1964 METAI LAPKRITIS — OCTOBER VOL. XV. NR. 10
K. Trimakas, S. J. ŠEIMYNIŠKAS POKALBIS 325
Konkurso dalyviai KOKĮ NORIU MATYTI KUNIGĄ 328
B. Krokys LAIŠKAS LIETUVOS KUNIGUI 335
A. Grauslys HENRI PERRIN, KUNIGAS — DARBININKAS 336
H. Perrin MINTYS NAKTIES PAMAINOJ 340
A. Rūta KATILIŠKIO ŠVENTADIENIS IR ANDRIUŠIO PURIENOS 344
M. Katiliškis IŠTRAUKA IŠ NOVELĖS 344
P. Andriušis IŠTRAUKOS IŠ PASAKOJIMU 345
B. Mažeikienė KAS MUMS ĮDOMU SPAUDOJE 346
Dr. J. Pikūnas LIETUVIŲ KALBOS UGDYMAS 348
* * * KONKURSAS APIE JAUNIMĄ IR TĖVUS 350
Dr. A. Liulevičius LITURGINIO ATSINAUJINIMO GALIMYBĖS 353
K. Bučmys, O.F.M. EKRANO MIRGESY 358
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J.
Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J. Dr. Arūnas Liulevičius
Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Viršelis ir vinjetės Algirdo Kurausko Fotografijos Algimanto Kezio, S. J.
Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, 111. 60636 Telefonas REpublic 7-8400
Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn. 3 dol. Prenumerata metams
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $3.00, single copy 30ę Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
KUO ARTIMESNI žmonės, tuo labiau jie viens kitą pažįsta— viens hito mintis, idėjas, norus, pageidavimus. Į toki pažinimą gali vesti tik išsikalbėjimas: kuo atviresnis, tuo labiau rišantis. Iš to susikūrusi nuotaika veda i tarpusavį susipratimą ir bendradarbiavimą. Vienybei ir bendradarbiavimui tarp žmonių sukurti reikia pokalbio: tiesaus, nuoširdaus ir atviro. Dialogas— tai šių dienų Bažnyčios šūkis. Dialogas su kitais krikščionimis, su nekrikščionimis, su visu pasauliu. Tačiau visų pirma— dialogas pačioj Bažnyčioj. Savo pirmoj enciklikoj popiežius Paulius VI, pastarąjį pavadinęs “šeimynišku pokalbiu”, pareiškė: “Karštai trokštame, kad dialogas Bažnyčioje įgytų naujo užsidegimo, naujų temų ir naujų kalbėtojų”. Tokio dialogo jau seniai pasigedome ir jis labai reikalingas tarp įvairių grupių Bažnyčioje, o ypač tarp dvasiškijos ir pasauliečių. Dvasiškija pamokslais ir kitomis progomis turi daugiau galimybės pasakyti, ko ji iš pasauliečių pageidauja, negu pasauliečiai— ko iš dvasiškijos. O vienpusiška kalba nėra dialogas. Kunigystė gi Kristaus noru yra patarnavimas. Uoli patarnavimo dvasia nuolat klausia: “Ar aš gerai tarnauju? Ar galėčiau būti dar naudingesnis?” Atsakymo laukia ne tik iš savęs, bet ir iš tų, kuriems tarnauja. Ir laukia ne pataikaujančių žodžių, bet tiesos. Tačiau ir tie, kuriems tarnaujama— kuriems bent stengiamasi meilėje tarnauti —- dalinasi patirta tiesa, saugodamiesi perdėtos kritikos ir saldžiažodžiavimo. Nuoširdžiai pareikšta tiesa— savo džiugiuose ir skausminguose aspektuose— nuoširdžiau priimama. Bažnyčia to ir siekia: tiesaus dialogo nuoširdžioje dvasioje, tokio, koks tikrai užsitarnauja šeimyniško pokalbio vardo.
— Kęstutis Trimakas, S. J.
■ apie kunigą
Šis numeris skiriamas specialiai temai apie kunigus. Vedamoje mintyje stabtelime ties popiežiaus Pauliaus VI skatinimu Bažnyčioje rasti "naujo užsidegimo, naujų temų ir naujų kalbėtojų", užmezgant atvirą ir šeimynišką pokalbį tarp pačių katalikų, ypač tarp kunigų ir pasauliečių ("L. L.", 325 psl.). Paminėję porą gairių, leidžiamės į patį pokalbį. Proga dėkinga: šių metų pradžioje trisdešimt konkurso dalyvių pasisakė, ko jie pageidautų iš kunigų (žr. šio numerio 328 - 335 psl.). Kuo didesnis kunigo reikšmės supratimas, tuo nuoširdesni, atviresni ir didesni pageidavimai.
Krikščionišku uolumu spinduliuoja dinamiško kunigo - darbininko Henri Perrin gyvenimas, minint jo mirties dešimtmetį (336 psl.).
Jaunimo skyriaus rašinyje "Kur vedi?" vaizdžiai išryškėja jaunuolio motyvai, apsisprendžiant už kunigišką pašaukimą (356 psl.).
Stebint tikrovę, skaitant pageidavimus, svarstant jaunuolio pašaukimo motyvus ir net sekant tokio dinamiško kunigo, kaip Perrin, gyvenimą, mus lydi vieno kunigo žmonėms pasakyti žodžiai, padiktuoti ne pasiteisinimo, bet realaus ryžtingumo: "Aš ateinu pas jus ne kaip idealas, bet kaip žmogus su idealu".
Trisdešimties 1963-1964 m. “Laiškų Lietuviams” konkurso dalyvių rašinių ištraukos.
