1964 M. SPALIS — OCTOBER VOL. XV. NR. 9
A. Liuima, S. J. Į MOKSLĄ IR KŪRYBĄ 289
Dr. A. Liulevičius LITURGINIS ATSINAUJINIMAS 294
MOKSLO AKADEMIJOS PASKAITŲ IŠTRAUKOS:
Prof. J. Navickas Vertybių prasmė... 301
Kun. dr. F. Jucevičius Filosofinė medžiagos samprata 302
Prof. A. Sužiedėlis Kaltės sąvoka ir rolė... 302
Dr. J. Jakštas Pavėluotas Lietuvos krikštas 303
Dr. V. Gidžiūnas, O.F.M. Vienuolijų reikšmė Lietuvoje 304
Kun. R. Krasauskas Katalikybės atgimimo veiksniai 304
Prof. S. Sužiedėlis Tautos kova dėl raidės 305
Kun. Dr. V. Cukuras Gyvenimo tikrovės teologija 305
Prof. A. Musteikis Laisvė Pacem in ter. enciklikoje 306
A. ir G. Ivaškai PASISAKYMAS APIE SPAUDĄ 308
B. Mažeikienė AUKA ŠEIMOJ... RUTINA... 309
B. Krištanavičius, S. J. FROSINONĖS PROVINCIJA 310
A. L. ŽVILGSNIAI IR ŠYPSENOS apie Vatikano Suvažiavimą 318
A. Rūta VYT. ALANTO DRAMOS 320
K. Bučmys, O.F.M. EKRANO MIRGESY 322
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J.
Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J. Dr. Arūnas LiulevičiusAdministratorius Petras Kleinotas, S. J.
Viršelis ir vinjetės Algirdo Kurausko Fotografijos Algimanto Kezio, S. J.
Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, 111. 60636 Telefonas REpublic 7-8400
Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn. Prenumerata metams 3 dol.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $3.00, single copy 30c Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
ŠTAI, VISI pasaulio mokslo ištekliai atsiveria ir yra, taip sakant, mums po ranka. Mes galime smarkiai praturtėti dvasioje arba, atmetę galimybes, sumenkėti ir subliukšti šito dvasinio turto akivaizdoje. Mes galime tik naudotis civilizacijos blizgučiais bei jos dovanomis ir nesulaikomai smukti, arba kurti, dvasiškai augti ir bręsti. Neišsakomai didingos galimybės suteiktos mūsų tautai ne tik pasisavinti visą pasaulinę kultūrą aukščiausiame laipsnyje pačiuose jos šaltiniuose, bet ir savuoju pajėgiu įnašu prisidėti prie pasaulinės kultūros suklestėjimo, dvasinio atgimimo. Gyvenimas ir mirtis, betariant Deuteronomo žodžiais, yra padėti prieš mūsų akis. Prieš mūsų tautos ir kiekvieno iš mūsų asmeniškai. Nuo mūsų poelgių priklausys mūsų ir mūsų tautos ateitis. Laimėjimas tikras. Reikia tik ryžtingumo, reikia veržlumo, drąsos!
Gyvename pasaulinės krizės ar, gal tiksliau pasakius, pasaulinės evoliucijos neuralginiuose centruose. Gyvename perėjimo laikotarpį iš vienos eros į kitą. Mano nuomone, skirtumas tarp besibaigiančio ir ateinančio laikotarpio bus daug didesnis, negu tarp viduramžių ir renesanso. Atrodo, kad ateina laikas, kada bus galima dabar žemėje pritaikyti Apreiškimo žodžius: “Ecce omnia facio nova” (štai aš darau visa nauja” — Apr. 21, 5).
Visi sutinka, kad daug kas nesugrąžinamai eina prie galo, ko nė jokiomis pastangomis nebeįstengsi sulaikyti, ir kažkas ateina, formuojasi naujo, ko nepajėgsi išvengti. Tačiau visi sutinka, kad šitas persilaužimas vyksta. Ir jis daug didesnis, gilesnis, negu kad galima jį aptarti. Ir šitai vykstu ne tik moksle, bet visose gyvenimo srityse, ypatingai technikoje; paliečia ne tik vieną klasę ar tautą, kaip prancūzų revoliucija, bet visą žmoniją, plačiau ir giliau net negu raudonasis komunizmas. Tokia visuotinė, tokia gili yra šita krizė, šita revoliucija.
■ MOKSLO AKADEMIJA
"Akademija nevirs užkonservuota senų pensininkų archyvinė įstaiga, bet ji eis su gyvenimu ir ims tekėti kūrybinio bei mokslinio darbo srove", taip prieš keletą metų prof. Z. Ivinskis apibūdino Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos ateitį išeivijoje. Šie žodžiai vis labiau tampa realizuojami. Tai rodo ypač du faktai: akademijos augimas ir rugsėjo 5-7 d. Niujorke įvykęs jos šeštasis suvažiavimas.
1954 m. išeivijoje atgaivinus Akademiją, narių nebuvo nė 60, visi senosios kartos. Dabar jų yra 172. Vien tik per vienerius paskutiniuosius metus įsijungė 40 jaunesnės kartos mokslininkų, daugumoj universiteto profesorių ar dirbančių valstybiniuose tyrimų institutuose. Nauji židiniai yra steigimosi stadijoje Toronte, Philadelphijoje, Washingtone, Clevelande, Vokietijoje ir kitur. Svarbią reikšmę turės ir ruošiamas Lietuvių Studijų Institutas Romoje, Lietuvos istorijos ir religinės kultūros institutas (prie kurio jau veikia centras, renkąs dokumentacinę medžiagą apie religinę padėtį Lietuvoje).
Tenka džiaugtis, kad, šalia vyresniųjų paskaitininkų, šeštajame Suvažiavime buvo pakviesti ir jaunesnės kartos mokslininkai su naujom idėjom ir naujais priėjimo būdais. Dėl to suvažiavime buvo jaučiamas gaivumas, ypač tiksliųjų — gamtos mokslų, psichologijos, o taip pat filosofijos sekcijose (plačiau apie Akademijos suvažiavimą — žr. A. Liuimos, S. J., atidaromasis žodis šio "L. L." nr. 289 psl. bei suvažiavimo paskaitų ištraukos 301 psl.).
■ STUDIJŲ SAVAITĖ VOKIETIJOJ
Kiek iš užjūrio atplaukiančių žinių galima spręsti, šiemet Huettenfelde Vokietijos Lietuvių Fronto Bičiulių, evangelikų jaunimo, ateitininkų ir skautų bendrai rugpiūčio 8-16 d. suruoštoji studijų savaitė buvo ne tik kiekybiškai gausi (apie 130 asmenų), bet ir kokybiškai gaivi — aktuali tema "Krikščionybė moderniame pasaulyje" aplink save subūrė visą eilę paruoštų paskaitų: prof. J. Ereto "Krikščionis ir kultūra", prel. L. Tu-labos "Vatikano II Santaryba ir Bažnyčios reiškimasis dabarties pasaulyje", evangelikų kun. J. Urdžės "Santarybos atgarsiai protestantų sluoksniuose" ir kun. dr. V. Kazlausko "Krikščionybės ateitis". Kitomis aktualiomis temomis kalbėjo prof. Z. Ivinskis, dr. J. Lingis, St. Lozoraitis jr., prof. V. Mantautas, mokyt. V. Natkus ir dr. P. Rėklaitis.
DR. ARŪNAS LIULEVIČIUS
Visas pasaulis atidžiai seka Bažnyčios Susirinkimą, kuris tęsiasi jau dvejus metus. Pats pirmasis jo darbo vaisius — liturginė konstitucija, kurioje nustatomi keliai Bažnyčios viešosios maldos — liturgijos atnaujinimui. Mums kyla klausimas: kodėl Susirinkimas tiek daug dėmesio rodė liturgijai? Kam iš viso reikalingos liturginės reformos? Rodos, kas buvo gera mūsų tėvų tėvams, turėtų būti gera ir mums.
