VIS LABIAU įsitikinu, kad visa problema glūdi ne tiek “pagoniškoje aplinkoje”, kiek mumyse— kiek mes neatitinkame tikro apaštališko gyvenimo reikalavimus... Kai siūloma “įsiskverbti ir liudyti’’, aš norėčiau pirma patarti “apsivalyti ir grįžti prie Evangelijos”... Kaip niekad anksčiau, vis labiau suvokiu, kokios įtakos masėms gali turėti žmonės, kurie kartu su ja galvoja, dirba ir gyvena... Mums patiems būtinai reikia išeiti iš savo geto. Juk kaip dažnai užsidarome savo bažnyčiose, savo laikraščiuose, savo draugijose, savo labdaros darbuose. Katalikų veikla turi stengtis nevirsti brolija, bet susitikti su masėmis, jomis rūpintis ir joms tarnauti, kad duotų gyvybės visam išsisėmusiam pasauliui... Viena yra aišku, kad nesiklausome neturtingųjų balso, o jei kas pradeda jo klausytis, tas įtarinėjamas. Sutinku, kad liūdna tai pasakyti kaip tik prieš Kalėdas, bet jos kaip tik atnešė viltį vargšams ir tiems, kuriems sunku viltis... O kad Kristus iš naujo užgimtų kiekviename iš mūsų, jog tuo būdu jo grožis ir gerumas pagaliau nušvistų pro mūsų iškreiptus bruožus! Kalėdos — tai Kristaus apsireiškimas ir pasirodymas per krikščionis... Tuo keliu mes pilniau atskleidžiame pasaulio sudievinimo planą — Kristų, Dievo įstatytą žmonijos širdin, ir pačią žmoniją, lyg vieną asmenį kartu su juo, pamažu pabundančią, amžiams slenkant (kas Dievo akyse užtrunka tik tiek, kiek šypsena ar paskutinis šokio žingsnis), pamažu pažadinamą meilei, Dievo atvaizdui, kurį nešioja kiekvienas žmogus savo širdyje, o visa žmonija savo gelmėse.
Henri Perrin, kunigas - darbininkas