1964 M. SAUSIS — JANUARY. VOL. XV. NR. 1
J. F. Kennedy PREZIDENTO ŽODIS 1
Dr. J. Girnius TIKINČIOJO SANTYYKIAI SU NETIKINČIUOJU 4
St. Yla VINCO KRĖVĖS SVYRAVIMAI IR PUSIAUSVYRA 10
V. Krėvė IŠTRAUKOS IŠ "DANGAUS IR ŽEMĖS SŪNŲ" 10-13
A. Kurauskas FOTOGRAFIJOS MENAS 16
A. Grauslys ATSILIEPIMAI IR ATOVEIKIAI 22
G. Kijauskas, S. J. KRIKŠČIONYS PASAULYJE 25
P. K.. ARGI TĖVAI NETURĖTŲ ŽINOTI? 28
D. Bindokienė NAUJA SUKNELĖ MARYYTEI 30
Vy. Žm. ŽMONOS IR VYRO RAUDA 33
K. Bučmys, O. F.M. EKRANO MIRGESY 34
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas
Redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J.
Arūnas Liulevičius Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Dailininkas Algirdas Kurauskas Fotografas Algimantas Kezys, S. J.
Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, 111. 60636 Telefonas REpublic 7-8400 Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn.
Viršelis ir vinjetės A. Kurausko Fotografijos A. Kezio, S. J.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $3.00, single copy 300 Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
PASAULIS yra pakitęs. Žmogus savo mirtingose rankose laiko galią panaikinti ir visokį žmogaus skurdą, betgi ir visą žmogišką gyvybę. O tačiau tie patys revoliuciniai įsitikinimai, už kuriuos mūsų proseneliai kovojo, tebelemiami pasaulyje — tai tie įsitikinimai, pagal kuriuos žmogaus teisė pareina ne iš valstybės dosnumo, bet iš Dievo rankos.
Dabar ir vėl trimitas kviečia mus— ne kaip kvieslys paimt ginklus, nors ginklų mums reikia; ne kaip šauksmas mūšiui, nors mūšiui esam pasiruošę; bet kaip kvietimas metus iš metų besitęsiančią kovą prietemoje vesti— “džiaugiantis viltimi, esant kantriems suspaudime”— kovą prieš bendrus žmonijos priešus— tironiją, skurdą, ligas ir patį karą...
Tad, mano tautiečiai— amerikiečiui, neklauskit, ką jūsų kraštas gali padaryti jums, bet ką jūs galite savo kraštui padaryti. Mano bendrapiliečiai iš viso pasaulio, neklauskite, ką Amerika gali jums padaryti, bet ką visi kartu galime padaryti žmonių laisvei. Galų gale, kas jūs bebūtumėte— Amerikos ar pasaulio piliečiai, reikalaukite iš mūsų tokių pat aukštų pastangų ir pasiaukojimo, kokių reikalaujame iš jūsų. Tyrai sąžinei esant vieninteliam atlyginimui, o istorijai— galutiniam mūsų darbų teisėjui, eikime pirmyn vesti mūsų mylimą kraštą, Dievo palaimos bei pagalbos prašydami, betgi žinodami, kad čia žemėje Jo darbas turi būti ir mūsų pačių vykdomas.
John F. Kennedy
■ PREZIDENTO MIRTIS
Prieš trejetą metų naujasis Jungtinių Amerikos Valstybių prezidentas John F. Kennedy, jausdamas tiek savo užimamų pareigų svarbą, tiek savo asmens ribotumus, kvietė ne tik Amerikos, bet ir viso pasaulio piliečius, pajusti atsakomingumą ir pasirinkti ne savo mirtingose rankose laikomus, visai žmonijai mirtį nešančius ginklus, bet taikias priemones iš žmonių tarpo pašalinti skurdą, ligas bei karus.
Per trejetą metų vis daugiau žmonių įsitikino jaunojo Prezidento gera valia bei rimtom pastangom įgyvendinti savo užsibrėžtus tikslus. Todėl, kai pasklido aitri žinia apie Prezidento nužudimą, buvo priblokšti ne tik jo suinteresuoti sekėjai, ne tik amerikiečiai, bet visi, kuriems jo asmuo ir užimama pozicija simbolizavo paskelbtus siekius bei idėjas.
Šūviai iš pasalų pakirto ne tik Prezidento gyvybę; jie pažeidė ne tik vienos valstybės, bet visos žmonijos savigarbą. Po tos mirties pasaulis nebeliko toks, koks buvo. Smurtas kirto... Kokiuo tikslu, dar neišaiškinta. Bet tai buvo smurtas žmogaus rankoj! Ir pirmą kartą gal visoj žmonijos istorijoj kilo toks visuotinis gedulas žmogaus mirtim ir toks viešas pasipiktinimas žmogaus smurtu.
O smurto buvo ir anksčiau,... ir buvo jau per daug. Tais pačiais metais ne vienas žmogus — net ne vienas prezidentas — krito nuo brolžudiško smūgio. O ištisos tautos liko apatijoje. Ir tik šio prezidento gyvybės auka visus pažadino...
