STASYS YLA
Iš spaudai paruoštos knygos "Dievo Sutemose" apie lietuvių religinius lūžius
Krėvės gyvenimas panašus į jo “Likimo kelių” Vinco — ieškotojo. Išklydo jis pasaulin iš paprasto tradicinio, giliai mistiško ir religiško kaimo. Ieškojo šviesos — ieškojo Žvaigždikio ir svėrėsi iš vieno polio i kitą. Pagaliau grįžo į tą kelią, nuo kurio pradėjo savo gyvenimą ir tai įvyko po įvairių bandymų, nesėkmių, nusivylimų — pačiame saulėleidyje.
BRENDIMO VINGIUOSE
O gyvenimo saulėtekyje Vincas Mickevičius norėjo būti kunigu. Tur būt, šito norėjo ir jo brangioji, neužmirštamoji mama. Jau buvo įsivilkęs į sutaną ir skaitėsi Vilniaus kunigų seminarijos aliumnu, bet staiga po dviejų metų pasuko į šalį. Kodėl? Sakoma, dėl pasaulėžiūrinių abejonių. Bet tos abejonės vargiai galėjo būti rimtos ir gilios. Kas jaunas neturi abejonių! Jei būtų buvusios tikrai rimtos tos abejonės, būtų toliau nuvedusios nuo bažnyčios ir kunigų. O Krėvė ir toliau nesibaidė kunigų, buvojo pas juos ir jie jį mėgo. Kunigų dėka jis susiprato būti lietuviu ir apsisprendė savo talentą skirti Lietuvai.
Nenutraukė jis ryšių ir su kaimu. Keliavo vasaromis po Dzūkiją, rinko tautosaką, žavėjosi liaudies išmintimi, paprastumu, religiškumu. Krėvė liko prisirišęs prie savo tėvų, ypač religingos motinos. Tai buvo antras palaimingas veiksnys jo dvasiniame brendime.
Apleidęs Vilniaus kunigų seminariją, jis ruošėsi savo brandos atestatui privačiai. Ši aplinkybė taip pat verta dėmesio. Kas ištisai lankė “klases” to meto gimnazijose, tas greičiau buvo įsuktas i antireliginį sūkurį. Krėvė šito išvengė.
Aišku, jis negalėjo išvengti tam tikrų įtakų Kijevo ir Lvovo universitetuose. Bet įdomu, materialistinė pasaulėžiūra tada jam nedarė įspūdžio. Jį daugiau traukė rytietinė mistika: domėjosi budizmu, rašė net mokslinį savo darbą iš šios srities. Tuo pačiu metu studijavo Kristaus istoriją ir pradėjo ruošti pamatus savo veikalui “Dangaus ir žemės sūnūs”.
Krėvė gana anksti, tur būt, Vilniuj, buvo paveiktas lenkų įtakos ir atrodė dings lietuvybei. Nūnai jam, kaip “Likimo kelių” Vincui, iškilo nauja vilionė: paaukoti savo katalikybę ir gauti profesoriaus kėdę Kijevo universitete. Bet jis to nepadarė — geriau pasirinko gimnazijos mokytojo vietą. Pradžioj dirbo Kijevo priemiesty, vėliau Baku mieste, Kaukaze.
Neišsigynęs tėvų religijos, vis dėlto jis padarė naują nelauktą šuolį — susirišo su rusų eserais — socialistais revoliucininkais. Bet ir vėl kontrastas: Baku mieste susipažino su Marija Karakaite ir sutarė vesti ją katalikiškai. Parvyko Vilniun ir šv. Mikalojaus bažnyčioj buvo sutuoktas kun. J. Tumo.
RELIGINIO ŽIBURĖLIO GYVYBĖ
Krėvė kartais toldavęs nuo religijos, kartais į ją tyliai artėdavęs. Tokį įspūdį jis darydavo jį arčiau pažinusiem, ypač vėliau. Studijų metu ir Kaukaze, atrodo, nenutraukė bent kai kurių maldingumo praktikų, įdiegtų šeimoj ir kunigų seminarijoj. Kartą jau tremty, Austrijoj, bendrų Kūčių metu vienas dalyvis nustebo, jog ir jis, Krėvė, žegnojasi.
