1964 M. K O V A S — M A R C H, V O L. XV. NR. 3

J. Comblin NAUJOS ISTORIJOS PRADŽIA    73

* * * GYVENIMUI TEKANT    74

K. Trimakas, S. J. “KAD TĖVYNĖJ...”    76

Dr. A. Liulevičius SUVAŽIAVIMAS PUSIAUKELĖJE   77

Dr. P. Maldeikis DEMOKRATIJA ŠEIMOJE    81

Dr. J. Grinius O. V. MILAŠIUS    84

O. V. Milašius PAGUODOS ŽODŽIAI (eil.)    90

A. Grauslys KANTRYBĖ PRIEŠVEDYBINĖJE IR VEDYBINĖJE MEILĖJE    92

Redaktorius DAIL. A. KURAUSKAS    94

Dr. A. Liaugminas KIEK UOŠVIAI KALTI, KAD JAUNAVEDŽIAI NESUGYVENA    99

J. Miškinis KAIP LIETUVYBĘ VAIKUOSE UGDYTI    102

SKAITYTOJO ŽODIS    104

K. Bučmys, O.F.M. EKRANO MIRGESY    105

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas

Redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J.

Dr. Arūnas Liulevičius

Administratorius Petras Kleinotas, S. J.

Viršelis ir vinjetės Algirdo Kurausko

Fotografijos Algimanto Kezio, S. J.

Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, Ill. 60636 Telefonas REpublic 7-8400 Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn.

Prenumerata metams — 3 dol.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $3.00, single copy 30c. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

JĖZAUS PRISIKĖLIMU Dievas sukuria naują pasaulį. Jėzus tada nebegrįžta prie senojo pasaulio. Jis eina link naujojo, kuris steigiasi, supdamas Jo atėjimą... Prisikeldamas Kristus tampa naujosios kūrinijos šaltiniu. Jo prisikėlimas, kaipo istorinis faktas, nėra vien šio pasaulio įvykis, bet ir naujos istorijos pradžia. Lygiai kaip pirmasis sutvėrimas atidarė mūsų pasaulio istoriją, taip prisikėlimas atidaro naujo pasaulio istoriją. Be abejo, ši naujoji istorija nėra be reikšmės mūsų pasaulio raidai; priešingai, tik ji duoda mūsų istorijai išbaigtą ir galutinę prasmę. Tokiu būdu Dievas sujungia abu savo veiksmus arba, teisingiau, jis pirmą palenkia antrajam... Ši perspektyva būtų iškreipta, jei prisikėlimas būtų laikomas tik mūsų istorijos puošmena. Iš tikrųjų, prisikėlęs Kristus savo atėjimu pastato mūsų pasaulio istoriją ant naujų pagrindų. Kristaus prisikėlimo valandą mūsų pasaulį tarsi į save suima kitas virš horizonto bekylantis pasaulis... Tad krikščionys iš esmės skiriasi nuo kitų savo tikėjimu į prisikėlimą. Kiti jaučia būtinybę viltis bent rojaus sapnais žemėje, nors tektų ir paneigti aiškiai matomus faktus. Betgi krikščionys savo pasaulėžvalgos centre išpažįsta ateinant naują, šįjį užbaigiantį pasaulį. Jo atėjimą mes atpažįstame Velykų ryto fakte.

Joseph Comblin, “La Resurrection de Jesus-Christ”

■    PIJUS XII KALTINAMAS

     Pernai Vakarų Berlyno teatre pastatytas vaidinimas "Der Stellvertreter" ("Vietininkas"), vėliau Paryžiuje pavadintas "Le vicaire" ir Londone "The Representative", vasario pabaigoje pasirodė Niujorke "The Deputy" vardu. Apie šį vaidinimą susidariusi kontroversija jau spėjo pasiekti tarptautinės proporcijos.

     Už praėjusio karo žydų žudymą vaidinimo autorius 33 m. vokietis Rolf Hochhuth kaltina ne tiek nacius, kiek tuometinį popiežių Pijų XII. Anot jo, popiežius viešu protestu būtų sustabdęs nacių vedamą žydų likvidaciją, tačiau neišdrįso ir net visai nenorėjo to padaryti.

     Vaidinime popiežius taip apibūdinamas: "Pacelli — ne asmuo, bet institucija: dideli gestai, nuostabiai gražių rankų ryškūs judesiai, besišypsąs aristokratiškas šaltumas, šaltas jo akių ugningumas iš po auksinių rėmų. 68 metų, pačioj savo galios viršūnėj".

     R. Hochhuth duoda ir atsakymą, kodėl Pijus XII viešai nepasipriešino naciams. Šis Kristaus vietininkas, vietoj reprezentavęs Jį, išdavė ir žydų negynė dėl savo silpno charakterio, dėl materialinių išskaičiavimų (kad nenustotų finansinės paramos iš vokiečių pramonininkų) ir dėl noro, kad Hitleris sutriuškintų bolševizmą. Pijus XII pristatomas panašus į Hitlerį.

■    ...“NEATITINKA ISTORINEI TIKROVEI”

     Vaidinimas iš pat pradžios susilaukė didelės opozicijos: ne vien iš katalikų, bet ir iš žydų, kurie persekiojimo metu patys buvo patyrę Pijaus XII globą.

