1964 M. BIRŽELIS —JUNE VOL. XV. NR. 6
B. Markaitis, S. J. SIBIRO TREMTINIAI IR MES 181
A. Skirmuntaite JAUNOJI KARTA IR LIETUVIŠKUMAS 186
G. Ivaškienė TROMPETĖ IR VARGONAI 192
A. Grauslys GĖRIS SKLINDA... 194
Dr. A. Sužiedėlis SERGU — LAIKYK MANE IŠTEISINTU 198
J. Kojelis TAUTINĖS GYVYBĖS IŠLAIKYMAS ŠEIMOJE 200
B. Krištanavičius, S. J. AMŽINŲ KOVŲ LAUKUOSE 202
A. Rūta “VYNUOGĖS IR KAKTUSAI” IR “DIAGNOZĖ” 207
K. Bučmys, O.F.M. A. Rūta EKRANO MIRGESY 209, 215
Mergaitės APIE “MODERNIĄ MERGAITE” 213
V. Gidžiūnas, O.F.M. L.K.M.A. SUVAŽIAVIMAS 216
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas
Redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J.
Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J.
Dr. Arūnas Liulevičius
Administratorius Petras Kleinotas, S. J.
Viršelis ir vinjetės Algirdo Kurausko
Fotografijos Algimanto Kezio, S. J.
Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, 111. 60636
Telefonas REpublic 7-8400
Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn.
Prenumerata metams — 3 dol.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $3.00, single copy 300. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
DIEVE, dangaus ir žemės Viešpatie, kurį mes visi nuolankiai tikime, apšviesk mus savo Šventąja Dvasia, kad būtume vienos minties ir vienos širdies svarbiausiųjų gyvenimo tiesų akivaizdoje.
Ši diena mums primena Tavo Apvaizdą, kuri kiekvienam mūsų skyrė savitą kelią ir kurią mes pergreit pamirštame tiek laimingose valandose, tiek lemiamose aplinkybėse. O vis dėlto ar ne Ji— skirdama mums tremties dalią— apsaugojo mus nuo perdidelės naštos, kurios nebūtume panešę? Ar ne Ji— savo nuolatiniu rūpesčiu— išgelbėjo mus nuo persunkaus kryžiaus, po kuriuo, greičiausia, būtume palūžę?
Šią valandą mūsų mintys krypsta į Sibirą, kur mūsų tautos kankiniai— savo auka ir ištikimybe tiesai— atperka mūsų silpnybes, paklaidas ir nusikaltimus.
Todėl, Dieve, gyvenimo ir mirties Viešpatie, įdegink į mūsų sąmonę šią šventą tikrovę, kad dėl jų kančios mes esame stiprūs ir dėl jų skausmo— mes ištvermingi; kad dėl jų ligos mes esame sveiki ir dėl jų pasiaukojimo— mes laimingi; dėl jų liūdesio esame linksmi, o dėl jų priverstinės vienatvės— mes saugūs; kad dėl jų gyvenimo griuvėsių mes galime statyti dabarties ir ateities rūmus ir dėl jų mirties mes gyvi laisvu gyvenimu. Išklausyk mūsų maldos per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
Bruno Markaitis, S. J.
Invokacija birželio išvežimus Sibiran minint
Šį kartą metame žvilgsnį į lietuvių studentų veiklą. Šiuos komentarus iššaukė birželio mėnesį paskelbti Lietuvių Studentų Sąjungos Centro Valdybos rinkimai bei šiame numeryje spausdinamas jaunosios kartos atstovės A. Skirmuntaitės straipsnis "Jaunoji karta ir lietuviškumas" (184 psl.).
■ LIETUVIŲ STUDENTŲ SĄJUNGA
"Nelaukite iš (Lietuvių Studentų) Sąjungos, bet duokite Sąjungai patys! Šiais žodžiais pradėjo dirbti naujoji Centro Valdyba, ... pasiryžusi pakelti studentų prestižą ir nustatyti veiklos gaires ateinančiai Amerikos lietuvių studentijai,'' rašė A. Zaparackas, Sąjungos pirmininkas, savo pranešime ("Studentų Gairės", 1963, lapkritis, 40 nr., 5 psl.).
Deja, Sąjungos veikla pavieniuose skyriuose paskutiniais metais nepagyvėjo. Artėjant naujiems Centro Valdybos rinkimams, bandoma surasti neveikios priežastis.
"Pagrindinis Sąjungos sunkumas yra studentijos susiskirstymas į daugybę ideologinių organizacijų. Jos nevisada rūpinasi Sąjungos veikla. Ta veikla tenka centro valdybai", pareiškė Sąjungos pirmininkas A. Zaparackas ("Pasaulio Lietuvis", PLB biuletenis, 1964, 6 nr. 98 psl.).
Deja, išsireiškimas yra kiek netikslus. Sunkumas glūdi ne studentų susiskirstyme į organizacijas. Paklauskime tųjų, kurie buvo studentais prieš dešimt metų, kas buvo didžiausias akstinas Studentų Sąjungos Centro Valdybos rinkimams bei jos veiklai. Daugelis atsakys: "Susiskirstymas į organizacijas".