— O kaipgi! — atsakė Krėvė ramiai. — Aš visuomet žegnojuosi — nuo to laiko, kai motina mane išmokė.
Apie motinos įtaką Krėvė kalbėjo kartą stovyklos kapelionui kun. P. Brazauskui Austrijoje:
— Negaliu pamiršti, ką motina vaikystėje man yra įdiegusi. Vaiku būdamas, įsikabinęs į jos sijoną, sekiau jos pėdomis į bažnyčią ir klausiausi jos nurodymų. Visa tai labai giliai įsmigo mano širdyje ir niekuomet nebus iš jos išrauta. Ir šiandien, kada jau pasenau, po tiek metų audrų ir kovų bei nusivylimų, gyvenu ir guodžiuosi tik tuo, ką jaunystėje gavau iš savo pamaldžios motinos.
Su motinos vaizdu ir su kaimo žmonių religine šiluma siejosi ir Krėvės religinio žiburėlio gyvybė. Sakysim, Kaune jis nebuvo matomas bažnyčioje, o, nuvykęs Dzūkijon, ten eidavo.
— Galiu melstis tik kaimo bažnytėlėj, kur vargonai groja, ubagai gieda, — prasitarė daug kartų dr. A. Vasiui. — Kauno bažnyčiose negaliu, nes jos lyg koncertų salės.
Grįžęs iš Kaukazo į Lietuvą 1920 m., Krėvė politiškai įsijungė į konservatyvią grupę ir vienu metu buvo net jos pirmininku. Susikirtęs su tautininkais po 1926 m. sukilimo, jis vėl artėjo prie “pažangiosios” — kairiosios inteligentijos. Tuo pačiu metu jis bendravo su kunigais, kultūrininkais, ypač rašytojais, kaip Jakštu, Maironiu, Vaižgantu ir kitais; pas juos svečiavosi ir jie jį aplankydavo. Krėvės durys Kaune nebuvo uždaromos ir kalėdojančiam kunigui iš šv. Antano parapijos, kurios ribose Krėvė gyveno. Nemėgo jisai tik politikuojančių kunigų ir tokių kovotojų su bedieviais, kaip kun. prof. A. Maliauskis.
KRĖVĖ TARP “BEDIEVIŲ”
Artimiausi Krėvės draugai vis dėlto buvo kairiojo sparno žmonės. Daugiausia jų buvo iš humanitarinių mokslų fakulteto, kuriame Krėvė, kaip dekanas, vadovavo net 14 metų. Katalikų akimis tas fakultetas buvo “bedieviškas”, nes jame tarp dėstytojų buvo ir aiškių ateistų, mėgusių savo dėstomus dalykus nuspalvinti antireligine spalva. Daugumas šio fakulteto studentų buvo katalikai, kurie jautėsi užgaunami ar įskaudinami minėtų dėstytojų.
Krėvė stengėsi būti objektyvus ir tolerantiškas. Nuoširdžiai gerbė kitų pažiūras ir šiuo atžvilgiu niekuomet kitų neužgaudavo. Kaip jis laikėsi kolegų ateistų ir studentų tikinčiųjų atžvilgiu, pluoštą žinių pateikia dr. Ant. Vasys.
— Mes skųsdavomės fakulteto dekanui dėl prof. Vabalo Gudaičio paskaitų, kuriose su patosu buvo kalbama, kad religinis auklėjimas esąs žmonijos pažangos stabdis. Krėvė mum sakydavo: “Psichologijos - pedagogikos katedra tikra nelaimė!” Ne paslaptis, jog Krėvė labai vertino prof. St. Šalkauskį ir mėgino jį įtraukti į šį fakultetą, kad atsvertų Vabalo-Gudaičio vienpusiškumą.
A. Vasys buvo du metu šio fakulteto studentų seniūnu. Seniūnai galėdavo dalyvauti fakulteto posėdžiuose svarstant stipendijas ir atleidžiant nuo mokesčio už mokslą.
