1964 METAI GRUODIS — DECEMBER VOL.XV.NR.11
B. Markaitis, S. J. TIEK ŽMOGUS, KIEK KITIEMS GERO DUODA 364
B. Krištanavičius, S. J. PUSĖ ŽMONIJOS ALKANA 368
S. Palubinskienė MYLĖJIMO PSICHOLOGIJA 370
A. Grauslys HENRI PERRIN, KUNIGAS - DARBININKAS — II 372
A. Kezys, S. J. DONELAIČIO “METAI” (foto reportažas) 376-380
G. Procuta JAUNIMĄ REIKIA INFORMUOTI APIE LIETUVĄ 381
Redaktorius SŪDNA DIENA IR MIŠIŲ PRASMĖ 382
J. Venckus, S. J. KODĖL JĖZUITU ORDINAS BUVO PANAIKINTAS 384
K. Trimakas, S. J. TĖTI, DUOK MAN DOLERĮ! 386
VI. Ramojus DIEVAS MOKSLININKŲ LŪPOSE 389
K. Bučinys, O.F.M. EKRANO MIRGESY 392
LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.
Redaktorius Kęstutis Trimakas, S. J. Redakcijos nariai Gediminas Kijauskas, S. J., Dr. Arūnas Liulevičius
Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Viršelis ir vinjetės Algirdo Kurausko Fotografijos Algimanto Kezio, S. J.
Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, 111. 60636 Telefonas REpublic 7-8400 Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn.
Prenumerata metams 3 dol.
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $3.00, single copy 30c.. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.
VIS LABIAU įsitikinu, kad visa problema glūdi ne tiek “pagoniškoje aplinkoje”, kiek mumyse— kiek mes neatitinkame tikro apaštališko gyvenimo reikalavimus... Kai siūloma “įsiskverbti ir liudyti’’, aš norėčiau pirma patarti “apsivalyti ir grįžti prie Evangelijos”... Kaip niekad anksčiau, vis labiau suvokiu, kokios įtakos masėms gali turėti žmonės, kurie kartu su ja galvoja, dirba ir gyvena... Mums patiems būtinai reikia išeiti iš savo geto. Juk kaip dažnai užsidarome savo bažnyčiose, savo laikraščiuose, savo draugijose, savo labdaros darbuose. Katalikų veikla turi stengtis nevirsti brolija, bet susitikti su masėmis, jomis rūpintis ir joms tarnauti, kad duotų gyvybės visam išsisėmusiam pasauliui... Viena yra aišku, kad nesiklausome neturtingųjų balso, o jei kas pradeda jo klausytis, tas įtarinėjamas. Sutinku, kad liūdna tai pasakyti kaip tik prieš Kalėdas, bet jos kaip tik atnešė viltį vargšams ir tiems, kuriems sunku viltis... O kad Kristus iš naujo užgimtų kiekviename iš mūsų, jog tuo būdu jo grožis ir gerumas pagaliau nušvistų pro mūsų iškreiptus bruožus! Kalėdos — tai Kristaus apsireiškimas ir pasirodymas per krikščionis... Tuo keliu mes pilniau atskleidžiame pasaulio sudievinimo planą — Kristų, Dievo įstatytą žmonijos širdin, ir pačią žmoniją, lyg vieną asmenį kartu su juo, pamažu pabundančią, amžiams slenkant (kas Dievo akyse užtrunka tik tiek, kiek šypsena ar paskutinis šokio žingsnis), pamažu pažadinamą meilei, Dievo atvaizdui, kurį nešioja kiekvienas žmogus savo širdyje, o visa žmonija savo gelmėse.
Henri Perrin, kunigas - darbininkas
Redakcija ir Administracija sveikina skaitytojus Kalėdų ir Naujų Metų proga
■ ŽMONĖS SU MUMIS
Kai kas sako, kad skaičiai nieko nereiškia. Tai tiesa, jei tie skaičiai telieka tik ant popieriaus. Tačiau jei jie nusako gausumo tikrovę, jei jie pulsuoja gyvybe, o ypač jei už kiekvieno vieneto yra žmogus, tada ir skaičiai tampa gyvais.
Pagal paskutinį Jungtinių Tautų pranešimą, 1962 m., pasaulyje buvo 3,135,000,000 žmonių, per metus priaugant dar po 60 milijonų.
Šiuo metu apie 20% visos žmonijos gyvena komunistinėj Kinijoj, t. y. apie 670 — 680 milijonų. 1962 m. Indija turėjo 449 milijonus gyventojų. Sovietų Sąjunga — 221, JAV— 187, Indonezija— 98, Pakistanas— 97, Japonija — 95, Brazilija — 75, Vakarų Vokietija — 55, Anglija — 53. Maždaug du trečdaliai viso pasaulio gyventojų yra suminėtuose kraštuose. Ploto atžvilgiu didžiausi kraštai yra Sovietų Sąjunga, Kanada, komunistinė Kinija, JAV, Brazilija, Australija, Indija ir Argentina.
Jei šie skaičiai būtų tik ant popieriaus, galėtume juos tuoj pat užmiršti. Bet už kiekvieno iš jų yra asmuo; už vieno — tu, už kito — aš. Baigdami 1964 m., prisimename, kad mus visus riša bendras gyvenimas, bendri rūpesčiai, bendra istorija, atsakomybė ir bendras likimas.
■ BADAS MŪSŲ TARPE...
Sotiems neįtikinančiai skamba oficialios Jungtinių Tautų žinios, kad daugiau kaip pusė žmonijos tebegyvena nuolatos išalkusi, kad kasdien iš bado miršta 10,000 žmonių ir kad 10 metų bėgyje vien Indijoje iš alkio mirs 50,000,000 vaikų, jei laiku nebus suteikta pagalba. Tuo tarpu sočiuos kraštuose, o ypač JAV, valgoma ne tik iš reikalo, bet ir iš nuobodumo. Badas seniai mūsų tarpe, tik mes jo nepastebėjom.
