1 9 6 4 M. B A L A N D IS — A P R I L, VOL. XV. NR. 4
K. Trimakas, S. J. AUKA, SOLIDARUMAS, AMŽINAS ĮPRASMINIMAS 109
P. Razminas KOKĮ AŠ NORIU MATYTI KUNIGĄ ? 113
Dr. A. Trimakas JUNGTINĖS TAUTOS NEATLIEKA SAVO PAREIGŲ 120
Dr. A. Liulevičius SUVAŽIAVIMAS PUSIAUKELĖJ 123
K. Bradūnas LUNARIS (eilėraščiai) 126
A Grauslys KANTRYBĖS UGDYMAS ŠEIMOJ 128
G. Ivaškienė “MYTE, PAGIRDĖK" 133
Dr. J. Pikūnas LIETUVIŠKOS ŠEIMOS PASKIRTIS 134
A. L. KULTOS REFORMOS PRADŽIA 138
K. Bučmys, O.F.M. EKRANO MIRGESY 140
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas
Redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J.
Dr. Arūnas Liulevičius
Administratorius Petras Kleinotas, S. J.
Viršelis ir vinjetės Algirdo Kurausko
Fotografijos Algimanto Kezio, S. J.
Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, 111. 60636 Telefonas REpublic 7-8400 Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn.
Prenumerata metams — 3 dol.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $3.00, single copy 30c. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
DIDŽIOJI LIETUVIŲ TAUTOS dalis yra likusi tėvynėje komunizmo valdžioje. Išsklaidyti išeivijoje esame materialistinės civilizacijos įtakoje. Nei ateistinis komunizmas, nei bedvasis materializmas nėra palankūs dvasios polėkiams nei tautinėms aspiracijoms. Dar daugiau— nuolatinė atominio karo grėsmė paaštrina ir asmeniškos, ir tautinės mirties bei prasmės klausimą. Nenuostabu, kad Velykų, šventėje ieškome atramos, atsparumo ir prablaivinančių atsakymų.
Pasaulinei parodai Niujorke dar neprasidėjus, paskutinioji 1958 m. paroda Briuselyje iki šiol pristato mums tiksliausią šio amžiaus paveikslą: mašinos ir mašinų produktai, kiekybe kuo gausiausi, kokybe kuo naudingiausi. Technikos amžiaus nuotaikomis gyvenant, ir šioje parodoje svarbiausia žmogaus problema nebuvo keliama. Tik dviejuose pavilijonuose— kiekviename savaip — buvo sprendžiamas mirties nugalėjimo ir gyvenimo prasmingumo klausimas. Sovietų skyriuje bronzinė statula vaizdavo “kapitalizmo aukas” — tris mirčiai pasmerktus, bet ją paniekinančiais žvilgsniais sutinkančius vergus darbininkus. Vatikano pavilijone prisikėlusio Kristaus statula virš karsto priminė technikos bendralaikiams istorinį Prisikėlimo faktą.
Nors paviršiuj panašūs, savo prasme tie vaizdai yra esminiai skirtingi. Sovietų “kapitalizmo aukos’’ — sraigteliai kolektyvinėje mašinoje, be asmeniškų teisių, be pomirtinio gyvenimo vilties susinaikinantys — yra kartu ir bergždžios kolektyvizmo aukos. Ne jie mirti nugali, bet mirtis juos apgautus galutinai pakerta.
VISAI KAS KITA— istorinis Kristaus prisikėlimas, kur Dievžmogio pasiaukojimas už žmogų patvirtinamas gyvybės atgavimu. Mirtis čia tampa išganančia kaina. Ji išmainoma į amžiną gyvenimą. Ieškodami idėjiniams polėkiams ir tautiškoms aspiracijoms patvaraus ir amžino pagrindo, negalime praeiti pro Prisikėlimo įvykį, nepajutę jo traukos. Jis nušviečia aukos vertę, solidarumo brangumą ir visko amžinybėj įprasminimą.
■ GĖRĮ KITUOSE PRIPAŽĮSTANT
Tautų nesantaika neša didelę materialinę, kultūrinę ir dvasinę žalą. Nuolatos klausiame, kiek laiko praeis, kol tautos išmoks tarpusavyje bendrauti. Tačiau tai ne laiko, bet kultūrinio lygio klausimas. Čia reikia nepalaukti, bet pribręsti.
Vienas iš tokių pribrendimo požymių yra pastabumas ir pripažinimas kituose esančio gėrio. Štai du dabartiniai pavyzdžiai, parodantys, kaip kitos tautos pripažįsta ir įvertina mūsų, lietuvių, atsiektus laimėjimus.
Pirma, latviai išsivertė ir atsispausdino dr. J. Girniaus vertingą knygą "Tauta ir tautinė ištikimybė''. Gėrį kitos tautos darbe pastebėjo, įvertino, juo pasinaudojo.
Antra, lenkų savaitraštis "Glos Polski" Buenos Aires, Argentinoje, pernai išleido specialų numerį apie Lietuvą, su Lietuvos himnu pirmame puslapyje, prisipažindami — "esame skolingi Lietuvai", Vilniaus ginčą pavadindami "anachronistišku", su įrašu — "amžiais bus laisva Lietuva" (žr. "Draugas", 1963. X. 22, 3 psl.). Nebuvo lengva tai jiems padaryti: ne visi jų tautiečiai tam pritaria.