— Kartą tokį posėdį, — mena A. Vasys, — fakulteto sekretorius Pr. Augustaitis norėjo paskirti sekmadienį 11 valandą. Tada dekanas Krėvė užprotestavo: “Kam būtinai skirti posėdį 11 valandą. Gal kas norės tuo metu eiti į bažnyčią”. Posėdis buvo paskirtas 2 val. po pietų.
Fakulteto seniūnais dažniausiai būdavo ateitininkai arba neolituanai. Kairiųjų pažiūrų studentai buvo mažumoje ir savo atstovo nepravesdavo, bet jų reikalus uoliai gindavo anglistikos profesorius bei fakulteto sekretorius Augustaitis. Šis ekskunigas išbuvo fakulteto sekretoriumi net 16 metų. Buvęs labai radikalus antikairysis, nedavęs rankos tokiem kunigam, kurie atrodė “progresyvūs”, Augustaitis, metęs kunigystę, pats tapo kairumo apaštalu. Krėvė negalėjo daug kur sutikti su savuoju sekretoriumi.
Kartą Augustaitis priešinosi, kad būtų skiriama stipendija nekairiųjų pažiūrų studentui; be kitko pašaipiai tarė:
— Šis vyrukas vis tiek neprapuls. Kunigėliai ateis jam į pagalbą.
— Tokiem argumentam ne vieta universiteto sienose! — įsiterpė nepatenkintas Krėvė.
Jei fakulteto stipendininkais tapo žinomi mokslų daktarai, vėliau to paties fakulteto asistentai ar docentai, kaip J. Jakštas, V. Maciūnas, A. Šapoka, pats A. Vasys ir kiti nekairiųjų krypties žmonės, tai, pasak A. Vasio, tik dėka dekano V. Krėvės.
KRĖVĖ TIKINČIŲJŲ AKIMIS
Pas Krėvę klausė lenkų ir visuotinės literatūros Č. Grincevičius, kuriam atmintin įstrigo viena profesoriaus reakcija. Kažkoks kritikas, už-sipuolęs vieną poetą, bene B. Brazdžionį, kad jo kūryba esanti archaiška, nes panaši į psalmes. Gindamas poetą, Krėvė pakeltu balsu kalbėjęs:
— Tokios poezijos, kaip psalmės, dar niekas nepakartojo.
Jos savo grožiu neturi sau lygių kūrinių. Poetas turi didžiuotis, jei kas daro priekaištą, kad jo kūryba yra panaši į nemirtingųjų psalmių.
Šio psalmių išaukštinimo ilgai neužmiršo Č. Grincevičius. Tremty gyvendamas su Krėve, kartą parodė jam keletą savo sukurtų “tremties psalmių”. Krėvė paskaitęs, entuziastingai sveikino.
Prisimindamas anuos universitetinius laikus, Krėvė vieno pasivaikščiojimo metu pasakojo Č. Grincevičiui apie savo buvusius kolegas “bedievius”.
— 1937 metų vasarą laidojom prof. Dubą, didelį bedievį (prancūzų literatūros dėstytoją). Mudu su prof. Augustaičiu žiūrėjom į duobę, kuri buvo užkasama. Po ilgesnės tylos Augustaitis man sako: “Žinai, profesoriau, man vis labiau ir labiau kyla abejonė, ar gali būti, jog va čia, su ta duobe, taip viskas baigsis žmogui. O jeigu yra pomirtinis gyvenimas?” Žinai, Augustaitis buvo toks pat, kaip ir Dubas.
— Man neteko tiksliau susekti, koks iš tikro buvo Krėvės santykis su tikėjimu, — rašo kan. Myk. Vaitkus. — Atrodo, kad nuo Bažnyčios buvo atitolęs. Apie savo seminarijos patirtį jis kalbėdavo simpatingai, Šv. Raštą mėgo ir jo garbę, bent meninę, karštai gynė net laikrašty. Biblinį stilių, motyvus bei temas pats vartojo. Savo dukrą buvo atidavęs į Breslau vienuolių — seselių institutą.
