DR. JUOZAS GIRNIUS
Nepaisant visos ateizmo priešybės teistui, privalu ateiste regėti ne priešą, o artimą. Kiekvienas žmogus žmogui yra artimas, nes visi lygiai esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Dėl to ir ateiste reikia regėti žmogų, o ne "bedievį". Savo būties gelmėj niekas nėra "bedievis", nes visų būtis atspindi Kūrėją. Ateistinis nusistatymas nepakeičia paties žmogaus, ir žmogus be Dievo iš tiesų tėra žmogus be tikėjimo į Dievą.
Eiti į ateistą kaip žmogų, o ne "bedievį" reiškia ir pačiam teistui eiti kaip žmogui, o ne kaip teisėjui. Kadangi tikėjimas galutinai yra malonė, tai ne žmogui teisti žmogų dėl netikėjimo. Tikėjimas į Dievą įpareigoja ne kitų teisimui, o artimo meilei. Tai įpareigojimas nelikti abejingiems, bet likti nuolankiems, degti meilės rūpesčiu, bet ne išdidybe.
Neteisti kitų nieku būdu nereiškia likti jiems abejingiems ir tik savimi tesirūpinti. Savimi tesirūpinimas tėra ta savimeilė, kuri yra pati meilės priešybė. Artimo meilė išskiria tik kitų teisimą, o ne jais rūpestį. Kaino būtų atsakymas: nesu kitų sargas, tesižinie kiekvienas kaip išmano! Artimo meilė įpareigoja būti savo brolių "sargais" tokiu imperatyvumu, kad be žmogaus meilės negalima kalbėti nė apie Dievo meilę. Žmogaus meilė liudija ir Dievo meilę. Yra artimo meilės pareiga alkstantį papenėti ir trokštantį pagirdyti. Bet dar labiau yra artimo meilės pareiga sielotis savo brolių netikėjimu ir padėti jiems Dievo ieškoti. Pasmerkdama kaininį abejingumą, artimo meilė įpareigoja apaštalavimui.
Nepaisant apaštalavimo pareigos akivaizdumo, visada yra pavojus susigundyti nieko nereikalaujančiu kvietizmu — likti pačiam ramiam ir palikti ramybėje žmogų 4 be Dievo. Dviem kraštutiniais pavidalais iškyla kvietistinio abejingumo pagunda. Pirmasis pavidalas — siaubinga "netikėlio" baimė ir paniškas bėgimas nuo netikinčiųjų lyg nuo maro. Tas siaubas, kurį kelia amžinoji sielos pražūtis, persikelia ir apskritai netikėjimui. O toliau savo ruožtu nuo netikėjimo šis siaubas persikelia ir pačiam netikinčiajam. Taip pat šį siaubą gilina prielaida, kad netikinčiajam nerūpi dora, nėra jokių varžtų, ir iš jo galima visko laukti. Dėl to ir baiminamasi "susitepti" tais, kurie netiki. Be abejo, netikėjimas sudaro sielai pavojų, nukreipdamas žmogų nuo pašaukimo amžinybei ir aprėždamas šios dienos kasdienybe. Tačiau tai joks pagrindas tikinčiajam bėgti nuo netikinčiojo. Priešingai, kadangi netikėjime iš tiesų yra žmogui pavojaus, tai kaip tik privalu ne šalintis, o broliškai padėti šiame pavojuj. Nors ir kaip mus baugintų kieno nors dabartinis gyvenimas, niekas nėra iš anksto pasmerktas. Todėl neteisu ir mums imtis bet kokio smerkimo. Kada baiminamasi "susitepti" savo netikinčiaisiais broliais, iš tiesų ne dorinis jautrumas liudijamas, o tik vykdomas neteisus artimo teisimas.
