KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. ].
“Mokyklose visą laiką moko, kuo pinigų užsidirbti, bet nė kiek, kaip juos leisti,” šiais žodžiais kažkoks auklėjimo specialistas neseniai prikišo JAV-ių mokykloms.
Dalinai teisingai, dalinai ne. Teisingai, nes tikrai mokyklos to nemoko. Tačiau nepilnai teisingai, nes vargiai ar mokyklos turėtų to mokyti. Jos jau ir taip daug “apsiėmė”, visgi viso auklėjimo nė negali, nė neturi perimti.
Vaikus išmokyti, ką su pinigais daryti, turėjo ir turės tėvai. Ne mokykla vaikus išlaiko, ne ji jiems pinigų duoda, bet tėvai. Ne mokytojas eina su vaikais į krautuvę, bet tėvai. Tad iš tėvų vaikams natūralu išmokti ir kaip pinigus leisti, ir kaip juos taupyti.
O problema yra. Gavę ar negavę, vaikai savaime nežino, ką su pinigais daryti. Net tokioj taupumu pasižymėjusioj tautoj, kaip vokiečių, ši problema tampa vis aktualesnė. Savo tėvų “Wirtschaftswunder” (ekonomijos stebuklo) krašte vokietukai per daug švaistosi pfenigais... ir markėmis. “Der Mann in der Zeit” laikraštyje (1962, gegužis) rašoma, kad vien keturiolikmečiai ir penkiolikmečiai kasmet laisvai išleidžia 180 milijonų DM. Tad jų spaudoj pasigirsta aliarmuojantys balsai: “Sparsamkeit bei Kinder... Jung gewohnt, ist alt getan” (Taupumo vaikų tarpe!... Jaunas papratęs, ir pasenęs darys).
Jei jau vokietukai pinigais švaistosi, tai ką jau bekalbėti apie amerikoniukus. Jie daugiau gauna, daugiau ir išleidžia.
Dabar JAV-ėse yra 22 milijonai paauglių tarp 12-19 metų. Jų pajamos i metus siekia 12 bilijonų dolerių (šie daviniai paimti iš “Time” žurnalo, 1964 spalio 9, 96 psl.): dalį šių pinigų jie gauna iš tėvų: vidurkiu berniukas — 6 dol. i savaitę; mergaitė — 4 dol. Be to, daliniu darbu dar sau užsidirba trečdalis visų berniukų ir ketvirtadalis mergaičių, o nuolatiniu darbu — po ketvirtadalį milijono vyresnių berniukų su 2,221 dol. metinio uždarbio vidurkiu ir mergaičių su 2,933 dol.
Paauglių išlaidos nepaprastai didelės: “Parents’ Magazine” tvirtinimu — 11 bilijonų dolerių, o “Time” žurnalo — “kai gauna, beveik tuoj pat išleidžia”: į metus — 1.5 bilijonų dol. pasilinksminimams, 0.3 bilijonų dol. — muzikos plokštelėms. Mergaitės išleidžia netoli 0.5 bilijonų kosmetikai ir 3.6 bilijonų drabužiams, kurių perka proporcingai dvigubai daugiau, negu moterys bendrai. Biznieriai trina iš pasitenkinimo rankas, nes taip formuojasi ateities “išlaidžioji generacija”, kuri su pinigais nesiskaito. Už penkių metų paaugliai JAV-ėse vietoj 12 bilijonų turės 21. Ar ir tada tie pinigai slys iš jų rankų lygiai taip greitai, kaip dabar?
O KAIP LIETUVIUKAI?
O kaip lietuviukai? Ką jie daro su pfenigais Vokietijoj, su vienu kitu doleriu JAV-ėse ir Kanadoj, su pezu Argentinoj? Kaip tėvai žiūri į vaikams duodamus pinigus? Ar kuo daugiau uždirba, tuo daugiau duoda? Kaip ugdomas vaikų charakteris? Taupumas? Išmintingumas pinigus leidžiant? Teisingas — ne perdėtas — pinigo vertinimas? Ar ir pinigai, kaip daugelis kitų dalykų, gali tapti priemone ne tik pragyventi, pasilinksminti, bet ir auklėti ir auklėtis?
Tai klausimai verti gilaus svarstymo. Be abejo, tėvai, turintieji vaikų, tais klausimais turi apsispręsti. įdomu būtų išgirsti iš tėvų, kaip ir kodėl jie taip apsisprendžia. Verta būtų pasiklausyti ir auklėtojų nuomonės. Naudinga pasidalinti užtiktomis mintimis iš savo ir kitataučių spaudos bei knygų. Šiuo klausimu “Laiškuose Lietuviams” atveriame duris diskusijoms, siekiančiomis atitinkamų praktiškų išvadų.