— Daug kartų teko kalbėtis su Krėve religiniais klausimais, — pastebi A. Vasys, buvęs labai artimas Krėvei Kauno laikais. — Krėvė nebuvo tam tikra prasme bažnytinis žmogus. Bet jei kas būtų ji pavadinęs “bedieviu”, jis tikrai būtų įsižeidęs.
Okupacijų metais su Krėve vienus ištisus metus dirbo Simas Sužiedėlis. Krėvė su savo sekretoriumi Sužiedėliu buvo labai atviras. Koks jo įspūdis apie Krėvę?
— Jokiu būdu ne “bedievis”. Dievą pripažino ir tikėjo, tik greičiausiai buvo nutrūkusi religinė praktika. O dėl bolševikų — tai aiškus jų priešas.
BIČIULYSTĖ SU KUNIGU TREMTYJE
Pasitraukęs nuo antrojo bolševikų antplūdžio, Krėvė su žmona atsidūrė Austrijoj ir įsikūrė Glasenbacho stovykloj. Tai buvo 1945 m. rudenį.
Stovyklos gyventojai labai greit pastebėjo šiuos pakitusios Krėvės elgsenos bruožus: didelį palankumą tiem, kurie buvo artimi religijai; uolų dalyvavimą viešose pamaldose; šiltą bičiulystę su stovyklos kapelionu. Krėvė apie jį dažnai prasitardavęs:
— Tai kunigas, kokio šiuo metu mum reikėjo. Jei visi kunigai būtų tokie, tai mumyse viešpatautų meilė ir atsiverstų visi bedieviai.
Kun. Brazauską Krėvė laikė pavyzdingiausiu kunigu, kokį jis kada pažino. Tai liudija ir jo laiškai šiam kunigui, rašyti jau iš Amerikos. Štai keletas sakinių:
— Jūsų asmuo paliko mano sieloje neišdildomų pėdsakų... Man ir mano žmonai Jūs vienintelis šviesus, tylus, visuomet atsimintinas asmuo.. Rašau tai Jums, nes žinau ir pažįstu Jus, kaip kunigą, tikrą Dievo tarną, kurio siela kupina Dievo ir artimo meilės. Gal ir persmarkiai išsireiškiau (apie Amerikos kunigus, Y.) todėl, kad Jus turėjau prieš akis ir lyginau...
Apie suartėjimą su Krėve pats kun. Pijus taip rašo:
— Stovyklos komendantas paskyrė man kambarį šeimoms skirtame barake. Gretimai mano kambario pastebėjau prie durų prisegtą užrašą: “Rezervuota prof. Vincui Krėvei — Mickevičiui”. Oho, pamaniau, nepaprastas kaimynas! Tai tu, prastas Pajevonio vikarėli, paprakaituosi, kai pateksi šiam “Raganiaus” autoriui ant dantų...
Po kiek laiko Vincas Krėvė pasibeldęs į kunigo duris ir taręs:
— Tai labą dieną, kunige! Pasirodo, būsime kaimynai. Atėjau aplankyti... Tai iš kurio gi Lietuvos krašto tamsta būsite? Pažinau vieną gerą dainininką Panemunės miškų inspektorių Joną Brazauską ir jo žmoną dr. Albiną Bielsku-tę. Ar kartais nebūsite jo brolis?
Krėvė apsidžiaugė radęs pažįstamojo brolį — kunigą.
— Prašau ir pas mus atsilankyti, — kalbėjo rašytojas.
— Bus malonu pasikalbėti bei pasiguosti mūsų dalia. Kurgi daugiau paguodos rasi, jei ne pas kunigą. Štai kad ir mudu su žmona atsiradome tremty su tuščiomis rankomis. Nerasdami kur prisiglausti, kreipėmės pirmiausia į kleboniją. Klebonas vokietis priminė, kad mes turėjome kreiptis į valdžios įstaigą, kuri parūpina butą. Atsiprašydamas kleboną, sakau: pas mus Lietuvoj yra toks jau nuo senovės paprotys, kad žmogus turi kokių vargų, visuomet eina pas savo kleboną pasitarti ar pasiguosti. Taigi ir mes, čia patekę į tremtį, laikydamiesi savo šalies papročių, kreipėmės į tamstą, klebone. Po to klebonas mielai mums padėjo laikinai įsikurti.
