis yra blogas — mes skundžiamės Dievui ir prašome šviesos, kad žinotume, ką darome. Yra skausmas, kurį Dievas siunčia; yra skausmas, kurį žmogus siunčia. Ne Dievo, bet žmogaus pirštai paspaus mygtuką, kuris pažadins raketą ir piktą vaiką jos įsčiuje, ne Dievo, bet žmogaus akis nustatys jos kelią, ne Dievo, bet žmogaus noru ji pagimdys ugnies kamuolį virš žmogaus miesto. Mūsų lūpos sako: “Mes nebijome, nes mūsų siela nemirtinga”, mūsų bailios širdys sako: “Dievas kaltas — žmogus per silpnas turėti laisvę; jei mes būtume žmogų kūrę, mes. jam laisvės nebūtume davę”.
Mes bėgame nuo pasaulio. Mes sau sakome — mums pasaulis yra tik gundymas, tik bandymas, tik žaidimas su painiomis taisyklėmis: jei mes žaisime pagal taisykles, mūsų sielos bus išgelbėtos. Mes įsivaizduojame, kad Dievui turi būti juokingas šis pasaulis, juokingi mūsų rūpesčiai. O tačiau dėl šio tuščio, juokingo pasaulio Dievas gimė žmogumi, dėl jo mirė skaudžia mirtimi ant kryžiaus. Ar ne keista — mes tariamės esą išmintingesni už Dievą.
Jei Žodis tapo kūnu ir atnešė mums išgelbėjimą per pasaulį, tai mūsų sielos išgelbėjimas tegali ateiti tik pasaulyje, o ne nuo jo bėgant. Pasaulis priklauso Dievo, o ne velnio karalystei. Jei Dievas tapo žmogumi ir pasiliko tarp mūsų, tai mano išgelbėjimas tėra galimas tik mūsų išgelbėjime. Aš esu atsakingas už visus tuos, kurie mano gyvenimu dalinasi. Aš dirbu dėl savo brolio. Dirbame, nes esame broliai.
KAD PAJUSTUME, JOG BROLIAI ESAME
Mes vieni už kitų išgelbėjimą esame atsakingi. Kaip mes tai galime jautriausiai pajusti? Kaip mes galime įsisąmoninti, kad esame vienas kitam broliai? Mūsų brolystė iš Dievo, todėl savo brolystę tegalime pajusti tik per Dievą, bendrai Dievą garbinant, bendroje maldoje — per liturgiją. Mišios stovi liturgijos centre. Mišios pirmaisiais krikščionybės amžiais buvo bendruomenės malda, padėka Dievui, visų tikinčiųjų bendras valgis — vakarienė, kuriame valgomas Dievo kūnas ir geriamas Jo kraujas.
Sakau— neturiu Laiko.
Narve lakstanti pelė
Neturi laiko.
Kiek daug turiu tarnų,
Kurie sutaupo man laiką:
Mašina, kuri i darbą veža;
Laikraštis, kuris man žinias duoda;
Televizija, kuri mane linksmina.
Ovis dėlto... neturiu laiko.
Rūpinuos, kad suspėčiau—
Nedaug beliko laiko.
Rūpinuos, kad nesirūpinčiau —
Tik trukdo laiką.
Rūpinuos, kad rūpinčiaus.
Neliko laiko — darbui.
Skubu, skubu... ir nesustoju.
Nesustoju paragauti laiko...
Pajusti, kad esu.
Aš turėsiu laiko.
Dirbsiu vieną darbą vienu laiku.
Nesirūpinsiu savo rūpesčiu.
Nesivysiu laiką.
Laikas ateis pas mane.
Ne narve lakstanti pelė.
Noriu būti žmogus.
DR. PETRAS MALDEIKIS
Kodėl Amerikoj tėvai nebesuvaldo ir, rodos, nė nebenori suvaldyti vaikų?
Ar ir mūsų lietuviškos šeimos pasuks ta linkme?