Šis pirmagimis jausmas — ne rankas nuleidęs, gniuždantis liūdesys, bet skausme gimęs pasiryžimas smurtą gėriu nugalėti — mumyse iš naujo tepabunda kiekvieno smurto akivaizdoje. Tik tai pilnai įprasmins Prezidento mirtį.
■ SUSIRINKIMAS PUSIAUKELĖJE
Baigėsi antroji Bažnyčios Susirinkimo sesija. Pirmoje sesijoje išryškėjusi pažangiųjų ir konservatyviųjų nuomonių pasidalinimai tęsėsi ir antroje sesijoje. Tačiau, nors skirtumai buvo dideli, jie nebebuvo tokie dramatiški, kaip pirmoje Susirinkimo dalyje, nes nuomonės atskirais klausimais kirto blokų linijas.
DR. JUOZAS GIRNIUS
Nepaisant visos ateizmo priešybės teistui, privalu ateiste regėti ne priešą, o artimą. Kiekvienas žmogus žmogui yra artimas, nes visi lygiai esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Dėl to ir ateiste reikia regėti žmogų, o ne "bedievį". Savo būties gelmėj niekas nėra "bedievis", nes visų būtis atspindi Kūrėją. Ateistinis nusistatymas nepakeičia paties žmogaus, ir žmogus be Dievo iš tiesų tėra žmogus be tikėjimo į Dievą.
Eiti į ateistą kaip žmogų, o ne "bedievį" reiškia ir pačiam teistui eiti kaip žmogui, o ne kaip teisėjui. Kadangi tikėjimas galutinai yra malonė, tai ne žmogui teisti žmogų dėl netikėjimo. Tikėjimas į Dievą įpareigoja ne kitų teisimui, o artimo meilei. Tai įpareigojimas nelikti abejingiems, bet likti nuolankiems, degti meilės rūpesčiu, bet ne išdidybe.
Neteisti kitų nieku būdu nereiškia likti jiems abejingiems ir tik savimi tesirūpinti. Savimi tesirūpinimas tėra ta savimeilė, kuri yra pati meilės priešybė. Artimo meilė išskiria tik kitų teisimą, o ne jais rūpestį. Kaino būtų atsakymas: nesu kitų sargas, tesižinie kiekvienas kaip išmano! Artimo meilė įpareigoja būti savo brolių "sargais" tokiu imperatyvumu, kad be žmogaus meilės negalima kalbėti nė apie Dievo meilę. Žmogaus meilė liudija ir Dievo meilę. Yra artimo meilės pareiga alkstantį papenėti ir trokštantį pagirdyti. Bet dar labiau yra artimo meilės pareiga sielotis savo brolių netikėjimu ir padėti jiems Dievo ieškoti. Pasmerkdama kaininį abejingumą, artimo meilė įpareigoja apaštalavimui.
Nepaisant apaštalavimo pareigos akivaizdumo, visada yra pavojus susigundyti nieko nereikalaujančiu kvietizmu — likti pačiam ramiam ir palikti ramybėje žmogų 4 be Dievo. Dviem kraštutiniais pavidalais iškyla kvietistinio abejingumo pagunda. Pirmasis pavidalas — siaubinga "netikėlio" baimė ir paniškas bėgimas nuo netikinčiųjų lyg nuo maro. Tas siaubas, kurį kelia amžinoji sielos pražūtis, persikelia ir apskritai netikėjimui. O toliau savo ruožtu nuo netikėjimo šis siaubas persikelia ir pačiam netikinčiajam. Taip pat šį siaubą gilina prielaida, kad netikinčiajam nerūpi dora, nėra jokių varžtų, ir iš jo galima visko laukti. Dėl to ir baiminamasi "susitepti" tais, kurie netiki. Be abejo, netikėjimas sudaro sielai pavojų, nukreipdamas žmogų nuo pašaukimo amžinybei ir aprėždamas šios dienos kasdienybe. Tačiau tai joks pagrindas tikinčiajam bėgti nuo netikinčiojo. Priešingai, kadangi netikėjime iš tiesų yra žmogui pavojaus, tai kaip tik privalu ne šalintis, o broliškai padėti šiame pavojuj. Nors ir kaip mus baugintų kieno nors dabartinis gyvenimas, niekas nėra iš anksto pasmerktas. Todėl neteisu ir mums imtis bet kokio smerkimo. Kada baiminamasi "susitepti" savo netikinčiaisiais broliais, iš tiesų ne dorinis jautrumas liudijamas, o tik vykdomas neteisus artimo teisimas.