Norėdami rasti atsakymą, mes turime pažvelgti į liturgiją amžių bėgyje, stebėti jos kitimą ir stengtis atrasti matus, kuriais liturgines atmainas galėtume vertinti. Mūsų svarstymų planas bus toks: žvelgsime į liturgijos raidą nuo pirmųjų krikščionybės šimtmečių iki mūsų dienų, tada bandysime suprasti, ko iš tikrųjų liturgija siekia. Pagaliau stebėsime dabartines galimybes liturginiam atsinaujinimui ir klausime, ką mes patys galime daryti.
LITURGIJA JAUNOJE BAŽNYČIOJE
Kaip Dievą garbino pirmieji krikščionys? Jeruzalėje gyvenantieji krikščionys - žydai dalyvavo sinagogos apeigose, bet taip pat susirinkdavo atskirai “laužyti duonos” — valgyti Kristaus kūną ir gerti jo kraują. Maldos čia buvo sava kalba — aramajiškai. Šios ankstyvos Mišios vis dar rišosi su bendru valgiu — taip, kaip ir pačios pirmosios.
Romos krikščionis įsivaizduojame besimeldžiančius katakombose, žvakių silpnai šviesai spinksint. Šis romantiškas vaizdas neteisingas — katakombos per mažos net ir nedidelei pirmųjų krikščionių bendruomenei. Maldai buvo renkamasi į labiau pasiturinčio bendruomenės nario namus. Čia erdviame kambaryje, vadinamame atrium, būdavo pakankamai vietos ir didesniam būriui žmonių. Priešais įėjimą į tą kambarį yra kitas mažesnis, tablinum, kuriame priimami svečiai; čia buvo pastatytas stalas altoriui, kuri lengvai buvo galima matyti iš didesnio kambario (4— šis skaičius nurodo knygą šio straipsnio gale, 15 psl.). Ankstyvosios krikščionių bažnyčios taip pat maža kuo skyrėsi nuo paprastų namų: čia, svarbiausia, turėjo būti didelis kambarys, kuriame bendruomenė rinkdavosi maldai. Tuo krikščionių maldos namai ir skyrėsi nuo pagonių šventyklų. Krikščionių maldos namai buvo skirti bendruomenės maldai, gi pagonių šventykla buvo skirta kokio nors dievuko namams. Krikščionių maldos namuose yra svarbu ne šventa vieta, ne auksas, ne marmuras, bet šventoji bendruomenė, plebs sancta, naujosios Dievo tautos susirinkimas, kuris garbina Tėvą dvasia ir tiesa (4, 17 psl). Krikščionys šj skirtumą suprato ir pabrėžė taip, kad Minucius Felix galėjo sakyti: “Mes neturim nei šventyklų, nei altorių”.
Sekmadienis buvo maldai paskirta savaitės diena. Mūsų sekmadienis yra pirmoji savaitės diena žydų skaičiavimu — jų savaitė baigiasi subata. Sekmadienis buvo išskirtas, nes tą dieną Kristus prisikėlė. Pirmieji krikščionių rašytojai sekmadienį vadina aštuntąja savaitės diena, nes kaip subata ženklina Dievo pasaulio kūrimo šešių dienų darbą, taip sekmadienis ženklina pasaulio atpirkimo išpildymą. Sekmadienis pradėtas vadinti Viešpaties diena. Terminas pasiliko ir moderniose kalbose — domenica, domingo, di-manche.
Įdomu, kad ankstyvoji Bažnyčia pasirinko Kristui prisiminti dieną, surištą su jo prisikėlimu, ne su jo kančia ir mirtimi. Subata Kristaus laikais buvo pasidariusi prietaringo legalizmo auka — vietoj džiaugsmo dienos, kurią skelbė Izaijas, ji tapo įstatymais suvaržyto poilsio diena. Krikščionys tai ištaisė, įvesdami Dievo sūnų laisvę sekmadienį vietoj Senojo Testamento vergiškumo subatą. Sekmadienis reiškė gyvą ryšį su prisikėlusiu Kristumi — t. y. savaitinį jo prisiminimą Eucharistijoj (2, 116 psl.).
Didžioji metų šventė buvo Velykos, Kristaus prisikėlimo diena. Nuo Velykų iki Sekminių buvo meldžiamasi stovint, ne klūpint. Taip pat stovint buvo meldžiamasi ir sekmadieniais, nes tokiu būdu buvo išreiškiamas įsitikinimas, kad ir krikščionys kartu prisikėlė su Kristumi.
Kaip atrodė Mišios pirmaisiais amžiais? Jos pirmaisiais metais buvo vadinamos “duonos laužymu”, vėliau eucharistia — padėkos malda. Yra išlikę keli seni raštai, iš kurių galima atstatyti bendrą vaizdą. Štai Hippolytas “Apaštalų Tradicijoj” aprašo Mišias po krikšto: dalyvaujantiesiems atnešus auką Mišioms, vyskupas meldžiasi (7, 111 psl.).
ES DĖKOJAME tau, Dieve, per tavo mylimą tarną Jėzų Kristų, kurį paskutiniais laikais tu mums atsiuntei kaip Išgelbėtoją, Atpirkėją ir tavo įstatymo Šauklį. Jis yra tavo neatskiriamas Žodis, juo tu padarei visus daiktus, ir jie tau buvo malonūs. Tu jį siuntei iš dangaus į mergelės įsčių; nešiotas įsčiuje jis tapo kūnu ir pasirodė esąs tavo Sūnumi, gimusiu iš Šventosios Dvasios ir mergelės. Išpildydamas tavo valią, pelnydamas tau šventą tautą, jis ištiesė rankas kančioje, kad kančia atpirktų tuos, kurie tiki tavimi. Perduotas savo laisva valia kančiai, kad panaikintų mirties jėgą, sulaužytų velnio pančius, pamintų po savo kojomis žemai esantį pasaulį, apšviestų teisinguosius, pastatytų paminklą ir skelbtų prisikėlimą, jis paėmė duoną ir, dėkodamas tau, tarė: Imkite ir valgykite, tai yra mano kūnas, kuris yra dėl jūsų laužomas. Taip pat taurę, sakydamas: Tai yra mano kraujas, kuris dėl jūsų išliejamas. Kai jūs tai darote, darykite mano atminimui. Todėl, atsimindami jo mirtį ir prisikėlimą, mes aukojame tau duoną ir taurę, dėkodami tau, kad tu matei mus vertus stovėti prieš tave ir tau tarnauti. Ir mes meldžiame tave atsiųsti Šventąją Dvasią ant šios šventos Bažnyčios aukos. Kai tu ją sujungi vienybėj, suteik visiems šventiesiems, kurie čia (dovanas) priima, Šventosios Dvasios pilnybę, sustiprink tikėjimą tiesoje, kad mes galėtume šlovinti ir garbinti tave per tavo tarną Jėzų Kristų, per kurį šlovė ir garbė tau. Tėvui, ir Sūnui su Šventąja Dvasia, tavo šventoje Bažnyčioje, dabar ir visoj amžinybėj. Amen.
Perskaitę šią maldą, pradedame suprasti, kodėl antrame ir trečiame šimtmetyje Mišios buvo žinomos kaip Eucharistija. Mūsų skaityta malda atitinka dabartiniam Mišių kanonui. Pastebėkime, kad ji kur kas trumpesnė ir paprastesnė, negu dabartinis kanonas — nėra ilgų šventųjų sąrašų, nėra įterptų maldų ypatingom intencijom. Konsekracijos sakiniai nėra paimti žodis žodin iš Naujojo Testamento knygų, jie turi labai paprastą, neornamentuotą formą; tai turėtų rodyti atskirą, savitą tradiciją.