Ir pirmas ir antras pavyzdys rodo kultūrinį brendimą mūsų kaimynuose ir bendro likimo drauguose. Toks jų kultūringumas, pripažįstąs mūsų tautos darbų vertę, mus džiugina. Kartu skatina ir mus parodyti jų ir kitų tautų atžvilgiu panašų įvertinimą, kuris, kaip matome, nėra savos tautos paniekinimas ar išdavimas, bet priešingai — sukultūrėjimas (žr. "Ir kitos tautos..." šio numerio "Skaitytojo žodyje" 143 psl.).
■ EKUMENINIS DIALOGAS LIETUVIŲ TARPE
Skirtingoms krikščionių grupėms stengiantis viena kitą suprasti, užmezgamas glaudesnių pokalbių ryšys. Šis ekumeninis sąjūdis yra jau plačiai paplitęs Vokietijoje, Olandijoje, Jungtinėse Amerikos Valstybėse ir kitur.
Vienas iš pirmųjų to sąjūdžio žingsnių lietuvių tarpe buvo padarytas, Čikagos ateitininkams sendraugiams pakvietus liuteronų Tėviškės parapijos pastorių Ansą Trakį skaitytį paskaitą š. m. vasario 28 d., tema "Krikščionių vienybė ir liuteronų visuotinis suvažiavimas", kurioje prelegentas pateikė nemaža informacijos apie liuteronų siekius vienytis su kitomis krikščionių grupėmis. Klausytojus labai žavėjo pastoriaus nuoširdumas bei katalikų ekumeninių pastangų įvertinimas.
PRANAS RAZMINAS
1963-1964 metų pirmąją premiją laimėjęs straipsnis
SUBJEKTYVUS KLAUSIMAS PRAPLEČIA ATSAKYMO RIBAS
Klausimas laukia tik subjektyvaus atsakymo, kuris tačiau gali būti gana įvairus. Klausimas, į kurį ieškant atsakymo, galima, jei ne visai paklysti, tai bent nuklysti ir be reikalo prailginti kelionę į idealų kunigo, savo vyresniojo brolio, paveikslą. Klausimas, rodos, nereikalauja nei rimtų kunigo pašaukimo aptarimų, nei gilesnių studijų. Laukiamas tik eilinio kataliko atsakymas. Suprantama, kad atsakymai negali būti vienodi, kaip nevienodi ir kiekvieno tikinčiojo nusiteikimai. Vienas žvelgs į kunigą, kaip į šventąjį, kitas matys jį tik atliekantį savo sunkias pareigas, o bus ir tokių, kurie įžvelgs jame dviejų priešingybių, gėrio ir blogio, pašaukimo šventumo ir neigiamos pasaulio įtakos kovos areną. Taigi, palikta didelė laisvė piešti kunigo paveikslą.
Klausimas subjektyvus, nes manęs klausiama, kokį aš noriu matyti kunigą, o ne koks turėtų būti kunigas. Tačiau prašyčiau nesistebėti, jei mano subjektyvus atsakymas kur-ne-kur sutaps su galimu objektyviuoju klausimu: Koks turi būti kunigas? Gal kam atrodys, kad šie du klausimai ir rungtyniaus šioje minčių sąrangoje, nes sunku būtų nuneigti, kad katalikas negalėtų turėti objektyvaus supratimo apie idealų kunigą ir kad tas supratimas neturėtų įtakos ir į subjektyvų atsakymą. Bet tai tenka laikyti atsitiktine ir nepretenzinga minties nuotrupa.
Piešdamas savo dvasios pasaulyje susiformavusį subjektyvų kunigo paveikslą, dalinai kartu piešiu ir savąjį, nes jis mano brolis, mano tautos sūnus. Koks jis išeis iš mano minties dirbtuvės, nei pats dar nežinau, kaip nežino dažnas savo darbo pabaigos. Be to, piešiamojo paveikslo grožis ar skurdus tik bandymas dar priklausys ir nuo to, ar aš, kaip tariamasis menininkas, būsiu giliai tikintysis, ar tik rėpliojantis gyvenimo paviršiumi. Atsakymas lyg ir verčia atverti savo vidaus pasaulį, kuris, jau iš anksto turiu prisipažinti, jokiu patrauklumu nepasižymi. Taigi, subjektyvaus klausimo laisvė gali ir nieko gero nežadėti.
Erdvės amžiaus piliečiai
Žvilgis į kunigą ir sąmoningų katalikų nėra vienodas. Vieniems patinka labai maldingas kunigas, nesirūpinąs, ką valgys ir kuo apsidengs. Gal dėl to lietuviai katalikai, patys niekados nepasižymėję turtingumu, ypatingai gerbė ir tebegerbia vienuolius, pamėgusius neturtą. Kiti mėgsta kunigą, bendraujantį su visais, valgantį, geriantį ir šnekučiuojantį su visais. Tie, kurie mėgsta uždarumą, vienatvę, kurie susirūpinę labiau amžinaisiais dalykais, norėtų ir savo pateptajame brolyje tų ypatybių įžvelgti.