     Du vokiečiai jėzuitai tėv. Leiber ir tėv. Weber, karo metu Pijaus XII paskirti rūpintis žydų globa Romoje, paliudijo, kad po-74 piežius ne baimės ar išskaičiavimo, bet išminties ir ilgametės skaudžios patirties vedamas, nusprendė, kad viešas pasmerkimas nebūtų efektingas, priešingai, pakenktų ne tik Bažnyčiai, bet ir patiems žydams, nes naciai ne tik nebūtų nustoję juos persekioję, bet būtų dar smarkiau trukdę popiežiui jiems padėti. Tuo metu popiežiaus rūpesčiu žydai būdavo priglaudžiami Vatikane ir 150 Romos miesto ir apylinkės vienuolynuose.

“ ... KAD TĖVYNĖJ RANKOMIS SUPANČIOTI DVASIA NEPASIVERGTŲ

IR KAD ČIA, BE GRANDINIŲ ANT RANKŲ, JŲ ŠIRDIM NEUŽSIDĖTUME

KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.

INVOKACIJA Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo minėjime, suruoštame Amerikos Lietuvių Tarybos Čikagos visuomenei 1964 m. vasario 16 d.

MŽINOS LAISVĖS DIEVE, gyvų tautų Tėve, pažvelk į mus, mums žvelgiant į Tave.

ŠIĄ VALANDĄ padėki mums pajusti Tavo rankos svorį istorijos kely ir mūsų vietą Tavo planuose.

TĖVYNĖ PAVERGTA. Mes išeivijoj — besiskaldančiam, vienybės pasiilgusiam pasauly.

KODĖL Tėvynė pavergta?
Kodėl žmonija skaldos?
Ir kas mums laisvę duos, ir kas suskilusius suvienys?

ARGI SUVIENYS MUS, jei atsižadėsim viskonet ir to, kas esam?
Ne, beveidė masė pigina, ne vienija.
Ji veda į vergovę, ne į laisvę.
Tad turim likt, kas esame
lietuviai.

VISGI LAISVĖ ten, kur vienybė žydi.
O vienybė, kur brolystė.
Ir brolystė. Tėvu kur visiems esi.

KURK MUS toliau. Tautos Tvėrėjau, kad būtume, kuo mes tapti turime. Skatink mus, Žmonijos Tėve, siekiant laisvės, tiesti širdis ir rankas kitiems.

     TEBEVYKST4S VISUOTINIS BAŽNYČIOS SUVAŽIAVIMAS YRA VIENAS DIDŽIAUSIŲ ĮVYKIŲ ŠIAME ŠIMTMETYJE. JO SVARB4 AKCENTUOJA NE TIK KRIKŠČIONIŠKOJI, BET JR PASAULIETIŠKOJI SPAUDA. NUO JO PRIKLAUSO. KURIA KRYPTIMI PASUKS NE TIK KATALIKŲ BAŽNYČIA, BET IR PASAULIS, IR KOKIĄ ĮTAKĄ JI DARYS ŠIŲ LAIKŲ ŽMONIJAI. NE BE REIKALO ŠIAM SUVAŽIAVIMUI YRA SKIRIAMAS TOKS DĖMESYS. NORĖDAMI TIKSLIAU INFORMUOTI LIETUVIŠKĄ VISUOMENĘ, DEDAME IR MES APIE SUVAŽIAVIMĄ DAUGIAU MEDŽIAGOS. JO ANTROSIOS SESIJOS APŽVALGĄ (1963. VIII. 29XII. S) ŠIAME IR SEKANČIAME NUMERYJE PATEIKS DR. A. LIULEVIČIUS. VIENAS IŠ ARTIMIAUSIAI SUVAŽIAVIMĄ STEBINČIŲ LIETUVIŲ PASAULIEČIŲ

DR. ARŪNAS LIULEVIČIUS

NORS JONAS XXIII MIRŠTA, SUVAŽIAVIMAS TĘSIAMAS

     1963 birželio mėnesį miršta popiežius Jonas XXIII. Po kelių savaičių nauju popiežiumi išrenkamas Milano arkivyskupas kardinolas Montini, savo dvasia artimas mirusiam popiežiui. Pirmame savo pranešime naujasis popiežius Paulius VI paskelbia, jog visuotinis Bažnyčios Suvažiavimas būtų tęsiamas. Antrosios sesijos atidarymo data yra skiriama rugsėjo 29 diena.

     Suvažiavimo pirmoji sesija buvo paženklinta dramatine įtampa. Išryškėjo du poliai pažiūrose į Bažnyčia: konservatyvi grupė, laikanti Bažnyčią priešų apgulta tvirtove, prieš piktą pasaulio įtaką linkusi kovoti disciplina, dekretais ir definicijomis; ir pažangioji grupė, žvelgianti į Bažnyčią ne kaip į armiją, bet kaip į Dievo šeimą; pagal Jono XXIII norus besirūpinanti krikščionių vienybe labiau, negu naujų herezijų apybraižomis.

     Suvažiavimo svarstymams schemas paruošė komisijos, kuriose vyravo konservatyvieji. Pirmoje sesijoje visų nustebimui atrasta, kad pažangieji nėra mažuma — vien Prancūzijos ir Vokietijos vyskupai, bet priešingai jų mintims pritarė daugelis vyskupų iš Afrikos, Azijos ir Šiaurės Amerikos. Kadangi daugelis schemų (Bažnyčia, tikėjimo šaltiniai, komunikacija, ekumeninis sąjūdis) buvo paruoštos ne taip, kaip Suvažiavimo dalyvių dauguma pageidavo, schemos buvo sugrąžintos padidintoms komisijoms, kad antrąjai sesijai būtų pateikta priimtinesnė redakcija. Pirmoje sesijoje rasta priimtina tik liturginė schema.

