ŠĮ SYKĮ Galindienei nepraėjo, kaip manė vaikai. Rugiams suplaukus, po sunkaus priepuolio du sūnūs artojai užspaudė motinai akis.
— Nepamirškit, vaikeliai, — per šermenis kartojo paskutinius motinos žodžius mirties patale vyresnysis Gilandžiokas savo broliams, ta liūdna proga atvažiavusiems iš savo tarnybų, — palaistykit batvinius ir grieščius, gerai apravėkit tarpežius, apsidairykit ir daržely, duokit vandens jurgilams ir pivonijoms, o jeigu užsipaliūtys, tai nuleiskit baleles pakalnėn, kad nesupūdytų šaknų.
— O gal mama mirdama pasakė savo paskutinę valią? — klausia sūnus iš miesto.
— Ne, šnekėjo kaip visuomet, išeidama sekmadienio rytą bažnyčion ir palikdama mus vienus namie, — šnekėjo verkdamas brolis.
Iš P. Andriušio “Paskutinių motinos žodžių”
GRIKIAPELIS pakilo nuo akmens, vis dar mataruodamas kirvakočiu, priėjo prie valties, batu pasirėmė ant briaunos ir koliojosi toliau.
— Ladu plėšiunt arba rudeniom asipaliūtijus, ašei ataduodu valiū, darykit su mana pieva kū norit, ale gi, judošiai, kai ruošias pas’kelt diegai, tadū aplaist man undenim! Nuguląs man, išgleizas, ja pradžiuvus, nekrikštai, kai kelsis viksvas ir arkliadunčiai! Nebėr man šiamet gyvenimo, ir grauzmas da čia man nešia aps’dairyt, būč’ lig šianapjūčia nars ramiai miegojys, jei dabar nematys biadas prakeiktųjų man pritaisytas!
Jam belipant, laivas atšoko nuo panuovalio ir, pašliaužęs keletą žingsnių, vėl pakibo virš paskendusio pasaulio.
Giliai užsitraukęs, Grikiapelis ėmė kosėti, paskui tyliai rūkė jo burnai per mažą krominį papirosą, vis žiūrėdamas į dugną, kur dabar, saulei nusistojus pačiuos apypiečiuos, vandeniui visiškai nurimus, purienų tvaskėjimas buvo nesuvaldomas.
— Dialtogi, bro, gražu... — Atsiduso Grikiapelis, neatplėšdamas akių nuo purienų po vandeniu.
Iš P. Andriušio “Purienų po vandeniu”