Mokslo Akademija
1964 m. rugsėjo 5-7 d. Niujorke įvykusio L.K.M.A. šeštojo suvažiavimo paskaitų ištraukos ir išvados (apie suvažiavimą žiūrėk šio numerio 292 psl. “Mokslo Akademija”)
“Vertybių prasmė materializmo akivaizdoje”, prof. Juozo Navicko Įvadinė paskaita suvažiavimo atidaryme
L. K. M. AKADEMIJOS pirmininkas A. Liuima, S. J., atidaromoje kalboje apibūdinęs šiuos laikus kaip “kovą už žmonijos didybę”, nurodė ir šios Akademijos uždavinius kūrybinėmis mokslo pastangomis kreipti istorijos tėkmę žmonijai sukilninti (žr. “L. L.” šio nr. 289 psl.). Kadangi šiais laikais tiems tikslams ypač graso materializmas, o “būti atviram priešiškos pasaulėžiūros problemoms yra gera priemonė ne tik tobuliau pažinti dabarties intelektualinį klimatą, bet kartu pagilinti savo pažiūras”, todėl “vienas iš svarbiausių šio suvažiavimo uždavinių yra užmegzti ir išvystyti teologinį, filosofinį ir mokslinį pokalbį su materializmu”, pastebėjo dr. J. Navickas suvažiavimo įvadinėje paskaitoje. Gvildendamas toliau temą “Vertybių prasmė materializmo akivaizdoje”, jis priėjo sekančias išvadas:
ĮSIGILINĘ į šių (aksiologiniu) vertybių prigimtį, nepastebėsime jose jokio medžiagiškumo ar daiktiškumo. Negalime prileisti, kad kokybinių vertybių medžiagiškumas yra mūsų neapsižiūrėjimo padarinys. Priešingai, šios vertybės yra per daug prasmingos, per daug akivaizdžios, per daug reikšmingos, per daug įtakingos, kad galėtume rimtai abejoti jų vieninteliškumu ir veržtis į materializmo akligatvį. Kuomet žavimės asmens duosnumu, kuomet kalbame apie atsakomybę tiesai, kuomet branginame laisvę, kuomet giriame grožį, kuomet stebimės išmintimi, mes žinome, kad stovime ne prieš iliuzijas, bet prieš besąlyginės svarbos dalykus ir autentiškos rūšies realybes.
Mes aiškiai suprantame, kad taip suprastoms vertybėms materializme nėra vietos. Mes ypatingai apgailestaujame, kad ši filosofija yra bejėgė prieš redukcijos metodą. kuris teisingumą paverčia paprastu legalizmu, meilę — sublimuotu lytiniu geismu, draugystę — socialiniu instinktu, o etines vertybes suveda į kompleksų sąvokas. Bet kaip tik dėl to mes norėtume pabrėžti aksiologiniu vertybių vieninteliškumą ir autentiškumą. Atkirsdami daiktus nuo jiems priklausomos vertės ir nepripažindami kokybinėms vertybėms jų nemedžiagiškumo, mes tikrovę nuprasminam, neleisdami jai būti tokia, kokia ji iš tikrųjų yra. Niekas taip gerai nenušviečia tikrovės, niekas taip iškalbiai neliudija apie žmogaus dvasinę prigimtį ir Būties Pagrindą, kaip kokybinės vertybės. Todėl ir nesuabejojame, kad kokybinių vertybių klausimo išsprendimas gali tvirtai ir racionaliai pagrįsti žmogaus pagrindinį apsisprendimą gyvenimo ir visos tikrovės atžvilgiu.
Prof. Juozas Navickas
“Filosofinė medžiagos samprata”, kun. dr. Felikso Jucevičiaus paskaita filosofijos sekcijoje
Materializmo problemą toliau svarstydamas, savo paskaitoje “Filosofinė medžiagos samprata” kun. dr. F. Jucevičius rado tiek Aristotelį, tiek dialektinį materializmą nepakankamai išaiškinančius moderniųjų griežtųjų mokslų duomenis (paskaita sukėlė karštas diskusijas). Prelegentas taip suglaudė savo išvadas:
ARISTOTELIO filosofinis pažinimas buvo metafizinė problema. Jis nori pažinti pasaulį galutiniuose principuose, t. y. savo esmėje. Materijos filosofija, kaip jo filosofija apskritai, yra esmių filosofija. Jos priklauso nuo mąstymo logikos ir žodis yra tos tiesos pagrindinis simbolis. Gi modernioji fizika atsisako iš viso spręsti studijuojamo objekto esmės klausimą. Ji tesidomi tik jo struktūra. Jos pažintoji tiesa remiasi bandymais, o jos simboliai yra skaičiai ir metafizinės formulės. Žodžiu, Aristotelio materijos filosofija ir modernioji fizika turi kaip objektą kitus pasaulius ir reiškia du skirtingus mąstymo būdus. Turėdami tai omenyje, mes galime suprasti, kodėl Aristotelio filosofija sunkiai derinasi su moderniosios fizikos samprotavimais apie materiją.
KADANGI DIALEKTIKA nėra gamtos dėsnis, tai savaime aišku, kad ji negali būti nei įstatymu minčiai. Tai, ką marksistai vadina dialektinės minties kategorijomis, k. a. perėjimu iš kiekybės į kokybę, prieštarybių sklaida, neigimo neigimas tėra tik metafizinis žaidimas aprioriniais modeliais bei simboliais. Kad taip iš tikrųjų yra, parodo fizikos istorija. Kokią fizikos šaką beimsime, mokslininkai pagalbon šaukiasi ne dialektines kategorijas, bet bandymus, loginę analizę Ir matematinius formulavimus. Šito metodo laikydamiesi, jie sukūrė ir dabartinio pasaulio viziją. Aišku, tai dar nereiškia, kad fizikų pasaulis yra vienintelis galimas pasaulis. Bet iki šiol jis atrodo esąs vienintelis tikras pasaulis.
Kun. dr. Feliksas Jucevičius
“Kaltės sąvoka ir rolė psichinių sutrikimų vystimesi”, prof. Antano Sužiedėlio paskaita pedagogikos ir psichologijos sekcijoje
Materialistinės pasaulėžiūros įtakoje esantieji psichologai ir psichiatrai ilgai neatkreipė dėmesio į dvasinius žmogaus aspektus kaip laisvą valią, atsakomybę ir kt. Tik paskutiniuoju laiku imama vis labiau jais susidomėti, juos pripažinti. Taip dr. Mowrer psichinių ligonių gydymui pradėjo naudoti kaltės sąvoką. Dr. Ant. Sužiedėlis, apibūdindamas dr. Mowrer argumentus bei pastangas įvesti kaltės sąvoką į psichiatriją, savo paskaitoje “Kaltės sąvoka ir rolė psichinių sutrikimų vystimesi” prieina sekančias išvadas:
NEBENUSILEIDŽIANT į smulkesnį vertinimą ir nagrinėjimą, tektų pastebėti, kad tikrosios kaltės sąvokos grąžinimas psichopatologijos lobynan, tur būt, ir turės kaip tik didžiausią įtaką psichoterapijos srityje. Stebint psichoterapijos praktiką ir jos šiandieninę nesėkmę, neišvengiamai stovi prieš akis tos praktikos nenuoseklumas: bandoma juk atstatyti žmogų atsakingą, patikimą, įtaigoj ant jam, kad jis kaip tik nėra atsakingas už tai, koks jis yra. Norima atsiekti, kad pacientas vestų pagaliau vertingą gyvenimą, atsisakant, net uždraudžiant sau, paciento elgseną vertinti. Goethe yra kažkada pasakęs: “Jei žmones traktuojame tokiais, kokie jie yra, mes juos darome blogesniais. Jeigu laikome, lyg jie būtų tokie, kokie turėtų būti, tąsyk tai jiems padedame patapti tuo, kuo jie gali patapti”. Tikrosios kaltės sąvoka kaip tik ir yra ta — laikyti žmogų atsakingu ir tada, kai jis elgiasi neatsakingai.