     Pirmoji sesija buvo negausi nutarimais, bet juk tai suprantama — daug laiko užtruko, kol išaiškėjo Suvažiavimo tikslai ir metodai. Užtat laukėme antrosios sesijos — visiems dalyviams supratus daugumos idėjinę orientaciją, darbas turėjo eiti labai sklandžiai.

     Savaitė iki antrosios sesijos atidarymo. Vėl džiugi žinia: popiežius kalba savo kabinetui — Romos kurijai. Savo kalboje jis užsimena, kad laikas reikalauja, jog Bažnyčios administracinis aparatas irgi prisitaikytų prie naujųjų sąlygų: popiežius lauktų, kad broliai vyskupai daugiau prisidėtų prie Bažnyčios valdymo. Iš kurijos jis tikisi paramos reformų įgyvendinime. Popiežiaus žodžiai tikrai mieli pažangiesiems, nes juose girdėti vyskupų kolegiškumo mintis, kurią šio sparno teologai puoselėja.

DR. PETRAS MALDEIKIS

Ar tėvų autoritetas auklėjimui reikalingas?

Ar tėvai gali ir turi būti vaikų draugai?

Kas labiau numalšina paauglių maištavimą — dresūra ar draugystė?

     Skaitydami populiarią amerikiečių tėvams skirtą literatūrą auklėjimo klausimais, beveik visada užtiksime nuomonių, kad visos tėvų ir vaikų tarpusavio problemos savaime išsispręs, jei tik jų santykiai šeimoje bus demokratiški, jei tik jų teisės bus visiškai sulygintos. Tas šeimos demokratizmas reikalauja: kad būtų nutolta nuo principo, jog tėvai viską geriau žino; kad iš jos būtų pašalinti visi varžymai bei paliepimai; kad vaikai turėtų absoliučią pasisakymo laisvę, veikimo laisvę, apsisprendimo laisvę, absoliučią laisvę pasirinkti draugus ir kita. Šeima turėtų būti tobulo demokratizmo pavyzdys.

     Būdami praktiški žmonės ir nesukdami sau galvos idealinėmis bei dvasinėmis vertybėmis, amerikiečiai yra demokratizmą pasirinkę kaip pagrindinę vertybę bei dorybę arba net ir visa vertybių sistemą, kurią labiausiai vertina ir saugo ir kurią jie visur siekia įgyvendinti. Jie to siekia ir šeimoje. Ir tik padarę šeimą demokratišką, jie mano ją išsaugoti. Demokratizmo jie siekia šeimoje ne tik tikslu išauklėti demokratiškai nusiteikusius piliečius, bet ir dėl to, kad dėl jo nepaisymo, jų supratimu, kyla beveik visos kitos blogybės tiek jaunimo auklėjime, tiek ir socialiniame gyvenime. Autoritetinis auklėjimas čia yra laikomas atsakingu už žmonių menkavertiškumo sąmonę, už jų nusikaltimus, už moralinį pakrikimą ir daug kitų blogybių, kurios ištinka vaiką, padarydamos ji gyvenimui nebetinkamą. Skaitydamas tėvams skirtą literatūrą ir sekdamas kai kuriuos filmus gali būti tuo beveik ar net ir visai įtikintas. Tačiau, kai prisimeni išeivių daugiau autoritetinėje nuotaikoje ir atsakingumo dvasioje išauklėtą jaunimą, kuriame nepastebi ne tik anų blogybių, bet kuris dar parodo gana gražių sugebėjimų Amerikos mokykloje ir gyvenime, taip pat kai prisimeni gana griežtoje autoriteto dvasioje išaugusius vaikus ir jų sugebėjimus bei pasiekimus, tai taip ir negali išvengti abejojimų dėl labai didelės demokratinio auklėjimo vertės, ir savaime atsiranda skeptiškas nusiteikimas ir net priekaištai dėl kai kurių entuziastiškų prileidimų. Net ir po keliolikos Amerikoje išgyventų metų gal dar nebūsime įtikinti, kad pats vaikas, o ne jo motina geriau žino, kas jam geriau tinka gerti: pienas ar coca cola. Ir kai dar prisimeni, kad nė vienas vaikas negali išaugti išsilavinęs, nebūdamas mokomas, tai tuo pačiu nebetiki, kad jis galėtų būti išauklėtas, jei jis nebus planingai, o ne pagal savo demokratišką apsisprendimą, kitų auklėjamas.

     Gal visi sutiksime, kad šeimos santykiai pirmoje eilėje turi remtis nuoširdumu ir meile. Didelis santykių griežtumas ar vieno kurio tėvų prasikišęs dominavimas paprastai nereiškia nei nuoširdumą, nei meilę. Suprantama, jis nėra geras. Tačiau lygiai nereikėtų labai vertinti ir antro kraštutinumo — visiško tėvų autoriteto paneigimo nors ir gražiu demokratizmo vardu. Vaikui įaugti į gyvenimišką tvarką, į religinį, moralinį ir socialinį gyvenimą, pasisavinti žinioms ir įvairiems sugebėjimams ir daugeliui kitų auklėjimo bei kultūros dalykų atitinkami autoritetai yra būtini. Šeimos auklėjimui tėvų autoritetas yra būtinas. Be tėvų autoriteto negali būti nė šeimos auklėjimo, iš kurio vaikas įsigyja išauklėjimo pagrindus ir svarbiausias vertybių sąvokas. Vaikas jam vadovaujančio autoriteto pats ieško ir jį mielai pripažįsta. Jei jis jo neranda tėvuose, jis jo ieško vyresniuose drauguose, kurių vadovavimui jis pasiduoda.