Tačiau, kadangi neturime teisės kitus teisti, tai neturime teisės nė juos išteisinti. Reikia tai pabrėžti, nes yra ir antras kvietistinio abejingumo pavidalas — nerūpestingas apsipratimas su ateizmu. Mūsų amžiuj pastarasis pavojus yra daug aktualesnis už pirmąjį. Baisėjimąsi netikinčiaisiais pavadintume greičiau "viduramžiniu", o ne mūsų laiko jausmu. Mums greičiau gresia pavojus apskritai nebesijaudinti dėl netikėjimo. Sutinkame ateistus kiekviename žingsnyje, gerbiame jų įsitikinimo nuoširdumą, bendradarbiaujame pasaulietiniuose reikaluose, palaikome bičiuliškus santykius. Tai visa natūralu, ir nieku būdu dėl to netenka priekaištauti. Tačiau to viso dar nepakanka, nes visa tai lieka paprastas mandagumas ar toks pat bičiuliškumas. Krikščioniškoji artimo meilė reikalauja ne tik būti korektiškais ir žmogiškai šiltais, bet ir neužmiršti to, kas žmogui yra visų svarbiausia. Dievo klausimo išjungimas etiketo ar bičiuliškumo vardan yra nesusipratimas. Tikras žmogaus žmogui atsiskleidimas negali būti sąlygojamas "nelietimu to, kas skiria". Mažai ko verti tie seklūs ryšiai, kurie išlaikomi tik vengimu liesti skirtybes. Tikra žmogui pagarba liudijama nuoširdžiu atvirumu, o ne saloniniu "ramybėj palikimu". Negaliu palikti ramybėj tą, kurį myliu, nes tai būtų lygu likti jam abejingam. Turiu visus savo artimuosius neraminti tuo, ką laikau esmingu rūpesčiu. O Dievo klausimas žmogui yra pats esmingiausias, nes jo atsakymas apsprendžia ir žmogiškosios egzistencijos galutinę prasmę. Todėl Dievo klausimas ne tik neramins, bet ir turi neraminti mąstantį žmogų, nenorintį pasitenkinti diena iš dienos gyvenimu.
Su vienu kitu praleidimu ar pakeitimu iš netrukus spaudoje pasirodysiančios “Žmogus be Dievo” knygos baigiamojo žodžio
GALUTINAI DIEVUI atsiskleidžiama ne žinojimu, o tikėjimu. Iš vienos pusės, tai reiškia, kad Dievas iš tiesu nerandamas tol, kol Jo neieškoma visa širdimi. Bet iš antros pusės, Dievui rasti nepakanka nei tik suvokti loginius Dievo buvimo įrodymus, nei tik regėti gyvenimo be Dievo neįmanomybę, nei tik ilgėtis kaltes atleidžiančios Meilės. Dievas nerandamas be tikėjimo. Kaip kartą vienam iš savo katalikų draugų išpažino A. Malraux “tėra vienas atsakymas į žmogaus klausimą— tai katalikybė, bet aš ja netikiu”. Čia “užburtasis ratas”: negalima Dievo išpažinti be tikėjimo, o savo ruožtu tikėjimas yra neįmanomas be suklupimo maldai. Kol sizifiškai ryžtamasi savo didybę įrodyti išdidžiu žmogiškosios dalios tragizmo pakėlimu, tol ir beviltiškai ir sukamasi tame užburtajame rate. Iš šio rato galima išsiveržti tik tikėjimo šuoliu. Šis šuolis nėra aklas, nes remiasi visoje būtyje slypinčiu Dievo liudijimu, bet vis tiek galutinai jis yra malonė teologine šio žodžio prasme. Todėl ir tenka ne didžiuotis savo tikėjimu, o už jį dėkoti, tuo pačiu— ne nusikaltimu laikyti netikėjimą, o melsti tikėjimo malonės ir tiems, kurie tebesisuka užburtajame rate.
Dr. Juozas Girnius
* * *
Privalu neraminti žmogų be Dievo, žadinant ieškoti Nelygstamosios Tiesos. Bet nieko negalima sužadinti tuo bedvasiu uolumu, kuris nuo seno žinomas fariziejizmu. Tai antrasis apaštalavimo dvasios priešas. Kaip kvietistinis abejingumas aplamai atsisako apaštalauti tiesą, tai fariziejinis uolumas apaštalavimą karikatūriškai iškreipia. Tikras apaštalavimas lygiai dega tiesos ir žmogaus meile. Nemylint tiesos, negali būti ryžtamasi ją skleisti. Nemylint žmogaus, negali būti nenusiviliama po pirmos neišvengiamos nesėkmės. Kas iš tiesų myli tiesą, tas tesijaučia jos tarnu, o ne "savininku". Kas iš tiesų myli žmogų, tas lygiai visus broliškai vertina ir lygiai visais pasitiki ligi galo. Priešingai, kada stokojama tiesos ir žmogaus meilės, savaime įsikeroja teisėjiška išdidybė. Kas laiko tiesą savo "nuosavybe", tas ir pats jaučiasi teisuoliu, išdidžiai žvelgiančiu į visus kitus kaip turinčius iš jo semtis tiesą. Skelbiama nebe tiesą, o save patį lyg įsikūnijusią tiesą. Tačiau, kadangi niekas nėra tobulybė be dėmės, tai niekas iš tiesų nėra pačios tiesos įkūnijimas. Savęs paties iškėlimas tobulybe neišvengiamai virsta veidmainybe, dengiama formaliu ritualizmu. Negalint pačiam nejausti, kad veidmainybe vis tiek lieka permatoma, užuot angažavusis gyvam tiesos liudijimui, visos pastangos nukreipiamos į žodinį jos skelbimą. Tuo būdu vietoj tiesos apaštalavimo ir sulaukiama tik įkyraus pamokslininkavimo ir bergždžio priekaištavimo visiems, kurių žodžiai neišjudino.