KUNIGO REIKŠMĖ IR MISIJA
Mes gyvenam labai įdomiame amžiuje. Dėka mokslo ir technikos pažangos žmonija pasiekė aukščiausią materialini gerovės laipsni, kaip niekad prieš tai istorijoj. Bet materialinė gerovė neatnešė žmogui nei laimės, nei saugumo. Paskutinieji karai ir revoliucijos parodė, kad modernusis žmogus, netikįs dvasinėms vertybėms, nežiūrint aukštos civilizacijos, gali būti baisus ir bestiališkas. Užtat pasauly yra jaučiamas stiprus ilgesys ir noras atnaujinti religiją ir dvasinį gyvenimą. Daugelio akys krypsta į Bažnyčią, kaip dvasinių vertybių puoselėtoją. Ir čia kunigas iškyla, kaip labai svarbus asmuo. Visais laikais gyvenimas statė kunigui didelius reikalavimus, bet moderniškas pasaulis su savo naujomis ir sudėtingomis problemomis tuos reikalavimus padvigubino. Pastoracinis darbas šiais laikais nėra lengvas. Gyvename krikščioniškame pasauly, bet laiko dvasia yra antikrikščioniška. Daugumas krikščionių yra paveikti materialistinės filosofijos ir pagal ją gyvena. Todėl kunigui reikia ypatingų pastangų, kad jis galėtų pasiekti žmonių protus ir širdis. Šiais laikais idealus kunigas turi būti ne tik sielų vadovas, bet ir mokytojas, psichiatras, visuomeninkas, sociologas ir geras administratorius. Aišku, būtų juokinga ir nerealu norėti, kad vienas asmuo tas visas savybes turėtų. Juk kunigas yra toks pat žmogus, kaip ir mes, ir tuo pačiu ribotas. Bet vis tik kai kurios iš šių savybių jam yra būtinos, jei jis nori sėkmingai darbuotis sielų išganymo lauke. Pirmoje vietoje jis turi būti kilnus ir geras.
Skirmantė
Mūsų gyvenimas yra tik degtuko žybtelėjimas ir trumpas atodūsis. Tačiau žmogus — žinodamas, kad visa yra laikina, kad jis skirtas transcendencijai, kad jo gyvenimas yra tik virš vandens rūkas rytmečio kylančioj saulėj, — nenori praeiti. Žmogaus egzistencija pareina nuo jį Sutverusiojo ir tai yra žmogaus užtikrinimas ir išaukštinimas, bet žmogus bijo savo praeinamumo, jis nenori ištirpti laike ir atsistoti prieš amžinybę. Jis nori tobulumo, siekia gėrio ir todėl suprantamas ir klausimas apie kunigo tobulumą. Tokio tobulumo turi siekti kiekvienas, tačiau kiekvienas kelias į šį yra daugiau ar mažiau priartėjimas prie atsižadėjimo, beveik prie kančios ribos ir todėl žmogui sunkiai pakeliamas. Todėl tiek maža tėra tobulų ir mes norime tobulumo bent iš kunigo, kuris savo pašaukimu jau tam tobulumui, atrodo, yra užsiangažavęs iš anksto ir, rodos, gavęs šventinimų forma palaiminimą, palengvinanti tą kelią į viršukalnę.
Ben. Šimulis
Niekas tremtyje sąmoningai, be skriaudos sau ir savo tautai, negali mažinti kunigo riekšmės tikėjimo ir lietuvybės išlaikymo darbe.
B. Šešupė
Kuo gilesnis kunigo reikšmės supratimas, tuo nuoširdesni, atviresni ir didesni pageidavimai.
Argi nėra taip, kad vien savo pasirodymu kunigas mus nuteikia savotiškai — mes jaučiame, kad kažkas oraus įžengė į mūsų tarpą. Kunigas yra kaip ir mes, bet kartu turi kažką, ko mes neturime. Jis yra arti, tuo tarpu tarp jo ir mūsų visada išlieka atstumas. Jame yra kažkas, ko mes negalime suvokti. Rodos, jį suprantame, tuo tarpu jis lieka amžina mįslė. Jis neturi amžiaus ir padėties, jis yra visų ir visiems, nes kunigas yra kertinis akmuo kiekvieno žmogaus atpirkimo rūme.
Žmogus
MALONUS TĖVE, Broli, Lietuvos Kunige. Tu esi su savais broliais mūsų šventoj Tėvynėj, Sibire, senoj Europoj, Amerikoj... Kaip gera, kad nepalieki mūsų varge, dvejonėje ir neviltyje. Kaip gera, kad turime kur pasiguosti savu žodžiu ir vargu. Tu liudijai Kristų, kai Birželio Dienose buvai išvežtas ir nukankintas miškely, sušaudytas pakelėj, šventoriuj. Kai iš vyskupų sosto buvai uždarytas drėgnan akmens kalėjiman, kentėjai ir žuvai. Kai, ištremtas iš savo laukų, negalėjai grįžti pas savo ganomuosius. Tu liudijai Kristų, Lietuvos Kunige, kai tarp kulkų, už savą šventą žemę, teikei paskutinius sakramentus kritusiems miško broliams. Tu nepalikai jų, Tu juos palydėjai pas Viešpatį... ir pats kartu keliavai.
Savoje žemėje Tu likai kaip ganytojas, savų, ištikimųjų, apsuptas, Altajuj Tu guodei palūžusius, teikei sakramentus barakuose mirštantiems, tuokei mylinčius, krikštijai gimusius. Svečioje šalyje Tu lieki mums atspirtis ir paguoda. Atspirtis, kai žūstame neviltyje, ir paguoda, kai ilgesys griaužia... Su Tavimi, savo auka statytose šventovėse, savu žodžiu meldžiamės.
Tu liudiji savo Viešpatį ir dabar, ir visada, ir visur. Tavo rankose vyksta stebuklas, kai Mišių Aukos metu ostija virsta Kristaus Kūnu ir vynas Krauju. Tu liudiji Kristų Tėvynėje, kai esi išvaromas iš namų, apšmeižiamas ir teisiamas. Už Altajaus kalnų, kai, statydamas laisvę ir gyvybę pavojun, teiki sakramentus saviesiems broliams ir... “priešams”, Tavęs ieškantiems. Savu gyvenimu Tu liudiji Dievą tėvynės ateinančioms kartoms ir čia, laisvės šalyse, Tu rodai mums išganymo būtinumą. Džiaugiamės, kai esi su mumis vestuvėse, bet mylime Tave didžia meile ir labai gerbiame, kai lankai ligonį, kai nušluostai našlaičio ašarą. Tu esi tada Tėvas Myrielis ir Vyskupas Bonaventūra.
Meldžiuosi už Tave, nes žinau, kad esi tos pačios žemės auklėtinis ir medžiaga. Ir Tu turi kančios ir mirties baimę, kaip ir aš. Tur būt, todėl kartais, kad ir trumpam, rūdijančius turtus ir pasaulio garbę pastatai šalia dangaus vertybių. Tikėk, Tėve ir Broli, tada dvejonė, piktojo įsiūbuota, griaudžia, tada jis triumfuoja, ir aš... kenčiu..., kol atsimenu..., kad ... ir šventasis Petras tris kartus išsigynė savo Viešpaties. Būtų gera, kad taip neįvyktų, nes daugelio tada iš Tavo ganomųjų širdyse neramu, o kai kurie palieka mus ir Tave. Bijau už Tave Teismo Dienos.
