Šį kartą metame žvilgsnį į lietuvių studentų veiklą. Šiuos komentarus iššaukė birželio mėnesį paskelbti Lietuvių Studentų Sąjungos Centro Valdybos rinkimai bei šiame numeryje spausdinamas jaunosios kartos atstovės A. Skirmuntaitės straipsnis "Jaunoji karta ir lietuviškumas" (184 psl.).

LIETUVIŲ STUDENTŲ SĄJUNGA

     "Nelaukite iš (Lietuvių Studentų) Sąjungos, bet duokite Sąjungai patys! Šiais žodžiais pradėjo dirbti naujoji Centro Valdyba, ... pasiryžusi pakelti studentų prestižą ir nustatyti veiklos gaires ateinančiai Amerikos lietuvių studentijai,'' rašė A. Zaparackas, Sąjungos pirmininkas, savo pranešime ("Studentų Gairės", 1963, lapkritis, 40 nr., 5 psl.).

     Deja, Sąjungos veikla pavieniuose skyriuose paskutiniais metais nepagyvėjo. Artėjant naujiems Centro Valdybos rinkimams, bandoma surasti neveikios priežastis.

     "Pagrindinis Sąjungos sunkumas yra studentijos susiskirstymas į daugybę ideologinių organizacijų. Jos nevisada rūpinasi Sąjungos veikla. Ta veikla tenka centro valdybai", pareiškė Sąjungos pirmininkas A. Zaparackas ("Pasaulio Lietuvis", PLB biuletenis, 1964, 6 nr. 98 psl.).

     Deja, išsireiškimas yra kiek netikslus. Sunkumas glūdi ne studentų susiskirstyme į organizacijas. Paklauskime tųjų, kurie buvo studentais prieš dešimt metų, kas buvo didžiausias akstinas Studentų Sąjungos Centro Valdybos rinkimams bei jos veiklai. Daugelis atsakys: "Susiskirstymas į organizacijas".

     Uždarumas ir visuomeninė neveikia nėra principu jokioje studentų organizacijoje. Teisingai pastebi L. Petrauskaitė: "Mūsų ideologinės organizacijos neturėtų mus skirti, bet suvesti arčiau. Būdamos pačios stiprios, jos sustiprintų Lietuvių Studentų Sąjungą, kuri, jei dabar nėra, tai turėtų būti svarbiausias organas, rišantis visus studentus" ("Mūsų Vytis", 1963, 6 nr., 202 psl.).

     Nebesirūpinama Studentų Sąjunga, nes ir kitos studentų organizacijos nebepasižymi aktyvia veikla. Kodėl taip yra? Klausimas — ne smerkiąs, bet besiteiraująs. Ne iš smalsumo, bet iš rūpesčio.

     Dalinai atsakymą galima rasti dabartinių studentų nuotaikas aprašančiame A. Skirmuntaitės straipsnyje "Jaunoji karta ir lietuviškumas" (184 psl.).

STUDENTAI PRIE LIETUVIŲ BENDRUOMENES

     "Besikeičiant lietuvių studentijos veidui, turi lygiagrečiai keistis ir Lietuvių Studentų Sąjungos veiklos forma" (N. S., "Svarstymai apie artėjančius LSS Centro Valdybos rinkimus", "Draugas", 1964, IV. 18, II d., 8 psl.).

     Išmintingai pasakyta. Taip pat ar nevertėtų pridėti, kad, progresuojant lietuvių visuomenės organizavimosi būdui, vertėtų prie to derinti ir studentų veiklą?

     Vis tebededamos pastangos visus lietuvius įjungti į Lietuvių Bendruomenę. Su ja Studentų Sąjunga ryšius palaikydavo, bet jie gali ir turėtų tapti dar tampresni, nes tik jaunime yra užtikrinta Lietuvių Bendruomenės išsilaikymas ir tik studentija buvo ir tebėra sąmoningiausia ir aktyviausia jaunimo dalis. O bene pats pagrindinis Lietuvių Studentų Sąjungos tikslas pagal statutą yra "organizuoti bendrą studentų veiklą lietuvybei išlaikyti, Lietuvos laisvei atgauti ir ruoštis išlaisvintos Lietuvos atstatymui".

     Sėkmingiausiai tai bus atlikta, studentus kreipiant į Lietuvių Bendruomenę, nes "šiame darbe Sąjunga derina veiklą su Lietuvių Bendruomenės ir politinių veiksnių akcija" (LSS statutas).