Apie tėvų ir vaikų santykius galima kalbėti iš įvairių atžvilgių: galima aiškintis šių laikų tėvų ir vaikų santykius; galima kalbėti bei svarstyti, kokie jie turėtų būti; galima nagrinėti ir tas aplinkybes bei pažiūras, kurios tuos santykius suformuoja bei nulemia. Šiame trumpame svarstyme bus peržvelgta, kaip tie santykiai yra susidarę šiame krašte ir kaip jie dabar atsiliepia į lietuviškos šeimos auklėjimo uždavinius.
Nors tėvų-vaikų santykių klausimas kiekvienai šeimai yra jautrus, tačiau, jį svarstydamas, kiekvienas iš mūsų gal ji kiek skirtingai supras. Skirtingai supras pirmiausia dėl to, kad kiekvienoje šeimoje jie išsivysto individualiai ir kiek skirtingai. Antra to neaiškumo priežastis yra ta, kad jie yra šių laikų nuotaikų gerokai supainioti, apardyti, o kai kur (pvz., šiame krašte) patekę į chaosą.
Tėvų ir vaikų santykiai yra vienas šeimos klausimų, ir jie dažniausiai priklauso nuo bendros šeimos padėties. Šeimai silpnėjant, pirmiausiai payra tėvų ir vaikų sugyvenimas bei susiklausymas. Amerikoje, tėvų ir vaikų santykių palaidumą pateisinant, pareiškiama bei įrodinėjama, kad čia tie santykiai yra nuėję pažangiu keliu, nes vaikai yra išsikovoję laisvę nuo tėvų prievartos, lygybę su tėvais ir sau tinkamas sąlygas laisvai augti. Tačiau tie, kurie i tą vaikų laisvę turi kitokias pažiūras, neranda optimizmui pagrindo ir mano, kad šių laikų tėvų ir vaikų santykiai yra patekę į didelę krizę. Pati šeima auklėjimo atžvilgiu čia yra patekusi į dilemą — vykdyti uždavinius, kurių ji jau negali atsakingai įvykdyti. Iš vienos pusės, šeimai sunku atsipalaiduoti nuo auklėjimo uždavinių. O krikščioniškoji pasaulėžiūra neleidžia jai tuos uždavinius sau siaurinti. Šeima yra pirmoji, natūrali, pagrindinė ir nepakeičiama auklėjimo institucija, turinti duoti vaikui pačią svarbiąją auklėjimo dalį. Iš kitos pusės, šių laikų dinamika ir kai kurios pasaulėžiūrinės bei socialinės tendencijos yra šeimos įtaką labai susiaurinusios bei apsunkinusios jai atlikti jos natūralų auklėjamąjį uždavinį.
Gimnazijos tautinių šokių grupė su mokytoja E. Tamošaitiene (kairėje) lietuviško kryžiaus šventinimo iškilmėse 1962 m. rugsėjo mėn. Bardi, Italijoje.
Žodžių ir fotografijų reportažas apie Vasario 16 gimnazijos mokinius, paruoštas dviejų ten viešėjusiųjų: fotografijos — Algimanto Kezio S. J. (išskyrus viršutines 52 ir 53 p.) žodžiai — Kęstučio Trimako, S. J.
Suk, suk ratelį,. . . suk į vieną pusę .. .
1962 m. rugpiūčio mėn. gimnazijos šokėjai šoka "Kubilą" Romoje Maironio minėjime. Per tremtinių suvažiavimą tarptautiniame pasirodyme savo judriais judesiais šie šokėjai laimėjo daugiausia publikos ovacijų.
Skaityti daugiau: TIK JIE PRIPILDO GIMNAZIJĄ KLEGESIU IR PRASME...
GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.
