MALONUS TĖVE, Broli, Lietuvos Kunige. Tu esi su savais broliais mūsų šventoj Tėvynėj, Sibire, senoj Europoj, Amerikoj... Kaip gera, kad nepalieki mūsų varge, dvejonėje ir neviltyje. Kaip gera, kad turime kur pasiguosti savu žodžiu ir vargu. Tu liudijai Kristų, kai Birželio Dienose buvai išvežtas ir nukankintas miškely, sušaudytas pakelėj, šventoriuj. Kai iš vyskupų sosto buvai uždarytas drėgnan akmens kalėjiman, kentėjai ir žuvai. Kai, ištremtas iš savo laukų, negalėjai grįžti pas savo ganomuosius. Tu liudijai Kristų, Lietuvos Kunige, kai tarp kulkų, už savą šventą žemę, teikei paskutinius sakramentus kritusiems miško broliams. Tu nepalikai jų, Tu juos palydėjai pas Viešpatį... ir pats kartu keliavai.
Savoje žemėje Tu likai kaip ganytojas, savų, ištikimųjų, apsuptas, Altajuj Tu guodei palūžusius, teikei sakramentus barakuose mirštantiems, tuokei mylinčius, krikštijai gimusius. Svečioje šalyje Tu lieki mums atspirtis ir paguoda. Atspirtis, kai žūstame neviltyje, ir paguoda, kai ilgesys griaužia... Su Tavimi, savo auka statytose šventovėse, savu žodžiu meldžiamės.
Tu liudiji savo Viešpatį ir dabar, ir visada, ir visur. Tavo rankose vyksta stebuklas, kai Mišių Aukos metu ostija virsta Kristaus Kūnu ir vynas Krauju. Tu liudiji Kristų Tėvynėje, kai esi išvaromas iš namų, apšmeižiamas ir teisiamas. Už Altajaus kalnų, kai, statydamas laisvę ir gyvybę pavojun, teiki sakramentus saviesiems broliams ir... “priešams”, Tavęs ieškantiems. Savu gyvenimu Tu liudiji Dievą tėvynės ateinančioms kartoms ir čia, laisvės šalyse, Tu rodai mums išganymo būtinumą. Džiaugiamės, kai esi su mumis vestuvėse, bet mylime Tave didžia meile ir labai gerbiame, kai lankai ligonį, kai nušluostai našlaičio ašarą. Tu esi tada Tėvas Myrielis ir Vyskupas Bonaventūra.
Meldžiuosi už Tave, nes žinau, kad esi tos pačios žemės auklėtinis ir medžiaga. Ir Tu turi kančios ir mirties baimę, kaip ir aš. Tur būt, todėl kartais, kad ir trumpam, rūdijančius turtus ir pasaulio garbę pastatai šalia dangaus vertybių. Tikėk, Tėve ir Broli, tada dvejonė, piktojo įsiūbuota, griaudžia, tada jis triumfuoja, ir aš... kenčiu..., kol atsimenu..., kad ... ir šventasis Petras tris kartus išsigynė savo Viešpaties. Būtų gera, kad taip neįvyktų, nes daugelio tada iš Tavo ganomųjų širdyse neramu, o kai kurie palieka mus ir Tave. Bijau už Tave Teismo Dienos.
Mums gera, kai aiškini Dievo atskleistą žodį, kai patari mums dvejonėj. Mes žinome, kad Tavo lūpos surakintos išpažinties paslapčiai. Kaip puikiai Viešpaties Ranka lėmė, kad likai tarp ištikimųjų Tėvynės laukuose. Kad šildei dangiška šiluma mirštančius Altajuj. Kaip reikalingas Tu buvai mirštančiam Miško Broliui ištarti: “Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas tesaugo tavo sielą amžinam gyvenimui. Amen”.
Tu ir su mumis turi keliauti, nes negiedotume drauge “Pulkim ant kelių”. Geriausia gali save atskleisti saviesiems broliams, nes Tu kartu ėjai su jais akmenuotu gyvenimo keliu. Ir motinos kalba visi mes kalbam. Nepalik tad mūsų, nes mūsų taip maža. Bijomės žūti tai kilniai tautai. O gal neužilgo galėsime grįžti laisvėn — savon, nuo amžių mums žadėton, gintaro žemėn? Ten Tu esi laukiamas.
Daugelio kraštų kunigai didvyrio mirtimi paliudijo Kristų, tačiau mano tėvynės — daugiausia. Jie man patys didžiausi didvyriai ir kankiniai, nes mano broliai. Kur man ieškoti šventųjų kankinių pavyzdžio, jei jais yra patys artimiausi mano broliai, buvę kapelionai, mokytojai.
Bronius Krokys