     Ta linkme buvo žengtas žingsnis Čikagoje. LB Čikagos apygardos valdybos nario jaunimo reikalams S. Ingaunio iniciatyva buvo sudarytas Jaunimo komitetas iš visų studentų organizacijų atstovų, pirmininkaujant LSS Čikagos skyriaus pirmininkui J. Gaučiui. Šio komiteto tikslas yra "bendradarbiauti su LB Čikagos apygardos valdyba, skatinti visą jaunimą bendruomeninei veiklai, rengiant jaunimo šventes, parodas, minėjimus ir t. t." (S. Ingaunis).

     Šiuo keliu studentai priartės prie organizuotosios lietuvių visuomenės, o Lietuvių Bendruomenei taip bręs nauji darbuotojai.

 OMAHOS STUDENTAI

     "Pavyzdingais, punktualiais ir darbingais" buvo apibūdinti Omahos studentai LSS pirmininko A. Zaparacko ("Studentų gairės", 1963, lapkritis, 7 psl.). Jie stipriai reiškiasi ne tik studentiškoj veikloj, bet ir Lietuvių Bendruomenėj, o taip pat reprezentuodami lietuviškuosius reikalus pas amerikiečius. Du studentai (D. Katiliūtė ir R. Guzulaitis) yra Omahos LB skyriaus valdyboje; keturi studentų atstovai (A. Leškus, P. Barzdžius, A. Dapšys ir R. Guzulaitis) aplankė Nebraskos gubernatorių F. B. Morrison, painformuodami jį apie Lietuvą bei jo paprašydami pasirašyti po proklamacija, paskelbiančia vasario 16-tąją Lietuvos diena Nebraskoje.

■ GIMTOJI KALBA MIŠIOSE

     Apaštališkasis Sostas jau patvirtino JAV vyskupų projektą anglų kalbos įvedimui į šv. Mišias. Tikimasi, kad šie potvarkiai įsigalios lapkričio 29 d., kada prasidės nauji liturginiai metai. Remiantis vyskupo Vincento Brizgio gautu laišku iš Romos, nuo tada ir mes, lietuviai, Mišiose galėsime vartoti savąją kalbą JAV teritorijoje (žr. "L. L.", 1964, balandis, 146 psl.).

 GAIRĖS KRIKŠČIONIMS SUSIVIENYTI

     Vienas iš įtakingiausių Antrojo Visuotinio Suvažiavimo vadų Belgijos kardinolas Suenens, gegužės 4 d. kalbėdamas Čikagos Universitete apie Visuotinį Suvažiavimą ir Ekumeninį Sąjūdį, pasiūlė sekančias šešias gaires sėkmingam krikščionių susivienijimui:

     1. Ekumeninis sąjūdis turi būti antgamtiškas: jis prasideda noruose Dievo, siekiančio visų vienybės Savyje; jį turi lydėti malda ir prisipažinimas savo kaltės kitų atžvilgiu. 2. Reikia svarstyti doktrinų skirtumus ne abstrakčiai, bet istorinėje perspektyvoje.

     3. Nemaišyti vienybės su uniformuotumu: Bažnyčia yra atvira visoms kultūroms, bet jas visas viršija. 4. Ne ginčytis debatų, bet kalbėti dialogu: aiškintis, suprasti ir, tiesą atradus, nuoširdžiai ją priimti. 5. Bendrom jėgom ieškoti atskirų grupių išvystytų ir tarpusaviai papildančių savybių. 6. Kadangi Dievo tiesa yra kartu meilė, tai ir krikščioniškoji tiesa nebūtų tiesa, jei nesijungtų su meile.

     Šios gairės yra tikrai būtinos giliai ir pastoviai krikščionių vienybei atsiekti, paremtai ne sentimentalumu, bet tiesos ieškojimu meilėje.

 KUN. L. JANKAUS “TEISMAS”

     BALFo lietuvių šalpos reikalus daugelį metų uoliai tvarkąs kun. L. Jankus buvo ir tebėra rakštis Lietuvos okupantams ir jų kolaboratoriams. Neseniai Skuode suruoštame teismo farse už tariamą jo 1941 m. nekaltų žmonių žudymą jis buvo už akių nuteistas 15 m. kalėjimu.

     Brooklyniškė "Vienybė" teigia, kad "pats kun. Jankaus jaudinimasis ir blaškymasis ryšium su ta byla rodo tam tikrą jo pasikarščiavimą ir lietuvių tarpe gali sukelti įtarimo, jog tam tikras krislas tiesos visdėlto yra visame tame reikale". ("Vienybė", 1964, IV. 23; 11 psl.)

     Sąmoningų tautiečių tarpe vieši nekaltumo įrodymai įtarimo nesukelia. Priešingai, lietuviškoje visuomenėje yra pastebimas solidarumas neteisingais kaltinimais vieningai pasipiktinti.

CIVILINĖS TEISĖS...

     Kai šios eilutės pasirodys spaudoje, Civilinių Teisių klausimas JAV senate, gal būt, jau bus išspręstas, bet gal dar ne.