Uždarumas ir visuomeninė neveikia nėra principu jokioje studentų organizacijoje. Teisingai pastebi L. Petrauskaitė: "Mūsų ideologinės organizacijos neturėtų mus skirti, bet suvesti arčiau. Būdamos pačios stiprios, jos sustiprintų Lietuvių Studentų Sąjungą, kuri, jei dabar nėra, tai turėtų būti svarbiausias organas, rišantis visus studentus" ("Mūsų Vytis", 1963, 6 nr., 202 psl.).
Nebesirūpinama Studentų Sąjunga, nes ir kitos studentų organizacijos nebepasižymi aktyvia veikla. Kodėl taip yra? Klausimas — ne smerkiąs, bet besiteiraująs. Ne iš smalsumo, bet iš rūpesčio.
AUŠRELĖ SKIRMUNTAITĖ
JAUNOSIOS KARTOS atstovė pareiškia: "Aš tikiu lietuviškumo prasme, daugumas mano draugų ja tiki”.
Šiame straipsnyje analizuodama savosios kartos nuotaikas, ji bando "nors kiek sau patiems pristatyti jos (jaunuomenės) situaciją, ją nei smerkiant, nei teisinant, todėl, kad reikalinga Į šią situaciją žvelgti kaip į procesą". Tačiau pastebi, kad "yra didelis pavojus niekada iš šio proceso laikotarpio neišeiti, ... niekam nesiangažuoti". Gale pastebi, "kas yra vyresniųjų rankose".
Iškeltuose klausimuose. Aušrelės Skirmuntaitės nuomone, yra daug diskutuotinų dalykų. Iš skaitytojų — tiek vyresniųjų, tiek jaunesniųjų — laukiame pasisakymų. — Red.
Rašydama vyresniosios ir jaunesniosios kartos bendro kultūrinio darbo ir jaunosios kartos tautiškumo klausimu, pirmiausia norėčiau padaryti prielaidą, kad šių kartų bendradarbiavimas savyje rimtų problemų nekelia: priaugančios kartos žmonėms kartą į lietuvišką kultūrinį darbą įsijungus, bendradarbiavimas su vyresniaisiais yra visiškai natūralus, savaime suprantamas ir paties jaunimo pageidaujamas. Visi pripažinsime, kad visoje eilėje sričių toks bendradarbiavimas vyksta.
Todėl gal ir vertėtu šiek tiek sustoti ties pačiu pagrindiniu klausimu: kas tą jaunesniosios kartos įsijungimą vienaip ar kitaip lemia, kas jį paskatina arba sustabdo? Kokios iškyla jam kliūtys, arba kodėl daugeliu atveju jis toks menkas? Dar kitaip, tai būtų klausimas, koks yra jaunesniosios kartos santykis su pačiu lietuviškumu, arba tiksliau, su savo tauta. Bandykime tad prie šio klausimo prieiti žvilgsniu į mūsų laikų jaunimą bendrai: kaip jis galvoja ir jaučia, kuo jis tiki ir netiki, ko jis siekia ir nesiekia, kaip jis galvoja, kam jis gyvena. Bruožai, kuriuos atrinksime, nebus išimtinai lietuvių jaunosios kartos, bet, gal būt, Vakarų pasaulio kaipo tokio; tačiau kaip tik dėl to jie mums turėtų padėti suvokti ir mūsų jaunimo padėtį.
Šių dienų akademinis jaunimas be aiškaus pasisakymo už lietuvybę vargiai ar sugebės išlaikyti savyje lietuvišką pradą ir todėl jam apsisprendimas yra tapęs kertiniu principu lietuviškumo klausimu. Dr. Vytautas Vygantas
188 ir 190 p. citatos iš 1957 m. “Studentijos Jubiliejinio Leidinio”
Pastovus ir tvirtas lietuviškume gali likti tik tas, kuris remiasi giliu protiniu įsitikinimu, jog Lietuva mums yra ne asmeninio reikalo gėris, ne patogi ir saugi asmeninė buitis, bet kad tai objektyvus etinis gėris.
Dr. Antanas Sužiedėlis
GINTARĖ IVAŠKIENĖ
Beletristinis rašinys, laimėjęs 1963-1964 m. konkurso antrąją premiją (kartu su pereitame nr. tilpusiu straipsniu)
Kokį noriu matyti kunigą?
Tik tokį, kokiu ir kiekvienas geras žmogus turėtų būti. Leidžiu jam rūkyti, jei vėžio nebijo. Gali ir su jaunomis, gražiomis poniomis kalbėti, jei ir vyresnes užkalbina. Svarbu yra pastarųjų nesupykinti. Automobiliu važinėti taip pat leidžiu. Gal geriau būtų, kad ne Cadillacu ar Thunderbird. Žinote, kaip jautrūs yra tie, kurie tokių pat automobilių nepajėgia įsigyti. Taurelę vieną kitą nulenkti taip pat leisiu, tik su saiku!
Daug leidau, o dabar paprašysiu. Paprašysiu, kad nenustotų skaitęs teologijos, psichologijos, sociologijos knygų; kad studijuotų jaunimo, vedybinio gyvenimo ir tarpreligines problemas. Kad būtų šių laikų žmogus. Prašau, labai prašau, kunige, nenuskęskite parapijinio darbo smulkmenose!
Ir taip, sakykime — Falconu, važiuoja kunigas per didmiestį. Vargais, negalais susiranda kur pastatyti automobilį ir skubiais žingsniais atsiranda mažojoj auditorijoj. Pavėlavo. Tik truputį. Ant pakilimo pliekia Dixieland džazą penki suprakaitavę vyrai. Saliukė sausakimša studentų. Yra ir tokių, kurie jau senokai baigę mokslus.