DR. ANTANAS TRIMAKAS
VIENI PASKUTINIŲJŲ MIRUSIO VLIKO PIRMININKO PARAŠYTŲ ŽODŽIU, BYLOJANČIU APIE JO RŪPESTI LIETUVOS LAISVE IR JOS ATGAVIMĄ TRUKDANČIA TARPTAUTINE PADĖTIMI
Nuomonės Jungtinių Tautų, kaip pasaulinės laisvės institucijos, klausimu aiškiai skiriasi. Daugis laisvųjų kraštų šią organizaciją nuoširdžiai remia ir noriai dalyvauja jos darbuose. Komunistų valdomi kraštai taip pat Jungtinėse Tautose dalyvauja, bet vien tam, kad jas panaudotų savo propagandai ir kad sutrukdytų laisvuosius kraštus nuo savo politikos įgyvendinimo, ypatingai neleidžiant sutarti tokių žygių, kurie būtų nukreipti prieš komunistines diktatūras.
Raudonoji Kinija, pavyzdžiui, norėtų patekti į Jungtines Tautas savo prestižo sumetimais, bet ir tam, kad išstumtų iš Saugumo Tarybos Tautinę Kiniją. Jei tai kiniečiams komunistams pavyktų, jie gautų veto teisę ir galėtų užblokuoti bet kokius Jungtinių Tautų sprendimus, kurie pasmerktų Tibeto okupaciją, kiniečių veržimąsi į Indiją, Vietnamą ir Korėją. Tad kiniečių komunistų susidomėjimas Jungtinėmis Tautomis neturi nieko bendro su šios institucijos kilniais uždaviniais. Jei Pekingas būtų priimtas į Jungtines Tautas, Mao-Tze-tungas nuo pirmos dienos sulaužytų visus šios organizacijos statuto pagrindinius nuostatus.
BAŽNYČIOS PAŽIŪRA
Visai kitais sumetimais, grynai idealistiniais, Jungtines Tautas palaiko Šv. Tėvas. Popiežius Jonas XXIII "Pacem in Terris" enciklikoje taip pasisako šios institucijos klausimu: "Mes labai norėtume, kad Jungtinės Tautos savo struktūra ir priemonėmis vis labiau artėtų prie savo tikslų ir jų kilnių siekių ir kad greičiau išauštų diena, kada kiekvienas žmogus rastų jose stiprią apsaugą savo teisių, kurios kyla iš pagarbos asmeniui ir kurios todėl yra visuotinės, nenusavintos ir nesiaurintinos".
Iš šio pareiškimo ir linkėjimų dar neatrodo, kad Šv. Tėvas manytų, jog Jungtinės Tautos jau būtų pasiekusios savo tikslą ir atlikusios savo uždavinius. Todėl, kalbėdamas apie tautų laisvę, Šv. Tėvas pabrėžia, kad "nereikia pamiršti, jog tarpvalstybiniai santykiai turi būti atremti į laisvę, t. y., kad jokia valstybė neturi teisės pavergti kitas tautas ar kištis į jų vidaus reikalus".
Laisvės laidavimas tuo būdu laikomas valstybių sambūrių, šiuo atveju Jungtinių Tautų, pagrindine pareiga ir uždaviniu. Todėl Jungtinių Tautų nariai privalo žiūrėti, kad "laisvė, neliečiamybė ir tautų saugumas, vis vien kokio dydžio būtų jų žemės ir gynimosi galia, nebūtų pažeistos". Tai yra mastas, pagal kurį Jungtinių Tautų ir jos paskirų narių politika ir žygiai turėtų būti vertinami. Jungtinių Tautų nariai privalo, kaip enciklika "Pacem in Terris" teisingai nustato, siekti tokios "santvarkos, kurios pagrindą sudarytų tiesa, teisingumas, artimo meilė ir laisvė".
DR. ARŪNAS LIULEVIČIUS
TĘSINYS IŠ PASKUTINIO NUMERIO
Pirmadienis, X. 28.Suvažiavime įrengta greitojo vertimo sistema, kuria vyskupai ausinių pagalba galės sekti lotyniškai kalbantį. Atrodo, kad prie sistemos įrengimo daug prisidėjo Bostono arkivyskupas kardinolas Cushing, kuris pirmosios sesijos metu pareiškė, kad jis atstovausiąs tylinčiąją Bažnyčią.
Antradienis, X. 29.Šiandien Suvažiavimas maža balsų dauguma nubalsavo įjungti Mergelės Marijos schemą į Bažnyčios schemą (1114 — už, 1074 — prieš). Rytoj tikimasi balsuoti dėl garsiųjų keturių klausimų, kuriuos suformulavo moderatoriai. Jaučiama, kad šiandienos ir rytdienos balsavimai yra suvažiavimui nepaprastai svarbūs: daug jais rūpinamasi. Štai šįryt ant šv. Petro bazilikos laiptų ukrainiečių vyskupų grupė dalino atsišaukimą, kuriame pasirašiusieji ukrainiečiai ir indai vyskupai ragino balsuoti už atskirą schemą Mergelei Marijai.
Trečiadienis, X. 30.Seniai laukti balsavimai moderatorių pateiktais klausimais (belaukiant iš keturių jie jau išaugo į penkis). Pittsburgho vyskupas John J. Wright komentuoja, kad šis balsavimas yra sesijos centrinis taškas. Klausimai lietė vyskupų kolegiškumą ir diakonatą. Pastebėta, kad diakonų klausime atsargiai išvengtas celibato klausimas.