Yra dar ir kitas faktorius, kodėl kaltės sąvokos įtaką pranašaujame būsiančią svarbiausią psichoterapijos srityje. Tas faktorius — tai žmonės, kurie psichoterapija užsiima. Tai nėra žmonės mokslininkai, kurie uoliai laikosi savo kompetencijos ribų ir kuriems kaltės sąvoka nėra patraukli jau vien todėl, kad ji turi teologines ir filosofines konotacijas.
Bendrojoje psichologijoje asmenybės teorijose kaltės konstruktas, jei ir būtų rastas naudingas, veikiai neprigytų. Psichoterapeutai žmonės ne tokie kieti — pagal tradiciją, tai žmonės viską žiną. Kaip jų pacientai kalba apie viską, tai psichoterapeutai žino ir skelbia apie viską. Taip darė Freudas — buvo daug “ermiderio”, ir daug naudos, ir daug bėdos. Tikrosios kaltės skelbėjai ir jų pasekėjai, tikimės, duos psichologijai naudos; žinia, ir daug bėdos.
Prof. Antanas Sužiedėlis
“Pavėluotas Lietuvos krikštas”, dr. Juozo Jakšto paskaita istorijos mokslų sekcijoje
Kodėl senovės lietuviai, palyginus su kitais europiečiais, taip vėlai apsikrikštijo? Dr. J. Jakštas, dar kartą perkratydamas to meto istorinius duomenis, prieina išvados, kad lietuvių apsikrikštijimą ne tik nepagreitino, bet — priešingai — labiausiai stabdė Lietuvos žemių geidęs ir todėl kryžių kalavijo pavidalu nešęs Ordinas.
ŠIAIP AR TAIP 1323-24 m. Lietuva buvo atsidūrusi palankiose aplinkybėse tapti krikščioniška. Tik vidaus kovos Livonijoje, kuriose dalyvavo ir lietuviai, o taip pat įsisenėję ordino kėslai Lietuvos atžvilgiu niekais pavertė rygiecių pastangas. Lietuvos krikšto akcija ryšium su Gedimino laiškais aiškiai parodė, kad krikščionybė negali ateiti į Lietuvą per ordiną. Tai gerai suprato Gedimino įpėdiniai, Algirdas ir Kęstutis. Jie mezgė ryšius krikšto reikalu su imperatorium Karoliu IV, susikibę dėl Volynės ir Padolės su lenkais, per šiuos siekė popiežių. Įdomus jų susirašinėjimas su popiežiais ir šiųjų raginimas krikštytis dera lyg epilogu tai ilgai dramai lietuvių kovų su ordinu. Kaip epiloge paprastai susumuojamas dramos turinys ir dramos išvados, taip ir šiuose susirašinėjimuose primenamos lietuvių kovos su kryžiuočiais ir raginama iš jų padaryti išvadas — krikštytis. Tuo atžvilgiu itin būdingas popiežiaus Grigaliaus XI laiškas (1373) lietuvių valdovams, raginąs krikštytis ir vaizduojąs juos laukiančią taiką šiais žodžiais: “Liausis karai, kraujo praliejimai, žiaurios mirtys, niekšingos nelaisvės, plėšrieji grobimai, vargingos vergijos, sunkieji darbai, naikinamieji gaisrai ir kitokios neišskaičiuojamos blogybės, kylančios iš karo veiksmų” (Teiner, Vetera monumentą Poloniae Lithuaniaeque, 1, 685). Šiais įspūdingais žodžiais ir popiežius pasakė, kad ir netiesiog, jog lietuviams nėra ko iš kryžiuočių laukti ir reikia eiti prie krikšto kitu keliu. Po 13 metų lietuviai ir nuėjo maždaug popiežiaus patartu keliu. Bet juo nuėjo pavėlavę dėl tam tikrų istorinių ordino sudarytų aplinkybių. Šiuo atveju visai teisus pasirodo ir V. T. Pašuto, kai jis trumpai ir drūtai pasako: “Pagrindinė kliūtis lietuviams priimti katalikybę buvo ordinas” (364 psl.). Tik Pašuto savo tezę trumpai ir, manding, nevykusiai motyvuoja. Tebūna mano šis pranešimas platesnė ir, kaip aš tikiu, taiklesnė pašutiškos tezės motyvacija.
Dr. Juozas Jakštas
“Vienuolijų reikšmė Lietuvoje”, dr. Viktoro Gidžiūno, O.F.M., paskaita istorijos mokslų sekcijoje
Lietuviams priėmus krikštą, visa eilė vienuolijų mūsų tautoje išvystė savo veiklą, puoselėdamos krikščioniškąją religiją bei kultūrą. Savo paskaitoje kun. dr. V. Gidžiūnas peržvelgė jų veiklą iki reformacijos laikų.
IŠ UŽSILIKUSIŲ UŽUOMENŲ senose kronikose ir oficialiuose dokumentuose matome, kad vienuoliai Lietuvoje kaip ir kituose kraštuose nuo pat pirmųjų žinomų istorijai laikų turėjo ryšių su lietuviais, stengėsi juos krikštyti, šviesti ir kultūrinti, dėl to jų reikšmė Lietuvos gyvenime yra nemaža dar prieš protestantizmo antplūdi. Jų reikšmė dar daugiau iškyla kovoje su protestantais ir protestantizmą nugalėjus. Juk jie pirmieji Lietuvai davė pradžios ir aukštesniąsias mokyklas ir net pačią Vilniaus akademiją. Jie išpuošė Lietuvą garsiomis šventovėmis, mūrinėmis skoningai pastatytomis bažnyčiomis ir vienuolynais. Jų dėka lietuvių lūpose skambėjo religinės giesmės ir Lietuva tapo rūpintojėlių ir skausmingų madonų žeme. Jie padėjo kraštui daryti pažangą, džiaugtis jos laimėjimais ir patys pirmieji pajusdavo ir išgyvendavo jos nelaimes. Jie pirmieji būdavo priešų apiplėšiami, nužudomi, ištremiami ir sunaikinami. Užtenka prisiminti tik švedų ir rusų invazijas ir jų siautėjimą 1830 ir 1863 m. ir dabartinę Rusijos komunistų okupaciją. Savo likimą jie surišo su tautos likimu tiek pačioje Lietuvoje, tiek tremtyje. Jie ir dabar nenuleidžia rankų ir darbuojasi dvasinei ir kultūrinei lietuvių tautos gerovei.
Dr. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.
“Veiksniai nulėmę katalikybės atgimimą Lietuvoje”, kun. Rapolo Krasausko paskaita istorijos mokslų sekcijoje
16 amž. ir 17 šimtmečio pirmoje pusėje katalikų Bažnyčios “tarnai”, dažniausiai tik jos beneficijomis besinaudoję, nepasiruošę, neišsimokslinę, apsileidę, neretai net be kunigystės šventimų, ją privedė prie religinės katastrofos. Tokia padėtis padėjo protestantizmui iš Vakarų Europos plisti Lietuvoje. Tik po Tridentino Suvažiavimo prasidėjusios reformos dėka katalikybė Lietuvoje atsigavo. Sekanti ištrauka suglaustai paduota kun. R. Krasausko nuomonę, kas labiausiai paveikė katalikišką atgimimą 17 amž. Lietuvoje.