Popiežiaus Pauliaus VI kelionė į Šventąją Žemę šių metų pradžioje yra naujas ir aiškus įrodymas, kad katalikų Bažnyčia nori žengti su moderniais laikais, kad ji siūlosi rodyti kelią bei tiesia pagalbos ranką sparčiai besivystančiam pasauliui. Tokį nusprendimą tapti piligrimu ir keliauti kaip maldininkas į Palestiną aplankyti šventąsias vietas, kur Kristus gimė, gyveno ir įžengė į dangų po savo Prisikėlimo, šv. Tėvas pirmą kartą paskelbė antrosios Susirinkimo sesijos užbaigimo kalboje. Daugeliui ši naujiena buvo nelaukta staigmena.
Kelionę bei jos tikslus popiežius artimai riša su sėkmingu Visuotinio Susirinkimo užbaigimu. Tokiam tikslui atsiekti ypatingai reikalinga malda ir geri darbai. Su šia mintimi popiežius ir ryžtasi grįžti ir vaikščioti išganytojo pėdomis kaip maldos, atgailos ir atnaujinimo piligrimas ir paaukoti Kristui Jo Bažnyčią, kviesti atsiskyrusius brolius į vieną šventą Bažnyčią, maldauti Dievo gailestingumo taikai tarp žmonių, prašyti Kristaus išganymo visai žmonijai.
TEŽINO PASAULIS, kad Kristus vis gyvena savo Bažnyčioje ir kreipiasi į žmoniją iš tos pačios vietos, kur ]is pradėjo savo gyvenimą Betliejuje.
Paulius VI Betliejuje
TAIKOS VILTYS
Šiuos siekius popiežius nuolat pabrėžė kelionės metu savo kalbose ir maldose. Išskrisdamas iš Romos, jis aiškiai nusakė, kad šia kelione jis siekia pasaulio taikos ir krikščionių vienybės. Tą patį byloja ir jo sveikinimo žodžiai Izraelio prezidentui Zalman Shazar: "Mes, taikos piligrimas, meldžiame malonės žmogui susitaikyti su Dievu ir gilaus sutarimo tarp visų žmonių ir tautų. Tesuteikia Dievas šios dienos kankinamam pasauliui šią nuostabią dovaną, kuri skamba kiekviename Šv. Rašto puslapyje ir kurioje Mes susumuojame savo sveikinimą, maldas ir linkėjimus. Šalom. Šalom. (Taika. Taika.)"
Atsisveikindamas su Betliejum, kur prieš du tūkstančius metų gimė Taikos Kunigaikštis, šv. Tėvas kreipėsi į visas valstybių galvas, kad jie ieškotų savo sąžinėse ir pas Aukščiausią aiškesnio supratimo, tvirtesnės valios ir atsinaujinusios dvasios darniam ir kilniam sugyvenimui, nes tik taip bus galima išvengti naujo karo pavojų. Toliau jis skatino visus veikliai įgyvendinti taiką per tiesą, teisingumą, laisvę ir brolišką meilę.
DR. ANTANAS SUŽIEDĖLIS
Dr. V. Bieliauskui, dr. A. Liaugminui, dr. J. Pikūnui, dr. A. Sužiedėliui ir kt. sutikus bendradarbiauti, įvedamas naujas skyrius, kuriame psichologinis žvilgsnis bus metamas į įvairias žmogiškojo gyvenimo apraiškas bei pasitaikančius psichinio nesveikumo reiškinius. Bus atsižvelgta ir į skaitytojų pageidavimus ir iškeliamus klausimus, kad išlaikytume šį skyrių ne akademišką, bet gyvenimiškai naudingą.
Šiame numeryje dr. Ant. Sužiedėlis giliau paliečia jau anksčiau mūsų žurnale iškilusį klausimą (žr. K. Trimako, S. J. 'Išpažintis, psichoterapija, pasitaisymas”, "L. L.”, 1963, y-8 nr., 224-226 psl. ir "Simpoziumas apie išpažintį”, 1963, 10 nr.,343 psl.). Sekantį mėnesį dr. A. Liaugminas palies kai kurias šeimyninio nesugyvenimo psichologines priežastis, nagrinėdamas, "Kiek uošviai kalti, kad jaunavedžiai nesugyvena’.
