KELETAS MINČIŲ APIE HUMORĄ

ieškoti gyvenimo draugo... ir humoro

Humoras — galia švelniai juoktis ir juokauti — teisingai suminimas kaip viena gerųjų savybių, pačiam turėtina ir ieškotina pasirinktajame bendrą šeimyninį gyvenimą gyventi (žr. Ch. H. Doyle, “Cana is forever”, 64 psl.).

geriau save suprasti

Psichologiniuose tyrinėjimuose rasti duomenys rodo, kad turintieji humoro žmonės yra linkę ir apie save teisingiau spręsti (žr. C. Landis ir J. W. H. Ross, “Humor and its relation to other personality traits”, “Journal of social Psychology, 1933, 4, 156-175).

geriau ir kitką suprasti

“Mokyti humoro nereiškia mokyti žmones viską išjuokti, bet viską geriau suprasti. Gyvenimą galima ir geru humoru paaiškinti” (Leacock).

karščiau mylėti... suradus abu

Rašytojas Meredith apibudina humorą kaipo galią juokauti apie mylimus asmenis ir daiktus ir vis vien juos tebemylėti... O gal dar labiau pamilti?...

Po šių minčių pynės pristatoma mums atsiųstas eiles, kurias perskaitę ne tik pašaliečiai skaitytojai gali nusišypsoti, bet ir eilutėse pavaizduotieji pirmą kartą po ilgos pertraukos pasibučiuoti.


ŽMONOS RAUDA

Ach, vyreli, taip senai
galvą mano tu glaudei
prie peties ir plaukus glostei..
O dabar sakai, kad plokščia
mano išvaizda visa
ir noselė nebe ta.
Mano rankos, lieknos, gražios
kojinių tau neišgrežia
taip kaip reikiant niekada
ir galva vis suvelta...
O anksčiau sakei, kad gijos
tikro šilko apsiviję
driekėsi man ant pečių,
švietė saulė iš akių...
Kojos mano dabar šaltos
ir taip bjauriai guli paltas
ant figūros mizernos.
Ką nedėsi ant galvos,
vyras sako: “Tu kaip lepšė,
kaip sena višta perekšlė
Penki metai jau tikrai
tu manęs nebučiavai...

Bet... jei kitas pabučiuotų,
tu taip įžeistas dejuotum,
kad tos moterys netikę,
nebevertos nei skatiko.

VYRO RAUDA

Ach, žmonele, kurgi tavo
lūpos saldžios, kur melavo
meilę kilnią, meilę gilią,
o dabar tu apsivijus
kaip dilgynė apie kaklą.
Nebeleidi tu man naktį
anei dieną atsikvėpti.
Spėji burną vos atvėpti,
tuoj prasideda pamokslai,
kam kampe aš dykas riogsau,
neuždirbu aš tau duonos...
Apsirėdę visos ponios,
tu tik viena apiplyšus,
kam pakaušis plikas kyšo,
kam slapčia į kitą žiūriu,
kam nepagiriu gražumo
tavo gausiai nupudruoto
ar galvelės sušukuotos
pagal madą paskutinę.
Nežinai, ar ten puodynė,
ar kepurė užmauta,
bet pagirk! Jei ne
— šluota!!!

Bet... kai noriu vakare
apkabinti aš tave,
tavo veidas kremuos mirksta.
Leidi pabučiuot tik... pirštą.

 

Vy. Žm.