Žodis tik tada yra paveikus, kai už jo stovi pats žmogus, t. y., kai bet kuri tiesa ne tik garsiai skelbiama, bet ir giliai tikima. Kur jaučiama tik propaganda (ta bedvasio skelbimo prasme, kurios šis žodis per laiką įgijo), ten tik "klausomasi", bet mažai kas iš tiesų "girdima". Ypač tai visa galioja tikinčiųjų ir netikinčiųjų santykiui. Dievo klausimas yra ne tik esmingiausias, bet drauge ir jautriausias klausimas, sprendžiamas intymiausioj sielos gelmėj. Daugelis netikinčiųjų iš tiesų nori "būti palikti ramybėj". Ne dėl to, kad būtų netikima iš "piktos valios", o dėl to, kad dažnai netikėjimas yra išaugęs iš kokios nors skaudžios patirties ir dėl to lieka lyg žaizda, kurią liesti lygu iš naujo atverti. Turiu mintyje tuos atvejus, kai nusprendžiama Dievo nesant, skaudžiai pergyvenus nežmonišką žiaurybę ar aklą atsitiktinybę (kaip V.
Woolf rašė, "ateistu pasidaryti pilnai pakanka būti liudininku, kaip tavo akivaizdoj krentąs medis užmuša tavo seserį"). Liesti, kas skaudžiai intymu, reikia tikro subtilumo, kurį gali užtikrinti tik žmogų mylinti širdis, o ne teisuoliška išdidybė. Tikėjimas į Dievą visada yra nuolankus suklupimas prieš Nelygstamąją Paslaptį. Priešingai, kiekviename netikėjime visada yra išdidumo nenusilenkti prieš tai, kas peržengia žinojimą. Kaip netikintysis gali būti sužadintas nuolankumui, jei, štai, nuolankumo apaštalas stovi prieš jį išdidus kaip dievas?! Neįmanoma išdidumą suneraminti išdidumu. Tik nuolankumas gali suneraminti išdidumą. Išdidžiai teisuoliškas pamokslininkavimas tegali žadinti neapykantą ir tuo pačiu tik pagilinti netikėjimą, o ne jį suneraminti.
Pats nelemčiausias nesusipratimas — tai tiesą skelbti prievarta. Tai nebe tik karikatūrinis apaštalavimo iškreipimas, bet ir tiesiog jo išniekinimas. Iš vienos pusės šis nesusipratimas remiasi tiesos esmei svetimu nusistatymu, kad tiesos tarnybon mobilizuotina ir jėga. Iš antros pusės savo ruožtu šio nusistatymo pagrindas yra klaidos supratimas nusikaltimu. Kada skirtingas įsitikinimas laikomas nusikaltimu, visada gyva prievartos pagunda nuosekliai "lega-lizuojasi" pareiga visomis priemonėmis kovoti prieš "nusikaltimą", imantis "nusikaltėlių" jėga grąžinimo tiesos kelian. Teisu trokšti, kad visus jungtų tiesa: vienybės troškimas savo pagrindą turi pačios tiesos prigimtyje. Tiesa tėra viena. Bet kaip tiesa tėra viena, taip tėra vienas kelias į tiesą — laisvė. Niekas negali būti tieson atverstas prievarta. Tiesa taip pat negali būti įsakoma, kaip ji negali būti nė uždraudžiama. Nėra būdo žmogui priversti žmogų tikėti tai, ko jis pats netiki. Kiekvienas gali rasti kelią į tikėjimą tik jis pats—drauge, gal būt, su savo artimiausiais žmonėmis, bet niekada kieno nors iš aukščiau valia. Vėlai buvo praregėta, kad krikščioniškoji artimo meilė savyje slepia ne tik apaštalavimo, bet ir tolerancijos reikalavimą. Be abejo, mylėti kiekvieną, kaip save patį, yra daugiau ne-6 gu tik pakęsti ir nebūti niekieno mirtinu priešu. Deja, kur stokojama tolerancijos, ten stokojama ir meilės. Kaip galima kalbėti apie artimo meilę, negalint jo pakęsti. Meilė neįmanoma be tolerancijos.