1877 - 1939

     Šiais metais sukanka 25 metai nuo Oskaro Vladislovo Milašiaus mirties. (Jis mirė nuo širdies smūgio Fontenebleau mieste Prancūzijoj 1939 m. kovo 2d.).

     O. V. Milašius buvo senosios Lietuvos didikų palikuonis, žymus naujosios Lietuvos sūnus ir didelis poetas, rašęs prancūziškai. Nobelio premijos lauretas ir didelis prancūzų rašytojas Francois Mauriac apie jį yra parašęs šitokius žodžius: "Didysis Milašius yra iš tų rašytojų, kurių neužstoja net jų pačių genijaus spindesys. Nors mūsų būtų ir milijonai, mūsų intimumas su ta kūryba nebūtų sudrumstas... Kas perskaitė bent vieną Milašiaus eilėraštį, tas jau laimėtas".

 

DR. JONAS GRINIUS

 

MILAŠIAUS KŪRYBA

     Būdamas nepraktiškas žmogus, Milašius savo raštų skleidimu mažai tesirūpino. Jam tebegyvenant, ilgą laiką jį tepažino ir jo kūrinius tebrangino tik nedaugelis prancūzų. Milašiaus gyvenimui slenkant rudeniop, jis tapo žinomesnis, nes prancūzų laikraščiai retkarčiais apie jį parašydavo. Tačiau jo garsas pradėjo plisti po jo mirties. Tai retas reiškinys, nes po mirties dažnai užmirštami net žmonės, kurie gyvi buvo garsūs.

     Praėjus penkeriems metams nuo O. V. Milašiaus mirties, būtent 1944 m., buvo pradėti leisti jo raštai knygų serijomis Šveicarijoj: 1944-48 m. išėjo 6 tomai, jų tarpe lietuvių pasakos, Milašiaus perdirbtos prancūziškai. Praėjus 20 metų nuo mūsų poeto mirties, jo raštai pradėti leisti 11 tomų serija Paryžiuje (ji dar nebaigta). Jo raštų taip pat yra išverstų į šias kalbas: lietuvių (daugiausiai A. Vaičiulaičio vertimai), lenkų, ispanų, anglų, vokiečių. Paskiausias yra vokiečio Fr. Kempo rinktinės Milašiaus poezijos vertimas, išėjęs iš spaudos 1963 m. prieš Kalėdas.

     Susidomėjimą O. V. Milašiaus asmenimi ir jo kūrybos svarbą liudija kitų autorių raštai apie jį. Neskaitant ilgesnių ir trumpesnių parašytos keturios disertacijos daktaro laipsniui gauti šių asmenų: J. Griniaus (Kauno universitetui 1929 m.), A. Šlepetytės (Niujorko un-tui), G. I. Židonytės (Paryžiaus un-tui) ir J. Buge (Paryžiaus un-tui 1963 m.). Be šių disertacijų apie Milašių dar yra keturios prancūzų parašytos knygos, išspausdintos tarp 1944-60 m.

NAUJAUSIŲJŲ LAIKŲ ŽMOGUS

     Naskaitant poetinio talento, susidomėjimas Milašiaus kūryba yra, tur būt, dėl to didelis, nes mūsų poetas yra naujausiųjų laikų žmogus ta prasme, kad jis yra turėjęs pakelti visus klaidžius ir karčius patyrimus, kuriuos išgyvena daugelis mūsų laikų žmonių dėl skepticizmo, netikėjimo, trancendentinės būties ir Dievo praradimo. O. V. Milašius skiriasi nuo daugelio tuo, kad jis nepasiliko savo skepticizme. Skaudžiai kentėdamas dėl savo gyvenimo beprasmingumo, jis nenustojo atkakliai ieškoti Dievo. Tuo skausmingu ieškojimu ir Meilės Dievo suradimo džiaugsmu yra pripildyti visi Milašiaus raštai.

     Manydamas, kad čia ne vieta kalbėti apie Milašiaus kūrybos specialius klausimus, ir nenorėdamas kartoti bendrųjų dalykų, nes man apie Milašių nekartą yra tekę rašyti kitomis progomis, duodu čia vertimą mano laiško rašytojui Fr. Kempui, kurio vokiškasis Milašiaus poezijos vertimas pasirodė spaudoje 1963 m. pabaigoje. Jame skaitytojas ras bendrąsias žinias apie O. V. Milašių.

*   *   *

     Gerbiamas pone Kemp, su malonumu perskaičiau rinktinės O. V. Milašiaus poezijos knygą Jūsų vertime. Dėl Jūsų vertimo neturiu nieko pasakyti. Bet aš sau leidžiu padaryti keletą platesnių pastabų prie Jūsų straipsnio, kuris eina Jūsų knygos epilogu. Jūsų

AIP VISI GAMTOS POETAI, aš buvau pasinėręs giliam nežinojime. Aš tikėjau mylįs gražias gėles, gražias tolybes ir net gražius veidus dėl jų paties grožio. Aš klausiamai tyriau aklųjų veidus ir akis . . . iki dienos, kada pastebėjau sustojęs prieš veidrodį ir žiūrįs į jį atbulai. Kaip tik ten buvo šviesų ir formų šaltinis, gilių, išmintingų, skaisčių pirmavaizdžių pasaulis. Tada moteris, kuri buvo many, mirė. Jos kapui aš atidaviau visą jos karalystęgamtą.