POTRIDENTINIO laikotarpio Lietuvos episkopatas buvo svarbiausias vadovaująs veiksnys katalikybės atgimimo raidoje. Arčiausiai jų stovėjo jų pagelbininkai vyskupai — sufraganai, talkinę jiems administracinio ir pastoracinio darbo srityse bei pavadavę juos, kai jie išvykdavo iš diecezijos ribų ilgesniam laikui. Vyskupų žinioje ir vadovybėje buvo katedrų kapitulos, prelatai ir kanauninkai, kurie, pritaikius Tridento susirinkimo nuostatus, tapo sudrausminti, privalėjo reziduoti savo pareigavietėse, priimti kunigystės šventimus ir eiti kunigiškas pareigas, o ne tik imti naudą iš bažnytinių beneficijų. Vyskupų žinioje ir vadovybėje diecezijose dirbo šiuo metu žymiai paskaitlingėjusi dvasiškija, parengta savose seminarijose... Naujas veiksnys, didele dalimi laimėjęs religini Lietuvos atgimimą, yra vienuolijos... Popiežiai, nuncijai, episkopatas ir dvasiškija, vienuolijos, mokyklos, kolegijos, akademija, seminarijos, sodalicijos ir brolijos, — dėka jų katalikybė Lietuvoje išėjo iš ūkanų ir sutemų į saulėtą rytmetį, išaušusį jai 17 amž. pirmoj pusėj.
Kun. lic. Rapolas Krasauskas
“Lietuvių tautos kova dėl raidės”, prof. Simo Sužiedėlio paskaita šimto metų nuo spaudos draudimo minėjime
Priverstinis lotyniško alfabeto pakeitimas rusiškuoju po 1863 m. sukilimo buvo tik pradžia pasikėsinimo lietuvius visiškai surusinti. Tai gerai nujausdama, mūsų tauta didvyriškai pasipriešino, parodydama savo nepalaužiamą valią savarankiškai mąstyti ir gyventi. Paskaitos pabaigoje prof. S. Sužiedėlis nurodė tiek ryžtingų gynėjų reikšmę gyvai tautai, tiek apgintos raidės prasmę tokios tautos dvasiai ir kūrybai.
TAIP NETOLI dar anie niaurūs ir drauge karžygiški spaudos draudimo laikai.
Juos čia prisimename dėl to, kad norime palaikyti gyvą ryšį su savo tautos praeitimi. “Kai mūsų ryšys su praeitim nutrūksta, — sako vokietis K. Schumannas, — tauta miršta”. Mirusiam ar nužudytam nebereikia laisvės nei karžygių, ar jie būtų knygnešiai, ar savanoriai - kūrėjai, ar miško broliai. Jie reikalingi tiktai gyvai tautai, ir jie reikalingi mums, kad sektume jų pavyzdžiu — be nuolaidų ir pataikavimų. Kada taip ryžtamės ir kovojame už savo tautą, kovojame gerą kovą, kovojame už tokią vertybę, kuri yra vienintelė ir nepakartojama žmonijos šeimoje. Pasaulinė žmonių bendruomenė laikosi tautų įvairumu ir kultūriniu jų bendradarbiavimu, bet ne tautų naikinimu ar jų sulydimu. Taigi neleistina tautoje naikinti ar keisti net jos vartojamo rašto, be pačios tautos valios, nes tuo būdu gali būti pažeista tautos siela. Aš visada žaviuosi brandžiais Herderio žodžiais, kuriuos jis parašė būdamas Rygoje, ten radęs iš senų laikų dar gyvą ir sultingą vokiečių kalbą. Jis sakė: “Kalboje gyvena visi tautos minčių turtai, jos tradicijos ir istorija, religija ir gyvenimo dėsniai, visa jos širdis ir siela”. Kai lietuvis gynė savąją raidę, jis gynė savo tautos sielą. Jis praėjo pro 40 metų dykumas, kad savo tautą atvestų į Pažadėtąją Žemę — gyvenimo ir kūrybos laisvę. Už tai juos pagerbiame šiuo minėjimu.
Prof. Simas Sužiedėlis
“Konkrečios dabarties gyvenimo tikrovės teologija”, kun. dr. V. Cukuro paskaita teologijos sekcijoje
Popiežiaus Jono XXIII paskleista ir Pauliaus VI kartojama mintis, kad savo apaštalavimo misijoje Bažnyčia turi neatitrūkti nuo žmonių nei nuo jų gyvenimo, bet kalbėti šių dienų kalba ir liesti šių laikų aktualius reikalus, nurodo ir naujos konkretesnės teologijos reikalingumą. Tai skatina ir teologus naujai persvarstyti Dievo apreikštąsias tiesas ir jas konkrečiau pritaikyti gyvenamai situacijai. Pirmieji žingsniai ta linkme jau padaryti. Kun. V. Cukuras savo paskaitoje peržvelgė kai kuriuos naujos egzistencinės teologijos aspektus, liečiančius darbą, istoriją, lyčių santykius, žmogaus laisvę bei mirtį, ir užbaigė sekančiu šios teologijos uždavinių apibrėžimu.
GYVENAMOSIOS TIKROVĖS teologijos uždavinys yra dvigubas: padėti Bažnyčiai sueiti į vaisingą dialogą su sparčiai evoliucionuojančiu pasauliu, kad jo įvairiose fermentacijose, naujai atsirandančiose situacijose ji galėtų atpažinti slaptingą Šventosios Dvasios veikimą Kristaus pažadėta kryptimi — “ut vitam haberent et plus haberent” — tikrosios gyvybės augimo žmonių tarpe; ir antra: kad viso šito daugiasluoksnio fermentacijos proceso pagrinduose išskaitytų Apvaizdos vedimą į galutinį visos žemiškosios tikrovės atbaigimą — consummatio.
Ką gi kita šitoji consummatio reiškia, jei ne tai, kad visas Dievo sukurtasis pasaulis, perkeistas, paskutiniąją dieną — paruzijoje — atsiduos visiškam Kristaus-Atpirkėjo vadovavimui, o Kristus gi pagaliau grąžins į Tėvo rankas visą savo šeimą ir karalystę, kurią Jisai - Logos, asmeniškai i ją įsijungdamas, ištobulino.
Taigi, šiai teologijai rūpi sekti ir interpretuoti tą nuolat augančią, besivystančią būklę, kurioje konkreti žmogaus gyvenimo realybė išsitiesia, būtent, pradedant krikštu —• mirtimi Kristuje — baigiant paruzija — prisikėlimu naujame kūne, galutinai įsijungiant į prisikėlusį Kristų. Tai giliausia prasme yra theologia vitae, theologia crucis, istorinė teologija, kuriai tačiau rūpi šis, konkretus k a i r o s — “Dievo dovanotasis laiko akimirksnis” (Hebr. 4, 15-16).
Kun. dr. Valdemaras Cukuras
“Laisvė enciklikos Pacem in terris šviesoje”, prof. Antano Musteikio paskaita politinių ir socialinių mokslų sekcijoje
Prelegentas svarstė, ar, palyginus “Pacem in terris” enciklikoje apibrėžtą laisvę su komunistų praktikuojama “priverstine laisve”, yra įmanomas dialogas tarp krikščionijos ir komunistinių kraštų. Nagrinėjant jautrią problemą, beveik neišvengiamai tenka pasirinkti arba neutralų, objektyvų, bet dažnai ir naivų atokųjį priėjimą, arba subjektyvų, intymų, gilesnį, bet kartu ir šališkesnj pergyvenusio dalyvio ketvirtojo matavimo vertinimą. “Pacem in terris” enciklikoje daugiau naudotasi atokiuoju žvilgsniu. Ten daromas skirtumas tarp teorijos ir praktikos, tarp filosofinio mokslo ir jo iššaukto istorinio sąjūdžio. Bažnyčiai šiuo metu einant inkarnacine linkme, t. y. stengiantis bendravimu dalyvauti kultūroje, dėl kai kurių praktinių tikslų santykių palaikymas tarp Sovietų Sąjungos ir Vatikano gali būti rastas patogus ar naudingas. Tačiau ar šioje konkrečioje dabartyje toks dialogas yra įmanomas? Į šį klausimą prof. Ant. Musteikis atsako savo paskaitos išvadinėmis mintimis.