— Hi, Father — pamojuoja vienas.
Kunigas Paulius susiranda vietą ir paskęsta vis greitėjančio ritmo sūkury. Po kiek laiko:
— Tikėsi, Viešpatie, to negro trompetės išvedžiojimuose girdžiu Tavo balsą. Žiūrėk, Viešpatie, kaip jie klausosi!
Apstulbusi publika staiga atsileidžia ir pasipila plojimas. Trompetei.
ALFONSAS GRAUSLYS
Šitaip įvardindami šį straipsnį, turime galvoje krikščionišką tiesą ir jos ugdomą vaisių — šventumą, taigi tą gėrį, kuris sklinda, kai mes apaštalaujame. Kas tai yra apaštalauti? Ar visi krikščionys privalo apaštalauti? Tai du klausimai, kuriuos šiame straipsnyje svarstysime.
KAS TAI YRA APAŠTALAUTI?
Apaštalauti — tai pirmiausia visokeriopą gėrį įvairiais galimais būdais ir priemonėmis, visomis kryptimis sėti ir skleisti. Kadangi gamtoje didžiausia fizinio gėrio skleidėja yra saulė, kuri šviečia, šildo, ligos bakterijas naikina, gyvybę gydo ir ją ugdo, tai čia pasinaudosime jos pavyzdžiu apaštalavimo sąvoką plačiau atskleisti.
Saulė šviečia. Apaštalauti — tai tiesą skleisti: nurodymais bei pamokymais prietarus sklaidyti, gerais raštais klaidos tamsą naikinti ir tiesos šviesą įžiebti.
Saulė šildo. Apaštalauti — tai kurti savyje krikščioniškos meilės persunktą, simpatingą, patrauklią asmenybę, kurią žmonės sutikę vėl susitikti norėtų, kuri savo meilės šiluma visiems krikščionybę rekomenduotų ir į ją viliotų.
Saulė ligų bakterijas naikina. Apaštalauti — tai kovoti su nuodėme, jos progas, t. y. pagundas, žmonėms šalinti; budėti, kad savo neatsargiu elgesiu kitų nepapiktintume, į nuodėmę nepastumėtume.
Saulė gydo ir gyvybę ugdo. Apaštalauti — tai savo teigiamu nusistatymu matyti visa, kas yra gera pasaulyje, jį kelti, savo dorybe kitus dorybėje stiprinti, viltį ir optimizmą gaivinti, nes ir saulė savų spindulių dėka mums pasaulio spalvas rodo. Apaštalauti — tai bandyti įkvėpti žmonėms tą nuotaiką, kurios pagalba ir sunkiausiose gyvenimo valandose nepamirštų, kad ir už tamsiausių debesų saulė yra ir po juodžiausios nakties ji pasirodys, nes nėra taip sunkios kančios, kurios negalėtume įprasminti. Tad apaštalauti, plačiausia to žodžio prasme, reiškia spinduliuoti tikėjimą, viltį, meilę, gerumą, dvasinę sveikatą visur, kur svyravimai, abejonės ir melas, kur nusiminimas ir neviltis, kur neapykanta, nuodėmė ir beprasmybė.
Dievo meilė mums ir mūsų meilė broliams yra kaip balsas ir jo aidas. A. G. Sertillanges, O. P.
DR. ANTANAS SUŽIEDĖLIS
Jack Ruby, prezidento Kennedy žudiko žudikas, rastas kaltu ir nuteistas mirti. Laisva valia, apsigalvojęs, žmogus atėmė kitam gyvybę — taip nutarė vienbalsiai dvylika žmonių. Prieš jiems taip veikiai nutariant, klausimu buvo pasisakę keliasdešimt liudininkų ir nuomonininkų - ekspertų, toli gražu ne vienu balsu. Vieni jų tvirtino, kad Ruby negalįs būti laikomas kaltas, nes jis neatskiriąs gėrio nuo blogio, jis ligonis. Kiti gi tvirtino, kad jis ieškojęs garso ir garbės, taigi kaltas. Niekas Jack Ruby nesiūlė psichinės sveikatos pavyzdžiu: jei jau reikia ieškoti garbės su revolveriu ir jei dar manoma, kad kas už nužudymą pagirs — tai, tur būt, esama nesveiko. Bet ar kaltas?
ar pats žmogus yra kaltas, kad tapo psichiškai nesveikas?
Klausimą čia perspręsti, tur būt, nebūtų prasmės, nes tai būtų tik dar vieno “eksperto” nuomonė. Ir patsai klausimas, nors teisės praktikoj beveik visur taip apibrėžiamas — ar apkaltintasis žinojo ir atskyrė, kas gera ir kas bloga — yra atgyvenęs, ir iš esmės negalimas užtikrintai atsakyti, išskyrus gal silpnapročio (ne protinio ligonio) atvejį.
Šviesesnė teisinė pažiūra į šituos reikalus yra taip vadinamoji Durhamo taisyklė, praktikuojama, rodos, tik Washingtone, D. C.: žmogus nekaltas, jei jo veiksmas yra natūrali jo ligos išplauka. Ekspertas tokį klausimą gali atsakyti tiksliau, nes kai kurie kriminaliniai veiksmai yra charakteringi tos ar kitos psichinės ligos simptomatikai.
