ALGIRDAS KURAUSKAS
Mintys Algimanto Kezio, S. J., foto parodos, įvykstančios Čikagoje 1963. XII. 27 — 1964. I. 2. proga
FOTOGRAFIJA, moderniausia ir universaliausia vaizdinės komunikacijos priemonė, bene tiksliausiai atspindi mūsų epochą. Teigimą, kad fotografija, kūrybingai nusiteikusio it polėkio nesibijančio asmens rankose gali virsti ne vien tik sausa dokumentacija, o taip pat meninės išraiškos siekiančia priemone, liudija ir Algimanto Kezio, S. J. išstatytieji darbai.
Vengdami doktrininių diskusijų ir padarę prielaidą, jog fotografija gali tapti net irmeno kūriniu, tik tada suprasime, kas yra fotografijos menas, jei išsiaiškinsime, kuo jis iš tikrųjų nėra. Nesusipratimai iškyla tada, kai fotografijos kūrinyje bandoma ieškoti tų pačių kvalitatyvinių elementų, kuriais remiasi kitos plastini o meno sritys: pav., tapyba ar grafika. Kaip ir kiekvienas kitas dailės žanras, fotografija turi savo, tik jai vienai būdingas bei priklausančias savybes, ribotumus ir neįmanomybes, kurių kitose, kad ir labai panašiose srityse, nerasime. Tik tuos skirtumus pažinę, turėtume artintis ir prie fotografijos meno.
Tūlas fotografijos meistras yra pastebėjęs, jog fotografas savo darbą pradeda gana skirtingu ir visai kurijozišku būdu, t. y., nuoužbaigto paveikslo. Toks procesas fotografui neduoda galimybės moduliuoti ar modifikuoti savo darbo taip, kaip tai lengvai gali padaryti dailininkas. Skirtumas čia yra tas, kad, nežiūrint nuostabiai progresuojančios foto-technologijos, fotografo— menininko įrankiai dar tebėra skurdūs ir riboti... Tiesa, fotografas gali labai išmąstytai, racionaliai, skrupulingai organizuoti savo darbo procesą, iš anksto suplanuodamas kompoziciją, ir taip apgalvotomis mechaninėmis priemonėmis atsiekti savo užsibrėžtą tikslą. Tačiau tokia "kūryba", aklai pamėgdžiojanti tapybos procesą, kaip tik ir griauna patį fotografijos principą. Panašiu atveju, toks fotografas privalėtų savo foto aparatą iškeisti į teptukus ir drobę. Antra vertus, tapytojas, kuris yra linkęs pamėgdžioti foto objektyvą, daug daugiau laimėtų, įsigydamas foto aparatą...
Tik foto aparatas pajėgia užfiksuoti tokius nepasikartojančius gyvenimo momentus, kurių dailininko akis ir ranka nebespėja pagauti. Tik foto aparatas— ta trečioji akis— tegali įžvelgti tokius beribius pasaulius, kurių jokia normali žmogaus akis nepastebi. Fotografas, išsirinkdamas visus tuos momentus iš regimos aplinkos, savo selektyvine nuojauta juos fiksuodamas, išryškindamas, žvelgdamas į juos iš neįprasto taško netikėtose ir nelauktose aplinkybėse, gali juos pateikti žiūrovui tokioje šviesoje, kokia nėra įmanoma kitoje dailės srityje. Bet tik toks fotografas pajėgs perteikti meninę tiesą, kuris ne tik gerai pažįsta fotografijos techniką, bet taip
Skliautas
Fotografija yra būdas pažinti ir intensyviau gyventi. Henri Cartier-Bresson
Sausra
Pietų pertrauka
Šešėliai Paryžiaus bulvare
pat yra gerai įsisąmoninęs į fotografijos esmę. Tik toks fotografas pajėgs įtikinti žiūrovą, kuris ieškos ne tik naujų išraiškos priemonių, bet taip pat sugebės kalbėti savita, jam vienam būdinga poetine kalba. Toks fotografas jau nebetilps fotografo-amatininko rėmuose. Tokį fotografą, visai pelnytai, vadiname menininku.
Nūdienės fotografijo smenas yra savarankiška dailės sritis. Tiesa, ne visi meno teoretikai vienodai ją vertina, ir dailės kritikų nuomonės dėl jos gerokai šakojasi. Tačiau šiuo atveju reikia sutikti su faktu, jog fotografija visai nesikėsina į jokias kitas meno sritis. Ji turi savitą pobūdį, kitokį tikslą, kitokias išraiškos priemones, visai skirtingą meno žodyną. Todėl ir bet kokios pastangos sutapatinti fotografiją su tolygiomis vaizdinio meno šakomis yra absurdiškos. Kinematografija ir televizija ne tik grąžino į tikrąją jos pusiausvyrą, bet taip pat įrodė, kad nė viena tų sričių nepajėgia įkopti į meno panteoną be fotografo-menininko.
* * *
Prieš aštuonerius metus Algimantas Kezys, S. J., įsigijęs kuklų foto aparatą, bet jau šiandien savo lagamine spėjęs sukrauti keliolikos tūkstančių pėdų ilgio filmo negatyvų, atrodo, didelių fotografo pretenzijų tuomet nereiškė: jis tik mėgo fotografuoti. Tačiau kam pavyko įsibrauti į jo laboratoriją, ilgainiui išryškėjo ir toks, rodos, atsitiktinis jo pasakymas: "Fotografui didžiausias kūrybos momentas yra matymas" (mano pabraukta— A. K.). To matymo tėra akimirka. Jei tokio momento fotografas nepajėgia išnaudoti, jis praranda galimybę sukurti meninės vertės darbą". Toks teigimas kalba už asmenį, pažįstantį fotografijos privalumus. Išstatytieji parodoje darbai kaip tik tokį teigimą nušviečia.
Algimantas Kezys, kaip fotografas, neskirsto savo pasirinktų motyvų į "taurius ir žemus", "humaniškus ir nežmoniškus", "moralius ir begėdžius", "absurdiškus ir prasmingus". Kaip kunigas, jis ieško visatos Kūrėjo veido įvairiose gyvenimo apraiškose: sausros išdegintoje baloje, stiklo iškreiptame žmogaus veide, įsimylėjusių intymioje pozoje, laiptų kaskadoje, paukščio vigilijoje ir eilėje kitų "kasdieniškų" momentų, kuriuos jaučia tik poetinio nusiteikimo asmenybė.
Liuksemburgo peisažas
Lietuvių fotografų, rašomų didžiąja raide, emigracijoje teturime vos keletą. Algimanto Kezio, vienuolio-fotografo, pristatymas yra įkvėpimas ir paskata tiek profesionalui, tiek eiliniam žiūrovui.