Ketvirtadienis, X. 31.Rytoj prasideda keturių dienų pertrauka. Moderatoriai yra susirūpinę greitai bėgančiu laiku ir lėtai žingsniuojančiomis diskusijomis. Šiandien pirmininkaujantis moderatorius Miuncheno arkivyskupas kardinolas Doepfner nutraukė du kalbėtojus, kurie buvo nukrypę nuo temos. Pakeista ir procedūra: įspėjamasis skambutis suskamba, kai kalbėtojas iškalba šešias minutes (leidžiama kalbėti daugiausia dešimt minučių).
Šeštadienis, XI. 2.Paskelbta, kad principiniai nutarta pakviesti penkias moteris į pasauliečių delegaciją Bažnyčios Suvažiavime. Prieš savaitę Nazareto Melchitų arkivyskupas Georges Hakim kritikavo pasauliečiams skirtą Bažnyčios schemos skyrių; anot jo, tą skyrių perskaičius, galima susidaryti nuomonę, kad Bažnyčioje iš viso nėra moterų.
PRADEDAMA VYSKUPŲ SCHEMA
Antradienis, XI.5. Pradedama svarstyti vyskupų schema. Kyla opozicija: Los Angeles kardinolas McIntyre priešinasi schemos siūlymui suteikti tautinėms vyskupų konferencijoms juridines teises. Jo nuomone, tai būtų radikalus Bažnyčios struktūros pakeitimas ir galėtų išsivystyti į pavojų Bažnyčios vienybei.
KAZYS BRADŪNAS
SIDABRINIAI TINKLAI
Pabundu, kaip žemė, aklai...
Žvaigždžių sidabriniai tinklai
Nuleisti padangių gelmėn.
Ir mintys, kaip juodos žuvys,
Pabaidytos neria aklai -—
Plyšta padangių tinklai.
MĖNULYJE
Brangių metalų briaunomis
Blyksi šviesa.
Nei rasos,
Nei žolės
Mėnulyje.
Tiesia ranką žmogus
Į tolimą, tamsią žemę.,-.
Dunksi širdis
Nuskendusio
Varpo
Dūžiais...
KĄ TU SAKYTUM ?
Jeigu paprastas medis
Pravirktų ašarom,
Kurių negalėtum vadinti rasa,
Ką tu sakytum,
Jeigu paprastas medis skųstųs
Atsiskyrimo skausmu.
PASKUTINĖ VAKARIENĖ
Kūnas ir kraujas lengvėja,
Kaip duona ir vynas
Paskutinėj Vakarienėje...
O, Amžinoji Liepsna,
Drugelio sparnais nešanti
Dangų ir žemę,
Grąžink mano kūnui ir kraujui
Sunkų, tikrąjį svorį.
ALFONSAS G RAUSLY S
Norėdami, kad šeimos neiširtų ir kad sunkiai sugyvenančios poros kuo mažiau kentėtų bei vienas kitą kankintų, negalime nesusirūpintl tas blogybes gydančiais vaistais. Vienas tokių vaistų yra kantrybės ugdymas šeimoje. Kantrybę ugdant, reikia: pirma, įsisąmoninti tam tikras nekantrumo šaknis pakertančias tiesas ir įsiskiepyti kantrybės reikalingumą grindžiančius į-sitikinimus; o antra, budėti, kad būtų kuo mažiau nekantrumo prasiveržimų ir daryti viską jų pasekmėms sušvelninti.
TIESOS IR ĮSITIKINIMAI..
Visi esame žmonės, taigi, riboti ir įvairių netobulumų pilni. Tai atsimindami ir artimiausio žmogaus ydas matydami, nesistebėsime, negalvosime, kad čia kažkas nepaprasto, bet ramiai jas pakelsime. Taip pat prisiminsime, kad ir mes patys, būdami žmonės, esame netobuli ir kad mumyse yra taip pat daug to, kas mūsų artimiesiems nepatinka ir ką jie turi pakęsti. Tiesa, mes savų neigiamybių nematome, nes nuostabus yra žmogaus aklumas savo ydų atžvilgiu. Jau patys nekantrumo prasiveržimai tą mūsų aklumą patvirtina, nes, nekantraudami ir kitą puldami, mes ir be žodžių pasakome, kad esame pranašesni ir todėl turime “teisę” kitus peikti ir smerkti. Negana to, kad esame žmonės; dar esame skirtingi žmonės, t.y. skirtingai jautrūs ir todėl skirtingai pažeidžiami. Šis skirtingumas priklauso nuo skirtingo paveldėjimo, temperamento, auklėjimo, skirtingų išgyvenimų ir net nuo skirtingų persirgtų ar sergamų ligų. Šitai žmonių skirtingumo tiesai prieštarauja ir su ja nesiskaito tasai vedybinio gyvenimo dalyvis, kuris iš kitos pusės reikalauja, kad ji būtų tokia, kokios jis nori. Šitoks reikalavimas yra dažnų moterystės gyvenimo nesusipratimų šaltinis, nes žmogus, net norėdamas, tik dalinai gali pasikeisti, o visiškai pakeisti savo paveldėtą prigimtį nėra įmanoma. Todėl toks reikalavimas yra negalimas, neprotingas, dvelkia prievarta ir kitą pusę užgauna. Žmogus gali nusikratyti savo ydomis, o ne savo skirtinga prigimtim. Įdomu tačiau tai, kad reikalaująs kitą pusę pasikeisti, pats nemano keistis ir derintis, pasilikdamas tik sau teisę būti toks, koks jis yra. Tokie negalimi, vienai pusei statomi reikalavimai nuolat bando tos pusės kantrybę. Toksai įtempimas tepašalinamas tik tada, kai abi pusės skaitysis su tuo faktu, kad abu yra skirtingi. Negalima juk žiūrėti kad ir į sau artimą žmogų iš savo egoistinio taško. Negalima jam statyti reikalavimų, kad jis, savo asmenybę ir prigimtį paneigęs, pasidarytų tik jo satelitu! Tuo tarpu, tasai, kuris skaitosi su žmonių skirtingumu nesistebės, jei jam artimiausias žmogus jautriai reaguos į tai, kas jo asmeniškai nejaudina. Jis nematuos kitos pusės savo matu ir todėl pasiliks kantrus. Jis stengsis artimą žmogų pažinti, kad išvengtų visko, kas jį erzina ir kas gali nekantrumą jame sukelti.