Panagrinėti čia rūpėtų kitas klausimo aspektas. Prileiskim, kad atskiro veiksmo atveju žmogus nekaltas, nes tai ligos pasekmė, simptomas, “natūrali išplauka”. Bet —-
ATSAKYMAS NR. 1 — NEKALTAS
Vienas atsakymas kaip tik ateina iš tos psichinio sutrikimo sampratos, kuri tai lygina su fiziška liga. Pati psichiatrijos terminologija — kalbame apie protinę higieną, pacientą, diagnozę, patologiją — šitokį palyginimą ir tokią sampratą perša. Ar tai tikslu ir lemta — kitas reikalas ir kita tema. Kaltės klausimu tačiau šios sampratos pozicija aiški — jei psichiškai sutrikęs yra ligonis, tai kaip jis gali būti dėl to kaltas? Juk nekaltiname žmogaus, kuriam užsižiebia apendicitas; išteisinkime taigi ir schizofreniką, isteriką, ir psichopatą. Jei jau ieškome kaltininkų, ieškokime jų aplinkoje, sąlygose, kuriose ligonis liga “užsikrėtė”.
JUOZAS KOJELIS
Kalbantysis šia tema iš klausytoju. ar skaitytoju nekartą susilaukia tokių replikų:
— Bepig tau kalbėti, kai savo vaikų neturi, — papriekaištaujama bevaikiui kalbėtojui. O mažamečių tėvui ar motinai kartais net piktai papranašaujama:
— Kalbėk, kalbėk — suvalgysi savo žodžius, kai vaikai, sukūrę šeimas su svetimtaučiais, pabėgs iš lietuvių bendruomenės.
Ir tačiau kalbėti reikia. Kalbėti reikia ne tik tokių priekaištų ir nelemtų galimybių akyvaizdoje, bet ir tikintis naujų apkaltinimų, kad ta tema nieko naujo nebepasakoma. Kalbėti reikia, nes lietuvybės perdavimas jaunajai kartai faktiškai yra svarbiausias visokeriopos mūsų kultūrinės veiklos tikslas ir tolimesnėje distancijoje pagrindinė laisvinimo kovos sąlyga. Ne tiek nauja pasakyti, ne išminti rodyti ir ne pasmerkimo rimbu švaistytis kalbama apie tautinės gyvybės išlaikymą šeimoje. Kalbama gal labiau paguosti ir dvasiniai sustiprinti ir save, ir... nerūstaujanti savo kaimyną. Juk “tautinis broliškumas kiekvieną įpareigoja būti savo brolių sąžine” (Juozas Girnius). O kad nepapiktintų kaimyno, kalbėtojas ta tema pats turi apsivilkti viešo atgailautojo ašutine. Juk nė vienas nesame šia prasme teisus.
LIETUVIŠKAS DEGUONIS
Visi, tur būt, sutiksime, kad svarbiausia tėvų pareiga savo vaiko atžvilgiu yra paruošti jį savarankiškam gyvenimui, kad pilnutiniai galėtų išsiskleisti jo asmenybė ir kūrybinės galios. Tas paruošimas pagrindinai vykdomas trijose plotmėse:
a. Išimtinoje tėvų atsakomybėje yra fizinių vaiko reikalavimų patenkinimas. Čia veikia nerašyti gamtos įstatymai, galioją aukštesnei ir žemesnei tvarinijai;
b. Idėjinio-moralinio ugdymo kryptį lemia tėvai, mokykla, Bažnyčia;
c. Intelektualinį subrendimą ir profesinį paruošimą pagrindinai atlieka mokykla.
Normalioje atmosferoje, t. y. savoje tautoje, tautinis ugdymas vystosi tarsi savaime. Ir dalis mūsiškių suklysta, galvodami, jog ir čia mūsų vaikai “savaime” taps pakankamai geri lietuviai.
BRONIUS KRISTANAVIČIUS, S. J.
Antra kelionė vedė mus į Lepinų kalnus. Maždaug 500 metrų aukštumoje tuose kalnuose driekiasi lyguma, kurioje randasi apie 12 miestų ir miestelių. Tris Littorijos provincijos miestus — Sezze, Pri-verno ir Prossedi — turėjome šiandien aplankyti.
Pavažiavę apie 20 kilometrų už Cisternos, pasukome i kairę. Čia, netoli kryžkelės, pamatėme mažą aerodromą, ant kurio gulėjo keli sudegę vokiečių ar italų lėktuvai. Kelias į Sezze buvo gana geras ir mes leidomės pilnu greičiu.
NE ŠV. POVILO, BET MŪSŲ KELIONĖ
Artinantis prie kalnų papėdės kelias pradėjo nežymiai kilti. Mūsų šoferis, nematydamas jokių kliūčių, nemažino greičio ir mes tikėjomės greitai galėsią pasiekti kelionės tikslą. Tačiau, toji kelionė vos nepasibaigė katastrofa. Mat, kalnų papėdėje buvo gilus ir platus griovys, išraustas vandens srovės, tekančios nuo šiaurės į pietus. Per tą griovį vedė gana aukštas tiltas. Dabar jis buvo sugriautas. Deja, niekas nepadėjo jokio pavojaus ženklo ir mes nieko blogo neįtarėm. Mūsų šoferis pamatė pavojų tik tada, kai iki prarajos beliko vos keli metrai. Bet tų metrų jam užteko. Mūsų laimei prieš patį tiltą kelias buvo rupus, ir šoferis galėjo sustabdyti mašiną. Mes, žinoma, nukritom nuo sėdynių, bet nesusižeidėm. Kai išlipome iš automobilio ir apžiūrėjom sugriautą tiltą, tuokart supratome, kuo mūsų kelionė galėjo baigtis.
