1964 M. GEGUŽIS -MAY, VOL. XV. NR. 5
Kard. Mindszenty MOTINYSTĖ 145
N. Gailiūnienė ŽIŪRINT Į KUNIGĄ PASAULIEČIO AKIMIS 148
Vysk. V. Brizgys MŪSŲ KOVŲ DVASIA 150
SIMPOZIUMAS
G. Ivaškienė Kietas ar lankstus principingumas? 156
B. Krištanavičius, S. J. Kodėl Pijus XII tylėjo 157
K. Trimakas, S. J. Visos Bažnyčios atsakomybė 160
V. Mačernis PABUDIMAS (eil.) 164
A. Grauslys SIELA, KURI KYLA ... 165
E. Leseur MYLĖTI, APAŠTALAUTI 168
G. Kijauskas, S. J. JAUNIMAS KRYŽKELĖSE 170
B. Krištanavičius, S. J. NAUJO DARBO PRADŽIA 173
K. Bučmys, O.F.M. EKRANO MIRGESY 177
A. Kleizienė (recenz.) “KETURKOJIS UGNIAGESYS” 180
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas
Redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J.
Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J.
Dr. Arūnas Liulevičius
Administratorius Petras Kleinotas, S. J.
Viršelis ir vinjetės Algirdo Kurausko
Fotografijos Algimanto Kezio, S. J.
Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, 111. 60636 Telefonas REpublic 7-8400
Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn. 3 dol. Prenumerata metams
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $3.00, single copy 30c Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
NE POETAI IŠRADO motinystės didingumą. Tai ne bereikšmis idealas, o Šilumos pilna žmogaus gyvenimo dalis. Motinystės tyras didingumas nėra vien svajonių nuaustas, bet patirtas gyvenimo kasdienybėje.
Prisiminus naktis, kada motina budi, sielojasi, rūpinasi; patyrus, su kokia meile tūkstančių tūkstančiai motinų lovutėse klosto mieguistus vaikus, išryškėja motinystės kilnumas ir pasirodo tokiame grožyje, jog mes užmirštame bet kokį jų žmogišką trapumą ir trūkumus. Tos šviesos spindulėlis paliečia net ir tas motinas, kurių pasiaukojanti meilė išblėso.
Motina prašoka laiko ribas ir atspindi žemiškąją begalybę. Šimtmečiai praskuba pro laimę ar vargą be pėdsakų, motina gi vis pasilieka gyvenimo atbaigėja: tyliai ir nepakeičiamai naują gyvybę pradedanti, nešiojanti, pagimdanti— gyvenimui. Vien motina žemė savo pilnuma šiek tiek jai gali prilygti. Jos abi palaimintos.
Moteris tad nesikeičia— ji yra už laiko ribų. Jos meilė nesivysto, nes negali būti padidintą. Kaip pavasaris ir ruduo nėra išsivystymai, o tik nesibaigiančio ciklo dalys, taip ir motinystė. Jos kilnumas yra toks beribis, jog joks poetas nepajėgs tinkamai aprašyti. Jis plaukia iš paties Dievo širdies ir yra vienas iš gražiausių ir veikliausių Dievo apreiškimų. Stovėdami prieš šį Dievo stebuklą, mes tegalime stebėtis ir garbinti Jį, kad Jis sutvėrė motinos širdį.
Kardinolas Mindszenty
■ LIETUVIŲ KALBA ŠV. MIŠIOSE
Šių metų kovo 4 d. vyskupas V. Brizgys raštu paprašė Šv. Liturgijos Konstitucijos Vykdomosios Tarybos Romoje, kad ji laikinai patvirtintų lietuvišką kun. F. Bartkaus "Būk mums malonus" maldaknygės tekstą už Lietuvos gyvenantiems lietuviams Mišiose viešai sekmadieniais ir šventomis dienomis vartoti. Kovo 20 d. Taryba prašymą patvirtino, leisdama laikinai vartoti šį tekstą, iki bus paruoštas ir patvirtintas oficialus tekstas.
Vysk. Brizgys šį leidimą paaiškina sekančiai: raštas liečia lietuvių kalbos vartojimą tose šv. Mišių dalyse, kurias dalyvaujantieji garsiai kalba visi kartu; lietuviai gali vartoti savo kalbą šv. Mišiose arba savo bažnyčiose, arba jiems skirtose šv. Mišiose svetimoje bažnyčioje, kur savos nėra; lietuvių kalbą šv. Mišiose galima vartoti tik ten, kur vietos vyskupų tarybos jau leista vartoti vietinė kalba, arba tada, kai bus leista; kiek kuriame krašte lietuvių kalbos šv. Mišiose ir kitose liturginėse apeigose bus galima naudoti, priklausys nuo to krašto vyskupų tarybos nutarimų, liečiančių vietinės kalbos naudojimą.
Raštas mums lietuviams yra labai svarbus. Turime pilną laisvę melstis lietuviškai šv. Mišiose. Kur vietos vyskupų leidžiama ar bus leista Mišiose vartoti vietinę kalbą to krašto gyventojams, ten šiuo raštu leidžiama ir mums naudoti savo gimtąją kalbą. Kiek pasinaudosime, priklausys nuo mūsų pačių — nuo ruošiančiųjų ir dalyvaujančiųjų: nuo ruošiančiųjų — jas įvedant parapijose ir kiekvienoje lietuvių kolonijoje; ir nuo dalyvaujančiųjų — jose gausiai atsilankant ir aktyviai įsijungiant.
■ ŽALIOJOJ LANKELĖJ BEPYPKIAUJANT
"Tokio šlamšto niekada dar nebuvau matęs". — "Nieko negalima suprasti". — "Tik viena moteris ir ta visai nešneka — nesąmonė". — "Ateini žmogus iš darbo pavargęs begalvodamas, o čia tau dar pakiša mįslę".
