ALFONSAS GRAUSLYS
Viena labiausiai gyvenimiškų dorybių yra kantrybė. Nėra juk dienos, kada mūsų kantrybė nebūtų bandoma, nes nėra ydos, kuria būtume labiau kasdien gundomi, kaip nekantrybe. Toji dorybė ir jai priešinga yda yra gyvenimiška dar ir ta prasme, kad jos turi artimo ryšio su pagrindine krikščioniško gyvenimo dorybe — artimo meile. Negalime juk artimą mylėti, jei nepakęsime to viso, kas mums jame nepatinka. Antra vertus, nekantrumu lengviausiai ir dažniausiai artimo širdį nuliūdiname, įskaudiname ir sudrumsčiame — artimo meilei nusikalstame. Štai kodėl šioji tema yra svarstytina.
KAS YRA KANTRYBĖ
Kantrybė yra susivaldymas ir ramybė priešingumų, prieštaravimų ir kančios akivaizdoje. Tai dorybė, kuri įgalina mus, su tais priešingumais susidūrus, ne tuojau reaguoti, bet uždelsti, kad tų priešingumų sužadintas dvasios neramumas aprimtų, kad tuo būdu reakcija sušvelnėtų, kad ji, ramybės praskiesta, virstų labiau apgalvota ir išmintinga. Tai budrus prailgintas nutilimas, kad kuriuo nors netinkamu būdu nepasireikštume, kai esame susierzinę ar suerzinti.
Tad matome, kad kantrybė yra savęs nugalėjimas, kuris be pasiaukojimo, taigi, be didesnės ar mažesnės kančios, neįmanomas. Todėl daugelyje kalbų, jau pats žodis “kantrybė” yra giminingas žodžiui “kančia”. Juk lotynų kalboje žodis “patientia — kantrybė” artimas žodžiui “pati — kentėti”. Panašiai, prancūzų kalboje “patience — patir”, lenkų kalboje “cierpliwosc -— cierplec”, vokiečių “Geduld — dulden” ir t. t.
Kantrybė nesykį vadinama dar nuolaidumu, nuolankumu, nes nėra kantrybės be nuolankumo, o nekantrumas juk yra užgautos savimylos — taigi, puikybės — pasireiškimas
Kantrus žmogus, jei prakalba, pasižymi žodžių taupumu. Štai ir dieviškos kantrybės pavyzdys Jėzus Kristus savo kančios metu vos tik keletą sakinių ramiai teištarė. Pabrėžiu — “ramiai”, nes nekantrumas greičiausiai prasiveržia pakeltu piktu balso tonu ir užgaunančiais žodžiais.
Kantrus žmogus kentėdamas nemurma, nesiskundžia, paguodos bet kur neieško. Jis savo kančios kitiems neužkrauna; dėl jos neverčia kitų kentėti. Kasdieniam gyvenime pusiasvyros nenustodamas, visiems pasilieka švelnus. Tokiai visada lygiai nuotaikai reikia dvasios stiprybės. Todėl kantrybė, kaip ir kiekviena dorybė, yra stiprybė; tuo tarpu nekantrumas, kaip nesusivaldymas, yra silpnybės pasireiškimas.
Krikščioniškos tobulybės mokytojų tvirtinimu, kantrybė yra gyvenimiškas Kristaus reikalautas kasdieninis kryžiaus nešimas, nemalonumus, pažeminimus ir užgavimųs ramiai pakeliant. Anot jų, kantrybė yra paties Dievo iš mūsų reikalaujama atgaila už nuodėmes. Jei savo nuodėmėmis provokuojame Dievo kantrybę, kuri taip kantri, tai iš savo pusės į Dievo kantrybę turime atsakyti sava kantrybe, atsimindami savas kaltes. Jei Dievas mus pakenčia ir mes pakęskime kitus. Tad nekantrumas yra nekrikščioniška nuotaika, nes ja bandoma numesti nuo savęs Apvaizdos mums dedamą kryžių, siunčiamą atgailą kančios pavidalu.
