Kai ilgesniam laikui yra prarandamas ryšys su tauta, kai nežinome kokiomis problemomis ir kokiomis sąlygomis gyvenama mūsų tėvynėje, palengva — nejučiomis ateina nutautėjimas. Tas nutautėjimas paprastai būna toks laipsniškas ir išsitęsęs per keliolika metų, kad žmogus, paliestas nutautėjimo, visiškai nepastebi, kad tas faktas įvyko.
Jaunesniesiems nutautėjimas yra daug kartų didesnė ir daug realesnė problema, negu vyresniesiems, nes jie niekuomet negalėjo turėti toki tautinio sąmoningumo laipsni, kaip Lietuvoje gimusieji, ten augę ir tampriai su Lietuvos gyvenimu ir kultūra susirišę žmonės. Šalia to, jaunesnieji tremtyje yra kur kas daugiau negu vyresnieji išstatyti į tokias gyvenimo sąlygas, kuriose paprastai tą menkesni tautinį sąmoningumą galima greičiau prarasti. Bet nemanykime, kad nutautėja ir nuo lietuvių tautos ir kultūros nusisuka tik jaunieji. Tas faktas yra liūdnas ir skaudus ne tik pats savyje, bet dargi ir dėl to, kad vyresniųjų nutautėjimas paskatina ir prisideda prie greitesnio jaunesniųjų nubyrėjimo.
Vienas iš didesnių nutautėjimo faktorių, kuris galioja bendrai vyresniesiems ir jaunesniesiems, yra paprastas ryšių neturėjimas ar praradimas su tautos gyvenimu. Kai ryšiai nutrūksta, tuomet tas nuolatinis kalbėjimas, raginimas: būkite gerais lietuviais, rūpinkitės Lietuvos išlaisvinimu, kalbėkite lietuviškai, skaitykite lietuvišką spaudą ir literatūrą, gan dažnai tampa labai neveiksminga priemone, o kartais net įgauna įkyrumo ar zirzėjimo charakterį ir, užuot padėjęs lietuviškumui, kartais net pakenkia.
Ko mūsų jaunimui šiandien ir jau seniau reikėjo ir reikia, mano nuomone, yra konkreti ir detališka informacija, kas dedasi Lietuvoje diena iš dienos: kaip gyvena lietuvis pavergtoje Lietuvoje, ką jis dirba, ką jis už tai gauna; ką jis gali už tą uždarbį nusipirkti, kokios yra jo problemos, jo rūpesčiai, jo reakcijos, troškimai. Gal dar didesnį patrauklumą turėtų ryški informacija, kitaip sakant, aiškus ir pilnas vaizdas lietuvio jaunuolio ir jaunuolės sovietų okupuotoje Lietuvoje.
“Kai akys nemato, širdis neskauda,” sako liaudies patarlė. Jinai kaip tik tinka mūsų atveju. Gyvenant atitrūkus nuo savo tėvynės gyvenimo tikrovės, mes ją dažnai pamirštame, pradedame gyventi tik savo aplinkos problemomis. Taip negrų lygybės kova Čikagoje ar Niujorke pasidaro daug artimesnė, negu tikybinis ar tautinis lietuvių persekiojimas Klaipėdoje ar Vilniuje. Gerai, kad jaunesnioji karta rūpinasi negrų problema Amerikoje, bet to pačio žmogiškumo vedami juo labiau mes neturėtumėme pamiršti savo kraujo brolių ir seserų likimo Lietuvoje. Jų padėtis yra kur kas blogesnė ir beviltiškesnė, negu negrų Amerikoje. Šiame krašte negrai turi daug įtakingų ir nuoširdžių jų reikalo gynėjų ir užtarėjų; galų gale tie baltieji, kurie yra nusistatę prieš negrus, traukiasi iš savo užimtos pozicijos, sakydami: duokite tik daugiau laiko ir ši problema bus išspręsta. Negrų problema yra plačiai diskutuojama šio krašto spaudoje, televizijoje, radijo programose, politiniuose centruose, bažnyčiose, universitetuose ir net gatvėse. Tuo tarpu lietuvių tautos pavergimo ir naikinimo klausimu karaliauja tyla.
Esu įsitikinęs, kad mūsų jaunimas laisvajame pasaulyje taptų daug jautresnis lietuviškiems reikalams, jei jis žinotų, kas šiandien dedasi Lietuvoje. Jei žinotų, kaip lietuvė motina maldaute maldauja savo sūnui elementarinių žmogaus laisvių, tylėti nebūtų galima... “Gerai, tegul jau stoja sūnus į komjaunimą, tik leiskite jam nors kartelį per metus nueiti bažnyčion,” taip skamba motinos žodžiai okupuotoj Lietuvoj leidžiamame “Tarybinio Mokytojo” laikraštyje. Nuolatinė ir išsami Lietuvos gyvenimo informacija išjudintų mūsų jaunimą didesniems ir svarbesniems darbams. Genius Procuta
Netolimoje ateityje spausdinsime G. Procutos paruoštą straipsnį apie jaunimo auklėjimą bei švietimą, kaipo sovietizacijos priemonę okupuotoje Lietuvoje. — Red. 381