GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.
Pirmuoju savo žvilgsniu Bažnyčioje šiandien pastebime nuostabų atgimimą: liturginį sąjūdį, naują susidomėjimą šv. Raštu, bandymą užmegzti kontaktą su "atsiskyrusiais broliais" ir ypatingai vis didėjantį dėmesio atkreipimą į pasauliečių vaidmenį Bažnyčios gyvenime.
Mūsų laikais katalikų Bažnyčioje sparčiai atgimsta mintis, jog pasaulietis krikščionis užima svarbią, tiesiog nepakeičiamą vietą Kristaus karalystės statyme ant žemės. Kalbama apie pasauliečių apaštalavimą. Pati mintis nėra nauja. Ji taip sena, kaip pati krikščionybė. Apaštalai turėjo savo pagelbininkus Gerosios Naujienos skleidime. Mūsų laikais bendrąsias pasauliečių apaštalavimo gaires nustatė popiežius Leonas XIII, šv. Pijus X, o jas pagilino bei nurodė naujus darbo laukus Pijus XI, Pijus XII ir Jonas XXIII.
Jei buvo kada laikas Bažnyčios istorijoje, kada reikėjo pasauliečių, kurie pajunta savo atsakomybę ir imasi darbo Bažnyčios apaštalavime, tai tas laikas yra šiandien. Pereitų metų rugsėjo 1 dieną popiežius Paulius VI kvietė pasauliečius šiais žodžiais: "Jau darosi vėlu. Įsitikinkite, kad reikia dirbti šiandien, tuoj pat, jog neprarastume nė vienos valandos. Būtini reikalai yra milžiniški, jie spaudžia mus. Ateikite ir mums pagelbėkite vidinių judėjimų sumaišytam ir parblokštam pasauliui nurodyti, kur yra tiesa ir kur klaida. Reikia eiti į darbą šiandien, tuoj pat. Rytoj jau gali būti per vėlu. Dabar yra pasauliečių valanda... Dabar turi pasauliečiai sąmoningai jungtis su Bažnyčios vadovybe tiek nešti kryžių išganymo keliu, tiek pasišvęsti malonės paskleidime. Pasauliečiai, pabudinti moderniosios kultūros, jau jaučia šį pašaukimą".
NEŠTI ATSAKOMYBĘ UŽ BROLIUS
Atsakomybė įgyvendinti krikščionišką santvarką žemėje nesiriboja vien tik popiežiaus kvietimu. Ji plaukia iš to fakto, kad pasaulietis yra krikščionis, kuriam Kristus patikėjo tą šventą misiją išganyti savo brolį. Pareiga nešti Kristų bei jo principus į pasaulį uždedama kiekvienam žmogui per krikštą ir vėliau sustiprinama bei užantspauduojama per Sutvirtinimo sakramentą. Todėl pasaulietis negali būti tik pasyvus ir neutralus Bažnyčios narys. "Visi mes nešame atsakomybę už savo laikus ir savo brolius", priminė šv. Tėvas minėtoje kalboje. Atsakomybė yra svarus žodis, kurį tik šventieji savo giliai įžvelgiančiu optimizmu ir galinga drąsa perprato.
Suprasdamas ir pilnai įvertindamas susipratusių pasauliečių vaidmenį moderniajame pasaulyje, popiežius Paulius VI įsakė įleisti pasauliečių tarptautinių organizacijų atstovus į Visuotinį Susirinkimą. Susirinkimui vykstant, Belgijos kardinolas Suenens įnešė pasiūlymą, kad ir moterys galėtų dalyvauti Visuotiniame Susirinkime. Pasiūlymas susilaukė plataus Bažnyčios tėvų pritarimo. Tai naujas reiškinys Bažnyčios gyvenime. Bet jis rodo, kad pati Bažnyčios vadovybė geriau supranta ir vertina pasauliečių — tiek vyrų, tiek moterų — rolę moderniame pasaulyje.