KALĖDINES MINTYS
BRUNO MARKAITIS, S. J.
Krikščioniškosios Kalėdos yra konkreti, apčiuopiama pamoka, kas yra Dievas. Skaitydami religijų istoriją, vartydami Senojo Testamento puslapius, matome, kaip įvairiais laikotarpiais žmogus Dievą suprato ir vaizdavosi. Kuo žmogus buvo primityvesnis, kuo žemesnis buvo jo civilizacijos laipsnis, tuo grubesnė buvo jo Dievo sąvoka, tuo netobulesnis buvo jo Dievas. Net išrinktoje tautoje nesunkiai pastebime, kaip Dievo sąvoka kinta su žydų tautos pažanga, su aukštesne civilizacija ir žmonių kultūringumu.
Antra vertus, net pats Dievas apsireiškia žmogui pagal jo išsivystymą ir pagal jo dvasinį bei religinį imlumą. Todėl Senajame Testamente gana aiškiai matosi, kokiu Dievas save apreiškia klajoklių ir piemenų giminėms, kokiu Jis pasirodo teisėjų laikais, kai tiek gyvenimas, tiek žmonės darosi sėslesni, ir galiausiai, kokiu Dievas apsireiškia Izraelio tautai, kai hebrajai jau turi savo karalių, levitų ir kunigų luomą bei vyriausiąjį kunigą, smulkiai išstudijuotos ir kasdieniam gyvenimui pritaikintos teisės kodeksą.
Amžių pilnybėje Visagalis, pradėdamas visiškai naują gadynę tiek pasaulio, tiek žmonijos istorijoje, apsireiškia žmogui naujausiu ir apčiuopiamiausiu būdu, turėdamas omenyje naujos eros žmogų. Naujojo Testamento Dievas ateina į žmogaus pasaulį žmogumi. Jei pirma Dievas kalbėjo, tiesa, labai neaiškiu, miglotu būdu, legendomis bei mitologija, liaudies įgimta išmintimi, per patrijarkus ir pranašus, tai per Naujojo Testamento angą Jis žengia į žmogaus pasaulį kaip žmogus, prabyla į žmogų kaip žmogus, apsireiškia žmogui kaip žmogus.
Šitame apsireiškime Dievo sąvoka pasirodo kur kas pilnesnė, apčiuopiamesnė. Charakteringieji šios sąvokos bruožai parodo dieviškąsias ypatybes, kurių pirma žmogus neturėjo progos pastebėti. Mat, Dievas ateina pas žmogų pačiu žmogiškiausiu, pačiu intymiausiu būdu. Jo tikslas yra taip priartėti prie žmogaus, kad prigimtys susiliestų, kad protai suartėtų, kad širdys susijungtų. Ir ateina Dievas pas žmogų, žmogaus ieškodamas. Šitame ieškojime visa nustelbia išganymas ir atpirkimas. Šitame ieškojime Dievas, priėmęs žmogiškąją prigimtį ir eidamas į žmogų kančios ir kryžiaus keliu, atiduoda žmogui visa, ką Dievas žmogui gali atiduoti, ir pasirenka tokį būdą, kuris ne tik žmogui suprantamas, bet kuris žmogaus akyse turi didžiausią vertę, būtent, laisvą kraujo ir mirties auką.
Todėl Kalėdose mums pirštu prikišamai primenama, koks yra Naujojo Testamento Dievas. Jei pirma legendos ir palyginimai apsupo Dievą žmogiškų silpnybių ir ribotumų skraiste, kur Dievas yra taip sužmogintas, kad Jis pyksta ir keršija, tai šiandien Jis pasirodo toks, koks Jis iš tikrųjų yra: atperkančios meilės ir dosnaus gailestingumo Dievas, kuris ateina žmogaus ieškoti ir gelbėti, kuris žmogui nupelno žodžiais neišreiškiamą privilegiją būti Dievo vaiku ir dieviškojo gyvenimo dalininku.
BRONIUS KRISTANAVIČlUS. S. J.
Jungtinių Tautų žiniomis, nuo bado pasekmių visame pasaulyje kasdien miršta apie 10,000 žmonių ir jų skaičius nuolatos auga. Jei niekas nepadės, per ateinantį dešimtmeti vien tik Indijoje nuo bado pasekmių mirs 50 milijonų vaikų tarp 1 ir 10 metų amžiaus. Badą ir bado pasekmes pažįsta Andų kalnų indėnai, Indija, Pakistanas, Afrika ir nemaža dalis tų, kurie savo namus vadina favela. Viso 3 bilijonai žmonių žemėje bet tik pusė jų sočiai pavalgo; kita — nuolatos alkana. Tačiau, visur sumoderninus žemės ūkį, šiame pasaulyje galėtų išsimaitinti apie 50 bilijonų žmonių ir niekam nereikėtų badauti.
Tie, kurie nenori kitiems padėti, siūlo sumažinti gimimų skaičių arba daryti abortus. Bet Dievas žemės turtus sutvėrė ne vienai ar kelioms turtingoms tautoms, bet visiems. Kodėl, pavyzdžiui, koks nors milijonierius visur švaisto pinigus, o favelos žmonės, šiandien suriję duonos plutą, nežino, ką rytoj valgys. Juk ir pastarieji nėra antros ar trečios rūšies žmonės, bet turi tas pačias įgimtas teises.