O. V. Milašius, Pažinimo giesmė

 

TAS, KURIS NEKENTĖJO dėl savo meilės ir priėmė meilę tokią, kokią rado, tas niekada nemylėjo, o jo širdis pūna mele, kaip kirmino lavonas supuvusiame vaisiuj. Bet tas, kuris kentėjo dėl savo meilės kūriniui, ir kuris paneigė šitą meilę, ir kuris sugrįžo prie užnuodytos upės amžinai tyro šaltinio, tas pažįsta meilę prieš laikų pradžią, tas žingsniuoja apakintas Dievo buvimo.

O. V. Milašius,Meilės įvadas

 

OSKARAS VLADISLOVAS MILAŠIUS— 1915 A. Vaičiulaičio vertimas

KETURIASDEŠIMT METŲ.

Mažai pažįstu aš gyvatą savo.
Niekad josios nemačiau
Sušvintant akyse kūdikio, iš manęs gimusio.
Tačiau aš įsigilinau į kūno paslaptis. O mano kūne!
Vienatvės žvėrio visas sielvartas ir džiaugsmas
Tavyje, žemės dvasia, uolų ir dilgėlių brolau.
Kaip vėjuje kviečiai ir debesys.
Kaip šviesoje lietus ir bitės.
Per keturiasdešimt metų, mano kūne, maitinai
Judėjimo šventą ugnį paslaptinga savo būtybe.
Nežūsi tu pirmiau už visatos judėjimą.
Tegu tamsaus ir nenaudingo tavo vardo garsas
Pranyksta su užmigusia nakčia;
Jau niekas nemokės tavęs atskirt nuo žemės, tavo motinos.
Nuo tavo draugo vėjo ir nuo tavo nuotakos šviesos.
Manasis kūne! Kolei dvi paklydusios, atskirtos širdys
Vėl susitiks rytinių ūkanų kaskadose.
Kol dūžis dvyliktas vidudienį, virpėdamas pradžiugins žvėrį
Ištroškusį ir žmogų alkstantį; kol volungė,
Slaptų šaltinių svečias, vargšę galvą
Užvers, pragydus girių Tėvo šlovei; kol juodų
Mėlynių pluoštas kels į viršų savo uogas
Šios žemės oru pakvėpuot, nukritus rasai,—
O klaidžiojanti dulke! mano kūne, tu gyvensi meilei ir kančioms.

KETURIASDEŠIMT METŲ.

Kad Veiksmo prakilnumą išmoktumei mylėti. O Veiksme!
Keturiasdešimt metų, atsiskyrėlių tuštybė
Mane kamavo. Savo maldose prašiau jai pražūties.
Jinai atstojo nuo manęs. O pergale! o liūdesy...
Ji išvedė jaunystę mano,
Jaunatvę žiauriąją, vienintelę mylėtą moterį.
Tačiau vistiek! Jau, mano rankos, jau akmuo masina jus.
Statybos šėlsmas jus nutvėrė.
Apsėdo jus, gyslėtos rankos!
Kada vidudienis stipriųjų nuskambės pajūriu.
Nueisime pasveikint molų
Statytojus.
Sustoję saulėje, prieš jūrą
Lėtai jie kramto savo skurdžią ir garbingą duoną,
O išmintingas jųjų žvilgsnis siekia daug toliau už mano.
Garbė tau, garbė tau, kurs verksmuos gimei
Kaip Amen, ir kurs mirsi užmaršty ties meilės šventykla
Ar išdidumo rūmais, tavo rankų darbu!

ALFONSAS GRAUSLYS

     Žinomas prancūzų skulptorius A. Rodin savo kūrinyje “Fugit amor — Meilė dingsta” vaizduoja vyrą ir moterį, stovinčius greta, bet juodviejų žvilgsniai nukreipti į skirtingas tolumas. Junti, kad juose jau žuvo tai, kas jų širdis ir dvasias rišo: erotinė meilė užgeso ir dar vakarykščiai, regis, taip artimi, šiandien jie pasijuto vienas kitam taip tolimi ir svetimi... Liūdna, bet tai tiesa, kad ir meilė, net stipriausioji, ilgai tverusioji, ilgainiui, tartum gėlė peržydi ir nuvysta. Ją nuvytina laikas (kuris viską marina), apsipratimas, vienas kito ydų ir netobulybių vis aiškesnis matymas, įvairūs būdo neatitikimai, nesusiderinimai ir t. t. Kaip viskas iš tolo atrodo gražiau, nes tolumos miglotumas paslepia trūkumus ir padilgina daug ką gražinančią vaizduotę, taip ir, prie ko nors per arti priartėjus, net ir tikras grožis nublunka. Tad posakyje, kad “moterystė yra meilės kapas” yra tiesos ta prasme, kad šitą kapą patys vedusieji savo rankomis išsikasa ir tai greičiau negu normaliai tai galėtų padaryti patsai gyvenimas. Tą posakį patvirtina gyvenimo stebėjimas.

     Atidžiau stebint ypač daugiau metų gyvenančių vedusiųjų gyvenimą, labai dažnai negalima nepamatyti tam tikrų savitarpės meilės nykimo ženklų. Nekartą apsilankius kad ir pas žmonių įsitikinimu geriausiai sugyvenančias šeimas, pajunti, kad kažkoks įtempimas tvankina šeimos atmosferą, kad kažkas, tartum nepatepti ratai, girgžda. Tai pajunta tretysis jau iš to truputį pakelto, nekantraus tono, kuriuo vyras ar žmona kreipiasi vienas į antrą. To tono pakilimo ir jo lydinčio nekantrumo nekartą būna taip nedaug, kad tik labai patyrusi ausis jį tesuseka — o tačiau jis yra. Tai tonas, kuris svečiams ir apskritai tretiesiems nevartojamas; tai “prekė” ne eksportui, tik vidaus rinkai. Neviena vedusiųjų pora, kad ir gyvendama čia minimame įtempime, bandys šią vaizduojamą to įtempimo apraišką paneigti, bet dviejų žmonių byloje tik nesuinteresuotieji tretieji tegali nujausti tiesą. Visada savo tarpe pakeltu tonu kalbėdami, jie nesijaučia taip darą, nes gęstanti meilė gesina ir bukina taip pat ir klausos jautrumą.