Po šių metų balandžio 11-12 d. K. Ostrausko "Pypkės" ir "Žaliojoj lankelėj" spektaklių Čikagoje girdėjosi tokie ir panašūs atsiliepimai... Ne vieni, ne... Buvo ir kitokių, teigiamai įvertinančių balsų, kaip "problematiškos temos", "nauji keliai lietuviškame teatre" ir t. t. Pastarųjų tarpe buvo mėginama aiškintis vaidinimų paslėptos minties.
Iš kur tas skirtumas? Vien skonio ar pomėgio dalykas? Vargiai... Simboliams ir prasmei atpažinti reikia nuojautos. Kiekvienas žmogus jos užuomazgą turi, nes tai žmogiška galia. Bet tik vartojant ji vystosi, o tam ne visi turi palinkimo. Taip ir atsiranda skirtumas.
Tačiau, jei vystoma, ji priklauso prie bręstančio žmogaus kraičio, padėdama jam giliau žvelgti į jį supančią tikrovę.
Visatos, žmonijos ir kiekvieno mūsų Viešpats yra gailestingas ir kantrus, daugiau negu žmogaus protas gali tai suprasti. Tas pats Viešpats kartu yra ir teisingas. Kaip nebūdamas visagaliu, visažinančiu, meile, Dievas nebūtų Dievas, taip Jo visiškas tobulumas reikalauja Jį būti ir teisingu. Dievas nebūtų teisingas, atlygindamas tik už gerus darbus, o palikęs neatlygintus bloguosius. Atskirų asmenų darbai vieni atlyginami šiame gyvenime, kiti amžinybėje. Gi bendri tautų ar kitokių bendruomenių darbai atlyginami žemiškame gyvenime.
Tautos ir valstybės mini žygdarbius ir laimėjimus, stropiai nutylėdamos klaidas ir nusikaltimus. Kiek kartų atsitiko praeityje ir mūsų laikais, kad, negalėdami savo nusikaltimo paslėpti, kurios nors tautos žmonės kėsinasi kaltę kitiems primesti. Tokiu būdu tačiau negalima išsiteisinti ir savo kaltes išpirkti pas Dievą. Senovėje pranašai pasakydavo, o dabar ir patiems reikia suprasti, kad už daugeli dalykų Dievas viešai baudžia ar atlygina, kad pamokius ir kaltuosius, ir įspėjus būsimas kartas.
Nereikia smulkiai priminti, ką šiandien kenčia didelė krikščionijos dalis, jos tarpe ir mūsų tauta. Ne mums čia smulkiai teisti, kas, už ką ir kiek kaltas, bet šiandien Europos tautas plaka rykštė, kuri išaugo jų tarpe. Mums turi rūpėti, kad ta rykštė kuo greičiausiai liautųsi plakusi žmoniją ir mūsų tautą, kad jos blogi vaisiai nepasiektų toliau.
Mąstydami apie savo tautą, turime prisiminti, kad mūsų laikais atskira tauta savo likimo jau nesprendžia. Visų tautų likimas vis daugiau ir daugiau priklauso nuo visos žmonijos sprendimo. Net dėl šios grynai žemiškos priežasties kiekvienam sąmoningam žmogui turi vis labiau rūpėti, kokia šiandien yra žmonija. Gerai darome nuolat primindami pasauliui mūsų tautos ir tėvynės kančias ir jai padarytą neteisybę, apeliuodami i žmonijos sąžinę ir teisingą sprendimą. Laukdami užuojautos ir pagalbos, turime tačiau pagalvoti, kokia šiandien ta žmonija. Jeigu žmonija nemąstys ir negyvens Dievo ir žmogaus meilės ir teisybės dėsniais, į ką tada apeliuoti ir ko tikėtis? Laukti ar netikėti tautų ginkluoti konfliktai iki šiol mūsų tautai ir tėvynei ne ką davė. Per juos iš didelės ir galingos valstybės likome viena iš mažųjų šalių ir tautų. Dievo nepaisanti vieša žmonijos opinija tyli, matydama mūsų ir kitų senų tautų naikinimą.
Kiek daug dar trūksta žmonijos protams ir širdims, kad ji visur elgtųsi tik teisingai ir garbingai. Kas nori geresniu laikų, tas privalo turėti drąsos ryžtis keisti žmonijos dvasią. Viso pasaulio katalikai tam tikslui skiria ypatingu būdu gegužės 13 dieną. Ir mes, lietuviai, ne vien pamaldieji, o kiekvienas, kuris tikime Dievą esant ir trokštame matyti daugiau jo palaimos mūsų Lietuvai, sau patiems ir visai žmonijai, junkimės malda, apsimarinimais, auka, gerais darbais į visos Bažnyčios bendrą šauksmą, kad permaldavus Dievo teisingumą, kad savyje ir kituose pažadinus didesnį norą kuo nors prisidėti apšviesti aplink mus gyvenančius, Kristaus šviesos dar nesupratusias tautas. Visą gegužį, bet ypatingai 13-ją dieną maldaukime būti užtarėja pas teisingąjį Viešpatį Švenčiausią Mariją, tą Mariją, kuri žmonių klaidų ir nelaimių verkė mūsų Šiluvoje, kuri per nekaltus vaikelius šaukė žmoniją atgailon Liurde ir Fatimoje.
Trokštame, kad mūsų tauta galėtų kuo greičiau įsijungti į laisvų tautų šeimą, laukiame pagalbos iš kitų tautų, tad savomis maldomis ir atgaila junkimės dabar kartu su visais geros valios krikščionimis, kad sutaikius su Dievu visus žmones, kad visus išmokius ir patraukus spręsti ir tvarkyti visus reikalus Dievo ir žmogaus meilės, teisybės šviesoje.
Vyskupas V. Brizgys
Vienas iš dviejų 1963— 1964 m. konkurso antrąsias premijas laimėjusių rašinių
NINA GAILIŪNIENĖ
Skirtumas tarp “Senojo Įstatymo žinovo” ir Naujojo Įstatymo kunigo
Ieškodami kunigystės pradžios, teologai nueina iki "pradžioje buvo Žodis". Žodžiu čia vadinamas Kristus, kuris žmonijos atpirkimo misijoje buvo ir auka, ir kunigas. Atseit, Kristus yra tobulas kunigo pavyzdys. Bet Kristus buvo Dievas, o kunigas tik mirtingas žmogus.