Rašytojas ir toliau praverdavo kaimyno kunigo duris, ypač kai žmonelė būdavo paruošusi kavutę. Prie kavos iškildavo ir religiniai klausimai, juoba, kad Krėvė dirbo prie “Dangaus ir žemės sūnų”. Norėdamas būti arčiau tiesos ir, kaip išsireikšdavo, “neparašyti kokių erezijų”, jis prašė parūpinti jam visą Šv. Raštą lotynų kalba. Be to, pasiskolino vysk. P. Bučio “Jėzus Kristus, pasaulio Išgelbėtojas”.
KRĖVĖ AUSTRŲ GLASENBACHE
Gyvendamas Glasenbache Krėvė kiekvieną sekmadienį ir šventadienį su visais eidavo į lietuvių pamaldas gretimame kaime, Elsbethen bažnytėlėj, kuri buvo per vieną kilometrą nuo stovyklos. Taip pat kiekvieną vakarą eidavo gegužinių pamaldų, kai kiti, tikintieji, ne kasdien tenueidavo. Toji bažnytėlė jam ir patikusi, nes labai priminė lietuviškąją kaimo bažnyčią — baroko stiliaus. Atėjęs, atsisėsdavo viename iš pirmųjų suolų ir susimąstęs išbūdavo per Mišias ir kitas pamaldas. Ar jis meldėsi?
— Kartą, Vėlinių rytą, — rašo kun. Pijus, — ėjau į bažnyčią pamaldų ir kelyje pasivijau pirm manęs ėjusį rašytoją. “Tai einame”, sako jis, “melstis už kitus. Bet ar kada kas melsis už mus, nežinia. Šių dienų jaunimas nemėgsta melstis. Jam kitokie dalykai galvoj”.
— Vieną sykį kun. Brazauskas bažnytėlėj paskelbė, jog popiežius Pijus XII atsiuntė tremtiniams dovanų — rožinių, jo paties palaimintų. Krėvė atėjęs pirmasis į kapeliono kambarį pasiimti tos dovanos. Paėmęs į rankas, taręs:
— Brangi tai dovana. Kunige, neduok jos tiem, kurie to negerbia ir nebrangina!
— Vėliau atsitiktinai vieną rytą užėjau į rašytojo kambarį, — rašo kun. Pijus. — Radau jį ką tik atsikėlusi ir besiruošiantį praustis. Ant jo kaklo kabojo gautasis rožinis.
Vieną kartą gavėnioj buvusi suruošta lietuvių arbatėlė, kurioje dalyvavo ir Krėvė. Kai kam kilo noras dainomis išblaškyti slegiančią nuotaiką. Kapelionas paprašė dėl gavėnios rimties susilaikyti nuo dainų. Po kapeliono tuoj pakilo rašytojas ir savo gražia, švelnia kalba skatino nepamiršti ir laikytis savų gerų papročių, kad Dievas pasigailėtų mūsų tėvynės ir grąžintų jai laisvę.
Laisvės dieną, vasario 16, Krėvė buvo paprašytas paskaitos, Jis pasirinko temą “Kunigų nuopelnas Lietuvos nepriklausomybei atgauti”. Jo kalba buvo ilgoka. Papasakojo apie visą eilę jam žinomų kunigų, kurie dirbo Lietuvos laisvei ar šelpė bei leido į mokslą studentus ir juos paruošė tolimesniam darbui.