     Tarp tokių gęstančios meilės šeimoje ženklų galime suminėti ir tuos atvejus, kai kur nors svečiuose kurios nors visų laikomos gražuole žmonos “savininkas” kabinėjasi ir neslėpdamas žavisi kad ir neįdomia kita moterimi. Jau pats nesiskaitymas su tuo, kaip į tai žmona reaguos ir ką ji pajus, pakankamai rodo švelnumo stoką, taigi meilės silpnėjimą ar jos nykimą.

     Tokie ir panašūs žūstančios ar žuvusios meilės požymiai kelia reikalą jai pakaitalų ieškoti, kad šeima neiširtų, kad galimai mažiau jie vienas kitą kankintų. Tokiu pakaitalu tegali būti artimo meilė ar žmoniškumas, kurie, gyvenimiškai kalbant, reiškiasi vienas kitam rodoma kantrybe. Šį pakaitalą rodo ir pats gyvenimas: jei šiandien iširsta mažiau šeimų, negu galėtų iširti, tai faktiškai jos laikosi abiejų ar dažniausiai vienos kurios pusės kartais heroiška kantrybe.

GIMĘS 1923 m. liepos 13 d. Kaune, Algirdas Kuraus-kas meną studijavo Kauno Dailės Mokykloje 1940-1941 m. Po keturių metų studijų Ecole des Arts et Metiers Freiburge (Vokietijoje), Įsigijęs grafikos diplomą ir pelnęs Prancūzijos valstybinę stipendiją, dailės srityje tobulinosi Ecole Nationale des Beaux Arts Paryžiuje. Persikėlęs Amerikon, pritaikomąjį meną studijavo Illinois Technologijos Institute Čikagoje.

Savo pirmąją darbų parodą A. Kurauskas buvo suruo-šęs jau 1951 m. Freiburge. Taip pat dalyvavo įvairiose grupinėse parodose: nepriklausomųjų dailininkų Paryžiuje (1951), lietuvių grafikų Rochesteryje (1953) ir Niujorke (1953), religinio meno Čikagoje (1956), Ecole des Arts et Metiers alumnų Čikagoje (1956), metinėse Artists Guild (1960, 1961, 1961), litografijos bei tipografijos, pagaliau lietuvių dailininkų grupinėje parodoje Čikagoje (1962).

Šįmetinėje Koip. Gintaro suruoštoje individualinėje parodoje Čiurlionio galerijoje (I. 25II. 2) dail. A. Kurauskas išstatė 54 įvairios technikos kūrinių: raižinio, temperos, akvarelės, aliejaus ir kt. ]o parodą spaudoje vertinęs K. Bradūnas taip apibūdino dailininko stipriausią sritį: "... jo grafikos šakota tematika ir didžiai įvairi faktūra liudija, kad dailininkas čia yra savo žemėje, čia leidžiasi į nuotykingus eksperimentus, čia yra ir geriausi tų eksperimentų rezultatai. Pro daugelį lino, medžio ar popieriaus raižinių, pro litografiją ar tušo piešinius negalima parodoje greitosiomis praeiti. Vieni jų patraukia gaivališka brūkšnio, baltos ar juodos dėmės jėga, kiti kruopščiu, tiesiog duererišku linijos išieškojimu, kiti vėl kompozicijos tokiu tikru surakinimu. Sakysim, kad ir medžio raižinys Sv. Sebastijonas. Kokia strėliųcentran zvimbiančių linijųdinamika ir koks elektrinis kančios virpėjimas trumpų, baltų brūkšnių spiečiuje" (žr. "Draugas",

1964, vasario 1 d., II dalis, 44 psl.).

Teigiamąsias dail. A. Kurausko grafikos savybes apibrėžė vėliau ir dail. Vida Krištolaitytė: "Kurauskas yra geras ir grynojo meno atstovas, sprendžiant iš jo grafikos darbų. Tuose grafikos darbuose matyti, kad Kurauskas turi jautrų meninį skonį, kad jo darbai turi mistikos, rimtos nuotaikos, žmogaus tragedijos supratimą, jie yra techniškai stipriai ir subtiliai atlikti" (žr. "Dirva", 1964, vasario7 d., 5 psl.).

Apie tąsias A. Kurausko kūrybos savybes vaizdžiai byloja ir šiame žurnalo numeryje talpinami dailininko darbai (73, 79, 95, 96, 101 psl.).

Redaktorius

ŠV. SEBASTIJONAS medžio raižinys

DR. ALBINAS LIAUGMINAS

PSICHOLOGINIS ŽVILGSNIS Į UOŠVIŲ IR JAUNAVEDŽIŲ SANTYKIUS

     Kas nežino ar negirdėjo bėdų, kylančių iš santykių su uošviais? Beveik kiekvienam lietuviui yra gyvas atmintyje Žemaitės sukurtasis “Marčios” likimas. Čia ne rašytojos sugalvota fikcija, o gryna tikrovė, sukondensuota apysakos rėmuose.