     Šiuo siūlomu įstatymu kiekvienam piliečiui būtų garantuojama teisė į darbą, pastogę ir visuomenės patarnavimus, nežiūrint jo odos spalvos. Atrodytų, kad dalykas aiškus ir savaime suprantamas — kam dar įstatymas? Visgi ne visi savaime suprantami dalykai yra vykdomi. Štai pavyzdys: ne taip seniai vienuolė nebuvo priimta į vieną katalikišką ligoninę paciente: vienuolynui su gailesčiu pranešta, kad, jei jos veido spalva būtų nors kiek šviesesnė, vieta būtų atsiradusi...

     Senato posėdžių salėje jau daug savaičių liejasi žodžių tvanas, kuriuo pietų valstybių senatoriai nori prigirdyti ir taip jau silpną įstatymą. Delsiama su balsavimu, nes norima iššaukti aiškią krašto piliečių nuomonę.

     Balandžio 28 d. Washingtone įvyko tarpreliginis Civilinių Teisių Kongresas, kuriame susirinko apie 6500 žmonių — kunigų, rabinų ir pasauliečių.

     Washingtono arkivyskupas Patrick O'Boyle pradėjo suvažiavimą šiais invokacijos žodžiais: "Viešpatie, ... šiuo metu JAV senatas svarsto įstatymą įgyvendinti žmogaus teises. Apšviesk jų protus, kad tiesa laimėtų prieš klaidą. Sustiprink jų valią, kad balsuotų už tai, kas teisinga, nekreipdami dėmesio į nedorus spaudimus. Tegu jie klauso patarimų, kurie neša viltį, ne pražūtį. Tegu jie buriasi meilės galia ir nekreipia dėmesio į tuos, kurių motyvai yra pyktis ir neapykanta".

     Kalbėtojų tarpe metodistų vyskupas Julian Smith, apkaltino organizuotą religiją ligšioliniu nejautrumu negrų siekiams: "Ji juos išjungė iš pagrindinės kultūros srovės, kartais net uždarydama bažnyčios duris Dievo vaikams, kurių oda juoda. Ji leido ir rėmė rasinę segregaciją ir diskriminaciją ne tik visuomenėje, bet ir savo pačios bendruomenėje".

     Šis buvęs nejautrumas šiandien yra atitaisomas, kai tikintieji vis labiau pajunta savo atsakomybę. įvykęs Kongresas parodė, kad JAV bažnyčios, remdamos Civilines Teises, drąsiai, vieningai ir nedviprasmiškai pasisako už visų rasių lygybę.

     Civilinių Teisių įvedimui priešinasi mažuma. Tačiau organizuotai rašydama laiškus senatoriams, ji nori sudaryti įspūdį, kad didesnė Amerikos visuomenės dalis yra prieš Civilinių Teisių priėmimą. Verta ir mums parašyti savo senatoriams laišką atsverti jųjų balsus.

... STUDENTU BUDĖJIMAS

     Prieš Linkolno paminklą Washingtone visą dieną ir naktį būrelis seminaristų stovi prie didelio plakato: "Teologijos studentų Civilinių Teisių budėjimas. Protestantai — katalikai — žydai. Civilinės Teisės savo esme yra dorovinis klausimas. Mes stovime čia kiekvieno žmogaus sąžinei liudyti, kad prieš Dievą visi esame broliai."

     Budėjimas pradėtas balandžio 19 d. ir tęsis, kol senatas priims Civilinių Teisių įstatymą. Toji mintis gimė protestantų Bendroje Teologijos Seminarijoje, bet greitai rado atgarsį žydų ir katalikų seminaristų tarpe. Prie budėjimo jau prisidėjo šimtas seminarijų. Kas savaitę yra reikalinga du šimtai  budėtojų, bet sąrašas jau užpildytas iki birželio galo.

     Seminaristų demonstracija pabrėžia, kad Civilinės Teisės nėra tik rinkiminių metų politika, bet gilus mūsų visų sąžinės reikalas.

SPEKTAKLIS

     Niujorko valstybės Albany mieste aštuoniolikmetis vyrukas užlipo ant aukšto pastato stogo ir rengėsi šokti žemyn. Gatvėje susirinko kelių tūkstančių minia, kuri greit pradėjo piktintis, kad vaikinas taip ilgai laukia: "Jei jis greitai nešoks, aš pavėluosiu į traukinį", skudėsi jauna moteris. "Kažin — gal jis sugalvos šokti anoj pastato pusėj?" — rūpinosi prekybininkas. Grupė jaunuolių nutarė savo bendraamžiui padėti, sutartinai šaukdami: "Šok, šok, nebijok!"

     Visi grįžo vakarienei nepatenkinti — šuolio į mirtį nebuvo,