Todėl eiliniam pasauliečiui, kad neįklimpus teologinėse doktrinose, patogiau kunigystės uždavinių ieškoti žodžiuose: "Eikite ir mokykite..." Kai Kristus tuos žodžius sakė, Jis turėjo jau nemažą būrį ištikimų pasekėjų. Tais žodžiais Kristus išskyrė apaštalus-kunigus iš visų kitų ir nurodė jų ypatingus uždavinius.
Senasis Įstatymas taip pat turėjo kunigus, kurie atliko sinagogose aukojimo apeigas ir aiškino įstatymą. Jie dažnai ir buvo vadinami "Įstatymo žinovais ir aiškintojais". Kristus taip pat mokė sinagogose. Žmonės ir apaštalai Jį vadino mokytoju — rabbi.
Tad ar nebūtų buvę paprasčiau bemoksliams apaštalams pasakyti: "Jūs būsite rabbi''arba "Jūs būsite Naujojo Įstatymo žinovai ir aiškintojai"? Apaštalams būtų buvę lengviau suprasti savo būsimas pareigas.
Bet Kristus Senojo Įstatymo kunigus dažnai kritikavo, nes jie įstatymo esmę buvo praradę dėl raidės. Jie buvo nuo gyvenimo atitrūkę formalistai. Naujajam Įstatymui — Evangelijai skelbti Kristus norėjo naujo kunigo.
“Kas geriau - ar lankstus principingumas, ar kietas? Ar jis turi būti kietas visur ir visada - už tiesą, ar tada, kai patogesnis laikas?”
Gerbiamoji Redakcija,
Kovo mėn. “Laiškų Lietuviams” “Gyvenimui Tekant” eilutėse, apžvalginiai perbėgote “Deputy” klausimą. Susidarė įspūdis, kad Jūsų akyse tas klausimas stovi štai kaip: visa, kas balta, yra popiežius Pijus, o visa juoda — Rolf Houchhuth.
Čia pat prisipažistu, kad Rolf Hochhuth’o gramozdiško veikalo nesu nei skaičiusi, nei regėjusi. Tačiau katalikiška ir nekatalikiška spauda jau ilgokas laikas tą temą spardo, tarytum futbolą iš vienų vartų kituosna. Tiek prisiskaičius, pradeda pirštis abejonės. Jaunos abejonės, neprityrusios istorijoje...
Popiežių Pijų gerbiau ir gerbiu. Mano akyse Jo šviesi asmenybė nei kiek neišblėso. Tuo laiku, kai jis kankinosi tuo opiu klausimu ir galop sprendimu, buvau mažas vaikas... Gerokai mažesnis už Rolf Hochhuth. Todėl ir dabar gal negaliu pilnutiniai suprasti to meto aplinkybių. Rolf Hichhuth’as pasielgė netik niekšiškai, iškreipdamas Pijaus asmenybę, bet ir kaip blogas dramaturgas, savo popiežiui Pijui nesuteikdamas progos parodyti kovos, vykusios jo viduje, darant tą baisų sprendimą (kategoriškai nepasmerkti žydų žudymo). Pamirškime tą jauną vokietuką. Įdomus tik jo iškeltasis klausimas.
Be abejo, Hitleris buvo manijakas — despotas, ir kaipo toks, nieko neklausė, į nieką neatsižvelgė. Yra sakoma, kad savo “tylėjimu” popiežius Pijus išgelbėjo daug žydų ir dar daugiau katalikų. Jei katalikų Bažnyčia būtų pasipriešinusi, būtų išnaikinta šimtai tūkstančių katalikų.
Ir čia kyla mano pirmoji abejonė. Kažin? Kažin, ar Hitleris būtų išdrįsęs masiniai žudyti katalikus vien dėl popiežiaus pasisakymo? Pasaulyje katalikų yra daug, ir visur. Daug jų priklausė “arijų rasei”. Manau, kad to nebūtų daręs. Su žydais — kitas reikalas. Hitleris turėjo jausti, kad daug tautų perdaug nesisielojo dėl žydų persekiojimo ir žudymo. Tų tautų “nematymą” Hitleris ir išnaudojo. Jis puikiai žinojo, kad vien dėl žydų nestos karan nei Anglija, nei Amerika. Yra tekę nugirsti nuomonių, kad žydai buvo pasidarę labai įžūlūs, ir Hitleris gerai padarė juos “atstatydamas vieton”. Nenoriu tikėti, kad žmonės, reiškę panašias mintis, būtų džiaugęsi žydų masiniu žudymu. Manau, ir jie sutiktų, kad tai jau per daug. Tačiau sąmoningai ar nesąmoningai, ypač Rytų Europos tautoms, žydai buvo nusibodę ir įkyrėję. Hitleris tai nujautė...
Kodėl Pijus XII kategoriškai nepasmerkė nacių už žydų žudymą? - Jis buvo įsitikinęs, kad žydams viešu protestu labiau pakenktų.
Miela Ponia,
Jūsų laiške yra ne vienas, bet keli opūs klausimai, į kuriuos Jūs norėtumėte gauti įtikinantį atsakymą. Pasistengsiu atsakyti į pirmąjį Jūsų klausimą, kurį nagrinėja, rodos, viso pasaulio spauda, būtent, kodėl Pijus XII nepasmerkė aiškiai ir nedviprasmiškai žydų skerdynių.
Mano nuomone, Jūs pati radote teisingą atsakymą, sakydama, kad “Hitleris buvo manijakas - despotas ir, kaipo toks, nieko neklausė,” bet ir negerbė savo paties žodžio. Jis sulaužė visas tarptautines sutartis, kurias pats laisva valia buvo sudaręs. Hitleris respektavo tik brutalią jėgą ir norėjo savo valią diktuoti visam pasauliui.