Mums gera, kai aiškini Dievo atskleistą žodį, kai patari mums dvejonėj. Mes žinome, kad Tavo lūpos surakintos išpažinties paslapčiai. Kaip puikiai Viešpaties Ranka lėmė, kad likai tarp ištikimųjų Tėvynės laukuose. Kad šildei dangiška šiluma mirštančius Altajuj. Kaip reikalingas Tu buvai mirštančiam Miško Broliui ištarti: “Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas tesaugo tavo sielą amžinam gyvenimui. Amen”.
Tu ir su mumis turi keliauti, nes negiedotume drauge “Pulkim ant kelių”. Geriausia gali save atskleisti saviesiems broliams, nes Tu kartu ėjai su jais akmenuotu gyvenimo keliu. Ir motinos kalba visi mes kalbam. Nepalik tad mūsų, nes mūsų taip maža. Bijomės žūti tai kilniai tautai. O gal neužilgo galėsime grįžti laisvėn — savon, nuo amžių mums žadėton, gintaro žemėn? Ten Tu esi laukiamas.
Daugelio kraštų kunigai didvyrio mirtimi paliudijo Kristų, tačiau mano tėvynės — daugiausia. Jie man patys didžiausi didvyriai ir kankiniai, nes mano broliai. Kur man ieškoti šventųjų kankinių pavyzdžio, jei jais yra patys artimiausi mano broliai, buvę kapelionai, mokytojai.
Bronius Krokys
PASKUTINIO ŠIMTMEČIO laikotarpyje nukrikščionėjusioje Prancūzijoje katalikai yra parodę naujų ir narsių pastangų savai visuomenei atkrikščioninti. Viena tokių įdomiausių ir drąsiausių pastangų po antrojo pasaulinio karo susikristalizavo į kunigų-darbininkų sąjūdį. Tame sąjūdyje, oficialiai vadinamame "bandymu", apie 100 kunigų, tapę darbininkais, didingu užsimojimu stengėsi grąžinti darbininkijos klasę katalikybei ne žodžiu, bet pilnutiniu dalyvavimu jų gyvenime ir interesuose. Jų tarpe savo idealizmu ypač pasižymėjo Henri Perrin. Šių metų spalio 25 d. jo tragiškos mirties dešimtmečio proga supažindiname "Laiškų Lietuviams" skaitytojus ir platesnę lietuvišką visuomenę su šio kilnaus ir dinamiško kunigo gyvenimu bei pačiu kunigų-darbininkų sąjūdžiu.
ALFONSAS GRAUSLYS
Henri Perrin gimė 1914 m. balandžio 13. d. Prancūzijos Vogezų kalnų apylinkėje. Po dvieju metų karo fronte žuvo jo tėvas. Jo religinga motina ir sesuo buvo fabriko darbininkės; todėl jis anksti pažino darbininkijos stovį ir jos vargą. Būdamas 12 m. ir jausdamas palinkimą kunigystėn, stoja į mažąją seminariją. Giliai religingas ir socialus, neužsidaręs savų reikalų kiaute, bet mokąs įsigyventi į kitų padėtį, turėdamas 16 metų, jau vadovauja įvairioms bendraamžių grupėms. Iš jo vidaus trykšta energija, bandanti keisti savo aplinką.
Didžioje kunigų seminarijoje (1931-1938) jis žavisi jaunų katalikų darbininkų - žosistų pastangomis laimėti darbininkiją Kristui. Kunigystė, kuriai jis ruošiasi, jo supratimu, nėra pasišalinimas iš gyvenimo; priešingai, tai priemonė labiau įsiskverbti gyveniman jį paveikti. Dažnai su draugais jis svarsto savo būsimo kunigiško gyvenimo ir veikimo gaires. Nepasitenkindamas privalomomis studijomis, jis plečia savo akiratį skaitymu ir žavisi moderniais teologais. Ypač jam daro įspūdžio H. de Lubac “Catholicisme” (Katalikybė). Į tą knygą jis pakartotinai gilinasi ir ją nagrinėja. Stengdamasis save pažinti ir dvasiniai ugdyti, jis jau seminarijoj, o vėliau ir aktyvioj kunigo veikloj veda dienorašti.
As neturiu duonos aukai, bet viena diena kalėjime yra brangi auka mano rankose. Neturiu nei vyno aukai, bet turiu viso pasaulio kunigų rankas, jį už mane aukojančias.
H. Perrin nacių kalėjime 1944 m.
Seminarinių atostogų metu seminaristams rengiamose Socialinėse Savaitėse jis vis giliau pažįsta gyvenimą ir jo reikalavimus, o vasarinėse jaunimo stovyklose vis plačiau mezga ryšius su jaunimu. Jame kyla daug naujų gyvenimiškų užsimojimų religinio ir socialinio jaunimo auklėjimo srityje. Jis ypatingai dvasiniai subręsta, kai dvejus metus dirba pedagoginį darbą prie šv. Juozapo universiteto Beirute, o jo akiratis dar labiau prasiplečia, aplankant Šv. Žemę ir visą eilę Artimųjų Rytų bei Vidurinės Europos kraštų. 1938 m. spalio 9 d. jis įšventinamas kunigu.
KAI KADA, vakarais, pasaulis tampa nuostabiai artimas ir jaukus. Tada viskas yra ramybėje, apjungta ir pripildyta matomai esančiu Dievu. Su aštuntos valandos dūžiu fabrikas įgauna savo ritmą, kurio niekas nesutrukdys iki rytojaus ryto. Vien mūsų dirbtuvė turi naktinę pamainą... Užpakaly manęs sklinda silpnas, uždarytų durų kiek prislopintas, mašinų ūžesys, kaip koks tylus muzikinis palydėjimas, prie kurio protas laisvai gali pinti savo minčių pynę.
Kartais aš žaviuosi mašinų jėga (tik pabandyk tu sustabdyti nors ir palengva judantį volą ar skylamušį!), ta nepaprasta jėga, švelnia ir brutalia, taip paklusnia žinantiems kaip ją valdyti, kuri trinksi, plėšia, gręžia, lygina, žvilgina, poliruoja.