DUOTI NAUJĄ TONĄ
Pasauliečio misija siekia sukrikščioninti visuomenę, visą ji supančią aplinką. Pagal Jono XXIII kvietimą, pasauliečiui krikščioniui atitenka šiandien labai kilni ir didelė atsakomybė, būtent, "suteikti moderniajai kultūrai žmogiškąjį ir krikščioniškąjį toną" (Matei et Magistia).
Mūsų laikų krikščionis su pagrindu viltingai žiūri į ateitį. Nežiūrint, kad ir dabar dar daugiau kaip pusė žmonijos nėra pakankamai pavalgę ir neišgyvena normalaus amžiaus ilgumą, kad apšvietimas apima mažiau žmonių negu tamsumas, šiandien visgi pirmą kartą pramatome galimybę visiems žmonėms gyventi, kaip pridera Dievo vaikams. Pramatome pasaulį, kur visi žmonės galės savo gyvenime turėti tą minimumą, kuris pritinka jų žmogiškam kil-26 numui ir padorumui. Šviesesnę ateitį rodo techniška, socialinė ir ekonominė pažanga, tautų ir rasių iškilimas bei teisingesnis traktavimas.
Tad krikščionis pasaulietis, darbuodamasis kartais paskirai, kartais per organizacijas, dažnai veikdamas savo aplinkoje pagal savo turimas dovanas bei gabumus, tampriai bendradarbiaudamas su kunigais, savo apaštalavimu neša Kristų ir Evangelijos dvasią į pasaulį. Tuo pačiu, jis grąžina perkeistą ir nauja šviesa peršviestą pasaulį tam pačiam Kristui. Taip savo veikimu jis sujungia žemę su dangumi. Jis tampa žmonijai "žemės druska" (Mat. 5:13) ir "šviesa Viešpatyje" (Efez. 5:8).
Ar fabrike, ar raštinėje, ar virtuvėje, ar mokyklos suole — visur jis atstovauja Kristų. Jis yra Kristaus rankos, kojos ir smegenys dvidešimtame amžiuje. Jis atstovauja Kristų fabrike, raštinėje, virtuvėje, kolegijoje ar universitete. Krikščionis negali išleisti jokios gyvenimo srities, nesvarbu, ar tai bus literatūra, politika, ūkis, menas, griežtieji mokslai, kultūra bei civilizacija visuose savo išsišakojimuose ir apraiškose. Jo gražią ir kilnią misiją popiežius Pijus XII pavadino Antrame Pasauliečių Apaštalavimo Kongrese "pasaulio pašventinimu" — consecratio mundi.
Šį darbą gali atlikti pasaulietis, nes jis priklauso ir Bažnyčiai, ir pasauliui. Jo atsakomybėje tiesioginiai yra tiek ekonominė, tiek socialinė, tiek politinė ir kultūrinė žmogiškojo gyvenimo sfera. Kataliko pasauliečio ypatinga rolė yra įgyvendinti Bažnyčios mokslą žmonių bendruomenėje. Šalia kunigo, jis yra vienintelis, per kurį krikščioniški principai bus įnešti į žemišką santvarką.
Moderniajame pasaulyje bene labiausiai reikalingas pasauliečių apaštalavimas.
Juk didžiausia problema šiandien yra ta, kad Kristaus mokslas nėra "įsikūnijęs" bendruomenėse nei jų institucijose. Matome, kad, sprendžiant politinius, ekonominius, socialinius, rasinius ir panašius klausimus, mes esame dar toli nuo tų principų, kuriuos skelbia Bažnyčia.
TIKRAS APAŠTALAVIMAS lygiai dega tiesos ir žmogaus meile. Nemylint tiesos, negali būti ryžtamasi ją skleisti. Nemylint žmogaus, negali būti nenusiviliama po pirmos neišvengiamos nesėkmės. Kas iš tiesų myli tiesą, tas tesijaučia jos tarnu, o ne “savininku”. Kas iš tiesų myli žmogų, tas lygiai visus broliškai vertina ir lygiai visais pasitiki ligi galo.