KAIP MŪSŲ DUOMENYS religinės laisvės bei varžymų rėmuose rodo, popiežiaus Jono XXIII išskyrimas teorijos ir praktikos yra tvirtai pagrįstas. Tokį išskyrimą rasime ir kitose srityse, pvz. ekonominėje, kur vietoj laukiamo atlyginimo “kiekvienam pagal reikalą” (Sovietų Sąjungoje — Red.) įsivyravo toks skurdas, kad masės žmonių privalo “kombinuoti” (užsidirbti naktimis, įsivelti į juodąją rinką ar nuolat graibstyti vadinamą valstybinį turtą). Jei teoriniai marksizmo postulatai, kaip jie yra komunistinių ideologų formuluojami, neturi nieko bendro su Vakaruose suvokiama laisve, tai praktiškosios laisvės apraiškos, atrodo, privalėtų vesti į Rytų-Vakarų dialogą.
Skaityti daugiau: Prof. A. Musteikis Laisvė Pacem in ter. enciklikoje
Spaudos reikalu paskelbėme anketą("L. L.", liepa, 227 p.). Čia — pirmasis atsakymas.
INFORMACIJA
Norėtųsi, kad žinių reportažai būtų apvalyti nuo nerimtų komentarų. Gaunasi tikrai prastas įspūdis, kai žinių pateikime įsipainioja frazės: “užkulisinių jėgų veikiamas”, “tam tikrų sluoksnių įtakoje” ir kt. Tegu tad redakcija paaiškina kas tos “užkulisinės jėgos” ir “tie tam tikri sluoksniai”. Ar jie Mafia, ar komunistai, ar dar ten kokie kitoki. Naudojant tuos terminus, jų nepaaiškinus, susidaro nepasitikėjimo ir šmeižimo dvasia.
Per dažnai pasitaiko gryno neapdairumo, sudedant parašus po fotografijomis. Taip, neperseniausiai tilpusi jaučiais ariančio jordaniečio nuotrauka buvo pavadinta “Jordano ūkininkas aria asilu”!!! (Buvau nutaręs šios pastabos, kaipo nereikšmingos, nedėti, tačiau, kai po vieno laikraščio iliustracija aš pats buvau pagerbtas pranciškonų provincijolo pavarde ir titulu, nutariau, kad visas reikalas gal jau nėra toks nereikšmingas — Red.)
Daugelis jaunesniųjų, jau Čia mokslus baigusių skaitytojų, neranda savo įsitikinimams atgarsio laikraščiuose, kur rašoma apie “taip vadinamas civilines teises”, kur abejingai žiūrima į neturto problemą.
Kiekvienas politinis įvykis, net ir Amerikos vidaus, vertinamas pagal tai, kiek jis tiesioginiai bus naudingas ar nenaudingas komunistams. Žmonijos gerovė — dvasinė ir fizinė — turėtų būti viso ko centre. Jei ja nesirūpins Vakarai, galime būti tikri, kad “pasirūpins” komunistai. Bendrai paėmus, lietuvių laikraščiai linkę į labai primityvų juoda - balta įvykių sprendimą.
Liepos numeryje talpinome Betty Friedan naujas pažiūras į moters darbą: neužsiimti vien motinos, virėjos ir skalbėjos pareigomis, bet dirbti ir specialioj mėgiamoj profesijoj (žr. 234 psl.). Pereitame numeryje G. Ivaškienė kritiškai vertino tą pažiūrą (žr. 217 psl.). Dabar tuo pačiu klausimu pasisako B. Mažeikienė.
Amerikiečiams labai charakteringa kiekvieną naujesnę ir originalesnę minti pasisavinti per naktį, kaip absoliučią teisybę. Taip atsitiko ir su “The Feminine Mystique”. Nors autorė labai taikliai ir įtikinančiai iškėlė kai kuriuos faktus ir pasakė daug tiesos, tačiau jos galutinis siūlomas “happy ending” — laimė pabaigoj — yra labai naivus. Tas problemas, kurios slegia tiek modernų vyrą, tiek moterį nagrinėja ir socialiniai, ir mediciniški, ir psichoanalytiniai mokslai, tačiau jiems galutinės diagnozės surast dar nepavyko. Autorė tuo tarpu išganymą randa pasiūlyme: susikurk profesiją ir dirbk.
Pirmiausia, tokių moterų, apie kurias kalba autorė, mūsų visuomenėj yra labai maža dalis, kaip rašytojų, menininkių, mokslininkių. Ir tos daugumoje savo srityse jau dirba, atseit, turėtų būt laimingos ir be jokių problemų. Faktas gi yra tas, kad jei yra koks nepasitenkinimas, tai jis vyrauja tų vidutinių moterų tarpe be jokių ypatingų gabumų ar užsimojimų. Ar jos “suras save”, palikusios namus ir nuėjusios rašyti rašoma mašinėle ar barškindamos per dieną komptometrą? Arba sekretorės, biznio didelių departamentų viršininkės, mokytojos ir kt.? Ar bet koks darbas ir profesija nėra rutina? Net gydytojo, inžinieriaus ir kitų profesijų žmonių darbas per eilę metų irgi pasidaro rutina. Didesnė rutina, negu ta amžinai neįdomi virtuvė. Šiais laikais išvirti košę kartais būna įdomiau, negu būti didelės kompanijos vykdomuoju viršininku, nes, verdant košę, gali į ją pridėti prieskonių, kokių tik nori, ir, ją maišydama, gali galvoti mintis tokias, kokias tik tavo fantazija išneša. Tuo tarpu, būdamas departamento viršininku, tu esi įstatytas į kompanijos griežtai išdirbtus rėmus. Tu turi būti apsirengęs, turi kalbėti, galvoti ir visą savo gyvenimą taip tvarkyti, kad reprezentuotum muilą ar kokį kitą stabą, iš kurio tu valgai duoną.
BRONIUS KRIŠTANAVIČIUS, S. J.
NEIŠDALINTOS ANTKLODĖS
Kas nori važiuoti iš Romos į Neapoli, tas gali pasirinkti du keliu: arba Via Appia, arba Via Casilina. Via Appia eina pajūriu per Littorijos apskritį, o VIa Casilina kerta išilgai Frosinonės provinciją. Pietinėje tų provincijų dalyje buvo įrengta “Gustavo linija”. Triuškindami tą liniją per 8 mėnesius, sąjungininkai sugriovė ir visus joje esančius miestus. Todėl kaip Littorijoj, taip ir Frosinonėj popiežiaus pagalba buvo labai reikalinga.
Frosinonės provincijos šelpimo darbui vadovavo tėv. Pranciškus, labai uolus ir iškalbingas vienuolis. Nors jis savo darbą pradėjo gerokai pavėlavęs, bet neabejojau, kad jis mane pavys ir pralenks. Deja, po mėnesio ar dviejų pradėjau apie tai kitaip galvoti.
Kartą, dalindamas 2,000 antklodžių Littorijos provincijoje, viename miestelyje radau kelis šimtus antklodžių, atvežtų mano kolegos. Pagal vietos klebono pasakojimą, tėv. Pranciškus prižadėjęs tas antklodes išdalinti prieš 2 savaites, bet iki šiol nepasirodęs. Jis vedąs misijas ar rekolekcijas ir šelpimo darbui neturįs laiko.