Dr. Antanas Sužiedėlisyra gavęs psichologijos daktaro laipsnį iš Amerikos Katalikų Universiteto Washingtone 1957 m. Atlikęs dviejų metų karinę prievolę kaip J.A.V. viešosios sveikatos karininkas jaunų nusikaltėlių kalėjime Chillicothe, Ohio, vėl grįžo į Amerikos Katalikų Universitetą, kuriame šiuo metu yra psichologijos assoc. profesorius bei psichologinės klinikos štabo narys.
Dvidešimtmetė mergaitė skundžiasi: nebeaišku man, sako, kur Dievo įsakymas ir kur mano pačios. Dievas įsakė mylėti artimą; mano draugė neturi naujos suknelės puotai; aš jai galiu nupirkti; taigi ar ne Dievo įsakymas man tai padarytį?
Jaunas kolegijos studentas, italas, katalikiškos šeimos, jau pusė metų nebeina sekmadieniais Mišių. Negalįs, sakosi, bažnyčioj būti; nesąs tikras, ar Dievas yra, o kadangi netikras, tai ar nefariziejiška melstis? Bažnyčioj būnant apimanti tokia nerimastis, kad turįs eiti lauk, nebent atėjęs su savo mergaite — tada ramus.
Naujavedis advokatas pasakoja apie savo nesėkmę: jau penktas kartas neišlaiko advokatūros egzaminų. Paskutinį kartą prieš mėnesį: lapkričio 15-tą. Palauk, sako. gal 14-tą; matai, kaip blogai — pasakiau, kad 15-tą, o, tur būt, buvo 14-tą; ar nuodėmė, kad taip pamelavau?
Kieno pagalbos šie žmonės reikalingi: kunigo ar psichiatro? ir kokios pagalbos?
STASYS YLA
Kun. St. Ylos knyga “Dievo Sutemose”, leidžiama “Tėviškės Žiburiu”, netrukus pasirodys spaudoje.
(tęsinys iš paskutinio numerio)
KRĖVĖ PHILADELPHIJOJ
Atvykęs Amerikon, Krėvė įsikūrė Philadelphijoj. Čia rado senųjų lietuvių ir naujųjų. Tarp senųjų buvo jo gerbėjų iš tolo, ne vienas jų buvo “bedievis” arba socialistas, ir Krėvė nuo jų nesišalino. Tarp naujųjų buvo ir jo buvę jaunesni kolegos humanitariniame fakultete — Salys, Puzinas, Maciūnas, Vasys. Be kitko, Krėvė čia rado ir vieną kunigą, su kuriuo artimai susibičiuliavo. Tai buvo kun. Vladas Čegis, dirbęs kitados Rusijos misijose, 10 metų sovietų nuteistas kalėti, bet 1933 su vysk. Matulioniu ir kitais kunigais išleistas grįžti į Lietuvą. Nūnai šis kunigas buvo prisiglaudęs prie lietuvių šv. Andriejaus parapijos. Būdamas aukštos kultūros, šis kunigas domino Krėvę. Jiedu nestigdavę kalbos rusų literatūros ir kitomis temomis.
Kurį laiką Krėvė gyveno bevelk viename bute su dr. A. Vasiu. Jau iš Kauno laikų jiedu buvo labiau suartėję. Nūnai toji artimybė pasidarė dar gilesnė. Abu buvę klierikai, nūnai eidavo kartu sekmadieniais į šv. Andriejaus bažnyčią pamaldų, o vakarop — pasivaikščioti prie meno muziejaus. Atėjęs bažnyčion Krėvė taip plačiai persižegnodavęs, kad kitiem atrodę net neįprasta. Meldėsi kalbėdamas rožinį. Kartais kalbėdavo jį ir bevaikščiodamas aplink muziejų. Dr. A. Vasys pasakoja porą įvykių:
Kartą vienas kairus lietuvis, didelis Krėvės gerbėjas, sutiko rašytoją bevaikštantį ir bekalbantį rožinį. Gal būtų to nepastebėjęs, jei tuo metu rožinis nebūtų iškritęs Krėvei iš rankų. Žmogus buvo labai nustebintas — pats vėliau apie tai pasakojo. Kitas iš pažįstamų — naujųjų tremtinių pamatė Krėvę bažnyčioje kalbantį rožinį. Parėjęs namo, pasakė savo uošviui, kuris neidavo į bažnyčią, nes nenorėjo nusidėti savajam socializmui. Šis faktas — kad Krėvė meldžiasi — socialistui senukui atrodė neįtikėtinas.