Tačiau, kadangi neturime teisės kitus teisti, tai neturime teisės nė juos išteisinti. Reikia tai pabrėžti, nes yra ir antras kvietistinio abejingumo pavidalas — nerūpestingas apsipratimas su ateizmu. Mūsų amžiuj pastarasis pavojus yra daug aktualesnis už pirmąjį. Baisėjimąsi netikinčiaisiais pavadintume greičiau "viduramžiniu", o ne mūsų laiko jausmu. Mums greičiau gresia pavojus apskritai nebesijaudinti dėl netikėjimo. Sutinkame ateistus kiekviename žingsnyje, gerbiame jų įsitikinimo nuoširdumą, bendradarbiaujame pasaulietiniuose reikaluose, palaikome bičiuliškus santykius. Tai visa natūralu, ir nieku būdu dėl to netenka priekaištauti. Tačiau to viso dar nepakanka, nes visa tai lieka paprastas mandagumas ar toks pat bičiuliškumas. Krikščioniškoji artimo meilė reikalauja ne tik būti korektiškais ir žmogiškai šiltais, bet ir neužmiršti to, kas žmogui yra visų svarbiausia. Dievo klausimo išjungimas etiketo ar bičiuliškumo vardan yra nesusipratimas. Tikras žmogaus žmogui atsiskleidimas negali būti sąlygojamas "nelietimu to, kas skiria". Mažai ko verti tie seklūs ryšiai, kurie išlaikomi tik vengimu liesti skirtybes. Tikra žmogui pagarba liudijama nuoširdžiu atvirumu, o ne saloniniu "ramybėj palikimu". Negaliu palikti ramybėj tą, kurį myliu, nes tai būtų lygu likti jam abejingam. Turiu visus savo artimuosius neraminti tuo, ką laikau esmingu rūpesčiu. O Dievo klausimas žmogui yra pats esmingiausias, nes jo atsakymas apsprendžia ir žmogiškosios egzistencijos galutinę prasmę. Todėl Dievo klausimas ne tik neramins, bet ir turi neraminti mąstantį žmogų, nenorintį pasitenkinti diena iš dienos gyvenimu.
STASYS YLA
Iš spaudai paruoštos knygos "Dievo Sutemose" apie lietuvių religinius lūžius
Krėvės gyvenimas panašus į jo “Likimo kelių” Vinco — ieškotojo. Išklydo jis pasaulin iš paprasto tradicinio, giliai mistiško ir religiško kaimo. Ieškojo šviesos — ieškojo Žvaigždikio ir svėrėsi iš vieno polio i kitą. Pagaliau grįžo į tą kelią, nuo kurio pradėjo savo gyvenimą ir tai įvyko po įvairių bandymų, nesėkmių, nusivylimų — pačiame saulėleidyje.
BRENDIMO VINGIUOSE
O gyvenimo saulėtekyje Vincas Mickevičius norėjo būti kunigu. Tur būt, šito norėjo ir jo brangioji, neužmirštamoji mama. Jau buvo įsivilkęs į sutaną ir skaitėsi Vilniaus kunigų seminarijos aliumnu, bet staiga po dviejų metų pasuko į šalį. Kodėl? Sakoma, dėl pasaulėžiūrinių abejonių. Bet tos abejonės vargiai galėjo būti rimtos ir gilios. Kas jaunas neturi abejonių! Jei būtų buvusios tikrai rimtos tos abejonės, būtų toliau nuvedusios nuo bažnyčios ir kunigų. O Krėvė ir toliau nesibaidė kunigų, buvojo pas juos ir jie jį mėgo. Kunigų dėka jis susiprato būti lietuviu ir apsisprendė savo talentą skirti Lietuvai.
Nenutraukė jis ryšių ir su kaimu. Keliavo vasaromis po Dzūkiją, rinko tautosaką, žavėjosi liaudies išmintimi, paprastumu, religiškumu. Krėvė liko prisirišęs prie savo tėvų, ypač religingos motinos. Tai buvo antras palaimingas veiksnys jo dvasiniame brendime.
Apleidęs Vilniaus kunigų seminariją, jis ruošėsi savo brandos atestatui privačiai. Ši aplinkybė taip pat verta dėmesio. Kas ištisai lankė “klases” to meto gimnazijose, tas greičiau buvo įsuktas i antireliginį sūkurį. Krėvė šito išvengė.
Aišku, jis negalėjo išvengti tam tikrų įtakų Kijevo ir Lvovo universitetuose. Bet įdomu, materialistinė pasaulėžiūra tada jam nedarė įspūdžio. Jį daugiau traukė rytietinė mistika: domėjosi budizmu, rašė net mokslinį savo darbą iš šios srities. Tuo pačiu metu studijavo Kristaus istoriją ir pradėjo ruošti pamatus savo veikalui “Dangaus ir žemės sūnūs”.
Krėvė gana anksti, tur būt, Vilniuj, buvo paveiktas lenkų įtakos ir atrodė dings lietuvybei. Nūnai jam, kaip “Likimo kelių” Vincui, iškilo nauja vilionė: paaukoti savo katalikybę ir gauti profesoriaus kėdę Kijevo universitete. Bet jis to nepadarė — geriau pasirinko gimnazijos mokytojo vietą. Pradžioj dirbo Kijevo priemiesty, vėliau Baku mieste, Kaukaze.
Neišsigynęs tėvų religijos, vis dėlto jis padarė naują nelauktą šuolį — susirišo su rusų eserais — socialistais revoliucininkais. Bet ir vėl kontrastas: Baku mieste susipažino su Marija Karakaite ir sutarė vesti ją katalikiškai. Parvyko Vilniun ir šv. Mikalojaus bažnyčioj buvo sutuoktas kun. J. Tumo.
TEISINGASIS: Viešpatie! Tu dar nepareiskei žodžio dėl tų, kurie susvyravo paabejoję, kad Tu esi teisybės Dievas, ir nėra kito, kaip tik Tu. Jie suabejojo Tavimi ir Tavo keliais, Viešpatie! Suabejojo, kad Tu esi vienintelis viso gero šaltinis!