Kiti, rimtesni žmonės, siūlo padidinti su atsilikusioms, neturtingoms tautoms prekybą ir tokiu būdu joms padėti. Bet ir tas būdas iki šiol nedavė gerų vaisių, nes turtingųjų tautų produktų kainos nuolatos kilo, o neturtingųjų stovėjo vietoje. Taip, pvz. Indija, kritus jos produktų kainoms, per 2 metus prarado 2 bilijonus dolerių, kuriuos ji per eilę metų buvo pasiskolinusi iš pasiturinčių valstybių. Panašiai yra ir su Afrikos produktais. Kol tarptautiniu mastu nebus nustatytos teisingos kainos, tol atsilikusios ir neturtingos tautos iš prekybos neturės jokio pelno.
Teisingesnį būdą pasirinko JAV, Anglija, Prancūzija ir Vokietija, teikdamos atsilikusioms tautoms kasmet finansinę pagalbą. Tačiau kai kur jos gerokai nusivylė, nes paskolinti pinigai arba pateko į turtingųjų kišenes, arba buvo išleisti nenaudingiems projektams.
Be to, kai kurios Pietų Amerikos valstybės, suvalstybinusios svetimą kapitalą, neparodė noro už jį atsilyginti. Toks elgesys, žinoma, iššaukė nepasitikėjimą. Tad nėra ko stebėtis, kad svetimo kapitalo investavimas sumažėjo. Plačiai įsigalėjusi korupcija, valdžios nepastovumas, pinigo nuvertinimas ir nenoras daryti būtinų reformų yra priežastys, kodėl turtingesni kraštai delsia atsilikusioms tautoms padėti. Jei šiandien Sąjunga Pažangai (“Alliance for Progress”, JAV remiama organizacija Pietų Amerikai pagelbėti) kai kur daro lėtą pažangą, kaltininkų reikia ieškoti ne už jūrų marių, bet savoj pastogėje.
SAULĖ PALUBINSKIENĖ
Nors katalikiškoj lektūroj tikrai netrūksta knygų apie meilę ir vedybas, kun. Ignace Lepp “The Psychology of Loving” knygą (Helicon, $4.95) entuziastingai sutinkam kaip pionierę — pirmąją, kuri, taip praktiškai ir atidžiai sekdama moderniojo žmogaus psichologiją, užakcentuoja erotinės meilės svarbą žmogaus asmenybės išsivystyme ir krikščioniškoje moterystėje. Kunigas Lepp yra psichologas: mylėjimo psichologiją nušviečia savo praktikoje sutiktais pavyzdžiais. Jau pačiam įvade išgirstam, kad ir pasauliui, ir pavieniam žmogui yra nepaprastai reikalinga tikra žmogiška meilė. Ši meilė yra kartu fizinė ir psichologinė. “Tik vyras, kuris moka mylėti moterį, ir tik moteris, kuri moka mylėti vyrą, įstengs tikrai mylėti draugus, Dievą ir žmoniją”. Knygos tonas optimistiškas, bet realiai santūrus, nes, apie meilę kalbant, reikia atsiminti jog “tie, kurie moka mylėti, yra dar retesni už tuos, kurie moka galvoti”.
Knyga suskirstyta į dvylika pagrindinių skyrių. Prie kiekvieno iš jų stabtelkime.
Saulė Palubinskienė, anksčiau įsigijusi magistro laipsnį chemijoje iš P. Kalifornijos Universiteto, dabar augindama du vaikučius, plačiai domisi įvairiais klausimais. Netrukus "L.L." spausdins jos pasisakymą apie moters vaidmenį.
Psichofizinė simbiozė
Pradėdamas su mitu, jog dievai, už kažkokį nusikaltimą žmogų perskėlė pusiau — į moterį ir vyrą, autorius žiūri į meilę, kaip į skausmingą kelią tam žmogiškam pilnumui vėl atrasti. Atmesdamas teoriją, jog meilė yra tik užmaskuotas biologinis instinktas, autorius bando atnarplioti žmogiškosios meilės nepaprastą komplikuotumą. Skyrelyje apie vyrišką ir moterišką meilę, sutikome vienintelį knygoje nusivylimą. Čia autorius nesinaudoja, kaip kitur knygoje, psichologiniais pavyzdžiais, o tik pateikia kelis plačius literatūrinius pasisakymus (ä la Byron: meilė yra tik vienas iš užsiėmimų vyro gyvenime, bet moteriai meilė yra gyvenimas), nusišypso, kad, visgi, jie turi krislelį tiesos, pabrėžia, kad nepaprastai svarbu suprasti, jog, bent dabartinėj sociologinėj situacijoj, vyrai ir moterys į meilę žiūri skirtingai, ir tada visą svarbų ir komplikuotą klausimą užmiršta, tekalbėdamas bendrai apie žmogiškąją meilę.
Partnerio pasirinkimas
Jei psichologiniai nesubrendusiam žmogui beveik bet kuris kitos lyties žmogus tinka partneriu, tai subrendusiam išsilavinusiam žmogui tai yra viena iš komplikuočiausių problemų: fiziniai ir psichologiniai faktoriai padaro meilės gimimą šiam vienam individui, o ne kitam, paslaptimi, kurio nei patys negalime išaiškinti.