Didžiausią vokiečių tautos ir net žmonijos priešą jis matė žydų tautoje. Savo knygoje, vardu “Mein Kampf”, Hitleris vadina žydus žmonijos parazitais, velnio personifikacija, kraugeriais, siekiančiais pasaulio valdžios per kapitalą, masonus, darbininkų unijas ir net per komunizmą, kurio autorius yra Karolis Marx, Vokietijos žydas. Kai skaitai vienuoliktą “Mein Kampf” skyrių, matai, kokią gyvulišką neapykantą Hitleris turėjo žydų tautai ir tarsi jauti jo norą sutraiškyti tuos tariamus žmonijos parazitus.
Užėmęs Lenkiją ir Prancūziją, Hitleris tikėjo esąs nenugalimas ir pradėjo masiniu būdu naikinti tą tariamai didžiausią žmonijos priešą. Jis naikino ir lenkų tautą, norėdamas paruošti Vokietijai taip vadinamą “gyvenimo erdvę” — “Lebensraum”.
Būdamas anais laikais Romoje ir išgirdęs, kaip vokiečiai elgiasi Lenkijoje, nuėjau pas tėv. Robertą Leiber, S. J., artimą Pijaus XII bendradarbį ir pradėjau išmetinėti, kodėl popiežius nesmerkia nacių darbo. Jis man atsakė, kad Pijus XII norėjęs tai padaryti per Lenkijos vyskupus, bet šie tam planui buvę priešingi, nes manė, jog nacių pasmerkimas sukels dar didesnį nacių šėlimą ir dar labiau pakenks lenkams bei žydams. Pagal tėv. Leiber, Pijus XII visų pirma paprašęs lenkų vyskupų parašyti bendrą ganytojišką laišką, smerkiantį nacių darbus, ir paskelbti jį visose Lenkijos bažnyčiose. Bet Lenkijos vyskupai atsisakę tai padaryti.
Tuokart Pijus XII pats parašęs arkivyskupui Sapiegai laišką ir paprašęs jo pasirūpinti, kad tas popiežiaus laiškas būtų perskaitytas Lenkijos bažnyčiose. Bet arkivyskupas Sapiega, bijodamas dar didesnių nacių represijų, to laiško nepaskelbęs ir pranešęs Šv. Tėvui kodėl negalįs išpildyti jo prašymo. Kaip šiandien atsimenu tėv. Leiber žodžius, pasakytus man ana proga: “Tėve, arkivyskupas Sapiega yra drąsus vyskupas, bet, jei jis mano, kad popiežiaus laiškas dar labiau pakenktų lenkams ir žydams, reikia juo — arkivyskupu — pasitikėti”.
“Hochhutho iškeltas klausimas suteikia progą apmąstyti visos Bažnyčios atsakomybę socialinio blogio akivaizdoje. Praeityje buvo klaidų ir kalčių. Ką su dabartimi darysime?”
Tėv. B. Krištanavičiui esame dėkingi už asmenišką patirtimi bei istoriniais daviniais paremtą paaiškinimą, kodėl popiežius kategoriškai nepasmerkė nacių už žydų žudymą. Tačiau tai atsako tik į dalį p. G. Ivaškienės klausimo, kurio apimtis yra platesnė ir susikristalizuoja žodžiuose: “Kas geriau — ar lankstus principingumas, ar kietas? Ar jis turi būti kietas visur ir visada — už tiesą, ar tada, kai patogesnis laikas?”
Hochhutho iškeltus klausimus galima svarstyti trejopai:
1) vien apie jo vaidinime netiesa paremtus kaltinimus; 2) apie Pijaus XII tikruosius asmeniškus motyvus bei sprendimo išmintingumą ir 3) apie visos Bažnyčios — vadovaujančiųjų ir vadovaujamųjų — karo, žiaurumų bei kitų blogybių toleravimą ar stoką geros įtakos jiems pakeisti.
Pirmajam svarstymui atsakymas yra paprasčiausias ir paviršutiniškiausias: kadangi Hichhutho Pijus XII yra išgalvotas ir iškreiptas, kaltinamas turi būti ne Pijus XII, bet Hochhuthas.
Antrajam svarstymui atsakymas nėra kiekvienam jau toks aiškus, nes reikia pažinti faktus bei ano meto painias politines, socialines ir psichologines sąlygas. Pijų XII pažinusiųjų liudijimu, jis ne nevertais motyvais vadovaudamasis, bet patirtimi įsitikinęs, nusprendė, kad griežtas protestas daugiau įsiutintų Hitlerį ir tuo pačiu labiau pakenktų žydams. Ne baimė ar “minkštumas”, bet išmintis ir meilė skatino jį nuo žalingo protesto susilaikyti. Jei popiežius būtų griežtai protestavęs ir būtų dar daugiau žydų išžudyta, vargiai tai būtų galima laikyti kietu principingumu; greičiau — neišmintingu kietasprandiškumu.
VAIZDAI IŠ ŠIEMETINĖS “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” TRADICINĖS ŠVENTĖS KOVO 15 DIENĄ ČIKAGOJE.
Viršuj kairėj: solistė Lilija Šukytė, viešnia iš Toronto, Kanados, pirma, kartą Jungt. Amerikos Valstybėse išpildžiusi pilną dainų ir arijų koncertą.
Viršuj vidury: pian. Manigirdas Motekaitis, akompanavęs solistei ir pianinu paskambinęs dvi sonatas.
Skaityti daugiau: VAIZDAI IŠ “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” TRADICINĖS ŠVENTĖS
Kiekvieną rytą mano nubudimas
Gražus kaip pasaka ir aš nebegaliu
Žinot, iš kur dangus šviesos tiek imas,
Iš kur tiek saulė aukso spindulių.
Šiąnakt sapne kažką regėjau mielo ...
Dabar diena gražiai kaip sapnas išsiskleis
Ir mano ilgą, rūsčią metų gėlę
Apkės džiaugsmingos saulės spinduliais.