IŠ KRĖVĖS LAIŠKU KUNIGUI PIJUI
Kol Krėvė profesoriavo Pensilvanijos universitete, jautėsi veiksmingas ir viltingas. Bet 1953 birželio 24 rašo kun. Pijui:
— Gegužės 25 d. atlikau paskutinę paskaitą universitete. Manau, kad ji bus paskutinė ir mano gyvenime. Liepos 1 d. turiu dėl amžiaus visai pasitraukti. Jei būtų Lietuvoj, būčiau labiau atjautęs savo pasitraukimą, bet čia, svetimoj šaly, nepajutau liūdesio. Suprantama, nelinksma pasijusti, kad jau nesi tinkamas darbui ir todėl niekam nebereikalingas. Na, bet dabar galėsiu visas jėgas ir laisvą laiką, kiek dar jo man pasilieka, pavesti kūrybai, nors gal ir ji niekam nebus reikalinga. Vanitas vanitatum et omnia vanitas (Tuštybių tuštybė ir viskas tuštybė — S.Y.).
ALFONSAS GRAUSLYS
Viena labiausiai gyvenimiškų dorybių yra kantrybė. Nėra juk dienos, kada mūsų kantrybė nebūtų bandoma, nes nėra ydos, kuria būtume labiau kasdien gundomi, kaip nekantrybe. Toji dorybė ir jai priešinga yda yra gyvenimiška dar ir ta prasme, kad jos turi artimo ryšio su pagrindine krikščioniško gyvenimo dorybe — artimo meile. Negalime juk artimą mylėti, jei nepakęsime to viso, kas mums jame nepatinka. Antra vertus, nekantrumu lengviausiai ir dažniausiai artimo širdį nuliūdiname, įskaudiname ir sudrumsčiame — artimo meilei nusikalstame. Štai kodėl šioji tema yra svarstytina.
KAS YRA KANTRYBĖ
Kantrybė yra susivaldymas ir ramybė priešingumų, prieštaravimų ir kančios akivaizdoje. Tai dorybė, kuri įgalina mus, su tais priešingumais susidūrus, ne tuojau reaguoti, bet uždelsti, kad tų priešingumų sužadintas dvasios neramumas aprimtų, kad tuo būdu reakcija sušvelnėtų, kad ji, ramybės praskiesta, virstų labiau apgalvota ir išmintinga. Tai budrus prailgintas nutilimas, kad kuriuo nors netinkamu būdu nepasireikštume, kai esame susierzinę ar suerzinti.
Tad matome, kad kantrybė yra savęs nugalėjimas, kuris be pasiaukojimo, taigi, be didesnės ar mažesnės kančios, neįmanomas. Todėl daugelyje kalbų, jau pats žodis “kantrybė” yra giminingas žodžiui “kančia”. Juk lotynų kalboje žodis “patientia — kantrybė” artimas žodžiui “pati — kentėti”. Panašiai, prancūzų kalboje “patience — patir”, lenkų kalboje “cierpliwosc -— cierplec”, vokiečių “Geduld — dulden” ir t. t.
Kantrybė nesykį vadinama dar nuolaidumu, nuolankumu, nes nėra kantrybės be nuolankumo, o nekantrumas juk yra užgautos savimylos — taigi, puikybės — pasireiškimas
Kantrus žmogus, jei prakalba, pasižymi žodžių taupumu. Štai ir dieviškos kantrybės pavyzdys Jėzus Kristus savo kančios metu vos tik keletą sakinių ramiai teištarė. Pabrėžiu — “ramiai”, nes nekantrumas greičiausiai prasiveržia pakeltu piktu balso tonu ir užgaunančiais žodžiais.