APIE “DANGAUS IR ŽEMĖS SŪNUS”
Stovykloj Krėvė intensyviai dirbo prie savo biblinio veikalo, kuris turėjo būti visų jo kūrinių viršūnė. Pradėjo jį rašyti jaunystėj, pertraukdavo ir vėl grįždavo. Su Šv. Raštu nūnai nesiskyrė — jį studijavo, kad išlaikytų jo dvasią ir net stilių. Sunkus tai buvo darbas — išlikti originaliu ir neprasilenkti su pagrindiniais Kristaus istorijos elementais.
Krėvė, matyt, jautė jog šis jo veikalas neišvengs priekaištų. Lietuvoj į jo spausdinamus šio veikalo gabalus, berods, nieks neatsiliepė. Tuo tarpu čia, atspaudus “Tėvynėn” žurnale vieną ištrauką, Krėvė susilaukė reakcijų. Apie tai rašo Č. Grincevičius:
— Aš pats bandžiau Krėvei primint, ar nebūtų buvę geriau, jei jis porą vietų būtų pakeitęs. Sakysim, krikščionijos teigimu Marija gimdžiusi be skausmo, o pas jį net perdaug pabrėžta toji skausmo valanda. Vėliau pasirodė, jog tos nuomonės buvo ir vysk. V. Padolskis. Jiedu su Krėve nemažai diskutavo, nes vyskupas dažnai lankydavosi šioj stovykloj. Kitos nuomonės buvo kan. Pr. Penkauskas, klebonavęs vienoj austrų parapijoj. Jo žodžiais, Krėvės veikalas nėra kokia bažnytinė istorija, bet laisvas literatūrinis priėjimas prie religinių paslapčių.
Krėvei šis reikalas, matyt, buvo jautrus. Savo veikalo pirmąją dalį, jis atspaude 1949 m. jau Amerikoje. Žinodamas ankstesnę Č. Grincevičiaus nuomonę, Krėvė viename laiške 1950 m. sausio 15 d. tarp kitko rašė:
— Rašytojui dėl meno tenka dažnai sueiti į konfliktą su bažnyčios dogmomis, bet tuo atveju bažnyčia labai traktuoja nukrypimus, kadangi tai nėra skelbimas nuomonės, kaip tokios, bet poetinis iš-mislas, į kurį skaitytojas ir turi žiūrėti kaip į išmislą. Kitaip tektų pasmerkti net tokius veikalus, kaip Dantės Dieviškoji Komedija. Be to, kad Švenčiausioji Marija pagimdė be kančių — šitoji nuomonė nėra dogma, o tik pamaldi tradicija. Apsilenkti su tradicija — nėra pasmerkti save, nors gal tikinčiųjų akyse ignoruoti tą tradiciją nėra malonus dalykas. Tradicija net apie Švenčiausios Marijos į dangų ėmimą, nors yra nustatytas net to fakto minėjimas, irgi nėra dogma. Todėl nenusidėtumei katalikybei skeptiškai į tai pažvelgęs. Tik neseniai esu skaitęs, kad popiežius rengiasi paskelbti tai dogma. Tada būtų visai kitas dalykas — dogma turi kiekvienas tikėti.
Č. Grincevičius, artimai susibičiuliavęs su Krėve, dažnai eidavo pasivaikščioti arba klausydavosi jo pasakojimų prie kavos puoduko. Rašytojas mėgo kavą. Daktarai jam ir liepdavo ją gerti dėl žemo kraujo spaudimo. Grincevičiui teko klausytis įvairių Krėvės pasakojimų apie mūsų rašytojus ir politikus. Juos labai taikliai charakterizuodavo, bet vis iš gerosios pusės; kartais pateisindavo net jų silpnybes. Bet labiausiai jis vertino du asmenius, nerasdamas juose dėmės, tai buvusį prezidentą dr. Kazį Grinių ir prof. Stasį Šalkauskį.
Paskutinioji Krėvės kalba, kai jis 1947 vasario mėnesį buvo išleidžiamas į Ameriką, buvusi ypatinga. Jis ragino visus pasitikėti Dievo Apvaizda. Jei Lietuva nežuvo ligi šiol, nežusianti ir toliau. Tą sunkųjį bandymą reikia pakelti kantriai ir nemurmėti. tąsa sekančiame numeryje