TĘSINYS IŠ LAPKRIČIO NUMERIO
ALFONSAS GRAUSLYS
1953 m. liepos 13-14 d. Henri Perrin dalyvauja visų prancūzų kunigų - darbininkų suvažiavime Paryžiuje. Visi prislėgti susirūpinimo. Kai kurie vyskupai jau atšaukia savo kunigus iš jų sąjūdžio. Netrukus po to pradeda ateiti liūdnos žinios iš Romos: nebeleidžiama seminaristams, besiruošiantiems tapti kunigais -darbininkais, dirbti fabrike, o netrukus jų speciali seminarija visai uždaroma. Ateina įsakymas vienuolijoms atšaukti savo narius iš kunigų-darbininkų sąjūdžio. Vyskupai, spaudžiami iš viršaus, uždraudžia kunigų-darbininkų susirinkimus. Trys prancūzu kardinolai vyksta Romon, kur tarp kitko išgirsta, kad kunigai - darbininkai tegali dirbti 2-3 valandas į dieną, turi išeiti iš profesinių sąjungų, o medžiaginius darbininkų reikalus turi palikti pasauliečiams. Grįžę iš Romos, kardinolai 1953 m. lapkričio mėnesį per vyskupus praneša, kad kunigai - darbininkai turi išpildyti šiuos reikalavimus. Visi tačiau aiškiai mato, kad tai reikštų sąjūdį visai panaikinti: pasilikdami taip apriboti, kunigai - darbininkai negalėtų turėti apčiuopiamos įtakos darbininkijai.
SĄJŪDŽIO UŽDARYMAS
1954 m. sausio 19 d. vyskupai galutinai praneša centrinės bažnyčios valdžios potvarkius kunigams-darbininkams: tedirbti 2-3 valandas, neužimti jokių atsakingų pareigų, tarpusavy nebeturėti organizacinio ryšio, bet įsijungti įpraston vyskupijos kunigų santvarkon. Iš kunigų - darbininkų telieka Darbininkų Misijos kunigai.
Ką jautė kunigai - darbininkai, galima suvokti iš kai kurių H. Perrin laiškų. Sausio 28 d. jis rašė: “Nebėra jau kunigų-darbininkų. Tai mums pranešė kardinolas Lienart. Jūs buvot nuostabūs. Dėkoju. Dabar turite išsiskirstyti; jei ne — ekskomunika... Lienart buvo sustingęs iš pasibaisėjimo — mes taip pat... Viskas, ką mes per dešimtį metų padarėme, buvo sunaikinta ir susprogdinta... Mūsų pačių sielvartas yra niekis, palyginant su skausmu milijonų darbininkų, kurie jaučiasi Bažnyčios apleisti ir išduoti... Visi turime duoti apyskaitą dėl Evangelijos, o taip yra lengva ją išduoti... Galiu tik viena tau pažadėti, kad prieš Bažnyčią nesukilsiu”.
Scenos Darbuotojų Sąjungos aktorių inscenizuoti Kristijono Donelaičio “Metai” Čikagoje 1964 m. spalio 17 - 18 d. Režisūra Algimanto Dikinio, dekoracijos Adolfo Valeikos, kostiumai Bronės Jemeikienės. Vaidino: A. Dikinis (Donelaitis), B. Briedienė ir A. Kėželienė (burės), L. Barauskas (Seimas), S. Bernotavičius (Slunkius), S. Grebliūnas (Enskys), Vyt. Juodka (Pričkus), J. Raudonis (Krizas) ir K. Veselka (Lauras).
377 psl. viršuj— Pričkus: “Bet ir bitins jau šeimyną savo pabudint ir prie darbo siusti bei ką pelnyt n’užsimiršo.”
Krizas: “Ale dabok, brolau! aš tau daugiaus pasakysiu.”
Skaityti daugiau: A. Kezys, S. J. DONELAIČIO “METAI” (foto reportažas)
Kai ilgesniam laikui yra prarandamas ryšys su tauta, kai nežinome kokiomis problemomis ir kokiomis sąlygomis gyvenama mūsų tėvynėje, palengva — nejučiomis ateina nutautėjimas. Tas nutautėjimas paprastai būna toks laipsniškas ir išsitęsęs per keliolika metų, kad žmogus, paliestas nutautėjimo, visiškai nepastebi, kad tas faktas įvyko.
Jaunesniesiems nutautėjimas yra daug kartų didesnė ir daug realesnė problema, negu vyresniesiems, nes jie niekuomet negalėjo turėti toki tautinio sąmoningumo laipsni, kaip Lietuvoje gimusieji, ten augę ir tampriai su Lietuvos gyvenimu ir kultūra susirišę žmonės. Šalia to, jaunesnieji tremtyje yra kur kas daugiau negu vyresnieji išstatyti į tokias gyvenimo sąlygas, kuriose paprastai tą menkesni tautinį sąmoningumą galima greičiau prarasti. Bet nemanykime, kad nutautėja ir nuo lietuvių tautos ir kultūros nusisuka tik jaunieji. Tas faktas yra liūdnas ir skaudus ne tik pats savyje, bet dargi ir dėl to, kad vyresniųjų nutautėjimas paskatina ir prisideda prie greitesnio jaunesniųjų nubyrėjimo.
Vienas iš didesnių nutautėjimo faktorių, kuris galioja bendrai vyresniesiems ir jaunesniesiems, yra paprastas ryšių neturėjimas ar praradimas su tautos gyvenimu. Kai ryšiai nutrūksta, tuomet tas nuolatinis kalbėjimas, raginimas: būkite gerais lietuviais, rūpinkitės Lietuvos išlaisvinimu, kalbėkite lietuviškai, skaitykite lietuvišką spaudą ir literatūrą, gan dažnai tampa labai neveiksminga priemone, o kartais net įgauna įkyrumo ar zirzėjimo charakterį ir, užuot padėjęs lietuviškumui, kartais net pakenkia.
Ko mūsų jaunimui šiandien ir jau seniau reikėjo ir reikia, mano nuomone, yra konkreti ir detališka informacija, kas dedasi Lietuvoje diena iš dienos: kaip gyvena lietuvis pavergtoje Lietuvoje, ką jis dirba, ką jis už tai gauna; ką jis gali už tą uždarbį nusipirkti, kokios yra jo problemos, jo rūpesčiai, jo reakcijos, troškimai. Gal dar didesnį patrauklumą turėtų ryški informacija, kitaip sakant, aiškus ir pilnas vaizdas lietuvio jaunuolio ir jaunuolės sovietų okupuotoje Lietuvoje.