Kantrus žmogus kentėdamas nemurma, nesiskundžia, paguodos bet kur neieško. Jis savo kančios kitiems neužkrauna; dėl jos neverčia kitų kentėti. Kasdieniam gyvenime pusiasvyros nenustodamas, visiems pasilieka švelnus. Tokiai visada lygiai nuotaikai reikia dvasios stiprybės. Todėl kantrybė, kaip ir kiekviena dorybė, yra stiprybė; tuo tarpu nekantrumas, kaip nesusivaldymas, yra silpnybės pasireiškimas.
Krikščioniškos tobulybės mokytojų tvirtinimu, kantrybė yra gyvenimiškas Kristaus reikalautas kasdieninis kryžiaus nešimas, nemalonumus, pažeminimus ir užgavimųs ramiai pakeliant. Anot jų, kantrybė yra paties Dievo iš mūsų reikalaujama atgaila už nuodėmes. Jei savo nuodėmėmis provokuojame Dievo kantrybę, kuri taip kantri, tai iš savo pusės į Dievo kantrybę turime atsakyti sava kantrybe, atsimindami savas kaltes. Jei Dievas mus pakenčia ir mes pakęskime kitus. Tad nekantrumas yra nekrikščioniška nuotaika, nes ja bandoma numesti nuo savęs Apvaizdos mums dedamą kryžių, siunčiamą atgailą kančios pavidalu.
Nijolė Jankutė. ŽEBRIUKO NUOTYKIAI MIŠKE. Išleido L. S. S. Kernavės Tuntas Čikagoje 1963. Iliustruota V. Varaneckaiiės - Aleknavičienės. 72 puslapiai.
Nijolės Jankutės knyga — tai lyg dulkių nuvalymas nuo apsinešusių akinių — aplinkoj vėl matai grožį, kuris taip kasdieniškai nuostabus, kaip saulėtekis. Autorės šviežias žvilgsnis gamton, jautrumas detalėm ir grožiui padaro šią knygą būtina visiems tėvukams ir tėvams, kurie pasakoja pasakas, ir paaugusiems vaikams, kurie jau patys skaito.
Sutinkam mes išdykėli katiną Žebriuką (kuris, nors švarą mėgsta, bet juodos nosytės nusipraust negali), laimingai gyvenantį pas Mildutę, apsuptą draugų: šuniuko Am-Am, žuvytės Burbulytės ir ištikimiausio draugo padaužos žvirblio Akiplėšos. Išvažiuoja kartą visa šeima miškan iškylauti. “Kas yra miškas?” galvoja miesčionis Žebriukas. “Ar jis minkštesnis už mano guolį? Skanesnis už pieną? Didesnis už Mildutės kiemą?” Ir prasideda Žebriuko nuotykiai. Jo atrastasis miško pasaulis tikrai nuostabus: pradedant genio Tuk-Tuk pietavimu, gražuolio drugelio Linksmučio nuostabia savo trijų gyvenimų istorija, sraigės Greitutės sutikimu (Žeb-riukas tikras, kad ji iš kitos planetos — kaip televizija rodo), kiškių Pūkų dvynukų krikštynoms ir nuostabiosios linksminimo šaknelės atradimu, gėdinga miško pelės Šmikštuko apgaule, nelaime duobėje ir nepaprastai simpatingų rakūnų Smalsučių pagalba ir baigiant saulės tekėjimo pergyvenimu. Pagaliau palydim surimtėjusi Žebriuką namo pas Mildutę ir paliekam galvojantį apie mišką, kuris nėra minkštesnis už jo guolį nei skanesnis už pieną, tačiau didesnis už Mildutės kiemą ir pilnas nuostabiausių gyventoju-
Knyga skiepija meilę gamtai, atvirumą kasdienos grožiui, artimo meilę ir ištvermingumą.