Apie misijas ir rekolekcijas girdėjau ir iš tėv. Pranciškaus lūpų, bet nemaniau, kad jis dėl jų apleis savo tiesiogines pareigas. Dabar, jausdamas šiokią tokią kolektyvinę atsakomybę už mūsų komisijos darbą, užėjau pas vieną artimą prelato Baldelli bendradarbį ir jo paklausiau, kaip veikia virtuvės Frosinonės provincijoje. Jis man atsakė, kad mano kolega atsistatydino. Kai pasibaigs nuvežti maisto produktai, pasibaigs ir šelpimo darbas.
Nekartą esu matęs žmones taip lengvai ir sumaniai rišant įvairias problemas ir kiekvieną kartą man užvirdavo kraujas. Kaip visuomet tokiomis progomis, taip ir dabar pradėjau kalbėti apie gėdos jausmą, apie lepšiškumą ir apie stoką pasiaukojimo. Galų gale jo paklausiau, ar ir mes, popiežiaus bendradarbiai, pasielgsime taip, kaip pasielgė žydų kunigai ir levitai, praeidami pro plėšikų sužalotą žmogų, kuriam padėjo ne Dievo tarnai, bet pagonis samarietis. Argi mes nesityčiojam iš Kristaus mokslo, sakydami gražius pamokslus apie artimo meilę ir atsisakydami patarnauti alkanam ir sušalusiam žmogui?
DAUG MEDŽIAGOS
Šių metų “Laiškų Lietuviams” penktasis numeris duoda daug gražios medžiagos skaitymui ir mąstymui. Įdomu skaityti skyrius “Gyvenimui tekant”... Ypatingai pažymėtina trijų straipsnių simpoziumas apie “Vietininką”... Daugiausia mąstymui medžiagos duoda kun. Alfonso Grauslio straipsnis “Siela, kuri kyla, kelia pasaulį”...
Vatikano radijas, VII 23
UOLIAI SEKU
Uoliai seku Tėvo Krištanavičiaus atsiminimus.
Prot.Z. Ivinskis, Vokietija
GYVENIMUI TEKANT
Ir forma, ir turinys pasigėrėtini... Sveikinu už skyrių “Gyvenimui tekant”. Tie trumpi komentarai visais lietuviams ir katalikams svarbiais klausimais seniai buvo reikalingi. Ir Jūs sumaniai juos rašote. Vis randate naujų bendradarbių. Ir tai su svariu žodžiu...
J. Kidykas, S. J., Sao Paulo
ŽVILGSNIAI į Vatikano Suvažiavimą
Kad suprastume įvykius Bažnyčios Susirinkime, turime susipažinti su pirmąja ir antrąja sesija. Vasaros pradžioje pasirodė kelios knygos anglų kalba, kurių geriausia yra Michael Novak “The Open Church” (New York: Macmillan Company, 1964. 370 psl., kaina 6.50 dol.). Autorius gerai pažįstamas žurnalo “The Commonweal" skaitytojams savo straipsniais. Novak žvelgia į Suvažiavimą su tam žurnalui būdingu žvilgsniu: Čia veikėjai yra žmonės ir idėjos, ne politika ar ekonomija. Pagal jį, Susirinkimo drama kyla iš dviejų teologinių srovių susikryžiavimo. Pirmoji yra išsivystymo, Bažnyčios augimo istorijoje, teologija, kurią atstovauja Prancūzijos ir Vokietijos mintytojai. Antroji srovė Bažnyčią stato už istorijos, į ją žvelgia teisininko, ne biologo žvilgsniu. Pirmoji srovė remiasi Šv. Rašto tyrinėjimais, o ne scholastika — tuo ji yra kur kas senesnė už antrąją, legalistinę srovę; todėl Novak tiksliai atsisako “pažangiųjų” ir “konservatorių” terminų.
Bažnyčios Susirinkimo antroji sesija judėjo kur kas pamažiau, negu pirmoji, nors dabar jau buvo aišku, kad istorijon orientuota teologija turėjo daugumos dalyvių pritarimą. Gerai organizuota mažuma procedūrine manipuliacija sutrukdė Susirinkimo eigą. Antroji sesija baigėsi nusivylimu, nes nepadaryta nutarimų, kurie įgyvendintų vyskupų kolegiškumą Bažnyčios valdžioje, nebalsuota už religinės laisvės ir santykio su žydais deklaracijas.
Knyga detaliai apibūdina antrosios sesijos įvykius ir veikėjus. Įdėtos kalbų ištraukos, aprašomi svarbieji veikėjai: skaitytojas jausis lyg buvęs posėdžių salėje. Aiškios autoriaus simpatijos, tačiau Susirinkimo įvykiuose jis nemato gerųjų ir piktųjų: įvertina kardinolo Ottaviani drąsą, pastebi kardinolo Doepfner gan kietą elgesį su vienuolių atstovais. Taikli įvykių analizė — štai liturginė konstitucija įvedė istorinio reikšmingumo principą: “Ji yra atviras dokumentas. Ji nebando pramatyti užbaigtą maldos formą, kuri būtų visų naudojama dabartyje ir ateityje” (318 psl.). Knygą vertėtų skaityti dėl autoriaus šviežio žvilgsnio į žmogaus ryšį su Dievu: “Surasdami savo tapatybę, mes Jį surandame. Jis arčiau mūsų, negu mes esame patys sau” (243 psl.); taip pat — į Bažnyčios santykį su dienos pasauliu: “Kartais atrodo, kad jei katalikai būtų suplanavę apgauti pasaulį (apie krikščionybę), jie to nebūtų galėję tobuliau atlikti, negu dabar” (359 psl.).
Skaityti daugiau: ŽVILGSNIAI IR ŠYPSENOS apie Vatikano Suvažiavimą
ALĖ RŪTA
Neperseniai lietuviškų knygų rinka buvo praturtinta gražiai apipavidalintu veikalu: Vyt. Alantas, “9 Dramos veikalai”. Juoda, raudona, balta spalvomis viršelio išraiška būtų įdomi ir patraukli, jei dominuojanti juoda nedarytų kiek slegiančio, lyg gedulinio įspūdžio. Įrašas, viršelio kompozicija ir pradžioje knygos autoriaus pieštinis paveikslas skoningi; tai menininko E. Vasiliausko kūryba. Gerai atliktos vinjetės — Vlado Vijeikio.
Šis V. Alanto daugelio metų kūrybos aruodas pripildytas vien sceniniais veikalais, kurių, sakoma, šiuo metu lietuvių visuomenė labai stokoja ir pageidauja. Knyga išleista autoriaus bičiulių pagelba remiantis, bet ir pats autorius dėl jos yra į skolas įklimpęs. Kadangi šioje knygoje yra nemažas įvairių scenos veikalų pasirinkimas ir kadangi autorius yra pasilikęs visas teises dėl jų perspausdinimo ar statymo scenose, tai pravartu visiems, susidomėjusiems, į autorių kreiptis: įsigyti knygą; taip pat, norint statyti kurią iš dramų ar komedijų, gauti autoriaus leidimą. Vytauto Alanto adresas: 15369 Freeland, Detroit, Michigan, 48227.
Kokia šio veikalo sceninė ir literatūrinė vertė? — Nelengva atsakyti vienu ar dviem žodžiais. Vytautas Alantas turi apie 30 metų teatrinės kūrybos praktiką. Jis parašė nemaža scenos veikalų, yra buvęs teatro direktoriumi Lietuvoj; jis nuolatos domėjosi mūsų teatru ir kaip publicistas yra lietęs teatro klausimus. Visa tai prileidžia, kad šių “9 Dramos veikalų” autorius yra profesiškai pasiruošęs ir nuoširdus, kad jo dramos lietuvišką sceną ne skurdina, o gerokai praturtina. V. Alantas, be to, yra vienas iš geresnių mūsų žurnalistų ir novelių bei romanų rašytojas. Užtat ir šių dramų literatūrinės svarstyklės šaukiasi sunkesnių svorių.