RŪSTUSIS: Tebūna ir jie prakeikti Tavo prakeikimu, rūstybės žaibų Viešpatie! Tamsybių bedugnė tebūna ir jų gyvenimo vieta! Tepaveldi amžinai beviltis nusiminimas ir jų sielas!
NARSUSIS: Tark jiems pasmerkimo žodį, dangaus galybių Viešpatie, ir mes nutrenksime juos, kur nudanginom prieš Tave sukilusiuosius!
GAILESTINGASIS: Pasigailėjimo Tėve, argi jau man nėra vietos Tavo širdyje, ir mano balsas nepasiekia Tavo ausies? Jei reikia, kad kentėtų tie, kurie susvyravo, ir skausmais išpirktų savo kaltes, tekenčiu aš už juos visus. Visus jų skausmus aš pasiimu sau, tik nebausk tų, kurie dar nenuėjo piktybės ir pražūties keliu!
BALSAS IŠ SOSTO: Jūs, kurie suabejojote, kad Aš esu Aš, ir svyruojate, kaip kryžkelėje bestovintieji! Nepašalinsiu jūsų iš savo širdies ir iš atminties neišbrauksiu, nes mylėdamas pašaukiau jus iš nebūties gyveniman, kad mano sūnūs būtumėt. Bet suabejojote, kad Aš esu Aš, teisybės ir gėrybės šaltinis, susvyravote pasirinkimo valandoje ir dar neišsklaidėte abejonių savo sieloje. Todėl eisite į pasaulius, kūnais prisidengę ir keliausite, kol liausitės svyravę, kurį turite pasirinkti kelią pas Mane ar tą, kuris yra mano priešas. Jūs, amžinieji, savo kelionėje paragausite mirties! Jūs, laimei gimusieji, patirsite sielvarto ir skausmo, išgersite iki dugno kartybės taurę. Šviesai iš nebūties iššaukti išmatuosite tamsybių bedugnes. Keliausite tarp skausmų ir ašarų, tarp gero ir pikto, tarp aukšto ir žemo, iš vieno pasaulio į kitą, kol pagaliau pasirinksite mano tiesą ar tai, kas jai priešinga. Eikite dabar iš čia ir keliaukite, tremties sūnūs!
GAILESTINGASIS: Sunkus ir pavojų kupinas kelias, kuriuo paskyrei savo malone jiems eiti. Aš bijau, mieliausias Tėve, kad juo keliaudami gali paklysti ir paklydę amžinai žūti tamsybių bedugnėse! Leisk, gerasis mūsų visų Tėve, kad ir aš su jais eičiau tuo keliu ir eidamas praminčiau takus, kurie atvestų juos atgal, prie Tavo šviesaus veido. Kad galėčiau palengvinti gyvenimo naštą, kurie pails ir pailsę galėtų suklupti ir nenusikratytų savo abejonių, kad Tu esi tiesos ir gėrybės šaltinis. Kad nuraminčiau, kurie nusimins ir nusiminę galėtų netekti vilties surasti kelią į Tavo pasigailėjimo kupiną širdį. Kad galėčiau sustiprinti, kurie susvyruos ir susvyravę galėtų amžinai prarasti Tavo malonę. Leisk man, geriausias ir gailestingiausias Tėve, eiti su jais vienu keliu ir tapti Tavo akyse jų kaltės atpirkimo auka!
BALSAS IŠ SOSTO: Tu esi mano mylimiausias Sūnus, kuris atspėji mano sielos pojūčius! Tesie pagal Tavo norą, kuris yra ir mano noras.
ALGIRDAS KURAUSKAS
Mintys Algimanto Kezio, S. J., foto parodos, įvykstančios Čikagoje 1963. XII. 27 — 1964. I. 2. proga
FOTOGRAFIJA, moderniausia ir universaliausia vaizdinės komunikacijos priemonė, bene tiksliausiai atspindi mūsų epochą. Teigimą, kad fotografija, kūrybingai nusiteikusio it polėkio nesibijančio asmens rankose gali virsti ne vien tik sausa dokumentacija, o taip pat meninės išraiškos siekiančia priemone, liudija ir Algimanto Kezio, S. J. išstatytieji darbai.
Vengdami doktrininių diskusijų ir padarę prielaidą, jog fotografija gali tapti net irmeno kūriniu, tik tada suprasime, kas yra fotografijos menas, jei išsiaiškinsime, kuo jis iš tikrųjų nėra. Nesusipratimai iškyla tada, kai fotografijos kūrinyje bandoma ieškoti tų pačių kvalitatyvinių elementų, kuriais remiasi kitos plastini o meno sritys: pav., tapyba ar grafika. Kaip ir kiekvienas kitas dailės žanras, fotografija turi savo, tik jai vienai būdingas bei priklausančias savybes, ribotumus ir neįmanomybes, kurių kitose, kad ir labai panašiose srityse, nerasime. Tik tuos skirtumus pažinę, turėtume artintis ir prie fotografijos meno.