Dr. Juozas Girnius
DIRBTI DARNIOJE VIENYBĖJE
Kristus atrinko apaštalus ir juos siuntė į pasaulį. Vyskupai ir kunigai tą apaštalų darbą tęsia. Tačiau šis darbas priklauso ir pasauliečiams. Bendradarbiavime glūdi galutinis apaštalavimo vaisingumas.
Šiandien itin svarbu tiek kunigams, tiek pasauliečiams suvokti šį abipusį priklausomumą. "Pasauliečiai tiek neš vaisių, kiek jie subręs pašventintos kunigystės tarnybos supratime ir panaudojime", kalbėjo pereitų metų vasarą Čikagos arkivyskupas kardinolas Meyer. Antra vertus, kunigo apaštalavimas bus tuo gyvesnis ir vaisingesnis, juo jis geriau supras pasauliečio vietą Mistiniame Kristaus Kūne ir jo pašvęstą užduotį, kurią pasaulietis turi iš krikšto ir Sutvirtinimo sakramento.
Tad naujojo pasaulio kūrime ir pasaulietis, ir kunigas tampriai bendradarbiauja, kiekvienas užimdamas savo vietą. Pasaulietis pasiims tas sritis, kuriose vystosi jo kasdieninis gyvenimas: šeima, bendruomenė, politika, socialiniai klausimai ir panašiai. Tik pasaulietis, o ne kunigas, gali nešti Bažnyčios socialinį mokslą į uniją, fabriką, politinę areną. Pasaulietis yra atsakingas, kad Kristaus dvasia dvelktų šeimoje, vaikų auklėjime, laisvalaikio panaudojime. Tik per pasauliečio nenuilstamas pastangas, tvirtina arkivyskupas Henry O'Brien, gali šios sritys būti sukrikščionintos.
Didelius krikščionio uždavinius atlikti nėra lengva. Reikia drąsos, užsidegimo krikščioniškais idealais. Iš to matome didelį norą tiek kuniguose, tiek pasauliečiuose augti Kristuje ir jo dvasioje, nes tik Jame glūdi tikrasis ir pasiliekantis apaštalavimo pasisekimas. Iš to plaukia troškimas atlikti uždaras rekolekcijas, gilintis į šv. Rašto paslėptą lobyną ir pagyvinti savo viešąją, bendruomeninę, liturginę Bažnyčios maldą.
Lengva dejuoti, kad šiandien jaunimo dorovė krenta, kad aplinka darosi pagoniška. Bet būtų geriau, jei tas verkšlenantis krikščionis klaustų savęs: kaip aš galiu aukščiau pakelti jaunuolių idealus ir atitraukti juos nuo žlugdančios aplinkos arba tą aplinką pakeisti. Tėvai gali žinoti, ką jų vaikas skaito, su kuo draugauja, kokiuose pobūviuose dalyvauja. Bet būtų dar geriau, kad jie rūpintųsi, jog jų vaikas ir per knygą, ir per draugystę, ir per pasilinksminimus augtų į pilnutinį žmogų. Visuomet lengviau pakritikuoti, negu blogį pašalinti ir gera sukurti. Jei atsirastų daugiau pasišventusių žmonių, kurie noriai eina su jaunimu į sporto sales, ruošia stovyklas, jiems vadovauja, juos uždega ir jiems perteikia tikrai krikščionišką dvasią bei atsakomybę, tada būtų visiems daugiau džiaugsmo ir mažiau ašarų. Čia verta prisiminti didžiojo prancūzų kardinolo Suhard paraginimo žodžius pasauliečiams apaštalams: "Darbuokitės, kad sukurtumėte naują pasaulį. Nuo jūsų priklauso, ar šis pasaulis bus krikščioniškas, ar ne".
Tur būt, didžiausias mūsų moderniosios Bažnyčios ir Visuotinio Susirinkimo laimėjimas ir viltis bus tai, kad pasaulietis krikščionis pradės pamažu užimti jam skirtą ir deramą vietą Mistiniame Kristaus Kūne. Šis pilnesnis ir daug žadantis krikščioniškosios bendruomenės atsiskleidimas ilgainiui atneš daug vaisių Kristaus Bažnyčiai.