GĖRIS IŠ SUGYVENIMO

     Šiame naujajame Vakarų pusrutulio pasaulyje tėvai jaunajai kartai esti tiesiog neišvengiama našta, rūpestis. Net brošiūros yra leidžiamos tokiais užvardymais kaip “kas daryti, kai tėvai pasensta?” ir pan. Skaudu juk girdėti tokius jaunosios kartos “rūpesčius”. Bet tokia jau šių dienų tikrovė, kuri nebuvo svetima ir mūsų tėvynėje.

     Todėl verta pasirausti po šios skaudžios negerovės psichologinius pagrindus ir pažiūrėti, kurioj pusėj yra daugiau kaltės ir kas daryti, norint šio blogio išvengti. Juk sunormavimas santykių tarp šių artimos giminystės ryšiais susijusių kartų būtų lygiai naudingas abiem pusėm: besenstą tėveliai galėtų bent amžiaus gale patirti iš savo vaikų moralinį — dvasinį pasitenkinimą ir kartu turėtų materialinę, sunkiai užpelnytą globą; o vaikai, savo ruožtu, galėtų pasinaudoti daugely atvejų senosios kartos patirtimi.

     O ką bekalbėti apie vaikučius: šiems senelio žodis yra dažnai svaresnis ir svarbesnis negu tėvų, nes senelio ar senelės elgsena yra nuosaiki, nusistovėjusi ir nedviprasmiškai nuoširdi jų atžvilgiu. Tėvai kartais perdaug myli vaikus, norėdami, kad jie tik jiems vienems priklausytų ir tarnautų, o kartais vienus jų atstumia kitų sąskaiton. Kartais iš jų laukia tik įrankio savo garbei bei puolusiam prestižui pakelti ir pan. Šiais visais atvejais seneliai, jeigu juos kas laikytų bent po tuo pačiu stogu, galėtų daug padėti.

     Vienas N. W. Universiteto profesorius psichiatras savo viešoj paskaitoj yra pasakęs: “Kaip jūs norite turėti emociniai sveiką priaugančiąją kartą, jei nebėra, kas ją prižiūri ir auklėja: abu tėvai visą dieną dirba, o seneliai uždaryti prieglaudose”. Kad žmogus išaugtų visais atžvilgiais normalus, jis turi bent vaikystėje atsiremti į dvi generacijas taip, kaip būdavo mūsų tėvynėje. Ir jaunas gležnas medelis yra paprastai sutvirtinamas, pririšant jį prie dviejų baslių.

JONAS MIŠKINIS

     Gyvenantiems išeivijoje lietuviško jaunimo ateities klausimas kelia didelių susirūpinimų, kuriais mes dabar labai sielojamės.

     Kai gyvenome savo mieloj tėvynėj Lietuvoj, tėvams buvo vienas rūpestis — suteikti galimybę augantiems vaikams pasiruošti gyvenimui. Anuomet negrėsė pavojai nutausti ir užmiršti gimtąją kalbą. Tautinės idėjos lydėjo jaunuolio kiekvieną žingsnį: šeimoje, aplinkoje ir mokykloje. Be to, vaikas, žaisdamas gimtuose laukuose, nejučiomis su jais lyg suaugdavo. Gimtoji kalba vaiką lydėjo mokyklon; su ja jis nesiskyrė, išėjęs iš mokyklos suolo.

SVETIMOS APLINKOS ĮTAKA

     Tačiau visai kitose sąlygose ir aplinkybėse bręsta vaikai išeivijoje. Daugeliui jų teko gimtąjį kraštą apleisti kūdikystėje, kiti gi pirmą kartą pasaulį išvydo svetimame krašte. Tokie iš pirmų dienų susiduria su svetima aplinka, svetima mokykla, svetima spauda, kas mokykliniam jaunimui daro žymios įtakos, kuri juo toliau, juo daugiau pasireiškia, tolindama nuo visa to, kas yra lietuviška. Vaikai, lankydami svetimas mokyklas, bendrauja su to paties amžiaus svetima kalba kalbančiais vaikais. Taigi, svetima kalba, svetimi papročiai braute braunasi į juos. O kadangi tokie jaunuoliai neturi tvirtesnių saitų su gimtuoju tėvų kraštu, žymiai lengviau ir greičiau suauga su ta aplinka, kurioj gyvena.

RŪPESTIS

     Tėvai, kure nenori, kad jų vaikai nutoltų nuo lietuviško kamieno, turi tuo labai susirūpinti. Juk tokiose sąlygose gyvenant, vaikai pirmiausia turi būti tėvų auklėjami.

     Svarbiausia tėvų pareiga yra išmokyti savo vaikus gražiai lietuviškai kalbėti, kad jie užaugę nesigėdintų save lietuviais vadinti. Bet čia, tur būt, ne vienas tuojau paklaus, kaip tai praktiškai įvykdyti?

     Berods, niekas nepalieka žmoguje tiek gilaus įspūdžio, kaip vaikystės atsiminimai. Juk kartais vaikystės atsiminimai teikia žmogui stiprybės, susikaupimo, džiaugsmo, ryžto net sunkiomis gyvenimo valandomis. Dažnai gyvenimo problemos bei aktualieji klausimai tenka spręsti šeimoj įdiegtais principais ir papročiais. žodžiu, vaikystėj patirti ir pergyventi įspūdžiai lieka gyvi, gilūs, aiškūs ir kartais jautrūs iki žilos senatvės. Tėvai neturėtų pamiršti, kad vaikui tėvynės meilę skiepyti reikia iš pat mažens.