Tūlas fotografijos meistras yra pastebėjęs, jog fotografas savo darbą pradeda gana skirtingu ir visai kurijozišku būdu, t. y., nuoužbaigto paveikslo. Toks procesas fotografui neduoda galimybės moduliuoti ar modifikuoti savo darbo taip, kaip tai lengvai gali padaryti dailininkas. Skirtumas čia yra tas, kad, nežiūrint nuostabiai progresuojančios foto-technologijos, fotografo— menininko įrankiai dar tebėra skurdūs ir riboti... Tiesa, fotografas gali labai išmąstytai, racionaliai, skrupulingai organizuoti savo darbo procesą, iš anksto suplanuodamas kompoziciją, ir taip apgalvotomis mechaninėmis priemonėmis atsiekti savo užsibrėžtą tikslą. Tačiau tokia "kūryba", aklai pamėgdžiojanti tapybos procesą, kaip tik ir griauna patį fotografijos principą. Panašiu atveju, toks fotografas privalėtų savo foto aparatą iškeisti į teptukus ir drobę. Antra vertus, tapytojas, kuris yra linkęs pamėgdžioti foto objektyvą, daug daugiau laimėtų, įsigydamas foto aparatą...
Tik foto aparatas pajėgia užfiksuoti tokius nepasikartojančius gyvenimo momentus, kurių dailininko akis ir ranka nebespėja pagauti. Tik foto aparatas— ta trečioji akis— tegali įžvelgti tokius beribius pasaulius, kurių jokia normali žmogaus akis nepastebi. Fotografas, išsirinkdamas visus tuos momentus iš regimos aplinkos, savo selektyvine nuojauta juos fiksuodamas, išryškindamas, žvelgdamas į juos iš neįprasto taško netikėtose ir nelauktose aplinkybėse, gali juos pateikti žiūrovui tokioje šviesoje, kokia nėra įmanoma kitoje dailės srityje. Bet tik toks fotografas pajėgs perteikti meninę tiesą, kuris ne tik gerai pažįsta fotografijos techniką, bet taip
Skliautas
Fotografija yra būdas pažinti ir intensyviau gyventi. Henri Cartier-Bresson
ALFONSAS GRAUSLYS
NEKATALIKAI KRIKŠČIONYS APIE II VATIKANO SUVAŽIAVIMĄ
Čia peržvelgsime nekatalikų krikščionių spaudos reakcijas į Bažnyčios Visuotinį Suvažiavimą. Tos reakcijos buvo gyvos, palankios ir vaisingos ta prasme, kad pagilino sąlytį ir dialogą tarp katalikų ir nekatalikų. Tokiai reakcijai pagrindą davė popiežiaus Jono XXIII asmenybė, įsteigimas sekretoriato krikščionių vienybei skatinti ir pagaliau nekatalikų atstovų pakvietimas stebėti II Vatikano Suvažiavimo darbus, kur stebėtojai pasijuto, kad į juos žiūrima kaip į brolius Kristuje. Todėl tenka kalbėti ne tik apie jų spaudos atsiliepimus, bet ir apie atoveikius jų dvasioje, sukūrusius naują tarpkrikščionišką atmosferą — naujus nuoširdumo tonus savitarpio pasikalbėjimuose, padidėjusias susivienijimo viltis ir ryžtingus kelių ieškojimus tam susivienijimui įvykdyti. Kai kurios čia minimos nekatalikų reakcijos lies patį II Vatikano Suvažiavimą; kitos — to Suvažiavimo šauklį Ir naujos dvasios kūrėją Joną XXIII jo mirties proga.
ATSILIEPIMAI SPAUDOJE
Dr. Visser’t Hooft, Pasaulinės Bažnyčių Tarybos generalinis sekretorius, 1962 m. gruodžio 13 d. kalbėdamasis su benediktinu tėvu P. Jordan, džiaugėsi, kad ekumeninis judėjimas vystosi tokioje palankioje atmosferoje. II Vatikano Suvažiavime stebėtojų priėmimas ir jiems parodytas vaišingumas buvo toks, kad negalima buvo nieko daugiau ir laukti. Anot jo, galima tikėtis dar didesnio pragiedrėjimo, kai Suvažiavimas paskelbs religinę toleranciją. Jis džiaugėsi ir tuo, kad stebėtojai pasidarė pirmieji pradininkai dialogo tarp Romos ir kitų bažnyčių.
Prof. Edmund Schlinck mato didelę pažangą tame, kad, popiežiui Jonui XXIII valdant, atsivėrė ekumeninės galimybės, nes katalikų stebėtojai buvo pasiųsti į III visuotinį Pasaulinės Bažnyčių Tarybos New-Delhi suvažiavimą. Tai įgalino ir nekatalikų bažnyčias pasiųsti kviečiamus stebėtojus į II Vatikano Suvažiavimą. Profesorius ypač džiaugiasi iškilusia vyskupų kolegijos sąmone ir ta laisve, kuria jie išreiškė savo pažiūras, popiežiui neprimetant savo valios. Labiausiai evangelikus domina, anot jo, tikėjimo atžvilgiu mišrių vedybų, religinės laisvės ir santykių tarp katalikų ir kitų krikščionių misijose klausimai. (“E-vangelische Welt” 1962. XII. 16).
GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.
Pirmuoju savo žvilgsniu Bažnyčioje šiandien pastebime nuostabų atgimimą: liturginį sąjūdį, naują susidomėjimą šv. Raštu, bandymą užmegzti kontaktą su "atsiskyrusiais broliais" ir ypatingai vis didėjantį dėmesio atkreipimą į pasauliečių vaidmenį Bažnyčios gyvenime.
Mūsų laikais katalikų Bažnyčioje sparčiai atgimsta mintis, jog pasaulietis krikščionis užima svarbią, tiesiog nepakeičiamą vietą Kristaus karalystės statyme ant žemės. Kalbama apie pasauliečių apaštalavimą. Pati mintis nėra nauja. Ji taip sena, kaip pati krikščionybė. Apaštalai turėjo savo pagelbininkus Gerosios Naujienos skleidime. Mūsų laikais bendrąsias pasauliečių apaštalavimo gaires nustatė popiežius Leonas XIII, šv. Pijus X, o jas pagilino bei nurodė naujus darbo laukus Pijus XI, Pijus XII ir Jonas XXIII.
Jei buvo kada laikas Bažnyčios istorijoje, kada reikėjo pasauliečių, kurie pajunta savo atsakomybę ir imasi darbo Bažnyčios apaštalavime, tai tas laikas yra šiandien. Pereitų metų rugsėjo 1 dieną popiežius Paulius VI kvietė pasauliečius šiais žodžiais: "Jau darosi vėlu. Įsitikinkite, kad reikia dirbti šiandien, tuoj pat, jog neprarastume nė vienos valandos. Būtini reikalai yra milžiniški, jie spaudžia mus. Ateikite ir mums pagelbėkite vidinių judėjimų sumaišytam ir parblokštam pasauliui nurodyti, kur yra tiesa ir kur klaida. Reikia eiti į darbą šiandien, tuoj pat. Rytoj jau gali būti per vėlu. Dabar yra pasauliečių valanda... Dabar turi pasauliečiai sąmoningai jungtis su Bažnyčios vadovybe tiek nešti kryžių išganymo keliu, tiek pasišvęsti malonės paskleidime. Pasauliečiai, pabudinti moderniosios kultūros, jau jaučia šį pašaukimą".
NEŠTI ATSAKOMYBĘ UŽ BROLIUS
Atsakomybė įgyvendinti krikščionišką santvarką žemėje nesiriboja vien tik popiežiaus kvietimu. Ji plaukia iš to fakto, kad pasaulietis yra krikščionis, kuriam Kristus patikėjo tą šventą misiją išganyti savo brolį. Pareiga nešti Kristų bei jo principus į pasaulį uždedama kiekvienam žmogui per krikštą ir vėliau sustiprinama bei užantspauduojama per Sutvirtinimo sakramentą. Todėl pasaulietis negali būti tik pasyvus ir neutralus Bažnyčios narys. "Visi mes nešame atsakomybę už savo laikus ir savo brolius", priminė šv. Tėvas minėtoje kalboje. Atsakomybė yra svarus žodis, kurį tik šventieji savo giliai įžvelgiančiu optimizmu ir galinga drąsa perprato.
Mes atjaučiame tėvus jų sunkiuose vaikų auklėjimo uždaviniuose. Šiuo žurnalu norime būti ypač jiems naudingi. Čia talpiname mums atsiųstą rašinį, aprašantį tėvams žinotinus faktus, bylojančius apie aplinkos nemoralumo skverbimąsi į mūsų jaunimą. Be abejo, didelė dalis tėvų apie tai bendrom sąvokom žino, bet paprastai tik paskutinieji sužino, kiek tai liečia jų pačių vaikus. Lygsvarai sudaryti pridedame, kad suminėti įvykiai nėra visuotinis reiškinys, bet, nežiūrint to, sukeliąs pakankamai rūpesčio tėvams bei jaunimo auklėtojams.
Šiuo straipsniu tik atkreipiamas tėvų dėmesys; pasiūlymų neduodama. Būtų gera, kad tėvai patys pasisakytų, kaip savo vaikus apsaugoti nuo aplinkos blogybių.
Redaktorius
P. K.
Susitinkant su Jaunimo organizacijų ir stovyklų vadais, organizatoriais bei kitais asmenimis, turinčiais reikalų su jaunimu, vis daugiau girdisi skaudžių prasitarimų, kad dabartinis lietuvių jaunimas jau nebetoks pajėgus apgalėti šio krašto neigiamas įtakas, negu ankstesnis tremtinių jaunimas. Stovyklų nuotaikos kitos, negu buvo prieš dešimt metų. Organizacijų ideologinės minties beveik nebando suprasti. Nemoralios tendencijos iš atskirų jaunuolių persimeta į organizacinius ir stovyklinius vienetus. Tos tendencijos kaip sproginėjančios kibirkštys persimeta iš sielos į sielą. Jaunas žmogus draugams yra atviras ir ypatingai imlus. Visa, ką draugas sako ar daro, priima be kritikos, noriai.
