KUO ARTIMESNI žmonės, tuo labiau jie viens kitą pažįsta— viens hito mintis, idėjas, norus, pageidavimus. Į toki pažinimą gali vesti tik išsikalbėjimas: kuo atviresnis, tuo labiau rišantis. Iš to susikūrusi nuotaika veda i tarpusavį susipratimą ir bendradarbiavimą. Vienybei ir bendradarbiavimui tarp žmonių sukurti reikia pokalbio: tiesaus, nuoširdaus ir atviro. Dialogas— tai šių dienų Bažnyčios šūkis. Dialogas su kitais krikščionimis, su nekrikščionimis, su visu pasauliu. Tačiau visų pirma— dialogas pačioj Bažnyčioj. Savo pirmoj enciklikoj popiežius Paulius VI, pastarąjį pavadinęs “šeimynišku pokalbiu”, pareiškė: “Karštai trokštame, kad dialogas Bažnyčioje įgytų naujo užsidegimo, naujų temų ir naujų kalbėtojų”. Tokio dialogo jau seniai pasigedome ir jis labai reikalingas tarp įvairių grupių Bažnyčioje, o ypač tarp dvasiškijos ir pasauliečių. Dvasiškija pamokslais ir kitomis progomis turi daugiau galimybės pasakyti, ko ji iš pasauliečių pageidauja, negu pasauliečiai— ko iš dvasiškijos. O vienpusiška kalba nėra dialogas. Kunigystė gi Kristaus noru yra patarnavimas. Uoli patarnavimo dvasia nuolat klausia: “Ar aš gerai tarnauju? Ar galėčiau būti dar naudingesnis?” Atsakymo laukia ne tik iš savęs, bet ir iš tų, kuriems tarnauja. Ir laukia ne pataikaujančių žodžių, bet tiesos. Tačiau ir tie, kuriems tarnaujama— kuriems bent stengiamasi meilėje tarnauti —- dalinasi patirta tiesa, saugodamiesi perdėtos kritikos ir saldžiažodžiavimo. Nuoširdžiai pareikšta tiesa— savo džiugiuose ir skausminguose aspektuose— nuoširdžiau priimama. Bažnyčia to ir siekia: tiesaus dialogo nuoširdžioje dvasioje, tokio, koks tikrai užsitarnauja šeimyniško pokalbio vardo.
— Kęstutis Trimakas, S. J.