ALĖ RŪTA
NELENGVA kalbėti apie milžinus, į kurių ūgį gali įsižiūrėti, tik gerai atvertęs galvą, ir kurių paslaptingą vidų gali įspėti— tik ilgai susimąstęs ir su meile įsijautęs. Mūsų dabartinėje prozoje tokiais milžinais yra Marius Katališkis, laimėjęs praeitų metų Rašytojų Draugijos tradicinę premiją už noveles, ir Pulgis Andriušis, iš tolimos Australijos pabėręs "Dykaduonio pasakojimus", devintą savo knygą, kurioje randame vis dar atsiminimus iš Lietuvos kaimo, lyg tyrą vandenį bedugniame šuliny.
Nelengva kalbėti ir svarstyti, nes jų abiejų kūryba yra pasemta iš mūsų amžino šaltinio: Lietuvos žemės ir lietuvio žmogaus. Ir tų šaltinių medžiaga perduota kūrybiškai, autentiškai autoriui ir bendražmogiškai giliai. Čia pasitenkinsim tik keliais skaitytojo įspūdžių sakiniais ir, verčiau, duosime šių rašytojų "plunksnos" pavyzdžių. Mariaus Katiliškio novelės "Šventadienis už miesto", išleistos Terros 1963 m., gražiuose kietuose viršeliuose suglobia septyniolika novelių, kuriose autorius tirštų spalvų brūkšniais piešia gamtą ir žmogų, smulkmenas ir didelius įvykius, nuodėmę ir dorybę. Piešia realiai, pagal etnografines ir socialines aplinkybes, pagal kiekvieno novelės veikėjo originalius širdies virpėjimus. Autorius yra didžiai pastabus ir geras akvarelistas; savo asmens veikėjuose, atrodo, neįlieja, arba lyriškumą giliai paslepia natūralaus pasakotojo ramiame sakiny. Turtingas Katiliškio žodynas, be abejo, yra sunkus suprasti jaunesniems skaitytojams, augusiems už Lietuvos ribų; bet autoriaus populiarumas jaunimo tarpe rodo, kad tikra kūryba užsitarnauja pripažinimo ir sunkiuose keliuose.
Pulgio Andriušio "Purienos po vandeniu" (skliausteliuose pavadinta "Dykaduonio pasakojimais") "Nidos" leidyklos Anglijoje kuklus, bet skoningas leidinys, susideda iš trisdešimt penkių trumpų pasakojimų, autoriaus nepavadintų novelėmis. Šiuose pasakojimuose, įvairiuose temomis ir turtinguose žodynu, Pulgis Andriušis, tarytum, nušviečia iš vidaus: kaip jis mato įvairiose situacijose žmones, kaip kyla griaustinis ir kaip motina myli žemę ir vaikus, kaip elgiasi prie merginų nedrąsūs kaimo bernai ir ant šono kepure studentas... Tokių pasakojimų P. Andriušis galėtų privaryti kirbinėmis, ir jie niekad nenuobodūs skaityti, nes jie vaizdūs, humoristiški ir tikri; juose pamatome, tarytum išverstą, žmogaus vidų. Gamtos nupasakojimai, kaip ir Katiliškio, yra labai pastabūs ir žodingi, tik lyriškesni.