Visi pasauly nori būti mylimi,
Visi praeina žemę, alkdami šviesos,
Ir perdegę troškimų ugnimi,
Ir nenumaldę sielos alkanos.
Vytautas Mačernis
ALFONSAS GRAUSLYS
E. LESEUR 50 METŲ MIRIMO SUKAKTIES PROGA
Moteris paaukojo savo kančią už vyrą —
Vyras jo dienoraščiu nuskaidrino pasauli.
Paryžiaus Montmartre kapinėse randame kapą Elisabeth Leseur, 47 metų amžiaus paryžietės, mirusios 1914 m. gegužės 3 d. Sekant jos pačios posakiu, kuriuo šį straipsnį įvardiname, ji kaip tik ir buvo toji siela, kuri vis aukščiau dvasiniai kildama, šventėdama, veikė į savo aplinką, ją kilnindama. Jai mirus, jos religinių raštų dėka, jos asmenybė dar plačiau pradėjo veikti pasaulį. Tada prasidėjo tos aukštos kultūros pasaulietės tikrasis apaštalavimas.
GYVENIMAS
Elzbieta gimė (1866 m. spalio 6 d.) ir augo Paryžiuje. Jos tėvas advokatas A. Arrighi pasižymėjo ypatingu širdies gerumu. Iš savo motinos ji gavo labai gerą religinį auklėjimą. Arrighi šeimoje augo vienas sūnus ir keturios dukterys, kurių Elzbieta buvo pirmoji. Einant jai 23 metus, netikėtai miršta jos tėvas. Sulaukusi 23 metus, ji išteka už žurnalisto, visuomeninko Felikso Leseur. Tasai, skaitydamas ateistinę literatūrą ir bestudijuodamas universitete, nustojo tikėjimo. Be to, susidaręs gana gausią priešreliginių knygų biblioteką ir rašydamas į antiklerikalinius laikraščius, persisunkęs kovojimo nuotaika prieš religiją, jis per visą jų moterystės gyvenimo laikotarpį persekiojo žmonos religinius įsitikinimus.
Prie šio moralinio skausmo, kuris ją lydėjo visą gyvenimą, prisijungia jos dviejų mylimų seserų mirtis. Dar prieš vedybas miršta jos jauniausioji sesuo Marija, dėl kurios Elzbieta visą gyvenimą kenčia. 1905 m. miršta jai ypatingai savo dvasia ir nuotaikomis gimininga antroji sesuo Julija. Dėl jos sunkios ligos ir mirties artėjimo Elzbietos širdis drebėjo. “Sunkiausia kančia — tai kančia tų, kuriuos mylime; Ir aš iš tos taurės geriu”, taip rašė ji tuo laiku vienam laiške. Mirusią Juliją ir jos kančias E. Leseur aprašė knygoje “Une ame” (Siela).
Netrukus po vedybų, sunki ir skaudi vidurių liga, virtusi chroniška, pradeda ją kankinti ir tveria visą gyvenimą. Paskutinius 7-8 gyvenimo metus ji sunkiai kenčia dėl chroniškos kepenų uždegimo ligos. Ji susirašinėja su viena vienuole kančios klausimais. Po jos mirties tie laiškai išleidžiami knyga, pavadinta “Let-tres sur la Souffrances” (Laiškai apie kančią).
1911 m. jai padaroma išorinio skaudulio operacija ir netrukus po to dešinėje rankoje atsiranda skausmingas kraujo indų uždegimas. Truputį sveikatai pagerėjus, 1912 m. ji keliauja Liurdan padėkoti Dievui už pagerėjimą. Po tos kelionės ji savo draugei vienuolei pasisakė, ką jau ir vyrui buvo sakiusi, kad ji greit mirs ir kad jos vyras atsivers ir įstos vienuolynan. 1913 m. jos sveikatos stovis labai pablogėjo. Paskutinius gyvenimo metus beveik ištisai išgulėjusi lovoje ir nepaprastai sunkias kančias kentėdama, 1914 m. gegužės 3 d. ji miršta nuo vėžio.
Eidami, sekime idėjas, žodžius ir troškimus, nesižvalgydami, kas juos surinks. Tiek daug yra žmonių, kurie ilgisi idealo!
Nesuinteresuotas grožio ieškojimas, aistringas susirūpinimas teisybe, meilė tiesai — tai keliai į Dievą. E. Lescur
IŠ ELZBIETOS LESEUR RAŠTŲ
Iš prancūzų kalbos vertė ir pagal temas autorės mintis suskirstė A. Grauslys
DVASINĖS ENERGIJOS ŠALTINIAI
Nesikeičiąs giedrumas, tikras nuolankumas, gili meilė— tai trys kiekvieno tvirto ir gilaus vidinio gyvenimo pagrindai.
Kiekviena mūsų gyvenimo diena turi mus labiau artinti prie Gėrio ir Aukščiausio s Išminties— Dievo.
Jausti šalia savęs Dievą, mąstyti, melstis, prie kiekvienos gilios minties susitelkti, ja persisunkti— tai yra vidinis gyvenimas. Šitas gyvenimas yra aukščiausis džiaugsmas.
Kreiptis į mano sielos gelmėse esantį Kristų, kad jis man padėtų gyventi pilnu sielos gyvenimu ir atnaujintų mane taip giliai, kad kiti būtų to paveikti.
Prašyti Dievą, kad Jis augtų mano sieloje ir ją keistų, ir kad aš pati mažėčiau per nuolankumą, atgailą, tylėjimą...
Malda yra aukštesnis veiklos laipsnis. Labiau remtis malda, kaip veikla; labiau Dievu, negu savim; daugiau kančios visagalybe, kaip žmogiška energija bei asmeniškom pastangom.
Kas liečia Dievą— kentėti ir aukotis.
Kas liečia artimą— atsiduoti ir eikvotis.
Kas liečia mane— apie save tylėti ir pamiršti.
Tylėjimas yra tikras nuolankumo sargas.
Pirma— malda ir apmąstymas; po to— veikimas... Malda yra galingesnė už veikimą.