REDAKTORIUS
KIEKVIENAS DIDESNIS pasikeitimas žmones išmuša iš įprastinių vėžių ir įstato į naują situaciją. Vienus tai supurto, kitus pradžiugina. Supurto tuos, kurie daugiau žvelgia į tai, ką jie turės prarasti. Pradžiugina tuos, kurie tikisi gero iš to, kas nauja. Panašioj situacijoj šiandien randasi milijonai katalikų, kuriuos kaip tik šiuo metu paliečia liturginio kulto išorinių formų pertvarkymas. Isisąmonijus į priežastis ir motyvus, kurie pastūmėjo Visuotinį Bažnyčios Suvažiavimą apsispręsti už; pakeitimus, nepalieka nė abejonės šešėlio, kad kultą reikėjo išoriniai pertvarkyti. Tačiau tai dar nereiškia, kad tuos motyvus visi tuoj pasisavina ar kad visos kliūtys automatiškai pasišalina. Sunkumų yra ir dar gali likti ilgą laiką. Ypač mums, lietuviams, išeiviškoj padėty. Šiuo reikalu pradėdami pokalbį, pirmiausia bandysime atsakyti į įvairiomis progomis neseniai iškilusius klausimus viešose diskusijose ir asmeniškuose pašnekesiuose.
Vyresnio amžiaus vyras: “Iškylančiu diskusijų matau ne tik pasauliečius, bet ir kunigus esant skirtingos nuomonės pakeitimų reikalu. Jei taip yra, tai ar mes visi galime pasirinkti ar priimti naujumus, ar ne?”
Liturginę reformą visoj Bažnyčioj pravesti nutarė Visuotinis Vatikano Susirinkimas. Už liturginę konstituciją pasisakė 2158 vyskupai, prieš — tik 10. Toji konstitucija išmintingai pramato atskirų kraštų, laiko ir tautų skirtumus, palikdama laisvę atskirų kraštų hierarchijoms tam tikrose ribose apspręsti kas keistina savo krašte. Tų pakeitimų laikosi visas kraštas.
Nuomonių skirtumai paprastai kyla pagal tai, kam kiek kas patinka ar nepatinka. Vieniems, paprastai — jaunesniems, tai gali patikti grynai dėl to, kad tai kažkas naujo. Kitiems, daugumoj iš vyresnės kartos, pripratusiems prie seno, tai gali ne taip patikti. Žinoma, ir vienoj, ir kitoj grupėj yra išimčių. Abiem grupėm teks prasmingai suvokti ir įsigilinti į liturgijos dvasią.
Senutė, sužinojusi, kad Didįjį Ketvirtadienį Mišios bus laikomos vakare: “Sūdna diena... Moset jau svietą gals. Visat Mišeles turėjom rytais... O daba įsimyslina sutemo”.
Nejaugi, brangi senute, jums niekas nepaaiškino iki šiol, kad ir pirmosios Mišelės buvo vakare — Paskutinės Vakarienės metu? Todėl Didįjį Ketvirtadienį, kada minim švc. Sakramento įsteigimą Paskutinėj Vakarienėj, dera ir labai prasminga Mišias laikyti vakare.
Dėl didesnio prasmingumo laiko atžvilgiu ir grynai praktiškais sumetimais reikės vakarines Mišias įvesti ne tik sekmadieniais, bet ir savaitės bėgyje, kad iš darbo grįžę žmonės turėtų progos jose dalyvauti.
Kunigas: “Aš manau, kad mes esame kritiškame laike. Kalbėjaus su kitais kunigais ir jie pripažįsta, kad lietuviai jau ir taip negausiai atsilanko i jiems skirtas Mišias su lietuvišku pamokslu, bet ieško kuo trumpiausiu pamaldų kur nors kitur. Nei ši reforma mums nežada nieko gero, bet visą reikalą dar labiau gali pagadinti.
JUOZAS VENCKUS, S. J.
Šįmet sueina lygiai 150 metų nuo to, kaip Jėzuitų Ordinas, panaikintas 1773 m., vėl buvo iš naujo atgaivintas 1814 metais. Ne vienam kyla klausimas, kodėl toks stiprus, didelis ir labai paplitęs Ordinas buvo panaikintas. Kuo jis buvo nusikaltęs?
Nuo Ordino įsteigimo 1540 m. iki panaikinimo 1773 m. buvo praėję 233 m. Per tą laiką visa eilė popiežių žodžiu ir raštu gyrė Ordino dvasią ir veiklą, ypač jų universitetus, kolegijas, rekolekcijas ir dažnai pavesdavo jėzuitams daug svarbių bažnytinės diplomatijos misijų. Pagaliau nei pats panaikinimo dekretas nepeikia jėzuitų mokslo, nei jų moralės, nei nekaltina Ordiną disciplinos stoka.
Ir kas Ordiną panaikino? Popiežius, nes tik popiežius jį tegalėjo panaikinti. Jėzuitai pagal savo konstituciją turi griežtą įsipareigojimą ginti popiežių ir net atskiru įžadu pasižada popiežiaus klausyti, kokiam tik darbui jis juos paskirtų. Dėl to ir kyla klausimas, kodėl popiežius Klemensas XIV jėzuitus panaikino. Atsakydami į tą klausimą, turime bent trumpai susipažinti su Klemensu XIV bei tikraisiais jėzuitų priešais.