Aplink mus visur yra darbininkai, kurie sudaro kitą pasaulį. Ir kas jie bebūtų— kai tikrindami jie pasilenkia prie mašinos ar kurio prietaiso ašmens, kai ima duonos gabalą į savo rankas ar pasakoja apie savo vaikus, tada laiks nuo laiko pastebiu tai gestą, tai žvilgsnį, judesį, laikyseną ar šypsnį, kurie yra tokie švelnūs ir taip labai maldai artimi. Jie nė nejaučia, kaip labai juos myliu. Kai ryto šalty juos palieku, galvai tvink-čiojant ir pirštams drebant nuo nakties nuovargio, ir pakeliu į viršų Mišių Ostiją, jie nė nežino, kaip sunkiai mano rankose sveria jų visas gyvenimas, jų visas nakties skausmas, kurį aš noriu prikrauti meile, lyg elektra bateriją.
Henri Perrin
Šio ir sekančio numerio “Gyvenimo išminties” skyriuje talpinant H. Perrin gyvenimo aprašymą, tėv. Br. Krištanavičiaus, S. J., atsiminimai nukeliami į vėlyvesnius.
1964 m. Pasaulinės Parodos
ALĖ RŪTA
NELENGVA kalbėti apie milžinus, į kurių ūgį gali įsižiūrėti, tik gerai atvertęs galvą, ir kurių paslaptingą vidų gali įspėti— tik ilgai susimąstęs ir su meile įsijautęs. Mūsų dabartinėje prozoje tokiais milžinais yra Marius Katališkis, laimėjęs praeitų metų Rašytojų Draugijos tradicinę premiją už noveles, ir Pulgis Andriušis, iš tolimos Australijos pabėręs "Dykaduonio pasakojimus", devintą savo knygą, kurioje randame vis dar atsiminimus iš Lietuvos kaimo, lyg tyrą vandenį bedugniame šuliny.
Nelengva kalbėti ir svarstyti, nes jų abiejų kūryba yra pasemta iš mūsų amžino šaltinio: Lietuvos žemės ir lietuvio žmogaus. Ir tų šaltinių medžiaga perduota kūrybiškai, autentiškai autoriui ir bendražmogiškai giliai. Čia pasitenkinsim tik keliais skaitytojo įspūdžių sakiniais ir, verčiau, duosime šių rašytojų "plunksnos" pavyzdžių. Mariaus Katiliškio novelės "Šventadienis už miesto", išleistos Terros 1963 m., gražiuose kietuose viršeliuose suglobia septyniolika novelių, kuriose autorius tirštų spalvų brūkšniais piešia gamtą ir žmogų, smulkmenas ir didelius įvykius, nuodėmę ir dorybę. Piešia realiai, pagal etnografines ir socialines aplinkybes, pagal kiekvieno novelės veikėjo originalius širdies virpėjimus. Autorius yra didžiai pastabus ir geras akvarelistas; savo asmens veikėjuose, atrodo, neįlieja, arba lyriškumą giliai paslepia natūralaus pasakotojo ramiame sakiny. Turtingas Katiliškio žodynas, be abejo, yra sunkus suprasti jaunesniems skaitytojams, augusiems už Lietuvos ribų; bet autoriaus populiarumas jaunimo tarpe rodo, kad tikra kūryba užsitarnauja pripažinimo ir sunkiuose keliuose.
Pulgio Andriušio "Purienos po vandeniu" (skliausteliuose pavadinta "Dykaduonio pasakojimais") "Nidos" leidyklos Anglijoje kuklus, bet skoningas leidinys, susideda iš trisdešimt penkių trumpų pasakojimų, autoriaus nepavadintų novelėmis. Šiuose pasakojimuose, įvairiuose temomis ir turtinguose žodynu, Pulgis Andriušis, tarytum, nušviečia iš vidaus: kaip jis mato įvairiose situacijose žmones, kaip kyla griaustinis ir kaip motina myli žemę ir vaikus, kaip elgiasi prie merginų nedrąsūs kaimo bernai ir ant šono kepure studentas... Tokių pasakojimų P. Andriušis galėtų privaryti kirbinėmis, ir jie niekad nenuobodūs skaityti, nes jie vaizdūs, humoristiški ir tikri; juose pamatome, tarytum išverstą, žmogaus vidų. Gamtos nupasakojimai, kaip ir Katiliškio, yra labai pastabūs ir žodingi, tik lyriškesni.
IR JIS PATRAUKĖ pakluonėmis. Ankštas keliukas, vidury giliai arklių išminta vaga ir dviem žaliom ežiom, kaip geležinkelio bėgiais, vedė tolyn per visą sodžiaus ilgį. Aitrus svėrių kvepėjimas iš pūdymo, iš tamsiais laiškais susigavusių miežių, laikėsi prigulęs prie žemės, ir jis tartum užčiuopė ištisini bičių dūzgimą to kvapaus debesio dūstelėjime. Netrukus jis atsidūrė ganyklų pakrašty. Žabais išpinta genatvė vedė vis tolyn, vis gilyn nuo žmonių, nuo namų, nuo senojo sodžiaus vidudienio snaudulyje aptingusių trobų, kurių tik apsamanoję stogai kur ne kur spraudėsi tarp aukštų medžių. Šventadienio rimtis užtiesė tvaskantį sparną, parimo ant miškų. O saulė liepsnojo ir jos spinduliai, kaip ištaškytas žalvario lydinys, tirpo ant lapų, ant žolės ir smaigiai švytėjo akuotuose.
Jis patraukė į slėsnas balas, išvadžiotas giliais grioviais. Kemsynų ir kupstų vietoje žėlė trąši, atgaivinta pieva. Ji traukėsi neužmatomai į tyrelio gilumą, į lieknus, į tvaskančias paversmes ir geležuotas rūdynes. Vos žymiais takeliais reikėjo aplenkti gyvulių išmintas brastas, juoduojančias įkaitusios durpės lopiniais, ir pakelti ančių šeimynas. Greiti ančiukai narstė tarp viksvų ir puplaiškių, o senės kimiai krypavo, turkšdamos plačiais snapais amžinai ramų ir juodą vandenį. Sena nesantaika tebevyko paukščių kaimynijoje.
Jis ėjo vis gilyn, šokinėdamas per bruknių ir spanguolių kupstus. Jis sustodavo, kad pasigėrėtų pūpsančių samanų gūbriais, iš kurių stiepėsi saulašarės ir geltonom dulkėm nukibę smulkučiai stiebeliai, kaip ratuotos bitės kojos.