Susijungimas su Jėzumi Kristumi, kurį pasieksime. Juo džiaugdamiesi ir Jį matydami danguje, jau čia yra galimas per kančią...
Mažos pareigos, mažos pastangos yra geriausios, nes jų niekas nemato, išskyrus Tą, kurio akyse niekas nėra maža.
Tylėjimas neretai yra jėgos išraiška; šypsnys— taip pat.
Mąstyti— gražu; melstis— geriau; mylėti— tai viskas.
MEILĖ ŽMOGUI
Aš noriu ypatinga meile mylėti tuos, kurių kilmė, tikėjimas ar idėjos juos tolina nuo manęs; man reikia ypač juos suprasti; jiems gi reikia, kad jiems bent kiek duočiau to, ką Dievas man davė.
Atsigręžkime su švelnumu į kiekvieną, nežiūrėdami to, kiek jis vargingas ar nedoras, ir pasidarykime "visa visiems". Mažiau galvokime! apie žmoniją, o daugiau apie žmones; ...kiekvienam jų reikia šviesos ir jėgos...
GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.
Tebūna šios eilutės skirtos tau, mielas jaunime. Noriu tave ne tiek mokyti, kiek su tavimi dalintis mintimis. Lauksiu ir tavo žodžių. Rašyk kad ir trumpai, ko tu lauktum “Jaunystės Kryžkelių” skyriuje, ko ieškai gyvenime, su kuo grumies, kur tavo kovos...
Ar tu galvoji, kad kiti tavęs nesupranta? O gal ir tu savęs nesupranti? Jauti, kad kažkas atsitiko, esi nebe tas ar nebe ta, kaip anksčiau. Visi žmonės atrodo kitoki. Tu jau nebesistebi, kai kiti tau sako, kad berniuko ir mergaitės amžius tarp 13 ir 19 metų yra audringiausias žmogaus gyvenime, jis pilnas staigmenų.
Šiuo metu tavyje vyksta pasikeitimai. Tai tarsi nuostabi pavasario drama gamtoje. Gyvybė veržiasi iš visų pusių. Ir tų išgyveni panašų jaunystės atsiskleidimą. Bet atsiskleidimas pilnas ir kančios. Tu manai, kad tėvai, mokytojai ir kiti žmonės tavęs nesupranta.
Seniau tikėjimas tau teikė tiek daug džiaugsmo ir paguodos. Dabar jo raminančios jėgos taip aiškiai nebejauti. Galvoji, kad vaiko tikėjimą išaugai. Į jo vietą niekas neatsistojo. Jauti tuštumą. Nedrįsti niekam apie tai kalbėti. Kažko bijai. Dėl viso to kenti.
Tavo pavasario drama ir tau lieka neatspėta mįslė. Kažkas yra pasakęs, kad būtų geriau, jei tu šituos savo gyvenimo metus pramiegotum. Jie panašūs į pragarą! Bet ar iš tiesų šie tavo brendimo metai tokie sunkūs ir beviltiški? O gal atvirkščiai, nežiūrint visų kovų, šitas tavo amžiaus laikotarpis yra gražiausias ir daugiausiai žadantis tavo ateičiai?
Priėjus didžiąją gyvenimo kryžkelę, ne baimei reikia pasiduoti, o sukaupti drąsos ir žvalumo jėgas, ramiai į save pažvelgti, suprasti, kas esi, ir tada žiūrėti, į kurią pusę eiti. Tavo amžiaus berniukui ar mergaitei būdingi trys dalykai:
1) atbundanti asmenybė,
2) noras kitus sekti, kopijuoti, pamėgdžioti ir
3) visuomet gyvas noras judėti.
BRONIUS KRISTANAVIČIUS, S. J.
Tėv. B. Kiištanavičiaus atsiminimus, pavadintus "Kunigas karo sūkury" suįdomumu sekė daug skaitytojų.
— Kodėl Jums jie patinka?
— paklausė autorius vienos.
— Dėl to, kad man įdomu stebėti, kaip Jūs išsisukate iš keblių padėčių,— atsakė užklaustoji.
Šiuo numeriu pradedame naują tėv. Krištanavičiaus atsiminimų seriją iš jojo darbų pokario metu Italijoje Popiežiaus Šalpos Komisijoje.
Tarp Kalėdų ir Naujųjų Metų (1945) užėjau porą kartų į popiežiaus komisiją, vadinamą Pontificia Commissione Assis-tenza Profughi, ir pastebėjau, kad valdininkai šnabžda tarp savęs apie kokį tai busimąjį mano uždavinį. Bet kas tai galėtų būti? Juk, rodos, Cesano stovykla įėjo į pastovias vėžes ir ten mano pagalba nebebuvo reikalinga. Iš Romos išvežiau kelis tūkstančius karo pabėgėlių, o jei reikėtų atlikti dar kokią kelionę, tai nebūtų nieko nuostabaus. Ką tad planuoja man komisijos pirmininkas?
SAVOTIŠKA PASLAPTIS
Tą savotišką paslaptį norėjau išsiaiškinti su komisijos vicepirmininkų tėv. Otto Faller, S. J. Užėjęs į jo raštinę, be jokios įžangos paklausiau, ką man planuoja komisijos pirmininkas po Naujųjų Metų..
T. Faller atsakė, kad prel. F. Baldelli norėtų mane siųsti į vieną nuo karo labai nukentėjusią apskritį. Tenai aš turėčiau organizuoti taip vadinamas “popiežiaus valgyklas”. Iš tiesų, tai nebūtų valgyklos, bet virtuvės. Jose karo pabėgėliai ir šiaip nuo karo nukentėję žmonės turėtų gauti vieną kartą į dieną šiltos sriubos lėkštę. Toji, kad ir labai kukli pagalba yra būtina Pietų Italijoje, o ypač “Gustavo linijoje”. Juk aš pats esu matęs, kaip ten žmonės gyvena. Tos pagalbos reikalu prel. Baldelli baigia tartis su sąjungininkais, italais ir Vatikanu. Be to, Amerikos katalikai žada atsiųsti drabužių. Visą tą šelpimo darbą reikės pradėti tuojau po Trijų Karalių. Dabar studijuojami planai. Aš gerai padaryčiau, užeidamas pas Delia Valle, buvusį fašistų partijos sekretorių, kurį aš, be abejonės, pažįstu. Jis ruošia šelpimo planus ir bus man dėkingas už kiekvieną naudingą sugestiją. Jis galėsiąs man parodyti, kuri apskritis man numatyta.