KLEMENSAS XIV
Klemensas XIV gimė 1705 m. Jo tėvas, pavarde Ganganelli, buvo gydytojas. Anksti mirdamas, jis paliko vaiką našlaičiu. Berniukas buvo išleistas į mokslus turtingo geradario. Dar jaunas įstojo į pranciškonų konventualų vienuoliją, kur išėjo įprastus savo vienuolyno mokslus. Tuo metu jis buvo toks didelis jėzuitų draugas, kad jį vadindavo “jėzuitu pranciškonų rūbuose”. Jėzuitai nekartą Ganganelli pasiūlė aukštoms ir atsakingoms bažnytinėms pareigoms. 1759 m. Klemensas XIII kaip tik dėl to jį ir paskyrė kardinolu, kad buvo geras jėzuitų draugas. Kada popiežius mirė, Portugaliją, Ispaniją, Neapolį ir Prancūziją valdantieji Bourbonai dėjo visas pastangas paveikti popiežiaus rinkimus, kad būtų išrinktas asmuo, kuris sutiktų Jėzuitų Ordiną panaikinti. Ganganelli jiems tai ir pažadėjo. Per jų įtaką 1769 m. jis buvo išrinktas popiežiumi. Tokiu būdu jis tapo kardinolu, nes buvo jėzuitų draugas, ir popiežiumi, nes pasidarė jų priešu.
Naujas popiežius laikėsi to dėsnio: “do ut des” (aš duosiu, kad ir tu man už tai duotum”). Todėl Jėzuitų Ordino jis iš karto nepanaikino, bet delsė net keturis metus. Bourbonai buvo užėmę kai kurias popiežiaus valstybės žemes (Beneventą, Avignoną ir kt.). Popiežius reikalavo, kad už tai tos žemės jam būtų grąžintos. Per tuos keturis metus įvyko dar kitų nemalonių dalykų, kol pagaliau Bourbonų dinastijos valdovai išveržė iš popiežiaus rankų panaikinimo dekretą (plačiau žr. Liudviko Pastor “Popiežių istorijos” XXXVII-ąjį tomą).
KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. ].
“Mokyklose visą laiką moko, kuo pinigų užsidirbti, bet nė kiek, kaip juos leisti,” šiais žodžiais kažkoks auklėjimo specialistas neseniai prikišo JAV-ių mokykloms.
Dalinai teisingai, dalinai ne. Teisingai, nes tikrai mokyklos to nemoko. Tačiau nepilnai teisingai, nes vargiai ar mokyklos turėtų to mokyti. Jos jau ir taip daug “apsiėmė”, visgi viso auklėjimo nė negali, nė neturi perimti.
Vaikus išmokyti, ką su pinigais daryti, turėjo ir turės tėvai. Ne mokykla vaikus išlaiko, ne ji jiems pinigų duoda, bet tėvai. Ne mokytojas eina su vaikais į krautuvę, bet tėvai. Tad iš tėvų vaikams natūralu išmokti ir kaip pinigus leisti, ir kaip juos taupyti.
O problema yra. Gavę ar negavę, vaikai savaime nežino, ką su pinigais daryti. Net tokioj taupumu pasižymėjusioj tautoj, kaip vokiečių, ši problema tampa vis aktualesnė. Savo tėvų “Wirtschaftswunder” (ekonomijos stebuklo) krašte vokietukai per daug švaistosi pfenigais... ir markėmis. “Der Mann in der Zeit” laikraštyje (1962, gegužis) rašoma, kad vien keturiolikmečiai ir penkiolikmečiai kasmet laisvai išleidžia 180 milijonų DM. Tad jų spaudoj pasigirsta aliarmuojantys balsai: “Sparsamkeit bei Kinder... Jung gewohnt, ist alt getan” (Taupumo vaikų tarpe!... Jaunas papratęs, ir pasenęs darys).
Jei jau vokietukai pinigais švaistosi, tai ką jau bekalbėti apie amerikoniukus. Jie daugiau gauna, daugiau ir išleidžia.
Dabar JAV-ėse yra 22 milijonai paauglių tarp 12-19 metų. Jų pajamos i metus siekia 12 bilijonų dolerių (šie daviniai paimti iš “Time” žurnalo, 1964 spalio 9, 96 psl.): dalį šių pinigų jie gauna iš tėvų: vidurkiu berniukas — 6 dol. i savaitę; mergaitė — 4 dol. Be to, daliniu darbu dar sau užsidirba trečdalis visų berniukų ir ketvirtadalis mergaičių, o nuolatiniu darbu — po ketvirtadalį milijono vyresnių berniukų su 2,221 dol. metinio uždarbio vidurkiu ir mergaičių su 2,933 dol.
VLADAS RAMOJUS
Neseniai knygų rinkoje pasirodė naujausia kun. dr. J. Prunskio knyga “Mokslas ir religija”. Iki šiol autorius jau yra išleidęs 25 knygas ar brošiūras, o dar dvieju buvo redaktorius. Skaičiai liudija autoriaus ištvermę ir darbštumą. Tiesa, gausūs šio autoriaus parašyti tomai, išskyrus diplominį darbą Washingtono universitetui daktarato laipsniui gauti, neįsirikiuoja nei į mokslinę, nei į grožinę literatūrą. Dalis jų, liečiančios bolševikų ir nacių okupaciją Lietuvoje, turi istorinės vertės, nes tai buvo bene pirmasis lietuvis autorius, Vakaruose iškėlęs okupantų persekiojamos tautos vargus ir nelaimes.