Deganti pelkių tyla, užstota kadugiais, baigėsi staiga kylančia aukštuma. Jos papėdėje žlagsojo giliausia akivara, neturinti dugno ir kraštų. Ją rietė platūs keistai žali lapai, kaip sustingusio gyvulio ausys, iš kurių išnirdavo vandeniniai vorai ir perskriesdavo juodą negyvą lygmę...
Pakylėjimo varpas, persiritęs miškų viršūnėmis, nuguldavo į sėslumas. “Cio-gi, cio-gi, cio-gi, cio — ar buvai šiandien bažnyčioj?” — klausdavo pašėlusi paukštė putino šakoj. Ne, niekas čia nedrįsdavo rodytis tada.
Iš M. Katiliškio novelės “Šventadienis už miesto”
ŠĮ SYKĮ Galindienei nepraėjo, kaip manė vaikai. Rugiams suplaukus, po sunkaus priepuolio du sūnūs artojai užspaudė motinai akis.
— Nepamirškit, vaikeliai, — per šermenis kartojo paskutinius motinos žodžius mirties patale vyresnysis Gilandžiokas savo broliams, ta liūdna proga atvažiavusiems iš savo tarnybų, — palaistykit batvinius ir grieščius, gerai apravėkit tarpežius, apsidairykit ir daržely, duokit vandens jurgilams ir pivonijoms, o jeigu užsipaliūtys, tai nuleiskit baleles pakalnėn, kad nesupūdytų šaknų.
— O gal mama mirdama pasakė savo paskutinę valią? — klausia sūnus iš miesto.
— Ne, šnekėjo kaip visuomet, išeidama sekmadienio rytą bažnyčion ir palikdama mus vienus namie, — šnekėjo verkdamas brolis.
Iš P. Andriušio “Paskutinių motinos žodžių”
GRIKIAPELIS pakilo nuo akmens, vis dar mataruodamas kirvakočiu, priėjo prie valties, batu pasirėmė ant briaunos ir koliojosi toliau.
— Ladu plėšiunt arba rudeniom asipaliūtijus, ašei ataduodu valiū, darykit su mana pieva kū norit, ale gi, judošiai, kai ruošias pas’kelt diegai, tadū aplaist man undenim! Nuguląs man, išgleizas, ja pradžiuvus, nekrikštai, kai kelsis viksvas ir arkliadunčiai! Nebėr man šiamet gyvenimo, ir grauzmas da čia man nešia aps’dairyt, būč’ lig šianapjūčia nars ramiai miegojys, jei dabar nematys biadas prakeiktųjų man pritaisytas!
Jam belipant, laivas atšoko nuo panuovalio ir, pašliaužęs keletą žingsnių, vėl pakibo virš paskendusio pasaulio.
Giliai užsitraukęs, Grikiapelis ėmė kosėti, paskui tyliai rūkė jo burnai per mažą krominį papirosą, vis žiūrėdamas į dugną, kur dabar, saulei nusistojus pačiuos apypiečiuos, vandeniui visiškai nurimus, purienų tvaskėjimas buvo nesuvaldomas.
— Dialtogi, bro, gražu... — Atsiduso Grikiapelis, neatplėšdamas akių nuo purienų po vandeniu.
Iš P. Andriušio “Purienų po vandeniu”
Negalima reikalauti, kad skaitytume lietuviškus laikraščius iš patriotizmo arba gailesčio. Jie turi būti bent kiek ir įdomūs.
Kas mums įdomu?
1. Lietuviška visuomeninė veikla, problemos surištos su lietuvišku jaunimu ir organizacijom.
Bet tas problemas iškelti ir nagrinėti turi žmonės, kurie tikrai su jomis susiduria ir pažįsta. Jaunimo reikalais laikraščiuose buvo tiek daug straipsnių ir labai daug taip kvailai naivių, kad dabar bet kas rašyti apie jaunimą ir jaunimui beveik nedrįsta, nes jau to pobūdžio straipsniai įkyrėjo. “Niekas naujo nepasako, nieko konkretaus, vistiek nieko nepakeis” — toks-yra atsinešimas. O ši tema yra nepabaigiama ir labai svarbi. Ir kiekvieną kartą šį tą naujo pasakyti galima, jei kalbėsime ne iš teorijos, bet nagrinėsime problemas, su kuriomis susiduriame, santykiaudami su jaunimu.
Mūsų jaunimo organizacinė veikla laikraščiuose yra labai graži. Visi kur nors priklauso, visi kur nors lankosi, dalyvauja pasirodymuose ir t. t. Tai geroji pusė. Kiekvienas suėjimas, kiekvienas šioks toks pasirodymas su dideliu entuziazmu aprašomas. Tačiau yra didelių ir gilių problemų. Pvz. kaip reaguoti ir atlaikyti tėvų spaudimą, kurių vaikai nepaprastai silpnai kalba lietuviškai, bet visais kitais atžvilgiais yra gabios, vadovaujančios prigimties, ir kurie lietuviškoj organizacijoj negali pilnai pasireikšti dėl per silpno mokėjimo lietuvių kalbos. Vadovai, aišku, nori ir gali lengviau dirbti, suteikti daugiau galimybių pasireiškimui gerai kalbančiam. Bet jei tų silpnai kalbančiųjų yra dauguma ir jei tėvai tiesioginiai ar netiesioginiai daro įtakos visai organizacinei nuotaikai, tada atsiduri prieš problemą, ar paskandinti tuos lietuviškuosius, kurių auklėjime tėvai įdėjo tiek pastangų, tų abejingųjų masėje, taikantis prie bendro lygio, ar puoselėti pažangiuosius, nes iš jų galime tikėtis ateity lietuviškos bendruomenės aktyvių darbuotojų. Kaip išspręsti tą nuolatinį tėvų ir vaikų nusiskundimą, kad organizacija neįdomi? Dažniausiai ji neįdomi tiems, kurie nepajėgia nei suprasti ką kitas kalba, nei savo minčių laisvai išreikšti. Kaip įdomiai turėtum dirbti su tokiais, kurie, lietuvišku mastu matuojant, yra visiški beraščiai. Tėvai, prisidengę kilniais šūkiais, kaip pvz. “traukitės senieji iš organizacijų, leiskit tvarkytis pačiam jaunimui”, nori mus, tuos lietuviškumo puoselėtojus ir bendros veiklos stabdžius, išstumti. Mes gerai žinome, kad jaunimas sugebės pats tvarkytis ir organizuotai veikti, tik jis nekalbės lietuviškai. Čia mes budime, juos kontroliuojame ir varžome. Kieno tiesa ir kur išeitis? Ar neverta ir ne laikas būtų pradėti galvot apie grupavimą jaunimo organizacijose ne pagal amžių, patyrimus ir nuopelnus, bet pagal tai, kiek jie yra pajėgūs reikštis lietuviškai, konkrečiai, kaip gerai jie moka lietuvių kalbą.