Pažinti vienas kitą, — tai, gal būt, viena iš pagrindinių sąlygų nekantrumui pašalinti. Tačiau, anot garsių moterystės žinovų, vedusieji nuostabiai mažai vienas kitą pažįsta. Jie perdaug galvoja ir kalbasi apie medžiaginius šeimos reikalus ir permažai giliau domisi ir kalba vienas apie kitą. Tuo tarpu, anot F. V. Gagern, tarpusavis pažinimas yra taip esminis dalykas meilėje, kad hebrajų kalboje pažinimas ir meilė tuo pačiu žodžiu “jada” vadinami.
Pažinti gi kitą arba, kaip vedusiųjų žodyne sakoma “suprasti kitą”, reiškia pasistengti žinoti, ką jis galvoja, kodėl jis taip elgiasi ir kodėl toks pasidarė — pasistengti suprasti kito žmogaus vidaus pasaulį. Tik jį supratus, atsiras to gerumo, kurs psichine prasme duos kitam erdvės, kad jis galėtų laisvai judėti, kvėpuoti, kuris netalpins jį į savo nustatytus rėmus, netroškins jo savais, bet kitos pusės dvasios pasauliui svetimais įpareigojimais.
GINTARĖ IVAŠKIENĖ
Prieš keletą dienų buvo pavakarė — tokia, kaip ir daugelis kitų. Už pusvalandžio turėjo grįžti vyras iš tarnybos. Ant visų keturių pečiaus rinkių kunkuliavo puodai ir puodeliai, orkaitėje čirškėjo žuvis.
Staiga pro duris, drauge su šalto oro gūsiu, įsiveržė virtuvėn sūnus. Visi jo du su puse metų tryško pro raudonus veidukus, varvančią nosytę ir be galo nešvarias rankutes.
O pro bešvepluojantį liežuvėlį vertėsi:
— Myte, pagirdėk, pagirdėk! — Žemi-sunka bum pipi auto. Amtkinėliai kito, kito..
Sriuba bėga, bėga iš puodo...
— Negaliu dabar klausyti, vaikeli. Matai — puodai smarkiai verda. Turiu maišyt ir kopūstą pjaustyt.
— Myte, žemi — sunka bum — traukė už suknelės įsikibęs.
Ir vėl ta pati istorija! Ir pasirenka gi mano sūnus laiką, galvoju nepatenkinta.
Niekaip negalėjau suprasti, ką sūnus taip desperatiškai bando išaiškinti. Panašių šaradų jau buvau daug girdėjusi, tačiau kiekvieną reikėdavo atskirai iššifruoti. O tą vakarą neturėjau laiko.
— Myte, ateik, parodyk! — traukė mane laukan.
— Pirmiausia, Tomuk, nu-šluostysim nosytę. Ir kodėl pirštinytes nusiėmei?
— Myte, parodyk!
— Vaikeli, reikia sakyti “pažiūrėk”.
— Žemi-sunka bum pipi...
Nieko neliko, kaip tik išsekti sūnų laukan. Ten, ant takelio, šonu gulėjo geltonas sunkvežimiukas, į jį įstrigus raudona gaisrinė mašinukė, ir krūva pabirusių akmenėlių...
DR. JUSTINAS PIKŪNAS
Tautiniai tapatinga šeima yra universalus žmonių gyvenimo, santykiavimo ir auklėjimo būdas. Tokia šeima yra kertinis socialinės tvarkos, kultūrinių, moralinių ir religinių vertybių ugdymosi laidas; tai identiteto, asmenybės ir charakterio bruožų formavimosi pagrindas. Krikščionybė ir tautų individualumas nustatė šeimos paskirtį mūsų laikams, o migracija ir industrijalizacijos, urbanizacijos bei suburbanizacijos plėtotė daugeriopai pakeitė jos padėtį ir padidino jos uždavinius.
Plačiai apžvelgiant šių dienų šeimas, reikia pažymėti, kad, nežiūrint migracijos ir žmonių blaškymosi, nėra susidariusio kosmopolitinio šeimos tipo, o randasi tik paskirų tautybių šeimos. Be abejo, randame ir tautines išraiškas praradusių bei jas pakeitusių šeimų, tačiau šiosios tesudaro išimtį. Esama pagrindo hipotezei, kad betautės šeimos neišsilaiko, kad jos yra pasmerktos individualiai ar genotipinei pražūčiai. Kas savo esmėje nėra nei natūralu, nei kultūringa, tas neįgyja pastovumo. Tautinę sąmonę praradusios šeimos neturi prasmingos paskirties.