Įdomu patikrinti faktus, iš kur į mūsų jaunimą teka tos nemoralios tendencijos, tas nesidomėjimas gilesnės minties klausimais? Argi jau mūsų šeimos yra jaunimo gadintojos? Gal ne. Bet gal tik nerūpestingos saugotojos. Mūsų jaunimas noriai draugauja su amerikiečių jaunimu, nedarydami draugų tarpe atrankos, sakyčiau, su tuo masės menko dorinio lygio ir žemos asmeninės kultūros jaunimu. Tėvai dažnai visai nekreipia dėmesio, su kokios kilmės ir kokio elgesio draugais susitikinėja jų vaikai.
DANUTĖ BRAZYTĖ-BINDOKIENĖ
— Tik vieną dar dieną, — šnabžda Marytė, įrėmusi nosį į krautuvės langą. — Palauk manęs, palauk.
Žmonės skuba į darbus. Pasistatę apikakles, apsivilkę storai lyg svogūnai, gindami prieš save garų kamuolius.
Niekas nekreipia dėmesio į mergaitę prie lango. Jos akys nekliudo spindinčių papuošalų, paauksuotų batelių, minkštučių kailinių, tik susižavėjusios stebi rausvą suknelę pačiame vitrinos krašte. Tai, be abejo, gražiausia suknelė, kokią Marytė yra mačiusi. Tokia lengvutė, daili, krintanti gilių raukšlių fontanu. Ir kaina, švenčių sezonui pasibaigus, visai prieinama. Mergaitė atsidūsta, dar kartą pažvelgia į skaisčiai apšviestą pasaulį anapus stiklo ir nustriksi gatve. Į darbą pavėluoti ji nenori.
Fabrike šilta, triukšminga. Marytė čia apsipratusi ir patenkinta. Darbininkai, daugumoj vyresnio amžiaus, ją laiko beveik tikru dirbtuvės vaiku. Kiekvienas atneša gerą žodį, šypseną. Dirbti čia pradėjo antrosios klasės suolą palikus. Tuoj po tėvelio mirties. Visada linksma bei sumani motina, palaidojusi vyrą, visai pasimetė. Tarsi jos viduje būtų taip pat užgesusi gyvybės žvakė. Reikėjo pasirūpinti ja ir mažamečiais broliukais. Marytė nesiskundė. Jeigu sopėjo širdis dėl mokslo nutraukimo, niekam nepasakė. Buvo giedri, paslaugi ir besišypsanti. Bendradarbiai žinojo sunkią jos namų padėtį, dėl to dar labiau mergaitę gerbė.
Tačiau Marytė buvo jauna ir dažnai slapčia ilgėjosi viso to, ką buvusios mokslo draugės turėjo. Būtų norėjusi išeiti, kur siautė muzika ir džiaugsmas. Būtų mėgusi puoštis ir tuščiai kikenti, kaip visos jos amžiaus mergiotės. Žinoma, tam nebuvo nei laiko, nei pinigų. Visa kukli Marytės alga biro į nepasotinamo pragyvenimo delną.
KELETAS MINČIŲ APIE HUMORĄ
ieškoti gyvenimo draugo... ir humoro
Humoras — galia švelniai juoktis ir juokauti — teisingai suminimas kaip viena gerųjų savybių, pačiam turėtina ir ieškotina pasirinktajame bendrą šeimyninį gyvenimą gyventi (žr. Ch. H. Doyle, “Cana is forever”, 64 psl.).
geriau save suprasti
Psichologiniuose tyrinėjimuose rasti duomenys rodo, kad turintieji humoro žmonės yra linkę ir apie save teisingiau spręsti (žr. C. Landis ir J. W. H. Ross, “Humor and its relation to other personality traits”, “Journal of social Psychology, 1933, 4, 156-175).
geriau ir kitką suprasti
“Mokyti humoro nereiškia mokyti žmones viską išjuokti, bet viską geriau suprasti. Gyvenimą galima ir geru humoru paaiškinti” (Leacock).
karščiau mylėti... suradus abu
Rašytojas Meredith apibudina humorą kaipo galią juokauti apie mylimus asmenis ir daiktus ir vis vien juos tebemylėti... O gal dar labiau pamilti?...
Po šių minčių pynės pristatoma mums atsiųstas eiles, kurias perskaitę ne tik pašaliečiai skaitytojai gali nusišypsoti, bet ir eilutėse pavaizduotieji pirmą kartą po ilgos pertraukos pasibučiuoti.
KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.
THE CARDINAL
Henry Morton Robinson romanas “The Cardinal”, 1950 metais ilgokai išsilaikęs labiausiai perkamų knygų sąraše, sukėlė kontroversinių nuomonių ir ivertinimų. Panašiai gali įvykti ir su nauju, to paties vardo filmu, kurį pagamino ir surežisavo Otto Preminger. Pats režisorius pastebėjo, jog daugelis buvo nustebę, kad jis, Vienoje gimęs žydas, susidomėtų romanu, kuriame aprašoma amerikiečio katalikų kunigo kelias iki kardinolo. Minimu romanu Preminger susidomėjo nuo pat jo išleidimo, bet kitas filmų gamintojas spėjo anksčiau užsitikrinti filmavimo teises. Tik dėl romano iškilusių kontroversijų pasėkoje Louis de Rochemont atsisakė nuo filmo gaminimo ir teises atpirko Preminger.