Norėdamas išsiblaškyti ir nukreipti amerikiečių dėmesį nuo to incidento, pradėjau jiems pasakoti apie šv. Povilo kelionę į Romą. Kadaise tėv. Liudvikas Hertling, S. J., Bažnyčios istorijos profesorius, man yra sakęs, kad Romos krikščionys sutiko šv. Povilą ties Apijaus prekyviete prie Trijų Tabernų (žr. “Apaštalų darbus”, 28, 15). Šv. Povilas tuokart buvo siunčiamas į Romą, o Romos krikščionys, sužinoję apie jo kelionę, išėjo toli jo pasitikti. Dabar negaliu atsiminti, kuri iš tų dviejų vietovių — Apijaus Prekyvietė ar Trys Tabernos — buvo ties Sezze, taigi maždaug toje pačioje vietoje, kur mes, vos išvengę nelaimės, šluostėmės nuo kaktos stambius prakaito lašus. Nors aš, norėdamas išblaškyti amerikiečius, negailėjau nei žodžių, nei gestų, bet mačiau, kad jiems rūpėjo ne šv. Povilo, bet mūsų kelionė ir tos kelionės incidentas. Jie, matyt, mirties baimę pergyveno žymiai labiau už mane ir negalėjo nuo jos taip greitai atsipalaiduoti.
ALĖ RŪTA
J. ŠVABAITĖS “VYNUOGĖS IR KAKTUSAI’
Tu būki raudų
raudos raudotoja
kruvinu laštakiu.
Giedok ir garbstyki pro ašaras,
kad mirusieji tikėtų
nemarumu.
Iš K. Bradūno “Sidabrinių Kamanų".
Poetės Julijos Švabaitės pirmasis, ilgai brandintas eilėraščių rinkinys “Vynuogės ir kaktusai” geras atsiversti ne pramoginių rimų ieškotojui, ne vėlai naktį miego besišaukiančiam, bet mąstytojui, jautriam gyvenimo prasmei ir kančiai. Ši nestora (96 psl.) knygelė talpina daugelį žmogiškų jausmų, įvairiopai poetiškoje sieloje persivertusių ir savotiška, ritmine kalba išreikštų. Tai nėra vien asmeniniai jausmai, ir ne vienos poetės problemos paliestos, jai težinomos ir jos vienos teišgyventos; čia prilašėję žmogiško skausmo lašų, prikritę reto džiaugsmo žvaigždžių, atraizgyti takai nuo senelių, per tėvą ir motiną, į būsimo ilgesio upelius naujagimiuose. Tas žmogiškas skausmas, ir ilgesys, ir beveik vaikiškas atsidavimas Dievo Valiai yra artimas kiekvienam žmogui, nors ne kiekvienas moka jį išsakyti. Taigi, šio eilių rinkinio turinys, išdėliotas į ritminius vienetus, dailius ir atskambančius apdainuojamam jausmui, yra jau tai, ką pradedame vadinti tikrąja poezija.
Visą rinkinį perskaičius, atsiranda savotiška nuotaika: gili kaip kapai, graudi kaip senovinės raudos ir su maža žvaigždele danguje, kuri užtikrintai niekada neužgęsta. Toji žvaigždelė — tai poetės gilus tikėjimas amžina Apvaizda ir jai atsidavimas.
Bet kiekvienoj gyvenimo detalėj.
(net nuodėmėj) jaučiau Tavo buvimą šalia,
kiekvienai Tavo ašarai riedant
į mano Prisikėlimą... (11 psl.)
Pirmasis rinkinio skyrius “Tu Esi Gerasis Mano Draugas” susideda iš eilėraščių, kurių beveik kas antras skamba lyg malda.
Antrą knygos skyrių Motinų Laiškai” drįsčiau laikyti įspūdingiausiu ir nuoširdžiausiu Julijos Švabaitės poezijoje. Jam kone prilygsta trečiasis skyrius “Tėvo Kapas”. Čia yra daug gilaus moteriškumo; dukters ir motinos jausmai savotiškai įpinti į bendrą žmogaus kančių vainiką. J. Švabaitės poezijoje randame gana skirtingą moteriškumą, negu anas, kuriuo išskiriame kitas mūsų iškilesnes poetes (Gr. Tulauskaitę, Sal. Nėrį, K. Grigaitytę). Jos moteriškume nėra svajonių ir erotinio grakštumo; tai lyg realių moters gyvenimo kančių epopėja, trapiais žodeliais išsakyta, — lyg apskritų, šiurkščių karolėlių rožančius...
Mažiausiojo sūnaus švelniom rankutėm
glostau pavargusią dulkėtą sielą...
Melskis už mane.
mano vaikuti. (52 psl.)
KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.
