KAZYS BRADŪNAS
SIDABRINIAI TINKLAI
Pabundu, kaip žemė, aklai...
Žvaigždžių sidabriniai tinklai
Nuleisti padangių gelmėn.
Ir mintys, kaip juodos žuvys,
Pabaidytos neria aklai -—
Plyšta padangių tinklai.
MĖNULYJE
Brangių metalų briaunomis
Blyksi šviesa.
Nei rasos,
Nei žolės
Mėnulyje.
Tiesia ranką žmogus
Į tolimą, tamsią žemę.,-.
Dunksi širdis
Nuskendusio
Varpo
Dūžiais...
KĄ TU SAKYTUM ?
Jeigu paprastas medis
Pravirktų ašarom,
Kurių negalėtum vadinti rasa,
Ką tu sakytum,
Jeigu paprastas medis skųstųs
Atsiskyrimo skausmu.
PASKUTINĖ VAKARIENĖ
Kūnas ir kraujas lengvėja,
Kaip duona ir vynas
Paskutinėj Vakarienėje...
O, Amžinoji Liepsna,
Drugelio sparnais nešanti
Dangų ir žemę,
Grąžink mano kūnui ir kraujui
Sunkų, tikrąjį svorį.
METAMORFOZĖ
Žvaigždynuose nieko nėra,
Tik dvasia begaliniai gera
Neša sunkią materijos naštą,
Kuri mano širdy mažta, mažta..
Pagaliau ir širdies nebėra
Tik dvasia begaliniai gera.
UOLA
Aš remiuos į Dievą, kaip i uolą,
Virpėdamas, be kalbos,
Ant gyvybės ir mirties ribos.
Lyg ugniniai lapai žvaigždės puola...
Kur pradžia, kur pabaiga ?
Aš remiuos į nejudinamą uolą
Krūtine nuoga.
Iš 1963 m. “Draugo” poezijos konkursą laimėjusio rinkinio “Sidabrinės kamanos”
Piešiniai tušu A. Kurausko