Išleidimas ir iliustracijos patrauklios. Didelis pliusas — plaunami viršeliai. Nekantriai laukiam daugiau tokių knygų.
S. P.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
ART COLLECTION of the Lithuanian Franciscan Fathers. Edited by Paulius Jurkus. 1963.
Monumentalinis albumas lietuvių dalininkų kūrinių, esančių Tėvų Pranciškonų nuosavybėje. Įvadą parašė Paulius Jurkus. Angliškas vertimas Joseph Boley. Fotografijos Vytauto Maželio. Reprezentuojami P. Augiaus, A. Blato, A. Elskaus, M. Dobužinskio, A. Galdiko, Č. Janušo, V. K. Jonyno, V. Kasiulio, A. Kašubienės, V. Kašubos, P. Kiaulėno, Z. Kolbos, J. Muloko, B. Murino, J. Paukštienės, J. Pautieniaus, V. Petravičiaus, P. Puzino, V. Rato, J. Subačiaus, A. Tamošaitienės, A. Tamošaičio, A. Vaikšnoro, A. Valeškos, T. Valiaus, A. Varno, R. Viesulo, L. Vilimo, V. Vizgirdos ir K. Žoromskio darbai.
KORNELIJUS BUČMYS, O. F. M.
THE VICTORS
Karo įvykiai ir kariškių žygiai filmuose retai kada pateikiami objektyvioje šviesoje, pavaizduojant kurį atskirą laikotarpį ar mūšį. Prie nedaugelio objektyvumo pavyzdžių priskaitytinas filmas “The Longest Day”, kuriame su chronologišku ištikimumu iki smulkmenų pavaizduojama sąjungininkų invazija Normandijon. Dažniausiai kariniai filmai perkraunami “mūsiškių” pergalėmis, priešo karius parodant naivioje, net komiškoje formoje. Tokios rūšies filmai siekia vien pigaus žiūrovų prablaškymo. Neretai pasitaiko ir propagandinių teigimų. Besistengiant kuo labiau įteigti taikos idėją, karas pristatomas visame savo brutualume. Prie tos paskutinės kategorijos priklauso ir “The Victors”.
Carl Foreman, 49 m. amžiaus, buvęs žurnalistas, labai sėkmingai pasireiškė talentingame filmų tekstų paruošime, o vėliau ir pačioje gamyboje. Jo teksto dėka vakarietiškas filmas “High Noon” su Gary Cooper tapo savo žanre klasikiniu pavyzdžiu. Tarp kitų jo laimėjimų pažymėtini filmai: “Champion”, “The Men”, “Home of the Brave”.
1950 m. senatoriui Joe McCarthy pradėjus valyti Holly-woode filmų pramonę nuo komunistinio elemento, tarp įtariamų asmenų pateko ir Foreman. Prieš karą jis buvo dalyvavęs kairiųjų susirinkimuose, gi senatoriaus veiklai taip pat nesutiko kooperuoti. 1952 m. išvyko Anglijon ir sėkmingai paruošė tekstus bei pagamino “The Key” ir “The Guns of Navarone”. Dėl įtariamų politinių motyvų kai kurios bendrovės iš viso atsisakydavo priimti jo tekstus. Tad jo vardas likdavo neminimas, kaip pav. “The Bridge on the River Kwai” atvejyje.
Kiek ilgiau sustojau apibūdindamas autorių, nes tai gal kiek labiau padės susipažinti su pačiu filmu. “The Victors” yra filmas, kurį Carl Foreman ne tik pagamino ir kuriam paruošė tekstą, bet tai yra ir jo kaip režisoriaus debiutas.
Be kelių minučių tris valandas besitęsiančiame epiniame filme Foreman stengiasi pravesti mintį, kad karas yra pats biauriausias žmonijos veiksmas, nužeminąs tiek nugalėtojus, tiek pralaimėjusius iki tos pačios niekšiškos gėdos. Lyg kad dar labiau sustiprintų savo teigimą, režisorius skirtinguose epizoduose pakartotinai vis priveda prie tos pačios išvados.