Spauda nėra sau pačiai, bet visuomenei. Todėl jos ypatinga užduotis yra svarstyti visuomeninius klausimus. Į kai kuriuos iš jų B. Mažeikienė atkreipia mūsų dėmėsi šiuo pasisakymu. Laukiame kitų skaitytoju pasisakant iškeltais reikalais ar nurodant naujus.
DR. JUSTINAS PIKŪNAS
Psichologas paaiškina:
• kuri vaiko kalba turi būti pirmoji,
• kokia tėvų-vaikų jausmu ryšio reikšmė,
• kodėl negera vartoti barbarizmus, kalbant su vaikais.
Lietuvių išeivijos ateitis didele dalimi priklausys nuo tėvų sumanumo puoselėti savąją kalbą vaikų tarpe. Nėra abejonės, kad tėvų kalba turi būti pirmoji vaiko kalba. Kadangi šiuo metu ryški lietuviškojo jaunimo dalis savo gimtosios kalbos jau nenaudoja, tai rodo, kad savosios kalbos puoselėjamas svetimame krašte nėra lengvas siekinys. Be sistematingo ir kai kuriais dėsniais paremto kalbos ugdymo gimtoji kalba yra pasmerkiama lėtai mirčiai. Motinai ir tėvui stengiantis lietuvių kalbą perduoti bręstančiai kartai, galima panaudoti visą eilę dėsnių, kurių svarbesniuosius apibūdinsime sekančiose eilutėse.
KALBOS UGDYMO DĖSNIAI
Lietuvių kalba turi būti pirmoji vaiko kalba, nes tėvų kalba paprastai yra ir jų vaikų kalba. Mūsų vaikai turi pirma lietuviškai išmokti ir dėl to, kad savo lytyse ir tarsenoje lietuvių kalba yra žymiai komplikuotesnė ir sunkesnė už svetimąsias kalbas, pvz. anglų. Vienok vaikui, kol mažas, lengviau išmokti kalbas, o jo įgyjami tarimai tinka bet kuriai kalbai ar tarmei.
Socialiniuose moksluose yra žinomas pirmumo dėsnis, kuris nusako, kad pirminiai išgyvenimai, veiksmai ar poelgiai bet kurioje srityje turi daugiau motyvacinės galios, negu vėlesnieji veiksmai toje pačioje kategorijoje. Kas pirmiau išmokstama, giliau įsminga į pasąmonę ir lengviau organizuoja veiksmą, tapdamas nusistatymo ir įpročio pagrindu. Tai duoda linkmę vystimuisi ir elgsenai.
Namų aplinkoje vaikas mokosi iš tėvų, jis juos seka, išugdo jų rodomus jausmus. Vaikai tiki, ką tėvai sako esant gera. Tačiau yra viena pagrindinė sąlyga: rapport emotionale — gyvas emocinis ryšis. Jeigu tėvai pastoviai myli savo vaikus ir yra jais pilnai patenkinti, tuomet jų santykiai vystosi gera linkme — tėvai gali sėkmingai vaikus visko mokyti. Be tinkamo jausmų ryšio net ir mažas vaikas pradeda atstumti tėvų žodį, o vėliau ir jų elgsenos pavyzdžius. Jausminio bendrumo trūkumas verčia vaiką ieškoti tėvų pakaitalo.
Ak tie vaikai!... Šiais laikais jie yra visai nesukalbami. Sakyk šį, sakyk tą— nieko nepaiso. Primoko juos draugai, prisiklauso televizijos ir užsinori pasauli valdyti, nors pienas nuo lūpų dar nenudžiūvo.
Kodėl tėvai mums viską draudžia? Nedaryk to, nedaryk to!... Oldfashioned — ir viskas. Ar pagaliau jie nesupranta, kad ir mes ne maži vaikai?
Mūsų sūnus kažkodėl mums jokios bėdos nedaro. Kodėl? As nei pati nežinau.
Šiom dienom mūsų namuose tikras pragaras. Sūnus vaikšto, kaip žemę pardavęs... Apsiniaukęs, kaip juodas dangus. Negali jam nieko pasakyti... Pasakysi, paprašysi, paklausi — tik bumpteli po nosim arba kad užriks "netrukdyk man”, tai namuos visos blusos išmiršta... Įsimylėjęs ar ką?
Prie J.A.V. pavilijono iėjimo
Aš pati kartais norėčiau su tėvais išsikalbėti. Bet jiems tik pinigai terūpi, ne aš. Pavalgyt, apsirengt, pernakvot namuose aš galiu. Bet mano tėvai pamiršo, kad aš nesu vien mėsos gabaliukas.
Arūnas Liulevičius
Pasiremdamas žymiais liturgistais, straipsnio autorius pereitame numeryje pažvelgė į praeities liturginių apeigų raidą ir, radęs joje kitimo dėsnį, šiame straipsnyje kalba apie pakeitimų galimybes netolimoj ateity bei mūsų aktyvų dalyvavimą liturgijoj.
Jei norime rasti matus liturginiam kitimui vertinti, mes turime pažvelgti, ko liturgija siekia.
KO SIEKIA LITURGIJA?
Bažnyčia skirta garbinti Dievą ir vesti tikinčiuosius i Dievą. Liturgija — viešoji malda — yra Bažnyčios iškilmingas Dievo garbinimas bei liudijimas pasauliui apie Kristaus išgelbėjimo darbą. Liturgija nėra pirmoje eilėje skirta tikinčiųjų pašventinimui, ji nėra kokios asketinės pratybos. Jos pirmoji mintis yra garbinti Dievą, tinkamai jam atsakyti (3, 4 psl.).