DARBO IR UGDYMO VIENETAS
Už tėvynės ribų lietuviškosios šeimos paskirtis susitelkia tautinio ugdymo uždaviniuose. Šie sunkūs uždaviniai tėra galimi, tik šeimai tampant tikslingu darbo vienetu. Didmiesčių gyvenimo komplikuotumas duoda daug progos nesusipratimams ir šeimos konfliktams, ypač darbo pasidalinimo ir ekonominio vystymosi srityse. Pvz. darbo pasiskirstymas negali būti tikslus, kai vyras ir žmona paskęsta užsiėmimuose už šeimos ribų. Tokiu atveju auklėjimosi ir socialinio santykiavimo sritys yra savaime apleidžiamos vien dėl susidarančios laiko stokos. Vaikų auklėjime motina nėra lengvai pakeičiama, nes auklėjimas yra vientisas procesas — iškarpos čia žalingos. Išeidama už darbo balansavimo ribos ir apleisdama tiesioginį ir vientisą vaikų auklėjimą, šeima nenoromis tampa save žlugdančia šeima. Neretai koncentruojamasi ekonominėje srityje, o apleidžiama daug esmingesnės save auklėjančios sritys. Gal manoma, kad statusą keliančios priemonės, kaip turto telkimas ar diplo-
Dr. Justinas Pikūnas,1949 m. įgijęs psichologijos doktoratą Miuncheno universitete, 1949-1950 m. daręs tyrinėjimus Paryžiuje, nuo 1951 m. dėsto psichologiją Detroito universitete. Yra parašęs "The Graphoscopic Scale", "Fundamental Child Psychology", "Developmental Psychology of Human Development" ir kt.
Į darbą
A. L.
• Konstitucija
Liturginė konstitucija yra suskirstyta į septynis skyrius. Jų pirmasis duoda bendrus principus liturgijos atnaujinimui: “Sielų ganytojai turi suprasti, kad pildant liturgiją, yra daugiau reikalaujama, negu vien tik ceremonijų įstatymų užlaikymo: jų pareiga užtikrinti, kad tikintieji dalyvautų, pilnai suprasdami, ką jie daro, aktyviai įsijungę į apeigas ir praturtinti jo išdavomis”.
Pateikiamos tokios bendrinės reformos normos: 1. Šventosios liturgijos tvarkymas priklauso vien Bažnyčios autoritetui, t. y. Apaštališkajam Sostui ir, kaip įstatymai nurodo, vyskupui. 2. Įstatymo duota teise, liturgijos tvarkymas tam tikrose apibrėžtose ribose priklauso taip pat įvairioms rūšims kompetetingų teritorinių vyskupų organų. 3. Todėl joks kitas asmuo, nors jis būtų ir kunigas, negali pridėti, atimti ar pakeisti bet ką liturgijoje savo paties autoritetu”.
Grindžiamas reikalas liturginei reformai: “Liturginės apeigos nėra privati funkcija, bet ceremonijos Bažnyčios, kuri yra vienybės sakramentas, būtent šventoji liaudis, susivienijusi ir vadovaujama savo vyskupų. Kad artimas ryšys tarp žodžių ir ritualo liturgijoje būtų labiau matomas, ceremonijose turi būti daugiau skaitymo iš Šventojo Rašto bei tie skaitymai turi būti daugiau paįvairinti ir tinkami. Pamokslo tema privalo būti imama iš Šventojo Rašto ir liturginių šaltinių; jis turi būti Dievo nuostabių darbų išganymo istorijoje skelbimas, Kristaus paslapties, kuri nuolat artima ir aktyvi mumyse, ypač liturgijos celebravime.
Mišių liturgijon konstitucija įneša šiuos pakeitimus: praplečiamas Šv. Rašto skaitymų ciklas, įvedamas privalomas pamokslas, jei Mišios vyksta tikinčiųjų akivaizdoje. Sekmadieniais po evangelijos ir pamokslo įvedama bendra malda. Gimtoji kalba įvedama skaitymams ir bendrai maldai, taip pat žmonės raginami lotyniškai giedoti ir atsakinėti. Raginama Komunijai naudojamas ostijas konsekruoti tose pačiose Mišiose. Ypatingomis progomis Komuniją bus galima priimti dviem pavidalais. Leidžiama koncelebracija (t. y. kelių kunigų atnašavimas Mišių kartu) ypatingų iškilmių metu.
Trečiasis konstitucijos skyrius liečia sakramentus ir sakramentalijas. Keliamas reikalas atgaivinti katechumenatą (t. y. pasiruošimą krikštui) ir su juo surištas ceremonijas. Kai kurios sakramentalijos leidžiamos ypatingais atvejais administruoti pasauliečiams”.
Liturginių metų pagrindan yra dedamas išganymo istorijos ciklas; šventųjų dienos skiriamos antraeilėn vieton. Atskiri skyriai traktuoja muziką ir meną. Konstitucijos priede Suvažiavimas pasisako, kad principiniai neturi nieko prieš kalendoriaus reformą ir pastovią Velykų datą, jei tas būtų priimtina kitoms krikščionių bažnyčioms.