Bet kūrybos vertinimui geriausia ne spėliojimai, ne išorinės aplinkybės, o pats kūrybos rezultatas — parašytas veikalas.
KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.
THE VISIT
Nuo 1956 m. šveicarų dramaturgo Friedrich Duerrenmatt drama “The Visit” yra susilaukusi apčiuopiamo tarptautinio pasisekimo scenoje. Šių metų Cannes tarptautiniame filmų festivalyje Vokietijos filmų gamybą atstovavo to paties vardo filmas, pagamintas pagal minėtą romaną ir surežisuotas Bernhard Wicki. Tiek dramoje, tiek filme aštriai paliečiama žmonių godumo, tarpusavio žiaurumo bei keršto problemos. Vidurio Europos miestelis pasmerktas skurdui ir žuvimui, nes jo įmonės kieno tai paslaptingai superkamos ir uždaromos. Po kiek laiko pasirodžiusi turtinga moteriškė nuotaikingai ir viltingai sutinkama, kaipo ankstesnė šio miestelio gyventoja. Ji kaip tik ir buvo ta paslaptinga pirkėja, pasiryžusi atkeršyti miesteliui ir jo vadovui už jos išmetimą už jaunystės klaidas. Ji sutinka pagelbėti miesteliui finansiškai, bet tik įtakingo Serge gyvybės kaina. Miestelėnai, kiek suabejoję, pagaliau nebeišlaiko ir pasiduoda godumo aistrai. Ingrid Bergman, pasirodydama tikrai neįprastame vaidmenyje, savo rolę atlieka pasigėrėtinai, nors ne visada pajėgia nuslėpti jos kituose filmuose pasireiškiantį kilnumą ir švelnumą. Anthony Quinn, kaip vyriškis, kurį ji yra pasiryžusi sunaikinti, pasirodo gana blankiai ir lyg pasimetęs. Šalutines roles atlieka smulkesnio masto artistai. Filmas, pavaizduodamas, kaip miestelėnai sutartinai ir masiškai pasiduoda godumo vilionėms, gali sudaryti gana abejotiną žmonijos bendro veikimo vertinimą. Tik pilnai subrendusiems žiūrovams.
ONE POTATO, TWO POTATO
Šis filmas šių metų Cannes tarptautiniame filmų festivalyje sulaukė ypatingo dėmesio, kaip jauno amerikiečio režisoriaus Larry Peerce pirmasis kūrinys. Turinyje svarstoma viena iš aštriausių dabarties problemų Amerikoje — rasių klausimas. Pristatant įvykius su nuoširdumu ir švelniame stiliuje, vis dėlto neišvengta ir trūkumų, ypač pačiame filmo tekste. Jauna, persiskyrusi su savo vyru balta moteriškė gyvena vieniša be draugų vien tik su savo šešiamete dukrele. Laikui bėgant, susidraugauja su toje pačioje įmonėje dirbančiu negru. Nors juodvlejų draugystė susilaukia kitų nepalankumo, abu nusprendžia vestis ir persikelia gyventi į jo tėvų ūkį. Iš tolimų kelionių grįžęs pirmasis vyras per teismą išreikalauja, kad dukrelė būtų pavesta jo globai. Jis negalįs pernešti, jog mažytė būtų auklėjama negrų aplinkoje. Su žymia sentimentalizmo priemaiša gamintojai pajėgia išgauti žiūrovo užuojautą, bet klausimą palieka neišspręstą. Neįtikinančios ir kai kurios scenos, pav., kai negras šaltai atmeta ankstesnių bendradarbių rodomą nuoširdumą. Nežiūrint menkesnių trūkumų, šis pirmasis režisoriaus bandymas vertas palankaus dėmesio. Ypatingo pagyrimo nusipelno pagrindinių artistų — Barbara Barrie ir Bernie Hamilton — nuoširdi ir įsijausta vaidyba. Filmas tinkamas suaugusiems ir vyresniam jaunimui.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
SUVAŽIAVIMO DARBAI. V tomas. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos penktojo suvažiavimo, įvykusio 1961 m. Čikagoje, skaitytos dr. J. Girniaus, kun. prof. St. Ylos, prel. dr. L. Tulabos, vysk. V. Briz-gio, dr. Č. Masaičio, dr. A. Liulevičlaus, prof. J. Rugio, dr. V. Lito, dr. A. Damušio, kun. V. Bagdanavičiaus, M.I.
C., prof. G. Galvos, dr. A. Ramūno, dr. A. Šerkšno, kun. dr. K. Matulaičio, M.I.C., kun. dr. P. Celiešiaus, kun. dr. A. Baltinio, dr. K. R. Jurgėlos, dr. A. Kučo, dr. J. Meškausko, dr. A. Balčytės - Gravrogkienės, prof. Z. Ivinskio, dr. J. Pikū-no, kun. dr. R. C. Jančausko, S. J. ir dr. J. Ereto paskaitos. Redagavo A. Liulma, S. J. 1964 m. Romoje. 647 psl. Kaina nepažymėta.
Dr. J. Savasis. LA LUCHA CONTRA DIOS EN LITUA-NIA. Ispaniškas “Kova prieš Dievą” knygos vertimas, atspausdintas Meksikoje. Išvertė A. Trimakas. Knyga išleista mirusio dr. A. Trimako, buv. VLIKo pirmininko, atminimui. 141 psl.
Prof. dr. Z. Ivinskis. LIETUVOS ISTORIJA NAUJU ŠALTINIŲ IR POKARINIŲ TYRINĖJIMU ŠVIESOJE. 1964. Roma. Atspaudas iš L. K. M. Akademijos “Suvažiavimo Darbų” V tomo 523-600 psl.
Vyt. Volertas. GYVENIMAS YRA DAILUS. Autoriaus antrasis romanas, apjungiąs lietuvio emigranto gyvenimą Lietuvoje ir Amerikoje. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas. Aplanką piešė P. Jurkus. 242 psl. Kaina 2.50 dol.
Stasys Yla. MARIJA PRABILO PASAULIUI. Brošiūra apie Marijos apsireiškimus Šiluvoje ir Skiemonyse. Išleido Lietuvių Katalikų Spaudos Draugija. 47 psl.
L. Dambriūnas. LIETUVIŠKAS AUKLĖJIMAS ŠEIMOJE. Brošiūroje svarstomas lietuvybės išlaikymas priešmokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikuose. Pridedamos bendros metodinės pastabos bei bibliografinis sąrašas. Išleista Lietuvių Fondo lėšomis. 35 psl. Kaina 0.50 dol.
GAJOS AIDAS. K. “Gaja” biuletenis. 1964. Nr. 2. Šis numeris skiriamas korporacijos jubiliejiniam 35 m. suvažiavimui paminėti. Red. dr. K. Pemkus. Išleido Ateitininkų Medikų K. “Gaja” Centro Valdyba.
LIETUVIŠKOS MUZIKOS RINKTINĖ FORTEPIJONUI. I. Paruošė V. Jakubėnas, A. Šimkus ir J. Zdanius. Išleista JAV-bių ir Kanados Lietuvių Antrosios Dainų Šventės Vykdomojo Komiteto skirtomis lėšomis. Turinyje pedagoginis skyrius ir koncertinis repertuaras. 56 psl.
SALEZIEČIU BALSAS. 1964. Nr. 2-3. Leidžia Lietuviai Saleziečiai. Redaktorius — P. Gavėnas, S.D.B. Meninė priežiūra — dail. V. Aleksandravičiaus, S.D.B. Gražiai išleistas bei spalvotomis iliustracijomis padabintas numeris, skirtas pašaukimų ugdymui.