KANTRYBĖ GYVENIME
Kantrybė pasireiškia įvairiomis gyvenimo progomis. Jos reikia visur ir visada. Reikia kantrybės su savim, reikia ir su kitais. Su savim — kai sergame, kai neužmiegame, kai nervai įtempti, kai liūdesio ir vienatvės priepuoliai drasko širdį. Ir su kitais — kai kiti mūsų nesupranta ir užgauna, kai nuolat tas pačias jų ydas, keistenybes matome, kai su jų skirtingu dvasios pasaulių ir galvosena susiduriame. Šv. Povilas laiškuose efeziečiams ir kolosiečiams ragina “pakęsti vieni kitus”, t. y. skaitytis su vienas kito ydomis bei trūkumais ir mokėti sugyventi su žmonėmis tokiais, kokie jie yra.
Susidurdami su įvairiais žmonėmis, galime surasti jų tarpe ir tokių, kurių perdidelis, kartais liguistas, jautrumas sumažina jų kantrybės pajėgumą. Taip pav. Šopenas, jo draugų liudijimu, buvo nežmoniškai jautrus, kuriam mažiausias dvasinis palietimas galėdavo virsti žaizda, o mažiausias triukšmas — perkūno trenksmu. Tokių žmonių kantrumas, nelengvai iškovojamas, pasidaro ypatingai vertingas. Lėti žmonės, mažesnio jautrumo ir tingaus reagavimo, būna kantresni, nes kantrumas jiems nedaug kainuoja.
Perdaug ilgas ko nors laukimas, perdidelis ilgesys, beviltiškumas ir dvasinis nuovargis išsemia psichinę energiją ir iššaukia polinkį į nekantrumą. Panašiai, negalėjimas susikalbėti ir išsiaiškinti, virtęs ginču, atmosferą įelektrina ir kibirkštys pradeda spragsėti. Politiniai gi ginčai gali virsti tikra audra.
O yra juk ir tokių nuolatinių gyvenimo stovių ir aplinkybių, kai nervai visada įtempti. Tokiems stoviams pakęsti nekartą reikia viršžmogiškos kantrybės. Yra aplinkybių, kurios neduoda žmogui gyventi, kurios jam atima jėgas savo pareigas eiti. Jei, pavyzdžiui, kas gyvena tokiuose namuose, kur kasnaktinis triukšmas jam visai atima miegą ir tuo būdu padaro jį nedarbingą, tokiu atveju ir heroiška kantrybė nieko nepadės ir žmogaus neišgelbės. Negalint tada kitaip susitvarkyti vietoje, tenka tokiam žmogui ieškoti kitos gyvenimo aplinkos.
Gyvenimiškai imant, visi apie visus turime galvoti, kad, kaipo žmonės, esame trapūs stikliniai indai, kurie, susiliesdami ar susidurdami, visada gali nekantrumu suskambėti ir įskilti. Todėl turime, vieni su kitais skaitydamiesl, atsargiai elgtis. Nevisi esame mimozės, kurių lapeliai palietus susiglaudžia, bet mūsų tarpe yra tokių, kurių sunkūs ir įtempti išgyvenimai nevieną šiandien pilną pusiausvyros, rytoj gali paversti ligoniu be pusiausvyros.
REIKIA KANTRYBĖS
Kantrybės reikia, nes ji stovi žmogaus garbės sargyboje, įgalindama žmogų save kontroliuoti ir valdyti. Jos reikia, nes ji, išlaikydama dvasios ramybę, padeda žmogui blaiviai ir tvarkingai protauti. Todėl tik kantrus žmogus tegali pasireikšti kaip pilna asmenybė, kuri nėra ūpo, susierzinimo ir aistrų blaškoma. Nekantrumas gi drumsčia ir žemina žmogų, nes trukdo blaivų protavimą, pratrūksta netaktu, šiurkštumu ir neteisybėmis, kurie labiau nuvertina taip besielgianti, negu užgaunamąjį.