KORNELIJUS BUČMYS, O. F. M.
THE FALL OF THE ROMAN EMPIRE
Epinių filmų gamintojas Samuel Bronston, prieš kelis metus pateikęs neva biblinį filmą “King of Kings”, štai dabar pristato kino teatrų lankytojams neva istorinį kūrinį “The Fall of the Roman Empire”. Išvardinant asmenis, prisidėjusius prie šio masyvaus filmo pastatymo, pastebima, kad originalų tekstą paruošė Ben Barzman, Basilio Franchina ir Philip Yordan. Šiame filme, išskyrus keletą įvykių iš Romos imperijos II šimtmečio gyvenimo, imperatorių Marko Aurelijaus ir jo sūnaus vardų, nieko nėra bendra su klasikinėmis istorinėmis Edward Gibbon studijomis, kurias jis patelkė veikale “The Decline and Fall of the Roman Empire”.
Imperatorius Markus Aurelijus, nujausdamas savo gyvenimo pabaigą, pramato palikti imperiją vienam iš savo ištikimų karvedžių — Livijui, kurs yra įsimylėjęs į imperatoriaus dukrą Lucilą. Imperatoriui mirus, nerandama paskyrimo dokumento ir sostą perima velionies padauža sūnus Commodus. Nesirūpindamas imperijos gerove, lėbaudamas ir keldamas mokesčius, Commodus sulaukia pasipriešinimo. Prieš naująjį imperatorių sukyla pačių romėnų legijonai, o karingi barbarai irgi nesnaudžia. Besibaigiant visokiems kivirčams ir dvikovoms, o taip pat ir virš tris valandas trukusiam filmui, komentatorius painformuoja, kad tai buvo tik pradžia paties Romos imperijos žlugimo.
Silpnas turinys paremtas dar silpnesniais dialogais. Tačiau jei filmas nepatraukia proto ir širdies, akims pateikiama tikrai žavingai atkurtas Romos Forumas, šventyklos, imperatoriaus rūmai ir pats Romos centras, masės karių bei piliečių, stropiai aprengtų epochos rūbais ir pan.
Tikrai įspūdingos lenktynės romėniškais vežimėliais tarp dviejų pagrindinių varžovų dėl mirštančio imperatoriaus sosto — Stephen Boyd ir Christopher Plummer. Puiki Alec Guinness vaidyba imperatoriaus rolėje. James Mason kilniai atlieka graikų filosofo Timonides vaidmenį. Kaip tik šių dviejų artistų vaidyba ir puikūs scenarijai gal kiek ir sudomins suaugusius žiūrovus.
Masinėse kovų scenose pasitaiko ir žiaurumų, bet, atrodo, kad, neišryškinant detalių, jie nepajėgs išgąsdinti nei vaikų. Jiems kaip tik gal labiausiai patiks masiniai strėlėmis šaudymai bei atskirų armijų gaudymai.
Artistų ir statistų milžiniškoje masėje dar paminėtini bent Sophia Loren, Anthony Quayle, Mel Ferrer ir Omar Sharif.
Tikrai puiki spalvota fotografija. Dimitri Tiomkin sukurta muzika būdinga šio žanro filmams — galinga, atkakli, tačiau nepajėgi pakilti virš paties filmo teksto banalumo.
APIE “LAIŠKUS LIETUVIAMS”
Laužymu ir religinės tematikos atžvilgiu pasigėrėtinas leidinys.
"Mūsų Vytis", 1964, 1 nr.
Norėčiau išreikšti savo padėką už Jūsų taip puikų ir turtingą žurnalą, kuris yra didelė atsvara, gyvenant svetimoje žemėj ir tarp ivairių tikybų žmonių.
A. Paulius, Hamilton, Kanada
POVANDENINIAME LAIVE
Perskaitę dr. A. Liulevičiaus straipsnį, abu diskutavome, kad ir mes esame kaip paskendę povandeniniame laive su mažais vaikais, bet išeities nerandame.
J. ir A. P.
JAUNIMO LITERATŪRA
Puiku, kad “klibinate” jaunimo literatūros klausimą. Pati, būdama mergaitė, neskaičiau, tačiau mano vyras ir jo draugai su didžiausių entuziazmu prisimena Karl May “Winnetou”. Kiek girdėjau, tai puiki knyga paaugliams. Buvo lietuviškas vertimas. Teko pasiklausinėti, ir atrodo, kad anglų kalbon ta knyga nėra išversta.
Įdomų, jei kas nors turi lietuviškų egzempliorių, ar nevertėtų išleisti? Kiek girdėjau — nuotykiai labai intriguojantys, iš Amerikos gyvenimo.
Jei nėra išlikusio lietuviško vertimo, ar neapsiimtų kas nors bent sutrauktą versiją lietuvių kalba paruošti? Esu tikra, kad jauni ir apyjauniai tėčiai mielai ją savo sūnums nupirktų.
STIPRYBĖS DUODANTI MALDA
Dėkoju visiems rašytojams ir darbuotojams už jųjų sumaningus straipsnius ir geras širdis. Jūsų “Laiškai” yra tikra mokykla mums. Kiek jūs aukojatės dėl mūsų. Mes jums nė negalime atsilyginti už tai. Lai Dievas būna jūsų jėgų stiprintojas.
T. Staugaitienė
Jūsų malda, kad Dievas mus stiprintų, sustiprino mus per jus. Jūsų įvertinimas mūsų darbų duoda mums noro ir jėgų šį nelengvą darbą toliau tęsti. — Red.