• Popiežiaus laiškas
Sausio 25 d. popiežius Paulius VI išleido laišką “Motu proprio” liturginės konstitucijos reikalu. Nuo pirmojo gavėnios sekmadienio įsigalioja kai kurie Bažnyčios Suvažiavimo nutarimai: pamokslai yra privalomi visose švenčių ir sekmadienių Mišiose; kunigai turi teisę brevijoriaus maldose išleisti Primą ir pasirinkti vieną iš trijų “mažųjų valandų”. Seminarijos ir teologiniai fakultetai yra įpareigojami nuo ateinančių mokslo metų įvesti liturgijos dėstymą kaip vieną iš pagrindinių kursų, taip pat surišant kitus dėstomuosius dalykus su liturgija.
BECKET
Paskutiniame dešimtmetyje amerikiečių, bet ypač italų filmų gamyba dažnai ieškojo siužetų filmams Šv. Rašto knygose. Gaila tik, kad tokiais atvejais dažniausiai būdavo nukrypstama nuo pilnutinės tiesos, nuo dalykų esmės, vien tik besistengiant imponuoti masinėmis scenomis bei didingais scenarijais, kad tuo daugiau pritraukus smalsuolių prie kino kasos langelio. Liūdnais to pavyzdžiais gali būti “King of Kings” (S. Bronston laida), “Story of Joseph and His Brethren”, “Sodom and Gomorrah” ir kt.
Dabartiniu laiku bandoma ieškoti įkvėpimo Bažnyčios istorijoje. Jau pagaminta ir tebegaminama eilė šios rūšies filmų. Michelangelo gyvenimas, Savonarolos žygiai bei įtaka, Henriko VIII ir Tomo More santykiai bus paliečiami artimoje ateityje. Dabar jau sulaukėme filmo “Becket”, kuriame vaizduojama karaliaus Henriko II ir jo kanclerio Tomo Becket santykiai dvyliktojo šimtmečio įvykių fone.
Tomas Becket 1155 m. anglų karalius buvo paskirtas valstybės kancleriu ir, atrodė, visur rėmė karaliaus pastangas. Henrikas II pasirūpino, nors ir prieš paties Becket norą, kad jis būtų išrinktas Canterbury ir Anglijos arkivyskupu primu. Naujose pareigose pasikeitė Tomo Backet laikysena. Pajutęs visą užimamos vietos atsakomingumą, Tomas gynė Bažnyčios laisvę ir jos reikalus prieš karaliaus kėslus. Kryžius ir karūna suėjo į aštrų konfliktą. 1164 m. Becket turėjo pasitraukti Prancūzijon ir grįžo į Angliją vien tik po karaliaus apgaulingo pakvietimo. Ketvertas Henriko II dvariškių Tomą Becket nužudė per mišparus 1170 m. gruodžio 29 d. popietėje.
Šie įvykiai pakartotinai buvo apipavidalinti literatūroje ir scenoje. Ypač didelio pasisekimo susilaukė T. S. Eliot drama “The Murder in the Cathedral”. Dabartinį filmą statant, pasinaudota Jean Anouilh drama “Becket”, tačiau skirtumai įvesti ne tik puikių scenarijų turtingumo, bet taip pat ir įvykių apimties atžvilgiu.
Gabioje režisoriaus Peter Glenville priežiūroje stebime keletą iš garsesnių anglų artistų. Juos visus viršiją savo vaidyba Peter O’Toole karaliaus Henriko II vaidmeny. Richard Burton, panašiai kaip filme “Cleopatra”, taip ir šiuo atveju neparodo savo stiprių vaidybinių sugebėjimų, kuriais jis taip puikiai naudojasi teatro scenoje. Pažymėtini dar John Gielgud karaliaus Liudviko, Martita Hunt karalienės Matildos ir ypač Paolo Stoppa popiežiaus Aleksandro rolėse.
Šis stambus istorinis, bet kartu ir meniškas filmas, subrendimo dvasioje gvildenąs atsakomingumo bei sąžinės garbingumo problemas, rekomenduotinas subrendusiam jaunimui ir suaugusiems.
ATSILIEPIMAI
Džiugu, kad religinis žurnalas skiria tiek daug dėmesio menui ir apskritai kultūrai. Norėtųsi, kad ir literatūra nebūtų aplenkta.
Su geriausiais linkėjimais—
B. Brazdžionis, "Lietuvių Dienų" vyr. redaktorius
“Laiškai Lietuviams” — puikūs savo turiniu ir estetika.
Kun. J. Pakalniškis
Kada laikraštėlis išeidavo vos poros lapų, jo turinys buvo gana menkokas, bet mielai laukiamas ir suprantamas visokio išsilavinimo žmonėms... Vėliau “L. L.” pašoko gerą šuolį...
Mano nuomone, “L. L.” dabar veda puikiausią liniją. Šis žurnalas yra puikus ir labai gerai suprantamas lietuviui katalikui su viduriniu mokslu. O tokių lietuvių, kaip aš manau, tremtyje yra kaip tik didžiausias nuošimtis.
E. Majauskienė
DAR SU ŽMONA...
Ačiū už du numerius “L. L.”, susipažinimui atsiųstus. Gaila, kad negaliu užsiprenumeruoti. Mat, žmona gauna “L. L.”. Ačiū Dievui, mudu su žmona dar drauge gyvename...
