KORNELIJUS BUČMYS, O. F. M.
MY FAIR LADY
Ilgas ir vingiuotas kelias, kuri vargingai gėlių pardavėjai teko pereiti iki žavingo pristatymo moderniškame ekrane. Teigiama, kad dramaturgas George Bernard Shaw pirmą kartą šią pagrindinę idėją sukūrė, besilankydamas skulptoriaus Rodin studijoje. Kiti spėlioja, kad jis ją pasiskolinęs iš W. S. Gilbert vaidinimo “Pygmalion and Galatea”. Nepatenkintas Londono kritikais, G. B. Shaw savo naujos komedijos premjerai pasirinko Vieną, kur 1913 m. spalio 16 d. “Pygmalion” pasirodė rampų šviesoje. Tik sekančiais metais londonieciai turėjo progos išvysti šį užsieniuose jau populiarų veikalą. Po 25 metų Leslie Howard surežisuotame filme, kurio pagrindinius vaidmenis atliko jis pats su Wendy Hiller, daug platesnės masės galėjo susipažinti su šiuo veikalu.
Apie galimybę pervesti “Pygmalion” į muzikinę komediją, pats G. B. Shaw išsireiškė gana neigiamai: “Mo-zartas jau yra miręs!” Tačiau nuo 1942 m. kartu dirbą Alan J. Lerner ir Frederick Loewe po įvairaus pasisekimo sulaukusių kūrinių, pabandė laimę ir sukūrė populiariausią muzikalinę komediją, kuri žavėjo ir tebežavi milijonus žmonių. Bandymas taip pasisekusį kūrinį vėl pervesti į naują pristatymo būdą — filmą sumanytojams kėlė nemaža rūpesčių. Pasisekimui užtikrinti pasilikta iš scenos pastatymo du pagrindiniai artistai — Rex Harrison ir Stanley Holloway bei scenarijų ir rūbų kūrėjas Cecil Beaton. Pasilaikant visą muziką ir taip išpopuliarėjusias dainas, filmo papildomą muzikinį palydėjimą sukūrė tas pats F. Loewe, kai tuo tarpu tas pats libretistas A. J. Lerner papildė dialogus.
Rex Harrison, kaip fonetikos prof. Henry Higgins, pasirodo pilnoje artistinėje didybėje. Daug didesnių filmavimo galimybių dėka galima su pasigėrėjimu stebėti jo išlygintą vaidybą ir išraiškas, kai tuo tarpu net arti sėdintiems teatro žiūrovams daugelis detalių lieka neprieinamos ir nepastebimos. Sukirtęs lažybų su pulk. Pickering, jog paprastutę, žiauriu dialektu kalbančią mergaitę pusmečio laikotarpyje sugebės išauklėti išsilavinusia dama, profesorius savo uždavinį atlieka pasigėrėtinai.
Eliza Doolittle rolė gana komplikuota. Tai pačiai artistei sukurti autentišką paprastutės gėlių pardavėjos, o vėliau iškilmingos ponios charakterį — tikrai sunkus uždavinys. Julie Andrews scenoje pasiekė asmeniško triumfo, abiejais atvejais pasiekdama aukščiausio įtikėtinumo. To, deja, pasigendama Audrey Hepburn vaidyboje. Filmo pradžioje ji perdėtai dirbtina ir jos pasisekimas prasideda tik nuo tada, kai laimingai apibūdina lietaus padėtį Ispanijoje. Tuo tarpu, kai Audrey Hepburn nors ir su giliu įsijautimu bando prisiderinti veido ir ypač lūpų išraiškomis, už ją dainuojanti Marnie Nixon toli gražu neprilygsta Julie Andrews išpildymui.
