ŠTAI, VISI pasaulio mokslo ištekliai atsiveria ir yra, taip sakant, mums po ranka. Mes galime smarkiai praturtėti dvasioje arba, atmetę galimybes, sumenkėti ir subliukšti šito dvasinio turto akivaizdoje. Mes galime tik naudotis civilizacijos blizgučiais bei jos dovanomis ir nesulaikomai smukti, arba kurti, dvasiškai augti ir bręsti. Neišsakomai didingos galimybės suteiktos mūsų tautai ne tik pasisavinti visą pasaulinę kultūrą aukščiausiame laipsnyje pačiuose jos šaltiniuose, bet ir savuoju pajėgiu įnašu prisidėti prie pasaulinės kultūros suklestėjimo, dvasinio atgimimo. Gyvenimas ir mirtis, betariant Deuteronomo žodžiais, yra padėti prieš mūsų akis. Prieš mūsų tautos ir kiekvieno iš mūsų asmeniškai. Nuo mūsų poelgių priklausys mūsų ir mūsų tautos ateitis. Laimėjimas tikras. Reikia tik ryžtingumo, reikia veržlumo, drąsos!
Gyvename pasaulinės krizės ar, gal tiksliau pasakius, pasaulinės evoliucijos neuralginiuose centruose. Gyvename perėjimo laikotarpį iš vienos eros į kitą. Mano nuomone, skirtumas tarp besibaigiančio ir ateinančio laikotarpio bus daug didesnis, negu tarp viduramžių ir renesanso. Atrodo, kad ateina laikas, kada bus galima dabar žemėje pritaikyti Apreiškimo žodžius: “Ecce omnia facio nova” (štai aš darau visa nauja” — Apr. 21, 5).
Visi sutinka, kad daug kas nesugrąžinamai eina prie galo, ko nė jokiomis pastangomis nebeįstengsi sulaikyti, ir kažkas ateina, formuojasi naujo, ko nepajėgsi išvengti. Tačiau visi sutinka, kad šitas persilaužimas vyksta. Ir jis daug didesnis, gilesnis, negu kad galima jį aptarti. Ir šitai vykstu ne tik moksle, bet visose gyvenimo srityse, ypatingai technikoje; paliečia ne tik vieną klasę ar tautą, kaip prancūzų revoliucija, bet visą žmoniją, plačiau ir giliau net negu raudonasis komunizmas. Tokia visuotinė, tokia gili yra šita krizė, šita revoliucija.
Nors dar negalima gerai charakterizuoti ir aptarti būsimojo laikotarpio, kuris vietoj planetarinio— po nelaukto mokslininkų įsiskverbimo į mikrokosmą ir makrokosmą— bus pilna prasme kosminis, paženklintas ypatingu technikos įsigalėjimu. Neretas drįsta naująjį laikotarpį charakterizuoti, kaip technikos ir materializmo pergalės laikotarpį. Tačiau, nežiūrint viso to, yra dar ir kitų ženklų ir davinių, kurie akylam stebėtojui padeda spręsti apie naujosios evoliucijos linkmę, kurią galima charakterizuoti, kaip kovą už žmogaus didybę, vertę ir už teisingumo įgyvendinimą. Išsiilgimas šitų vertybių yra visuotinis. Tad būsimas laikotarpis, jeigu nebus žmogaus vertės realizavimo laikotarpis, tikrai nebus nė technikos ir materializmo laikotarpis, bet blogiausiu atveju aršios kovos— kovos tarp slibino ir moteriškės, kaip tai aprašyta Apokalipsėje— kovos tarp materializmo ir dvasios.
Istorija nėra akla. Ne aklas likimas ar būtinybė lemia ateitį, bet pats žmogus, Dievo pavestas, kuria ją ir tuo pačiu istoriją. Istorija ir yra ne kas kita, kaip ano dar rojuje gauto įsakymo apvaldyti žemę vykdymas. Tai ne kas kita, kaip Dievo pradėtos kūrybos tęsinys iki visiško atbaigimo, iki naujojo dangaus ir naujosios žemės, naujosios Jeruzalės (Apreiškimas 21, 1-2). Ir štai dabar mes esame akivaizdoje šito stipraus, gal dar niekad taip stipriai nepasireiškusio visos žmonijos išsiilgimo tikrosios žmogaus didybės, kuri tiek buvo aptemdyta praeityje ir dar labiau temdoma dabar. Ir šitas žmogaus didybės išsiilgimas yra ne kas kita, kaip vienas žingsnis Dievo planų realizavime.