Rezultatas tikrai puikus. Savo ilgoje režisoriaus karjeroje Otto Preminger su įvairiu pasisekimu yra pastatęs eilę filmų, pav., “Advise and Consent”, “Carmen Jones”, “Exodus”, “The Man With Golden Arm”, “Anatomy of a Murder”, bet “The Cardinal” yra pats stipriausias jo filmas tarp visų jo kūrinių.
Filmo tekstą paruošė Robert Dozier. Pats būdamas katalikas, labiau pajėgė pritaikyti atskirus filmo įvykius arčiau gyvenimo tikrovės. Lygiai kaip romane, taip ir filme realūs faktai darniai jungiami su autoriaus laisva kūryba.
Ne visi stambaus romano įvykiai pervesti į ekraną, o taip pat ne visada tame pačiame fone.
Trumpoje recenzijoje net neįmanoma detaliai atpasakoti platų filmo turinį. Besiklausant oficialių dokumentų skaitymo, naujai paskirto kardinolo atminty praslenka praeities vaizdai, pradedant jo kunigystės šventimais Romoje. Vikaro pareigos Bostone, o vėliau šiaur. srities kaimely, mokytojavimas gimnazijose, darbas Vatikano diplomatinėje tarnyboje, apsilankymas Amerikoje rasinių neramumų atveju, sugrįžimas į Vieną nacių okupacijos proga — visa tai darniai rišasi su jo asmeniniais pergyvenimais ir vidinėmis kovomis.
KOKĮ AŠ NORIU MATYTI KUNIGĄ
KIEKVIENA PROFESIJA turi tuos, kuriems ji tarnauja: gydytojai — pacientus, pardavėjai — pirkėjus, amatininkai — darbą užsakančius. Ir kiekvienas pašaukimas turi tuos, dėl kurių pašauktasis kviečiamas: visuomeninkas — visuomenės narius, rašytojas — jo kūrybą skaitančius, tėvai — vaikus. Kai kurie pašaukimai gali tapti profesijomis, kai kurie ne. Tėvas negali tapti iš profesijos tėvu; rašytojas iš profesijos gali rašyti; tačiau jei kas rašo tik iš profesijos, ne iš pašaukimo, tas yra tik rašeiva.
KUNIGYSTĖ savo esme yra pašaukimas. Profesija ji yra tik atsitiktinai ir niekada vien profesija. Kaip profesija, kunigystė apimtų tik tuos, kuriuos kunigas aptarnauja: klebonas — parapijiečius; kapelionas — ligoninės ligonius ar mokyklos mokinius; organizacijos dvasios vadovas — jos narius. Kaip pašaukimas, kunigystė išeina iš tų siauresnių ribų, nes kunigas yra šaukiamas ne vien dėl jo tiesioginiai aptarnaujamųjų, bet dėl visų, kuriuos jis sutinka.
MŪSŲ ŽURNALO 1963-1964 m. konkurso tema kaip tik liečia tuos plačiuosius kunigo santykius su visais žmonėmis: su katalikais ir nekatalikais, su tikinčiaisiais ir netikinčiaisiais. Konkursui skirtame rašinyje galima nuodugniai išgvildenti tuos santykius; galima pasitenkinti vienu ar kitu. Medžiagos apimtis yra reikšmingas dalykas, tačiau dar svarbesnė yra vaizdinė ar logiška galia, kuria medžiaga pristatoma. Tad galima sukurti kontrastais nuspalvintą gyvenimišką vaizdelį arba atpasakoti tikrą kunigo pasišventimą parodantį įvykį.. Pagaliau, taip pat galima, kaip vienas besišypsantis šeimos tėvas išsireiškė, parašyti rašinį tema “Kokį aš norėčiau matyti save, jei būčiau kunigas”.
RAŠINYS turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžių. Straipsniai pasirašomi slapyvardžiu, įdedant į atskirą vokelį savo tikrąją pavardę ir adresą. Atsiųsti slapyvardžiai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami “Laiškuose Lietuviams”. Konkurso paskutinė diena — 1964 m. vasario 1 d. Skiriamos trys premijos: I — 100 dol., II — 60 dol. ir III — 40 dol. Jury komisija: kun. A. Stasys, A. Skrupskelienė, N. Užubalienė, dr. St. Budrys ir dr. A. Liulevičius.
STATEMENT OF OWNERSHIP
“Laiškai Lietuviams” (“Letters to Lithuanians”) is published monthly except July and August, when bi-monthly. Its publishers and owners are the Jesuit Fathers of Della Strada, a non-profit religious society approved by the Roman Catholic Church. The editor is Kęstutis A. Trimakas, S. J. The managing editor is Petras Kleinotas, S. J. The offices of editors, publishers, and management are located at 2345 W. 56th St., Chicago, Ill. 60636. The address of an additional mailing office is: Immaculata Press, R.F.D.2, Putnam, Conn. 06260.. In the preceding 12 months “Laiškai Lietuviams” averaged a press run of 3700 copies each issue, of which 3200 were distributed to paid individual subscribers and 500 for free distribution by mail and other means.
2 3 4 5 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636