THE SERVANT
Panašiai kaip neseniai minėto filmo “The Victors” režiso-riui Carl Foreman, taip lygiai ir Joseph Losey teko apleisti Ameriką, kai prieš maždaug dvylika metų senatorius Joe McCarthy pasiryžo apvalyti Hollyvvoodą nuo kairiesiems simpatizuojančių asmenų. Persikėlęs į Angliją ir prisidengęs slapyvardžiu, Joseph Losey surežisavo “The Sleeping Tiger” ir “The Intimate Stranger”. Vėliau pasireiškė su eile filmų, bet tarp svarbesnių Anglijos režisorių iškilo tik su paskutiniu savo kūriniu “The Servant”. Šis filmas susilaukė ne tik didelio angliškos publikos susidomėjimo, bet buvo parinktas kandidatu net aštuoniose kategorijose, skirstant Britų Filmų Akademijos premijas. Laimėjo tris: Dirk Bogarde kaipo geriausias artistas, James Fox — daugiausia užsirekomendavęs naujas artistas ir Douglas Slocombe ui geriausią nespalvotą fotografiją.
Tikrai meniškuose rėmuose pateikiamas kiek niūrus ir gal net sukrečiąs turinys. Kyląs anglų dramaturgas Harold Pinter paruošė šiam filmui tekstą pagal Robin Maugham romaną.
Simboliškai pavaizduojamas britų aukštesniosios klasės smukimas ir nesugebėjimas prisitaikyti dabarties sąlygoms. Tiek dialoguose nenuslepiama satyra, tiek įspūdingais fotografavimo metodais pristatoma žiūrovui išlepęs turtingos šeimos ir kilnios kilmės jaunuolis. Nors jis pilnas didžių ir nepraktiškų planų, juos vis atidėlioja, dabartinį savo dėmesį nukreipdamas į ką tik įsigytų namų dekoravimą. Čia jam labai daug padeda naujai pasamdytas užvaizdas, kurs savo nuostabiu stropumu greit nusipelno visuotinį šeimininko pasitikėjimą. Tačiau uolumo kauke prisidenges užvaizdas palaipsniui veda jį į visišką susmukimą, kol pagaliau šeimininkas tampa savo tarno vergu. Nepajėgia jo išgelbėti nei praktiška ir ištikima sužadėtinė.
Stengiantis parodyti blogos draugystės žalingą įtaką bei žmogaus valios ir gerų pasiryžimų sunaikinimą, šis griovimo darbas pavaizduotas visomis detalėmis. Nors šiame filme blogis jokiu būdu neužgiriamas, bet dėl paties pristatymo būdo filmas rezervuotinas vien pilnai subrendusiems žiūrovams.
THE WORLD OF HENRY ORIENT
Ne taip jau dažnai pasitaiko Hollywoodo filmuose pastebėti malonią staigmeną — porą naujų veidų. Šie nauji veidai, pirmą kartą pasirodą filme “The World of Henry Orient”, ateina ne iš madų salionų ar gražuolių konkursu, bet tiesiog iš mokyklos suolo. Tai Tippy Walker (17 m.) ir Merrie Spaeth (15 m.). Jos abi šiam filmui suteikia jaunatviško grakštumo, kurs buvo taip būdingas ir laukiamas anose Shirley Temple, Margaret O’Brien dienose ar vėlesniame laikotarpyje Hayley Mills vaidyboje.
FILMAS PRASIDEDA su dvyliktais tavo metais ir baigiasi su devynioliktais. Prasideda ramiai — su mažais nuotaikų bangavimais, su neramiu dėmesiu pasauliui. Pamažu akiračiai plečiasi. Iškyla draugystės. Atsiranda berniukai.
Berniukas pasidaro lyg centras visų tavo svajonių. Bet kas yra berniukas? Svajonės neatsako į ši klausimą, o jis yra įdomus. Tu matysi berniukus šiame filme labai dažnai. Matysi save ir drauges lyg veidrodyje. Nebūsi viena. Galėsi lyginti savo grožį su kitų mergaičių. Grožio problemos yra jautrios. Bet ar viskas priklauso nuo grožio? Pagaliau kas yra grožis?
Svarbiau už grožį yra meilė, kuri atsiskleidžia lyg žiedas atėjus laikui. Apie meilę daug kalbama ir rašoma. Bet kas ji yra ir kaip reiškiasi? Kaip atspėti berniuko meilę? Ar meilę galima vaidinti?
Yra daug klausimų ir problemų, kurios tau iškils bežiūrint šio filmo. Iškils tavo charakterio svyravimai, mokslo sunkumai, bėdos su tėvais ir pačių tėvų drama...
Artėjant į devynioliktus metus nuotaikos pamažu išsilygina. Gyvenimas neatrodo toks supintas, slopus, jaudinantis. Bet iškyla nauji rūpesčiai dėl ateities. Kokie ten rūpesčiai, matysi baigdama sukti filmą.
Stasys Yla
Aš esu skaičiusi keletą knygų apie jaunimo problemas, bet man atrodo, kad “Moderni Mergaitė” yra geriausia iš visų... Atskleisdama kiekvieną naują knygos puslapi, aš net nustembu, skaitydama apie tas paslaptis, kurios liečia kiekvienos mergaitės širdį... Autorius taip natūraliai ir gyvai rašo, kad skaitytojui atrodo, jog jis dalyvauja tuose pasikalbėjimuose.
Zita Stirbytė, 16 m.