J. V.
KONKURSAS
“Laiškų Lietuviams” konkursas, tema “Kokį aš noriu matyti kunigą” visuomenėje sukėlė didelį susidomėjimą. Atsiųsta net 30 rašinių iš įvairių pasaulio vietovių, daugiausia iš Jungtinių Amerikos Valstybių. Taip pat prisiųsti keli trumpesni pasisakymai, nepretenduoją į premijas.
Konkurso jury komisijos nariai, dr. St. Budrys (pirm.), N. Užubalienė (sekr.), A. Skrupskelienė, kun. A. Stašys ir dr. A. Liulevičius, nutarė pirmąją dr. L. Kriaučeliūno 100 dol. vertės premiją paskirti Krikščioniui už jo straipsnį “Kokį aš noriu matyti kunigą”, o likusią mecenatų, dr. J. Juozevičiaus, J. Jankauskienės, V. ir
F. Manelių, kun. V. Dabušio ir kun. V. Pikturnos, 100 dol. sumą padalinti lygiomis dviems antrosioms vietoms: Puskunigiui už straipsni “Žiūrint į kunigą pasauliečio akimis” ir Romui Lukštui už beletristinį rašinį “Trompetė ir vargonai”.
Atidarius vokus, paaiškėjo, kad pirmąją premiją laimėjo PRANAS RAZMINAS iš Čikagos, o antrąsias — NINA GAILIUNIENĖ iš West Hartford, Conn, ir GINTARĖ IVAŠKIENĖ iš Stratfordo, Conn.
Pranui Razminui pirmąją premiją dr. L. Kriaučeliūno vardu įteikė ir jį pasveikino konkurso jury komisijos pirm. dr. St. Budrys “L. L.” šventės metu, kovo 15 d., Čikagoje Jaunimo Centre. Abi laureatės iš Rytų negalėjo atvykti į šventę. N. Gailiūnienė savo visą premijos sumą (50 dol.) paskyrė nuo gaisro nukentėjusiems Tėvams Marijonams jų Marianapolio namų atstatymui.
KONCERTAS
Jau pernai “Draugo” šventėje gerai užsirekomendavusi jauna talentinga solistė LILIJA ŠUKYTĖ Čikagos visuomenės buvo mielai laukiama viešnia. Susidomėjimas dar padidėjo, pasklidus žiniai, kad kovo mėn. pradžioje ji buvo pakviesta išpildyti pagrindinę dramatinio soprano rolę “Lady Billows” operoje, statomoje Toronte teatro atidarymo proga. Koncertan susirinkusi publika buvo neapvilta; priešingai — maloniai nustebinta ir sužavėta.
Solistė karštais žiūrovų aplodismentais buvo nuoširdžiai įvertinta ir kelis kartus iškviesta pakartoti.
Akompanavo ir dvi sonatas pianinu išpildė MANIGIRDAS MOTEKAITIS, neseniai baigęs fortepijono studijas magistro laipsniu ir besiruošiąs į tarptautines pianistų varžybas Briuselyje.
(Fotografijos iš “Laiškų Lietuviams” tradicinės šventės bus talpinamos sekančiame numeryje).
ATSIŲSTA PAMINĖTI
- LIETUVIŲ GYDYTOJŲ BIULETENIS. Sausis. Pasaulio Lietuvių Gydytojų Sąjungos organas. Leidžia Illinois Lietuvių Gydytojų Draugija. Vyr. red. dr. S. Biežis. Atsak. red. dr. S. Budrys. Turinyje straipsniai medicinos klausimais (dr. J. Valaičio “Mirties priežastys senatvėje”, dr. A. Matulionio “Kas naujo akušerijoj ir ginekologijoj”), dr. P. Tunkūno kelionės aprašymas “Su psichiatrais po Azijos žemyną” ir įvairi gydytojų veiklos kronika.
MARGUTIS. Vasaris. Red. Algimantas Mackus. Turinyje H. Nagio poezija, ištrauka iš A. Landsbergio komedijos “Meilės mokykla”, A. Gustaičio “Po paskutiniojo sudie” Faustui Kiršai, K. Reikalo žvilgsnis į lietuvių poeziją ir kt. Iliustruotas A. Kezio, S. J., fotografijomis.
MŪSŲ VYTIS. Lapkritis-gruodis. Dvlmėneslnis skautiškos minties žurnalas. Leidžia Akademinis Skautų Sąjūdis. Red. Vyt. Germanas.
Ypatinga padėka LILIJAI ŠUKYTEI už pasigėrėtiną, publiką sužavėjusi dainų ir arijų išpildymą; taip pat MANIGIRDUI MOTEKAIČIUI už Haydn ir Barber sonatų išpildymą bei akompanavimą.
Labai dėkojame konkurso mecenatams: dr. L. Kriaučeliūnui, dr. J. Juozevičiui, J. Jankauskienei, V. ir F. Maneliams, kun. V. Dabušiui ir kun. V. Pikturnai; ponams Biežiams, paaukojusiems 40 dol. sekančių metų konkurso premijoms. Taip pat jury komisijos nariams: dr St. Budriui, (pirm.), N. Užubalienei (sekr.), kun. A. Stašiui, A. Skrupskelienei ir dr. A. Liulevičiui už nelengvą darbą, svarstant ir vertinant konkursinius straipsnius.