Bet religinėj literatūroj, skirtoj plačiosioms skaitytojų masėms, kun. dr. Prunskis yra tikras milžinas. Šia tema nuo 1948 m. jis parašė ir išleido ar ne 12 atskirų veikalų, pradedant “Prie vilties kryžiaus” (1948 m.) ir baigiant šią vasarą pasirodžiusia knyga “Mokslas ir religija”. Ir visos šios knygos dėl savo lengvumo, paprastumo, lanksčios kalbos ir gyvų aprašomų pavyzdžių visu spartumu skinasi sau kelią į skaitytojus, tuo skatindamos autorių kone kas metai paruošti naują knygą.
Dedikacija Gineičiams iššaukia mintį, kodėl tų Sibiro kankinių atminimui negalėjo būti parinktas kuris veikalas, liečiąs lietuvių tautos genocidą, kovas su okupantais, lietuvių golgotą Sibire ar partizanų kovų epochą. Toks, regis, būtų buvęs daug tikslesnis žygis. Bet, iš kitos pusės žvelgiant, kas šiandien yra stipriausias faktorius kovoje su komunizmu — ar ne krikščionybė, ar ne religija, kuri neieško ir negali ieškoti jokios koegzistencijos su materialistiniu komunizmu, nes stovi bekompromisinės kovos fronte?
Todėl kiekvieną krikščionį dar labiau sustiprina žinomiausių pasaulio mokslininkų autentiški pasisakymai apie religiją ir Dievą, epizodiškai surikiuoti naujausioje kun. dr. J. Prunskio knygoje. Tas stiprinančias mintis paskelbė įvairūs pasaulio medikai, biologai ir botanikai, fizikai, chemikai, astronomai ir astronautai. Ir tai ne eiliniai žmonės, bet garsūs pasaulio universitetų profesoriai, Nobelio premijų laureatai, žinomiausi daktarai ir chirurgai, daugelis jų į pasaulines garsenybes iškilę jau mūsų laikais.
STASYS YLA
Intryga yra atskiras elementas meilės psichologijoje. Intrygos pagrinde yra dalinė patirtis nežinomybės akivaizdoje, dalinis žavesys priedangoje. Tas dalinumas yra pagaunantis ir vedantis gilyn — atspėti, atidengti, sužinoti visumą.
Intryga turi daug laipsnių. Nuo pirmo žavesio, kuris pasotina akis ir pakutena širdį, ligi pastangų suartėti yra dar daug kitų žingsnių.
PIRMASIS ŽVILGSNIS
Nedaug tėra meilių “iš pirmojo žvilgsnio”. Tai būtų kažkas nenormalu, kaip sako psichologai. Pirmas meilės žvilgsnis faktiškai nebūna pirmas. Sueina daug žvilgsnių į vieną, kuris tampa lemiamu, tam tikra prasme apsprendžiančiu. Jis apsprendžia susidomėjimą, ir tai yra pirmas intrygos laipsnis.
Moterys greičiau užintriguojamos ir labiau intryguojančios. Jų žavumas didesnis ir kartu paslaptingesnis. Jos greičiau apsižvalgo, išskiria vieną iš daugelio, tik neturi drąsos padaryti pirmąjį žingsnį. Bet jos žino meną, kaip apsirengti ir pasistatyti, kad laimėtų pirmąjį norimo bernelio žvilgsnį. Apsirengimas ir pasistatymas nemažiau svarbus ir vyrui, kai jis nori laimėti moters žvilgsnį. Lyg artistas, prieš eidamas į sceną, jis gerai patikrina visus veido ir apdaro bruožus veidrodyje. Atėjęs į salę, jaučiasi kitas ir stengiasi toks būti. Juo labiau tai daro mergaitė.
Tie dalykai gerai žinomi abiem pusėm. Išvaizda ir laikysena būna pakilusi iš kasdienybės, pakopusi lyg į estradą. Bet kodėl žmogus turi būti visą laiką tik kasdienybėje? Ir kodėl jis ne tikresnis žmogus, kada pakopia aukščiau, negu tada, kai nulipa laiptais? Dabar jis įgyja naujos šviesos, kuri tikriausiai yra jame pastoviai. Kam jis save dengia kasdienybėj, kam vaidina kitokį tikrovėje?
Pirmas sutelktas žvilgsnis pagauna lyg nauja minties gija, ir pamato žmoguje naują spėjamą tikrovę.
KORNELIJUS BUČMYS, O. F. M.
MY FAIR LADY
Ilgas ir vingiuotas kelias, kuri vargingai gėlių pardavėjai teko pereiti iki žavingo pristatymo moderniškame ekrane. Teigiama, kad dramaturgas George Bernard Shaw pirmą kartą šią pagrindinę idėją sukūrė, besilankydamas skulptoriaus Rodin studijoje. Kiti spėlioja, kad jis ją pasiskolinęs iš W. S. Gilbert vaidinimo “Pygmalion and Galatea”. Nepatenkintas Londono kritikais, G. B. Shaw savo naujos komedijos premjerai pasirinko Vieną, kur 1913 m. spalio 16 d. “Pygmalion” pasirodė rampų šviesoje. Tik sekančiais metais londonieciai turėjo progos išvysti šį užsieniuose jau populiarų veikalą. Po 25 metų Leslie Howard surežisuotame filme, kurio pagrindinius vaidmenis atliko jis pats su Wendy Hiller, daug platesnės masės galėjo susipažinti su šiuo veikalu.