Ši knyga, svarstanti modernios mergaitės brendimo metų problemas, yra viena iš įdomesnių tokio turinio knygų. Ją skaitydama jaučiau, kad autorius, nors ir vyresnis žmogus, yra mano draugas: jis pataria, paaiškina, atsako į klausimus, o svarbiausia — jis rašo apie tai, ką pažįsta. Autoriaus tikslas, rašant šią knygą, buvo padėti; jo paties žodžiais — “noriu tau padėti”.
Rašytojas veda skaitytoją per mergaitės brendimo metus, t. y., nuo dvyliktų ligi devynioliktų metų. Jis diskutuoja įvairius mergaitei įdomius klausimus, pav. ką duoda draugystė, kodėl berniukai įdomūs ir kas, iš tikro, yra meilė. Mano nuomone, “Moderni mergaitė” daug kam padės ir yra verta perskaityti.
Zita Burneikytė, 16 m.
“Modernios Mergaitės” autorius pasirodo puikiai nusimanąs apie jaunuolių problemas ir jų protavimą. Knygos stilius yra pritaikytas daugiau 16-17 metų mergaitei. Pavyzdžiai gerai išryškina problemas ir jų sprendimus.
Man atrodo, kad kai kuriuos žodžius ir išsireiškimus negalėtų suprasti, pavyzdžiui, 12-kos metų mergaitė Amerikoje. Man nepatiko, kad daug apklausinėjimų rezultatų buvo paimta iš Olandijos ir kitų kraštų jaunimo tarpo. Jei knyga skaitoma Amerikoje gyvenančių mergaičių, tai būtų geriau, kad būtų rašoma apie Amerikos jaunimą, nes jaunuoliai nėra tokie patys visame pasaulyje. Bet diskutuojamos medžiagos įvairumas ir autoriaus nuoširdumas žymiai sudomina skaitytoją.
Miela Maryte,
Ar atsimeni mūsų pasikalbėjimą prieš kiek laiko? Buvome trys — tu, brolis Jonas ir aš. Laikas buvo stabtelėjęs keliom poilsio valandom ir mes leidom savo mintim pabraidyti įvairiaspalvių temų pievoje. Iš visų tuomet aptartų temų išsiskyręs dar šiandien man atmintyje liko vienas nepaprastų ypatybių žiedas. Jis vadinasi — Meilė.
Jonas užkliudė tą temą klausimu: “Tai sakykite, pagaliau, mergaitės, kada jūs žinote, kai esate rimtai įsimylėjusios?”
Tu pašokai. “Ot tau ir vyriškio klausimas! Bandai meilę analizuot, lyg būtų algebros problema. Juk meilė — tai jausmas. Kaip gali nežinoti, kai pagauna tave ji taip stipriai, kad norisi iki dangaus kilti, sykiu dainuoti ir verkti. Visai paprastas atsakymas — arba myli, arba ne.
Bet Jonas, nelengvai patenkinamas, tęsė toliau: “O kaip tik toks visiškas atsidavimas jausmui man atrodo nepatikimas. Kartais rodos man, kad jūs, mergaitės, daugiau įsivaizduojate ir esate įsimylėjusios į pačią meilę, o ne vieną katrą berniuką mylite”.
N. Vedegytės-Palubinskienės iliustracija iš knygos “Moderni Mergaitė”
Skaityti daugiau: AŠTUONIOLIKMETĖS LAIŠKAS ĮSIMYLĖJUSIAI DRAUGEI
JAUNOJI KARTA VERTINA
“Laiškai Lietuviams” vienintelis lietuviškas žurnalas, kuri perskaitau pačią pirmą dieną!... Kiek teko kalbėtis su jaunosios kardos skaitytojais, visi su didžiausiu entuziazmu atsiliepia apie “Laiškus”.
Puikūs G. Ivaškienės rašiniai, jau neskaitant kitų Jūsų bendradarbių.
Elena Marijošiūtė-Vaišnienė
''Draugas", 1964. V. 9
PREMIJUOTAS STRAIPSNIS
Šiame (balandžio) sąsiuvinyje jau spausdinamas Prano Razmino “Laiškų Lietuviams” konkursą laimėjęs rašinys “Kokį aš noriu matyti kunigą”. Tema užgriebta labai patraukliai ir intriguojančiai...
BALANDŽIO NUMERIS
Kultūringai ir techniškai apdairiai redaguojamame žurnale aptinkame apsčiai medžiagos ne vien religiniais, bet ir kultūriniais, net gi ir politiniais, klausimais. Skoningas Algirdo Kurausko viršelis ir vinjetės.
"Dirva", 1964. V. 6
Ši rudenį Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija šaukia savo šeštąjį suvažiavimą rugsėjo 5-7 d. Fordhamo jėzuitų universitete Niujorke. Ši lietuvių katalikų mokslininkų organizacija buvo įkurta Lietuvoje 1922 m. sudaryti palankesnes sąlygas katalikų moksliniam darbui, paruošti didesnį katalikų mokslininkų prieaugli ir kelti tautoje mokslini lygį krikščioniškos kultūros šviesoje. Jai nepriklausomoje Lietuvoje vadovavo vysk. J. Skvireckas (1922-1926), prel. A. Jakštas - Dambrauskas (1926-1938) ir prof. St. Šalkauskis (1938-1940). Kaune buvo sušaukti trys suvažiavimai: 1933, 1936 ir 1939 m.