Per liturgiją yra tęsiamas Kristaus išgelbėjimo darbas. “Kai mes meldžiamės liturgiškai — ir tai reiškia, per Kristų, su Kristumi ir Kristuje — garbindami Dievą, mes “užsivelkame Kristų” (3, 7 psl.). Sakramentai yra Kristaus atpirkimo darbo tęsinys. Todėl Bažnyčia ne vien tik turi sakramentus, kad juos naudotų, bet ir gyvena sakramentais, nes pats Kristus tęsia savo kunigišką darbą per sakramentus (2, 46-7 psl.). Sakramentai pakelia žmogų liturgiškam tikslui: padaryti jį vertą Dievą garbinti, kad galėtų jungtis su Kristumi, kai jis garbina Tėvą (2, 45 psl.). Sakramentai nėra garantuotos malonės kapsulės, bet mūsų panėrimas į Kristaus mirtį ir prisikėlimą.
Bažnyčia nėra tik organizuota tikinčiųjų bendruomenė — ji yra, kaip kardinolas Suhard sako, “Kristus, įsikūnijęs mūsų kartoj”. Bažnyčia nėra nuostabi išgelbėjimo mašina, bet mūsų motina, Kristaus nuotaka, kurioje ir per kurią mes dalinamės Kristaus gyvenimu kaip jo kūno nariai. (2, 43 psl.). Įdomu, kad pirmajam Vatikano Susirinkime kai kurie iš susirinkusių norėjo, kad mistinio Kristaus kūno doktrina būtų pasmerkta, nes ji kvepia modernizmu.
ALGIS JŪRAGIS
Tolom nuo miesto. Lauke vis mažiau šviesų atsakė mūsų įkyrioms lempoms. Tik, priglaudęs galvą prie lango, galėjau įmatyti snieguotą realybę. Geriau paskęst sapne: užmiršti. Pasukau galvą į savo bendrakeleivi: truputį pasviręs, miegojo. Keista, kaip sienos priartina žmones. Valanda, kita sukuria artumą, kuriai kitokiose sąlygose reikėtų ilgo laiko.
— Bilietai! Prašau paruošti bilietus! — vos suprantamai suriko geležinkelietiška intonacija konduktorius. Jis viską taip pat sakė, su balso pakėlimu tinkamoj vietoj.
Išėmiau bilietą. Kaimynas sukruto:
— Ar jau? Kur esam? — išsigandęs, lyg būtų praleidęs stotį, kurioje jo laukė laimė, atsibudo.
— Tik bilietus renka, — nuraminau. Jis pradėjo ieškoti po kišenes. Rankos matomai drebėjo.
— Gal galiu padėti?
Bendrom pastangom suradom laikrodžio kišenėlėje žaliąjį bilietą.
Ir vėl nurimom bendro tikslo ramybe. Visi skubėjo kur nors. Saugumo apsupti, miegojo, ar svajojo, ar gailėjosi ką nors palikę. Po du susėdę, vieni už kitų žąsele, linko tai pirmyn, tai šonan, lyg tikėdamiesi savo veiksmu pagreitinti kelionės eigą. Staigesniam dešiniam vingiui užtikus, besapnuojąs kaimynas atsirėmė į mano petį. Pajutau visą kito žmogaus svorį ir vėl atsiminiau, kur važiuoju. Traukiniui atitiesėjus, jis taip liko, lyg uždedamas naštą, kuri visad mane lydės.
Kai kada jūsų ir jūsų draugu santykiai su tėvais yra geri, kai kada prasti. Kodėl taip yra: kas tuos santykius padaro gerus, kas juos pablogina? Jei, apie tai pagalvojęs rimtai, bandai surasti atsakymus ir pagal juos gyventi, tai bręsti, svarstydamas ir elgdamasis išmintingai. Paimk ir, užrašęs savo mintis, atsiusk mums. Matydami to klausimo svarbą, mes norime, kad jis nebūtu pamirštas, bet svarstomas visu naudai. Todėl ir skelbiame konkursą ne tik suaugusiems, bet ir jaunimui. Jaunųjų temoje MES IR MŪSŲ TĖVAI laukiame Tavo pasisakymo, kas padaro jaunimo santykius su tėvais gerus ir, jei šie santykiai nėra geri, kaip juos galima būtu pagerinti.
Rašinį paženklinęs slapyvardžiu ir parašu “Jaunimo konkursui”, idėk jį į voką kartu su kitu mažesniu vokeliu, kuriame ant lapelio būtu užrašytas Tavo slapyvardis, tikroji pavardė ir adresas. Viską išsiųsk “L. L.” redakcijai (2345 W. 56th St., Chicago, Ill. 60636. U.S.A.) nevėliau 1965 m. vasario 10 d.
Jaunimo konkurse gali dalyvauti tik jaunimas, nevyresnis 20 m. amžiaus. Rašinys, vaizdelis ar pasakojimas negali būti ilgesnis kaip 3000 žodžiu. Skiriamos dvi premijos:
I — 30 dol. ir II — 20. Premijuoti ir nepremijuoti geresni rašiniai bei jų ištraukos bus spausdinami mūsų žurnale.
KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.
MARY POPPINS
Nors kartą reikia pripažinti, kad apie naują filmą skleidžiami reklaminiai išgyrimai šiuo atveju yra teisingi ir neperdėti. Filmas “Mary Pop-pins” — tai tikras deimančiukas ir kiekviena iš jo 140 minučių teikia pasigrožėjimo žiūrovo akims, ausims ir vaizduotei. Populiarus Mary Poppins vaidmuo, nuo 1934 m. masėms pažįstamas iš P. L. Travers knygos, pakartotinai žavi ekrane. Walt Disney, jau nekartą pasirodęs su puikiais pastatymais, šį kartą nusipelno ypatingo įvertinimo. Kartais gana fantastiški momentai techniškai apipavidalinami su nuostabiu kruopštumu; pvz., kai atsidavusi auklė lekioja ore ar slenka laiptų atrama aukštyn, ar su jai pavestais vaikučiais pasineria į magiškus pasaulius. Didelio pasisekimo sulaukusi Niujorko Broadway ir Londono teatruose Julie Andrews šiame filme pirmą kartą pasirodo plačioms kino teatrų lankytojų masėms. Jos debiutas pasigėrėtinas. Daugelyje scenų gabiai jai padeda Dick Van Dyke, mažieji Karen Dotrice ir Matthew Garber. Vaikučių tėvų roles išpildo David Tomlinson ir Glynis Johns. Pažymėtinos taip pat techniškai ir artistiškai tobulos scenos, kur filmo artistai įsimaišo ir glaudžiai bendradarbiauja su paišytais veikėjais. Richard M. ir Robert B. Sherman sukūrė tikrai pagaunantį muzikinį palydėjimą, kuriame įpinta eilė originalių dainų. Spalvota fotografija be priekaišto. Filmas rekomenduotinas visiems meno mėgėjams, bet ypač mūsų jauniesiems.