Būtų vaikiškai naivu pasišauti pakreipti istorijos eigą ar save paskelbti vadais. Tačiau, iš antros pusės, būtų nepateisinamas ir nedovanotinas apsileidimas, ištižimas ir didelis neatsakingumas visiškai atsisakyti šito uždavinio, į žemę užkasti gautus ypatingus talentus, nes kaip tik šito klausimo sprendimui, šito uždavinio vykdymui esame Apvaizdos pašaukti, išrinkti, paruošti, apdovanoti. Tai kiekvieno mūsų asmeninis pašaukimas, o ypatingai kiekvienos institucijos, kaip kultūrinės įstaigos, tad juo labiau Akademijos, nes joje, turinčioje gražią tradiciją, labiau negu kur kitur telkiasi pačios kūrybingiausios jėgos.
Ir niekas tenedrįsta, jei taip galima išsireikšti, daliniais sprendimais lopyti istorijos ar mėginti pasukti jos ratą atgal. Tokie bus gyvenimo nušluoti. Tai reikštų savo pareigų išdavimą, paneigimą iš Apvaizdos gauto uždavinio, reikštų prieštaravimą pačiam Dievui, kaip Tvėrėjui, jo kūrybiniuose planuose. Nieko pas Dievą nėra pasenusio; visa jis daro nauja. Nieko jis netveria serijomis, juo labiau sielų, kurias individualiai su meile išugdo asmenybėmis, kad, jas sudievinęs, padarytų savo dievybės dalininkėmis, į save panašias; “singillatim fecit corda eorum”, sako psalmė, — pavieniui sukūrė jų širdis, kaip skulptorius.
Kadangi pasaulio tvėrimas tebeina toliau, tik jau nebe aklai per betarpį, visagalį Dievo tartą žodį “ teatsiranda”, bet per žmogaus kūrybišką pasireiškimą, labai svarbu perprasti ir persiimti tiesa, kad šitas pasaulio kūrimas, jo užvaldymas, jo sudvasinimas ir visiška transformacija nevyksta pagal atskirų žmonių užmačias, bet eina pirmyn pagal Dievo Apvaizdos amžinus planus. Savaime aišku, kad tie Dievo planai žmogaus neriboja, jo nesumenkina, jo nevaržo, bet kaip tik jį išaukština, jam dalyvaujant dieviškų planų vykdyme bei pačioje Dievo prigimtyje (2 Petro 1,4).
Labai tad svarbu peržvelgti ir suprasti Dievo mintį. Nors Dievo planai yra paslaptis, tačiau bent pagrindiniuose bruožuose jis jau mums apreiškė juos: pasaulis perkeičiamas ir žmogus sudievinamas, žmogui dalyvaujant Dievo prigimtyje. Palieka nežinomi tiktai Dievo keliai ir metodai atskiruose laikotarpiuose ir konkrečiose formose, pati jo taktika. Bet ir tatai daugiau ar mažiau galime išskaityti iš pačios esančios konkrečios tikrovės. Ją bestebint, galime atpažinti bent artesnės istorinės ateities kryptį ir tada įsijungti į šitų žmonijos uždavinių realizavimą, kad nebūtume istorijos eigos stabdžiai arba tik pačių istorinių įvykių stumiami, lyg neprotingos būtybės, bet priešingai, patys formuotume istoriją ir tuo atbaigtume patys save, lyg Claudel aprašytasis anas žaviųjų viduramžio katedrų statytojas - architektas, kuris visas katedras palaikė nieku, palyginęs su ta, kurią jis, anas bestatydamas, pastatė savo sieloje, kurdamas patį save.
Pirmasis Akademijos visų sekcijų uždavinys yra glaudžiame bendradarbiavime išskaityti šitą Dievo planą mūsų laikams, sukurti atitinkamas dvasinio ir kultūrinio gyvenimo formas. . . . Juk ji yra aukščiau pilkos kasdienybės stovinti, vien tik mokslo— tiesos, gėrio ir grožio realizavimo tesiekianti institucija. Nieko nėra atviresnio pažangai, platesnių, pažangesnių pažiūrų, didesnės tolerancijos, nieko kūrybingesnio, kaip Dievas ir jo turimieji planai. Pas Dievą visa yra nauja, kūrybinga ir šviežia patekančios saulės spindulio, atsispindinčio rasos lašelyje, šviežumu. Ir šitą kūrybingumo, tiesos, naujumo, atbaigimo bei tobulumo troškimą neišdildomai efektingas Dievas įdiegė kiekvienon sielon. Ir tai daugiau ar mažiau, kurčiai ar iškalbingai pasireiškia kiekvienoje sieloje.
Visus tad maloniai kviečiu į darnią kūrybą, i tiesos ieškojimą, į teisingumo realizavimą, tiesos, gėrio ir grožio idealo siekimo ir kitų didžiųjų tautos ir žmonijos pašaukimo uždavinių bendrą vykdymą.
Antanas Liuima, S. J.
L. K. Mokslo Akademijos pirmininko žodis šeštame suvažiavime