Išeivijoje LKMA atgaivinta Romoje 1954 m., ten susidarius reorganizaciniam komitetui, kuris, atsiklausęs laisvame pasauly esančių narių, paruošė naują statutą ir korespondenciniu būdu pravedė centro valdybos rinkimus. Nuo tada iki šiol centro valdybos rezidencija tebėra Romoje. Pradžioje LKMA pirmininkavo vysk. V. Padolskis, o dabar jau antrą terminą pirmininkauja prof. dr. A. Liuima, S. J.
Laisvame pasaulyje atsikūrusios Akademijos tikslas nusakomas pirmame naujųjų įstatų paragrafe, kur sakoma, kad “LKMA yra draugija, kurios tikslas yra telkti aukštojo mokslo lietuvius katalikus, kiek galint lengvinti jiems mokslinio darbo sąlygas, ruošti naujų mokslo jėgų, platinti ir kelti mokslingumą ir krikščionišką kultūrą lietuvių tautoje”. Gi antrame paragrafe sakoma: “Tam tikslui pasiekti akademija: a) steigia bibliotekas, muziejus ir kitas mokslo įstaigas; b) rengia suvažiavimus, kursus ir paskaitas; c) leidžia knygas, mokslo žurnalus ir kitos rūšies leidinius; d) kuria fondus; e) sudaro ir skiria stipendijas; f) įsigyja judomo ir nejudomo turto”. Šiuose dviejuose paragrafuose atidengtas akademijos tikslas ir iš jo išplaukiantieji uždaviniai.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJOS SUVAŽIAVIMAS
Stasys Yla. MODERNI MERGAITĖ. Išleido ir spaudė Immaculata Press, Putnam, Conn., U.S.A. Iliustravo N. Vedegytė - Palubinskienė. Šioje knygoje pinasi mergaičių bendrabučio ir vasaros stovyklų kapeliono ilgametė patirtis, auklėtojo įžvalga ir psichologinės studijos apie jauną bręstanti asmenį dabartinių laikų aplinkoje. Turinys progresuoja su augančia ir bręstančia mergaite nuo 12 iki 19 metų: tėvų namai ir pasaulis...; draugystė...; berniukai svajonėse ir iš arčiau...; grožis ir pasisekimas...; kaip save atrasti...; grupėje...; tarp mokyklos ir gyvenimo...; ar yra meilė be Dievo...; tėvų ir tėvynės meilė; trys keliai i gyvenimą. Visa tai pristatoma konkrečiu stiliumi, praturtintu dialogo, asmeniškų pokalbių ar atsitikimų atpasakojimų. Gilus, psichologiškai paremtas dėstymas, bet tuo pačiu lengvas, mergaitei artimas ir suprantamas. Knyga yra labai naudinga 12-19 m. mergaitėms; rekomenduojama taip pat tėvams ir auklėtojams. Ji, 289 psl. storio, tekainuoja 2.50 dol.
MOTERIS. Lietuvių moterų žurnalas. 1964. Kovas-balandis. Leidžia Kanados Lietuvių Katalikių Moterų Draugija. Vyr. red. Iz. Matusevičiūtė. Konkrečius šių laikų moters uždavinius svarsto G. Ivaškienė (“Keletas priekaištų lietuvei katalikei”) ir T. Gečiauskienė (“Lietuvė katalikė ir Katalikų Akcija”).
LITUANUS. Lithuanian Quarterly. Vol. IX. No. 4. December, 1963. Redaguoja Tomas Remeikis. Svarbesni straipsniai: V. Trumpos “1863 Revolt in Lithuania” ir St. Lūšio “The Emergence of Unified Resistance Movement in Lithuania, 1940-1943”.
SKAUTŲ AIDAS. Oficialus Lietuvių Skautų Sąjungos Organas. 1964. Balandis. Leidžia LSS Tarybos Pirmija. Vyr. red. Ant. Saulaitis. Šio padidinto numerio didžioji dalis, suredaguota A. Kezio, S. J. ir V. Kasniūno, skiriama Litua-nicos skautų tunto Čikagoje 15 m. gyvavimo sukakčiai paminėti. Sumaniai išleistas, gausiai iliustruotas. Spausdino V. Vij eikis.
NEWCASTELIO APYLINKĖS LIETUVIŲ BIULETENIS. 1964 m. Vasaris. Leidžia Australijos Lietuvių Bendruomenės Newcastelio Apylinkės Valdyba. Vertos dėmesio pastangos.
ATEITIS. Lietuvių katalikiškojo jaunimo žurnalas. 1964. Balandis. Leidžia Moksleivių Ateitininkų Sąjunga. Sveikintinas reiškinys, kad “Ateities” redakcijoje ir bendradarbių tarpe yra nemaža studentų ir moksleivių, besiugdančių spaudos srityje. Žurnale visgi pasigendama pasaulėžiūrinių straipsnių. Šį numeri redagavo R. Repšio kolektyvas.
LIETUVIŲ GYDYTOJŲ BIULETENIS. Pasaulio Lietuvių Gydytojų Sąjungos Organas. 1964. Balandis. Leidžia Illinois Lietuvių Gydytojų Draugija. Vyr. red. dr. S. Biežis. Atsak. red. dr. St. Budrys. Biuletenis vis gerėja savo išvaizda, trumpais medicinos straipsniais ir gydytojų veiklos kronika.
2345 West 56 th Street, Chicago, Illinois 60636