Iškėlę šio reikalo aktualumą, diskusijas pradėsime, 1) pateikdami tam tikrus davinius ir 2) iškeldami visą eilę svarstytinų klausimų.
* * *
Visuose kraštuose visus lietuvius apimančių davinių pateikti yra neįmanoma. Čia surašyti daviniai yra riboti, bet kai kuriais požiūriais gana akivaizdūs.
Mokydamas Čikagos Aukštesnėje Lituanistikos Mokykloje ir domėdamasis mūsų jaunimu, apklausinėjau mokinius įvairiais klausimais, jų tarpe ir šio rašinio tema. Iš jų atsakymų galima susidaryti apytikrį vaizdą, kaip jie vertina pinigus, iš kur jų gauna ir ką su jais daro.
Turime prisiminti, kad tam tikru atžvilgiu vaikai buvo rinktiniai, t. y. lankantieji lituanistinę mokyklą, kas rodo tėvų ypatingą (o taip pat, bent dalinai — ir mokinių) lietuvišką nusiteikimą. Mokinių amžius svyravo tarp 12 ir 16 metų, didesnė dalis 13-14 metų. Mergaičių buvo šiek tiek daugiau negu berniukų.
KAIP PINIGUS VERTINA
Viename apklausinėjime, kokie jų troškimų išsipildymai padarytų juos ypatingai laimingais (galima buvo užrašyti daugiau negu vieną troškimą), 56 mokinių atsakymai buvo labai įvairūs. Virš noro laisvės Lietuvai (4), draugų (3), taikos ir sugyvenimo pasauly (9) ir kt. pirmavo troškimas pasisekimo moksle (26), antroje vietoje palikdamas pinigus (14).
Taigi, lygiai ketvirtadalis mokinių (berniukų ir mergaičių maždaug po lygiai) pasisakė už pinigus. Berniukai paprastai tik pasakė, kad nori daug pinigų, vienas kitas net tapti milijonierių. Mergaitėms daugiau rūpėjo pinigai “pirktirūbų įvairiausioms progoms”. Viena užakcentavo: “Aš noriu sveikatos ir daug, daug, daug, daug, daug PINIGŲ”. Išskirtinai skambėjo vienos mergaitės atsakymas: “Aš norėčiau daug pinigų užmokėti už drabužius, valgius ir vaistus — nusiųsti į Europa, ir Aziją, Afriką ir Pietų Ameriką tiems žmonėms, kurie neturi valgyti ir vaistų”.
MŪSŲ ŠEIMOJ TAIP ATSITIKO
MŪSŲ Viktutė — keturių metų, bet jau moka ant popieriaus kreivas raides vedžioti. Tėčio, Mamos, broliuko ir sesučių gimtadienių niekad nepraleidžia, nenupirkus jiems dovanų už savo sutaupytus pinigėlius. Bet štai, vieną kartą Tėčio gimtadienis prisiartino per greitai ir visai netikėtai. Viktutė dovanos jam dar neturėjo.
Gimtadienį Tėtis dirbo kieme, užsivilkęs darbiniais drabužiais, nudėvėtais batais ir truputį praplyšusiomis kelnėmis. Pamažu, nedrąsiai prie jo prisiartino Viktutė, mažu vokeliu nešina. Nuleidusi akis, priėjo ir padavė Tėčiui. Tėtis, išplėtęs akis, iš vokelio ištraukė "kvoterį" (25 centų pinigėlį) ir raštelį, ant kurio blaškėsi kreivos raidės: Viktutė — Tėveliui.
— Tėti, tai Tu nusipirk sau kelnes, — sučiulbėjo mažoji ir nubėgo.
Pasirodžiusi šypsena nebedingo nuo dirbančio Tėčio veido. Po valandėlės Viktutė vėl atbėgo iš namų. Ir vėl Tėčiui tiesė vokelį. Žiūri jis — vėl kitas "kvote-ris". Ir vėl jis girdi čiulbantį balselį:
— Tėti, nusipirk tu ir batus.
Tikrus įdomias atsitikimus iš šeimų gyvenimo prašome siųsti “L. L.” redakcijai.
IŠ KUR JŲ GAUNA
Kitu apklausinėjimu stengiausi sužinoti, iš kur vaikai pinigus gauna ir ką su jais daro.