APIE “L. L.” SAUSIO NUMERĮ

     Turtinga išorė ir skoningas techninis redagavimas. Turinyje sutelkta pajėgių lietuvių rašto žmonių straipsniai.

"Dirva", 1964. II. 3

     “Laiškai lietuviams” patraukliai moka atsiliepti į religines ir tautines šios dienos mūsų aktualijas, turiniu ir estetine išvaizda neatsiliekant nuo laiko raidos...

"Draugas", 1964. II. 8

SVEIKINTINAS REIŠKINYS

     Sveikintinas ir pasauliečio dr. Arūno Liulevičiaus įtraukimas žurnalo redakcijon.

"Draugas", 1964. II. 8

     Pasauliečio įtraukimas redakcijon yra natūrali išvada Visuotinio Bažnyčios Suvažiavimo nurodytos krypties bei minčių, tilpusių mūsų žurnalo puslapiuose (žr. K. Trimako, S. J., "Pasauliečiai ir Suvažiavimas”, 1963, 12 nr., 372 p. ir G. Kijausko, S. J., "Krikščionis pasaulyje”, 1964, 1 nr., 14 p.).— Red.

“SKAITOME SU JAUNIMU”

     Labai mus pradžiugino žinia apie spaudai ruošiamą kun. St. Ylos knygą “Moderni mergaitė”. Esame dėkingi už jūsų žurnale duodamas ištraukas.

KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.

DR. STRANGELOVE

    Visoje filmų istorijoje šis filmas pasirodo su bene ilgiausiu pavadinimu: “Dr. Stran-gelove: Or How ILearned To Stop Worrying And Love The Bomb”. Tarp atominio karo ir komedijos tikrai nedaug tėra ko bendra, tačiau filmų gamintojas ir režisorius Stanley Kubrick, manydamas, jog šiame filme pateikiami įvykiai netolimoje ateityje galėtų atsitikti, tai pristato darniame komedijos ir įtampos junginy.

    S. Kubrick, 35 m. amžiaus niujorkietis, anksčiau pasireiškęs kaip gabus “Look” žurnalo fotografas, spėjo užsirekomenduoti ir filmų gamyboje su kūriniais, kaip pav., “Paths of Glory”, “Spartacus”, “Lolita”. Visiškai skirtingu stiliumi dabartiniame filme paliečiama atominio karo grėsmė.

    Daugiau kaip 6 metus domėjęsis įvairiais atradimais ir pažanga atominių tyrinėjimų srityje, Kubrick yra išstudijavęs apie 70 šios srities knygų ir daugelį specialių žurnalų. 1958 m. Anglijoje pasirodė Peter George romanas “Two

    Hours To Doom”. Greitai tapęs viena labiausiai perkamų knygų, tas romanas J.A.V-bėse buvo išleistas “Red Alert” vardu. Dramatiškame stiliuje aprašoma, kaip vienas iš amerikiečių generolų, mirštąs vėžiu, savo privačia iniciatyva, pasiunčia atominius bombonešius į Rusiją, kur sunaikinamas ištisas miestas. Kad sulaikius Kremlių nuo kobalto bombos naudojimo ir pasaulo sunaikinimo, Baltieji Rūmai sutinka mainais leisti sunaikinti vieną miestą Amerikoje.

    Nors filmo turinys savo esmėje bazuojasi minėta knyga, tačiau režisorius nutarė viską nukreipti komiška linkme, nes tai, jo nuomone, būsią gyvenimiškiau. Pats Kubrick su Terry Southern ir knygos autoriaus Peter George pagalba paruošė šiam naujam filmui tekstą.

LIETUVIŲ FONDO SUSTIPRINTAS VAJUS

    Lietuvių Fondas užbaigė 1963 metus su $104,000.00 kapitalu. LF vadovybė kviečia visus lietuvius LF vajaus talkon. Suburtomis jėgomis, su pasišventimu ir pasiaukojimu siekime, kad LF šių metų būvyje savo nariais ir kapitalu keleriopai padidėtų ir artėtų prie tokios sumos, kuri galėtų duoti 50-70 tūkstančių kasmetinių palūkanų lietuvių švietimui, mokslui ir kultūrai remti.

    Mieli lietuviai, lietuvės! Nedelskime! Kuo greičiausiai įsijunkime į LF pilnateisiais nariais ir savo paaukotais fondui įnašais tapkime realiais ir nuolatiniais lietuviškų reikalų rėmėjais. Leiskime mūsų sukrautam LF kapitalui dirbti už mus didelį darbą mūsų tautos gyvybei užtikrinti. Tą darbą ir auką padaryti mus įpareigoja mūsų pavergtoji tėvynė. Pagaliau tai mūsų, kaip gyvosios ir sąmoningos tautos dalies, yra šventa pareiga ir tautinė garbė.

    Fondo vadovybė kviečia mūsų visuomenę, LB vienetus ir lietuviškas organizacijas kuo greičiausiai suorganizuoti LF vajaus komitetus tose lietuvių kolonijose, kur tokie komitetai dar nėra sudaryti.

Į LF vajaus komitetus, atsižvelgiant vietinių sąlygų, įtraukti: 1) žinomus autoritetingus visuomenės veikėjus, dvasiškius, profesionalus, prekybininkus ir pan.; 2) didesnį skaičių pasiryžusių asmenų, kurie lankytų lietuviškas šeimas, verbuojant naujus narius į LF; 3) spaudos darbuotojus, laikraščių redakcijų atstovus, fotografus, vietos radijo valandėlių vedėjus. Jie talkininkautų vajaus vietiniam komitetui, informuodami visuomenę apie vajaus komiteto darbus ir vajaus eigą.