LILIJA ŠUKYTĖyra baigusi muzikos konservatorijos pianino ir dainavimo klases solo performer laipsniu; dainavusi kanadiečių ir lietuvių koncertuose; įvairiuose muzikos festivaliuose gavusi visą eilę pasižymėjimų ir medaliu. 1962 m. laimėjusi vieną iš keturių visai Kanadai skirtų Royal Society of Canada stipendijų, po Artist Diploma studijų Toronto Muzikos Fakultete važiuos į Vokietiją toliau gilinti dainavimo studijas.
Nuotrauka S. Dabkaus
Jau dabar daug atsiekusi, o ateityje dar daugiau žadanti jauna solistė “Laiškų Lietuviams” metinėje šventėje, akompanuojant Manigirdui Motekaičiui, išpildys įvairią rečitalio programą, susidedančią iš lietuvių bei kitų tautų kompozitorių — K. V. Banaičio, S. Gailevičiaus, VI. Jaku-bėno, St. Šimkaus, J. Tallat-Kelpšos, Gluck, R. Schumann, R. Strauss, G. Verdi ir Villa-Labos — kūrinių.
“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” METINIS PARENGIMAS
Šių metų "Laiškų Lietuviams" metinis parengimas įvyks kovo mėn. 15 d.,7 val. vakaro, Čikagoje Jaunimo Centre. Programoje: "Laiškų Lietuviams" konkurso premijų įteikimas; solistės Lilijos Šukytės rečitalis, akompanuojant Ma-nigirdui Motekaičiui; po koncerto— vakarienė.
NUOŠIRDŽIAI DĖKOJAME
Visiems “Laišku Lietuviams” leidimą auka parėmusiems nuoširdžiai dėkojame.
5 dol.aukojo J. Narukynas ir V. Rygertas (abu Chicago).
4 dol.aukojo T. Jenings (Berlin, Conn.) ir K. Paukštys (Chicago). 3 dol. aukojo E. Jurgaitis (Clarendon, 111.), A. O. Jaugelis (Montreal) ir Vyt. Mažeika (Chicago).
2 dol.aukojo P. Marcinkienė, E. Leparksas, E. Tamošiūnienė, J. Petrauskas, M, Sirutytė, B. Gurėnas, B. Martinaitienė, A. Laužikienė, M. Morkūnas, A. Kačinskas, K. Eigelienė, A. Urbonas, J. Jagėla, A. Paulavičius, E. Eidėnas, E. Ringus, J. V. Bubnys, A. Želvys, M. Norville, J. Kregždė, St. Žilevičius, S. Šukelis, J. Grybinas, V. Kiburis, A. Valavičius, J. E. Susmaras, B. Eringis, A Stubraitė, L. Stasiūnienė, Z. Rumšą, J. Vaičekonis, L. Kupcikevičius, V. Blažaitis, A. Sirutis, E. Velžienė, L. Viliūnienė, A. Kazlauskas, B. Mačianskas, S. Juškus, A. Čepėnas, J. Degutis, (visi Chicago). J. Vadopalas, S. Balutis, B. Viskanta, A. Vasiliauskas (visi Cicero, III.). M. Stankaitis (Rockford), V. Krznor (Downers Grove), J. Brazaitis (Brooklyn), J. Grinius (Wetersfield), L. Oksas (Los Angeles), P. Petraitis (Cleveland), dr. E. Mekys (Brooklyn), L. Senutienė (Brockton), A. Vasonis (Somonauk), P. Mikalauskas (Omaha), A. Pareigis (Holine), V. Rajeckas (Maspeth), P. Kaminskas (Joliet), E. Anužis (Detroit), J. Rumbutis (Columbus), V. Mažeika (Aurora), J. Rumšas (Detroit), A. Rudienė (Pacific Grove), E. Kutkienė (Detroit) ir B. Ginčauskas (Hammond).
2 34 5 West 56 th Street, Chicago, Illinois 60636