Nekantrumas pasireiškia taip pat ir skubėjimu, kuris žmogų išblaško. Išsiblaškęs gi žmogus jau negyvena ramiomis savo dvasios gelmėmis, taigi tokiom valandom jis darosi mažiau žmogus. Todėl ir šiuo atžvilgiu nekantrumas pažeidžia žmogaus vertybę.
Joks didelis darbas nėra galimas be ištvermės. Ištvermė gi neįmanoma be kantrybės, nes ištvermė ir kantrybė yra beveik sinonimai. Todėl kantrybė yra didingumo motina.
Be kantrybės neįmanomas sugyvenimas su žmonėmis, nes be jos nėra galima jokia dorybė, kurios sugyvenimą pagrindžia. Ydų pilnas žmogus yra aštriai kampuotas; jis visiems užkliūna, nes jis visus užkliudo. Kantrybė saugoja mus, kad nepatektume į visuotinį karo stovį su visais, nes ji pažaboja pykčio prasiveržimus, kurie skaldo ir sprogdina visuomenę.
F. W. Faber sako, kad “kantrybė yra trumpiausias kelias nugalėti egoizmui” — tai nekrikščioniškiausiai nuotaikai, kuri juos pačius perdaug “apšviesdama”, Dievą ir artimą aptamsina, į Dievą ir artimą kelius pastoja ir tuo būdu svarbiausią krikščioniškąjį — Dievo ir artimo meilės įsakymą padaro negalimu. Kantrybės aktais, pakentimais to, kas mums nepatinka, mes atimame egoizmui maistą, t y. malonumus, kuriais maitindamasis jis auga ir tarpsta. Kantrybe skaitydamiesi su kitais žmonėmis, su jų skirtingu būdu ir nuotaikomis, mes ugdome altruizmą savyje ir pasidarome sugyvenami. Tuo tarpu mes esame sulepšėję, kai teisiname savo ydas ir nusikaltimus, juos pateisindami savo liguistumu. Tai, kas juoda, išbaltiname. Nenuostabu tad, kad šiandien “nėra” nekantrių, visi yra tik “ner-vuoti”.
Tos visos mintys mums padeda nujausti, kokį svarbų vaidmenį vaidina kantrybė mūsų krikščioniškame ir žmogiškame gyvenime. Čia suprasime, kodėl Išganytojas nuolatiniu atlaidumu ragino tą dorybę ugdyti ir kodėl Petrą mokė, kad mus užgavusiam artimui reikia ne septynis, bet septyniasdešimt septynis kartus atleisti (Mat. 18, 21-22).
* * *
Kalbėdami apie kantrybę, čia galvojome apie pakentimą tokių erzinančių ar mus kankinančių stovių, kurių negalime ar beveik negalime išvengti. Tokius “negalimus” momentus kantrybė įprasmina ir juos, teologiškai kalbant, nuopelnais paverčia. Tačiau, čia mes nesakome, kad kitų nedorybę ar neteisybę turime visada be pasipriešinimo tyliai kęsti. Prieš kitų nedorybę ar neteisybę galima ir kai kada reikia protestuoti, leistinais būdais prieš jas kovoti ir joms kelią pastoti, nes yra atvejų, kur pasyvumas reikštų bent dalinį dalyvavimą kitų nedorume.
Kovoti prieš didelę asmenišką kančią galima ir reikia, nes perdidelė kančia gali mus sužlugdyti. Su didelėm kančiom laisvai sutikti, jomis nesikratyti. Ir net noriai priimti tegali tik ypatingos Dievo malonės ir heroiškos nuotaikos lydimi žmonės. Tokią nuotaiką parodė pasauliui popiežius Jonas XXIII, kuris savo skausmingoje ligoje atsisakė imti skausmą lengvinančių vaistų.