Iš 52 vaikų 18 reguliariai iš tėvų gauna nustatytą sumą pinigų; 26 turi jų vis prašyti iš tėvų; 3 kartais reguliariai gauna, o kartais prašo; likę 6 užsidirba patys pastovesniu darbu krautuvėje, valgykloje ar kepykloje. Be to, dauguma jų (tik 14 ne) gauna pinigų iš tėvų ir kitų už mažus darbelius, kaip indų plovimą, namų sutvarkymą, žolės piovimą, vaikų prižiūrėjimą ir kt.
Tėvų reguliariai savaitei duodama suma įvairuoja nuo 25 centų iki 4-5 dolerių (iš 18 vaikų 3 gauna po 50 centų, 5 — po 1 doleri ir 4 — po 2). Kai kurie reguliariai gaunantieji, šalia to, gauna ir paprašę.
Iš reguliariai negaunančiųjų vieni pasisakė gauną “kai reikia”, kiti — “kada nori”. Tokie išsireiškimai rodo ir tėvus skirtingai atsakant vaikų prašymams.
KĄ SU PINIGAIS DARO
Bandžiau sužinoti, 1) kiek pinigų vaikai išleidžia pramogoms ir 2) ar taupo ir kuriuo tikslu.
Klausiant, kiek išleidžia ne būtiniems ar reikalingiems dalykams, bet pasilinksminimui, saldainiams ir kt., atsakymai įvairavo nuo “daugiausia nieko” iki 15 dolerių į savaitę. Pusė šimto vaikų į savaitę išleidžia beveik 100 dolerių, t. y. beveik po 2 dolerius kiekvienas.
Pramogoms daugiausia pinigų išleidžia tie, kurie daugiausia jų turi, t. y. tie, kurie patys pastoviau užsidirba: šeši sakėsi išleidžią viso 33 dolerius į savaitę, t. y. trečdalį visų tų apklausinėtų mokinių išleidžiamų pinigų; kiekvienas po 5,5 dol. (vidurkis). Tuo tarpu nedirbantieji išleidžia maždaug po 1,5 dol. kiekvienas (vidurkis).
Vaikai išleidžia ne visus gautus pinigus. Visi, išskyrus dvejus, pasisakė taupą. Kai kurie net deda pinigus į banką. Vieniems taupymo tikslai dar neaiškūs, kitiems daugiau ar mažiau ryškūs. Berniukai pasisakė taupą “ateičiai”, “gyvenimui”, “bet kam”, “gal ką nors nusipirksiu”, “mokyklai užsimokėti”, “atostogoms”, “fotografijos ir sporto įrankiams”; mergaitės — “dovanoms”, “drabužiams”, “stovyklai”, “kolegijai”.
Pateikę šiuos davinius, nuo išvadų tyčia dar susilaikome, kad leistume patiems tėvams bei auklėtojams pasvarstyti, palyginti ir pasisakyti, atsakant į sekančius klausimus.
KLAUSIMAI tėvams ir auklėtojams pasvarstyti
Kokio amžiaus vaikams jau galima duoti pinigų, kurie jiems priklausytų ir kuriuos jie galėtų pagal savo norą išleisti?
Kaip vaikui augant, leisti jam tapti vis labiau nepriklausomam ir savarankiškam pinigu atžvilgiu?
Ar gera reguliariai (pvz. kas savaitę) vaikams duoti nustatyta pinigų sumą, ar geriau tegul jie visada, kada reikia, jų paprašo?
Jei spręstumėte duoti reguliariai, kokia ta suma turėtu būti ir kokioms išlaidoms ji turėtų būti skirta — vien pramogoms ar ir reikalams, pvz. autobusui į mokyklą?
Gal toji suma turėtų būti užmokesnis už kokį darbą ar darbelius? Ar iš viso gera duoti pinigu vaikams už įprastos namu ruošos darbelius?
Ar pinigai vaikui turėtu būti duodami, atsižvelgiant į jo elgesi: daugiau, jeigu jis geras; mažiau (arba visai nieko), jei jis elgiasi blogai?
Ar gera vaikui pažadėti pinigu, kad geriau mokytųsi?
Kaip padedate savo pastoviau ir daugiau uždirbantiems vaikams tvarkyti jų piniginius reikalus?
Kaip vaikus skatinate taupyti pinigus? Kokiems tikslams?
Ar pastebite vertę savo vaikams atsižadėti šiek tiek jų pačių pinigų dėl kitų, perkant dovaną šeimos nariams ar kai ką pasiunčiant giminėms į Lietuvą, paaukojant labdaros darbams ar lietuviškiems reikalams?