Režisoriaus George Cukor talentas sužiba ypač Harrison — Hepburn dialogų scenose po arklių lenktynių, po iškilmingų šokių bei filmo gale. Banguojant tarp švelnaus humoro ir šiltos užuojautos, jis pajėgia sukurti eilę jautrių ir nuoširdžių momentų. Pats filmo galas papuoštas su pramatoma amerikietiškai laiminga pabaiga, nes sudaromas įspūdis, jog Eliza į profesoriaus namus grįžta nuolatiniam gyvenimui. Paties G. B. Shaw nuomone, ji turėjo atidaryti gėlių krautuvę ir ištekėti už Freddy.
Svarbesnėse šalutinėse rolėse puikiai pasirodo Wilfrid Hyde White kaip pulk. Pickering, Gladys Cooper kaip profesoriaus motina, Jeremy Brett kaip Freddy bei Mona Washburn kaip profesoriaus šeimininkė.
Džiugu, kad ne vien tik Walt Disney rūpinasi pagaminti meniškų filmų, tinkamu visai šeimai. Jack Warner pastangos tikrai sveikintinos Ir jomis bus grožėjamasi tikrai ilgą laiką.
THE OUTRAGE
Pagal japonų režisoriaus Akira Kurosawa 1951 m. išleistą ir klasikiniu tapusį filmą “Rashomon”, 1959 m. Broadway teatruose buvo pastatytas to paties vardo vaidinimas. Nors naujo filmo “The Outrage” statytojai teigia, kad tekstas paruoštas pagal minėtą scenos veikalą, Martin Ritt surežisuotas filmas labai artimai seka japoniškąjį. Tik iš dvylikto šimtmečio Japonijos veiksmas perkeliamas į pereito šimtmečio antrosios pusės Arizoną. Ta pati istorija skirtingai atpasakojama keturis kartus, ironiškai primenant teisybės trapumą žmonių liudijime. Po Amerikos civilinio karo pietiečių pulkininkas bando pradėti naują gyvenimą, kai jį su žmona užpuola meksikietis banditas. Vyras primušamas, surišamas, vėliau nužudomas, gi žmona išniekinama. Nors pirmi trys atpasakojimai išlaiko dramatinę įtampą, ketvirtoji versija neprasmingai paverčiama komedija. Artistiškai geriausiai ir įtikinamiausiai pasirodo Claire Bloom nuskriaustos žmonos rolėje. Paul Newman siaučia bandito vaidmeny, kai Laurence Harvey, kaip pietietis pulkininkas, stovi pasyvus, net ir tada, kai nesurištas. Šalutinėse rolėse padėtį išdiskutuoja Edward G. Robinson, Howard DaSilva ir William Shatner. Filmas rezervuotinas tik suaugusiems.
ANATOMY OF A MARRIAGE
Po šiuo vienu vardu pristatomi dvynukai filmai: “My Nights With Francoise” ir “My Days With Jean-Marc”. Panašiai kaip minėtuose filmuose “Rashomon” ir “The Outrage”, prancūzų režisorius Andre Cayatte svarsto vedybų nepasisekimo priežastis, žvelgdamas iš žmonos ir vyro perspektyvų. Abu filmai vaidinami tų pačių artistų, liečia tą pačią moterystę ir rišami panašiais įvykiais. Iš tikro abu filmai daug kuo skiriasi.
Kai vyras ar žmona bando pagrįsti savo teigimus, įvedami visai skirtingi epizodai, o ir bendrųjų epizodų vystymas gana skirtingas. Tad autorių nenoromis peršama išvada, kad ir vyras, ir žmona yra teisūs savo išdėstymuose. Jacques Charrier, dar neseniai pasirodęs prancūzų filmuose, vaidina subrendusiai. Žmonos rolėje debiutuoja daug žadanti Marie-Jose Nat. Tiek pesimistiškas fatalizmas, įtaigojamas nuo pat filmų pradžios ir neišvengiamai vedąs prie galutinės suirutės, tiek pats pristatymo būdas sudaro moralinių priekaištų bet kuriai žiūrovų kategorijai.