Danutė Brazytė-Bindokienė, KETURKOJIS UGNIAGESYS. Išleido “Lietuviu Dienos” Los Angeles, Californijoje. Iliustracijos Zitos Sodeikienės. 40 psl.
Danutė Brazytė-Bindokienė yra jaunas, tačiau nenaujas veidas mūsų literatūrinės kūrybos dirvose. Ši kartą džiugu matyti jos kūrybingą plunksną pasirodant su “Keturkoju Ugniagesiu”. Tai dar vienas įnašas į gana skurdžią mūsų mažųjų literatūrinį lobį. Neklysime sakydami, jog lietuviškos knygos meilė turi prasidėti dar ant motinos kelių besėdinčiam kūdikiui.
Šios simpatiškos knygos turinys yra lengvai suprantamas darželio ir pradžios mokyklos amžiaus vaikams. Jų dėmesį patraukia įdomi ir spalvinga kalba, o gausios ir ryškios Z. Sodeikienės iliustracijos pagyvina Taškiuko nuotykius.
Vaikas aiškiai jaus ir matys pamestinuko šunelio virpėjimą bei gailų dejavimą prie ugniagesių durų, jo nuoširdų norą įtikti būstinės gyventojams — ugniagesiams ir katinui, Pelių Pabaisai.
Su Taškiuku skaitytojas pasiklys miesto gatvėse, keliaus po nepažįstamas apylinkes ir sutiks nedraugiškus, piktus šunis. Taškiuko pergalės bus vaiko pergalės ir džiaugsmai.
“Keturkojo Ugniagesio” veiksmas piešiamas didmiesčio aplinkoje. Tai naujas posūkis mūsų vaikų literatūroje, kur ligi šiol buvo ribojamasi daugiau mažiau kaimo ir gamtos aplinka. Šių dienų vaikui miestas yra artimesnis, nes jis jame gimė ir auga. Gal būtų gera, kad ateity mūsų rašytojai savo kūriniuose suderintų abu elementus — gamtą ir miestą.
Knygos techniškas darbas atliktas švariai ir gražiai. Puslapio dydžio iliustracijos ir didelės raidės palengvins mažajam skaitytojui.
Asta Kleizienė
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Juozas Kralikauskas. MINDAUGO NUŽUDYMAS. “Draugo” premijuotas romanas. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas. Aplanką piešė dail. Viktoras Petravičius. 246 psl. Kaina 3 dol.
Kazys Bradūnas. SIDABRINĖS KAMANOS. “Draugo” premijuotas poezijos rinkinys. Viršelyje Viktoro Petravičiaus lino raižinys. 94 psl. Kaina 2 dol.
Prof. dr. J. Eretas. TREMTIS — PRAKEIKIMAS AR UŽDAVINYS? Išleido “Šaltinis”, 21 The Oval, Hackney Rd., London, E. 2., Great Britain. Prof. J. Eretas, (tėv. S. Matulionio, MIC., apibudinimu) “lietuviškas šveicaras”, nurodo mums tremties prasmę ir jos uždavinius.
Vladas Šlaitas. ANTROJE PUSĖJE. Poeto ketvirtas poezijos rinkinys. Išleido “Šaltinis” 21 The Oval, Hackney Rd., London, E. 2., Great Britain. Kaina 5 šil. arba 1 dol.
AIDAI. Mėnesinis kultūros žurnalas. Leidžia Tėvai Pranciškonai. Redaguoja A. Vaičiulaitis. Kovo numeris — padidintas, leidžiamas Kristijono Donelaičio 250 m. gimimo sukakčiai paminėti. Apie Donelaitį ir jo kūrybą rašo J. Brazaitis, A. Vaškelis, J. Tininis, A. Sešplaukis ir A. R. Žurnalą puošia V. K. Jonyno, T. Kulikausko ir V. Jurkūno iliustracijos.
MŪSŲ VYTIS. Dvimėnesinis skautiškos minties žurnalas.
Leidžia Akademinis Skautų Sąjūdis. Sausis-vasaris. Redaguoja Vyt. Germanas.
SKAUTU AIDAS. Lietuvių skautų ir skaučių laikraštis. Oficialus Lietuvių Skautų Sąjungos organas. Leidžia LSS Tarybos Pirmija. Sausis ir vasaris. Nuo 1964 m. pradžios redaguoja v. s. Antanas Saulai-tis, “Skautų Aidą” redagavęs Lietuvoje. Laikraščio kryptį aptarti jam talkininkauja redakcinė komisija: v. s. kun. St. Yla, v. s. A. Matonis, s. P. Molis, s. O. Saulaitienė, s. S. Subatkevičienė ir v. s. A. Venclauskas. Laikraštis — įkvepiąs skautiškais idealais, praktiškas medžiagos dėstymu.
KNYGŲ LENTYNA. 1963. 3-4. Lietuvių Bibliografinės Tarnybos biuletenis. Leidžia Vyt. Saulius. 1963 m. rugpiū-čio-gruodžio mėn. lietuvių išeivių išleistų knygų bibliografija.
GIMTOJI KALBA. Bendrinės kalbos laikraštis. 1963. 3-4. Liepa-gruodis. Lietuvių kalbos draugijos organas, leidžiamas JAV LB Kultūros Fondo. Red. L. Dambriūnas.
PASAULIO LIETUVIS. Mėnesinis Informacinis biuletenis. Leidžia Pasaulio L. B. valdyba. Red. kolektyvas: St. Barzdukas, Pr. Joga, V. Ka-mantas, Ed. Karnėnas. Informaciniai aprašymai bei kronikiniai skyriai; “Darbai-įvy-kiai-žmonės”, “Mintys-pasta-bos-atgarsiai”, “Jaunimo gretos”.
PRAŠYMAS ADMINISTRACIJA PRAŠO gerbiamųjų "Laiškų Lietuviams" skaitytojų, kurie dar neatnaujino prenumeratos šiems metams, tai padaryti artimiausiu laiku.
2345 West 56 th Street, Chicago, Illinois 60636