Apie galimybę pervesti “Pygmalion” į muzikinę komediją, pats G. B. Shaw išsireiškė gana neigiamai: “Mo-zartas jau yra miręs!” Tačiau nuo 1942 m. kartu dirbą Alan J. Lerner ir Frederick Loewe po įvairaus pasisekimo sulaukusių kūrinių, pabandė laimę ir sukūrė populiariausią muzikalinę komediją, kuri žavėjo ir tebežavi milijonus žmonių. Bandymas taip pasisekusį kūrinį vėl pervesti į naują pristatymo būdą — filmą sumanytojams kėlė nemaža rūpesčių. Pasisekimui užtikrinti pasilikta iš scenos pastatymo du pagrindiniai artistai — Rex Harrison ir Stanley Holloway bei scenarijų ir rūbų kūrėjas Cecil Beaton. Pasilaikant visą muziką ir taip išpopuliarėjusias dainas, filmo papildomą muzikinį palydėjimą sukūrė tas pats F. Loewe, kai tuo tarpu tas pats libretistas A. J. Lerner papildė dialogus.
Rex Harrison, kaip fonetikos prof. Henry Higgins, pasirodo pilnoje artistinėje didybėje. Daug didesnių filmavimo galimybių dėka galima su pasigėrėjimu stebėti jo išlygintą vaidybą ir išraiškas, kai tuo tarpu net arti sėdintiems teatro žiūrovams daugelis detalių lieka neprieinamos ir nepastebimos. Sukirtęs lažybų su pulk. Pickering, jog paprastutę, žiauriu dialektu kalbančią mergaitę pusmečio laikotarpyje sugebės išauklėti išsilavinusia dama, profesorius savo uždavinį atlieka pasigėrėtinai.
NE PRIEKAIŠTAS
“L. L.” birželio mėn. “Jaunoji karta ir lietuviškumas” str. jaunimo atstovė pasisako, kad daugelis jaunų žmonių mažai orientuojasi gyvenime, nes nesą pavyzdžių. Daromas priekaištas ir katalikų Bažnyčiai, kad neduodanti pavyzdžių, koks turėtų būti mūsų laikų šventasis ar mūsų laikų katalikas... Jaunieji jau daug atpažino vyresniųjų negerovių, todėl turi nedelsdami ryžtis iš jų išsivaduoti. Nesiorientavimas, neramumas, abejojimas, bailumas, nuobodumas, beviltiškumas ir daug kitų blogybių yra vaisiai netinkamo gyvenimo.
J. Kaknevičius, Toronto
Ano straipsnio autorė A. Skirmuntaitė jokio priekaišto katalikų Bažnyčiai nedaro, tik tvirtina, kad tokių pavyzdžių nėra ir paaiškina kodėl. Čia pacituojame jos žodžius: "Todėl daugelis jaunų žmonių mažai orientuojasi, kas jie turėtų tapti, nes pasaulis, kuriame jie turės gyventi, dar neįsivaizduojamas, o gyvenimo pavyzdžių jam šiuo metu nėra (lygiai, kaip sakysime, katalikų Bažnyčioje, šiame atsinaujinimo amžiuje jos orientacijai į pasaulį keičiantis, šiuo metu nėra pavyzdžių, koks turėtų būti mūsų laikų šventasis ar mūsų laikų katalikas)”. ("L. L.” 1964, birželis, i8() psl.). Iš šio sakinio aišku, kad ne Bažnyčia kaltinama, bet pats laikų kitimas laikomas pavyzdžių trūkumo priežastimi, tarsi naujiems laikams reikėtų naujų (dar nebuvusių, taigi neįmanomų) pavyzdžių. Šis pastarasis tvirtinimas diskutuotinas: argi negalima laikyti Dooley, Albert Schweitzer, Teilhard de Chardin, Henri Perrin (minimo pereitame ir šiame numeryje) pavyzdžiais moderniems žmonėms, kad ir jaunuoliams? — Red.
ATSIŲSTA PAMINĖTI
Aleksandras Merkelis. ANTANAS SMETONA. Jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla. Amerikos Lietuvių Tautinės Sąjungos leidinys.
1964 m. Niujorke. XVI + 740 +28 psl. (pastarieji nenumeruotų iliustracijų psl.). Formatas 6X9 colių. Kietais viršeliais. Kaina 12.50 dol. Monografijos užsakymus priima K. Pocius, 3908 Fir St., East Chicago, Ind. 46313.
LITUANUS. Lithuanian quarterly. Spring 1964. A commemorative issue on the 250 anniversary of the classic Lithuanian poet Kristijonas Donelaitis. Editor: Thomas Remeikis.
Sac. dr. Joannes Baptista Bičiūnas. DOCTRINA ECCLESIOLOGICA S. Roberti Card. Bellarmini cum ilia Joannis Card, de Turrecremata comparata. Romae. 1963. 71 psl.
Kun. dr. J. Bičiūnas. APAŠTALŲ SOSTO IR JĖZUITŲ ORDINO PIRMIEJI BANDYMAI jėzuitus įkurdinti Lietuvoje (1555-1565). Atspaudas iš Tautos Praeities II t. 1 kng. 33-47 psl. Roma, 1964.
Stasė Vanaigaitė - Petersonienė. NULAUŽTA ŠAKA. Trijų vaizdelių pynė: Žiburinis, Nulaužta šaka, Rungtynės. Išleido Amerikos Lietuvių Vaiko Ugdymo Draugija. 1964. Viršelis V. Vijeikio. 81 psl. Kaina 2 dol.
N.K.K. ir Europos Lietuvio KALENDORIUS. 1965 metai. Su įdomiom istorinėm pastabom, mūsų literatų kūrybos ištraukom, eilėraščiais bei anekdotais kiekvienos dienos lapo gale.
ATEITIS. Rugsėjo ir spalio nr. Pirmieji naujos, S. Radvilos vadovaujamos, redakcijos numeriai. Dėmesį patraukia G. Kijausko, S. J., J. Bogutos ir A. Idzelio straipsniai. Gyvenimas stebimas iš arti studentų pasisakymuose bei pasaulinių, lietuvių visuomeninių bei ateitininkų organizacinių aktualijų komentaruose.