THE AMERICANIZATION OF EMILY
Karo tema filmuose naudojama gana dažnai ir tai rodo, jog bendroji publika juos mėgsta. Retkarčiais pasitaiko ir aštriai karą pasmerkiančių ir pašiepiančių filmų. Prieš atominį karą metų pradžioje išleistas “Dr. Strangelove”, gi karo idėją bendrai kritikuoja dabartinis filmas, surežisuotas Arthur Hiller. Tekstas paruoštas pagal William Bradford Huie romaną. Tiek romane, tiek filme nepagarbiai pašiepiamas didvyriškumas ir karo didvyriai. Juk yra būdų ir priemonių savo idėją įtikinamai apginti ir be perdėto saržavimo. Filme gi įtaigojamas herojų bailys, kurs, sėkmingai išvengęs fronto linijų, džiaugiasi galįs saugiai tarnauti admirolui ištaigingame Londono viešbutyje. Tenka tik bodėtis, kai vienas iš svarbiausių Normandijos invazijos vadovų pavaizduojamas lyg neatsakomingas lunatikas. James Garner, kombinuojančio ir pamokslaujančio karininko vaidmeny, nors retkarčiais ir suteikia keletą linksmų momentų, pasilieka dirbtinas.
Tikrai puiki Julie Andrews vaidyba nemuzikalinėje rolėje, kurioje ji turi progos parodyti tiek dramatiškus, tiek komiškus sugebėjimus. Trumpesnėse rolėse prie filmo komiškumo prisideda James Coburn ir Keenan Wynn. Tiek dialogai, tiek kai kurios situacijos sudaro moralinių priekaištų net ir suaugusių publikai.
THE LUCK OF GINGER COFFEY
Šis anglų gamybos filmas statytas Montrealyje. Brian Moore, paruošdamas šio filmo tekstą pagal savo to paties vardo romaną, pateikia gana paprastutį turinį. Pusamžis nesėkmingas airis su žmona ir dukra palieka Dubliną ir bando laimę Kanadoje. Dalinai dėl nesugebėjimo, dalinai dėl perdėto savęs vertinimo Ginger praranda vieną darbą po kito, praleisdamas net grįžimui rezervuotus pinigus. Net ir mylinčios žmonos kantrybė baigiasi ir ji ruošiasi jį palikti, bet galutinai jo pasigaili. Filmo žavesys ne turiny, bet veikėjų psichologiniame išryškinime ir pristatymo būde, kurs perdėm Išpintas apčiuopiamu gyvenimiškumu. Rob. Shaw ir Mary Ure, vyro ir žmonos vaidmenyse, sukuria tikrai įtikinančius charakterius. Suaugusiems.
BEBO’S GIRL
Artimai prisilaikydamas italų rašytojo Carlo Cassola populiaraus romano “La ragazza di Bube”, režisorius Luigi Co-mencini pateikia filmą, pavaizduojantį pokarinį gyvenimą šiaurinėje Italijoje bei patvarios meilės istoriją. Jaunas partizanas, bandąs įsijungti į visuomeninį gyvenimą, susipažįsta su kaimo mergina ir įsimyli. Įsivėlęs į politinius užkulisius, slapstosi, laukia partijos draugų pagalbos. Po ilgokos pertraukos mergina susiranda darbą mieste, susipažįsta su vienu rašytoju, kurs norėtų ją vesti. Vėl sužinojusi apie partijos draugų apleisto partizano suėmimą ir teismą, mergina skuba jo paguosti ir sustiprinti ištikimo laukimo pažadu. Įvykių eiga kiek lėtoka, šalia jaunuolių asmeninių santykių įvedant įvairias aplinkybes, pavaizduojančias tuometinį italų politinį gyvenimą. Ypač nuoširdi ir pagaunanti Claudia Cardinale vaidyba. Dar paminėtini Georges Chakiris ir Marc Michel. Suaugusiems.