PLAČIU žvilgsniu
“L. L.” rugsėjo mėn., nr. 8. Poatostoginis žurnalo numeris, kaip ir dera, vėstantį rudenį akcentuoja Donelaičio “Rudenio gėrybių” pradžia. Donelaitinė tema šį kartą pateikta ir visai atskiru Vacio Kavaliūno straipsniu... Išskirtinio dėmesio vertas ir Povilo Rėklaičio raštas apie grafiką Žibuntą Mikšį, čia pat iliustruotas didelio kūrybinio polėkio keturiais lino raižiniais. Numeryje apstu ir kitų, labiau religinių temų. Tačiau šį kartą išskyrėme kaip tik tai, kas tiesioginiai atliepia šios dienos mūsų kultūros pulsą, dėl to, jog nebūtų kalbama, kaip kartais tenka nugirsti, kad “Laiškai Lietuviams” yra vien tik religinių problemų laikraštis. O tikrumoj “L. L.” yra tokie, koks ir turėtų būti šių laikų tikintysis žmogus, savo plačiu žvilgsniu besistengiąs aprėpti visas kūrybines žmonijos pastangas.
"Draugas", X. 10
REKOMENDUOJAMAS STUDENTAMS
Šis “L. L.”, (birželio) numeris yra ypatingai rekomenduojamas studentams, nes jame yra atspausdintas įdomus ir gal kontroversinis Aušrelės Skirmuntaitės straipsnis apie jaunąją lietuvių studentų kartą ir jos santykius su lietuviškumu. Autorė drąsiai apibūdina savąją kartą kaip pasimetusią šio amžiaus bejėgiškumo jausme ir nepasižyminčią noru “maištauti” ir bendrai “užsiangažuoti” bet kokiam veikimui. “Laiškų Lietuviams” redakcija tikisi atsišaukimų iš savo skaitytojų. (Ir “Mūsų Vyčio” redakcija laukia pasisakymų iš skautų akademikų pusės).
"Mūsų Vytis", Nr. 3
KAMUOJANTI TEMA
Kai šnekėjom apie temas “Laiškams”, rodos, nepaminėjau vienos, kuri dabar pradeda mane kamuoti — vaiko supažindinimas su Dievu. Nei amerikietiškoj spaudoj šis klausimas nesusilaukia straipsnių. Gal Jūsų psichologiniam skyriuj panagrinėtų? Girdėjau, kad yra Montessori knyga ta tema, bet neteko jos rasti.
Saulė
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Juozas Girnius. ŽMOGUS BE DIEVO. Išleido Į Laisvę Fondas Lietuviškai Kultūrai Ugdyti. Šis veikalas dar rankraštyje buvo atžymėtas 1957 m. “Aidų” žurnalo moksline premija; spausdinimui perdirbtas ir papildytas. Autorius, aptardamas žmogaus be Dievo temos gvildenimo tikslą, pareiškia, kad, nors nėra įmanoma jokia santara tarp tikėjimo į Dievą ir netikėjimo, tačiau verta netikintį žmogų ne smerkti, bet suprasti. Tam supratimui ir yra skiriamas šis veikalas su savo atskiromis dalimis, kaip Teizmas ir ateizmas, Žmogaus klausimo metafizinė prasmė, Istoriniai ateizmo pavidalai, Žmogaus be Dievo minties keliai, Žmogaus be Dievo pavidalai gyvenime ir Krikščioniškoji atsakomybė. Prasmingas dail. A. Kurausko viršelio aplankas. Knygos apimtis — 564 psl. Kaina 5.50 dol.
Dr. J. Prunskis. MOKSLAS IR RELIGIJA. Išleido “Lietuvių Dienos”. Knygoje surinkti nuo seniausių iki dabartinių laikų mokslininkų pasisakymai apie
Dievą bei religijos ir mokslo santykį. Turinyje: Medikai, Biologai ir botanikai, Fizikai, Chemija, Astronomija ir astronautika, Eilės įžymybių pasisakymai. 142 psl. Kaina 2 dol.
TAUTOS PRAEITIS. Istorijos ir gretimųjų sričių neperiodinis žurnalas. Tomas II. Knyga 1(5). Redaktorius — J. Dainauskas. Leidžia Lietuvių Istorijos Draugija Čikagoje. Siame tome talpinamos J. Jakšto, K. Matulaičio, J. Bičiūno, Vilniškio, P. Rėklaičio, St. Dirmanto, J. K. Kario, V. Liulevičiaus, J. Rugio ir P. Jatulio studijos. 198 psl. Kaina 5 dol.
Nerima Narutė. RELIKVIJOS. Lyriniai natiurmortai. Pirmasis autorės (Kazimieros Bulsienės), anksčiau eilėraščius talpinusios “Ateityje”, “Aiduose” ir “Lietuvių Dienose”, poezijos rinkinys, suskirstytas į Relikvijas, Metų Mišias ir Pilnaties Svarstykles. Išleido Lietuvių Dienos. Viršelio aplanką piešė P. Jurkus. 72 psl. Kaina 2 dol.
STATEMENT OF OWNERSHIP
“Laiškai Lietuviams” (“Letters to Lithuanians”) is published monthly except July and August, when bi-monthly. Its publishers and owners are the Jesuit Fathers of Della Strada, a non-profit religious society approved by the Roman Catholic Church. The editor is Kęstutis A. Trimakas, S. J. The managing editor is Petras Kleinotas, S. J. The offices of editors, publishers, and management are located at 2345 W. 56th St., Chicago, Ill. 60636. The address of an additional mailing office is: Immaculata Press, R.F.D. 2, Putnam, Conn. 06260. In the preceding 12 months “Laiškai Lietuviams” averaged a press run of 3959 copies each issue, of which 3750 were distributed to paid individual subscribers and 159 for free distribution by mail and other means. The single issue nearest to filing date totalled 3800 copies of which 3750 were distributed to paid individual subscribers and 30 for free distribution.
2345 West 56 th Street, Chicago, Illinois 60636