Kituose visos kaltės matosi. Tik savyje pačiuose sunku kaltę praregėti, nes savo pačių kaltės priskiriamos "laiko dvasiai" ar "kitiems". Visi esame susirūpinę iškilusia ateizmo banga. Bet kokiu būdu ateizmas iškilo mūsų krikščioniškojoje civilizacijoje? Šiuo atveju neįmanoma rasti jokių "kitų", kuriems būtų galima priskirti ateizmo įžiebimą. Ateizmas neįsiveržė iš šalies su kokia nors tauta be Dievo, kuri būtų savo netikėjimu ir mus užkrėtusi. Jokios tokios pašalinės invazijos nebuvo. Ateizmas išsiskleidė mūsų pačių tarpe. Todėl mumyse pačiuose tenka ieškoti ir atsakymo, kaip ateizmas galėjo išaugti toje civilizacijoje, kurią vadiname krikščioniškąja civilizacija.
Nesant "kitų", kuriems būtų galima kaltę suversti, bet nenorint jos ieškoti savyje pačiuose, būdingai bandoma ateizmo versmės ieškoti įvairiuose abstrakčiuose veiksniuose. Ypač būdingai bandoma ateizmo kilmės ieškoti filosofijoje. Labai krikščionyse populiari ši naujųjų amžių filosofijos istorinė apžvalga: iš pradžių žinojimo vardan paneigtas Apreiškimas, paskui Dievas išblankintas tik į Pasaulio Architektą, o galų gale prieitas atviras ateizmas. Yra tam tikros tiesos šioje naujųjų amžių filosofijos schemoje, vaizduojančioje Vakarų dechristianizacijos vyksmą. Tačiau apskritai ši schema neatsako paties klausimo. Ji nušviečia, kaip ateizmo brendimas atsispindėjo filosofijoje, bet parodo, kaip ateizmas išsiskleidė krikščionyse. Neteisu filosofiją laikyti kalta dėl ateizmo įsižiebimo. Pirma, aplamai filosofija nėra tokia įtakinga, kaip prileidžiama tada, kai norima jai kurią nors kaltę priskirti. Nors kiek patiktų filosofo savimeilei būti tokiam įtakingam, jis žino savo veikmę esant daug kuklesnę. Be abejo, filosofinė mintis veikia gyvenimą. Tačiau gyvenimas nėra jau toks paklusnus filosofinei minčiai. Nepaisant metafizinių skirtybių, visada filosofų mintyje buvo daug kilnybės. Deja, paprastai filosofų apeliavimas liko be atgarsio. Visada filosofinės minties įtaka ribojosi ir ribosis negausiais intelektualinio elito sluogsniais. Masės daugiau filosofais susidomi tik tada, kai randa savo pačios nusistatymus filosofijoj išreikštus. Ir šiandien nebūtų J.-P. Sartre'ui tokio plataus dėmesio, jei ateizmas nebūtų taip plačiai išsiliejęs. Antra, ateistinė mintis nebuvo taip brandinama naujųjų amžių filosofijos, kaip prileidžiama, ieškant ateizmo versmės filosofijoje. Nors ir vyko naujųjų amžių filosofuose daugiau ar mažiau ryškus atsitolinimas nuo krikščioniškosios tradicijos, tačiau apskritai nieku būdu tai nebuvo žengimas į ateizmą. To tarpo, kuris skiria "filosofų Dievą" nuo "Abraomo Dievo", visiškai negalima lyginti su ta neperžengiama praraja, kuri skiria Dievo išpažinimą nuo jo ateistinio neigimo. Pirmieji reikšmingi ateistai flosofai pasirodė tik pereitame šimtmetyje, kai netikėjimas jau veržėsi į mases. Už visus ateistus filosofus, draugėn sudėtus, daugiau netikėjimo išplitimui padarė Marksas. O Marksas visų pirma priklauso nebe filosofijos, o proletariato sąjūdžio istorijai. Pagaliau, jei ir iš tiesų filosofai būtų atsakingi už ateizmo iškilimą, liktų klausimas, kodėl jie patys prarado tikėjimą į Dievą.
Kaltės dėl ateizmo iškilimo bei išplitimo tenka ieškoti ne filosofijoj ar kitose abstraktybėse, o savyje pačiuose, krikščionyse. Krikščionybės istorijai priklauso skirsnis, kurį tenka įvardinti: krikščionių neištikimybė krikščionybei. Kaip niekas asmeniškai negalime likti be dėmės, taip ir jokia civilizacija negali būti idealiai krikščioniška. Nė viduramžiai nebuvo idealiai krkščioniški. Neteisu juos beatodairiškai juodinti, kaip mėgstama netikinčiųjų, bet taip pat neteisu juos besąlygiškai idealizuoti, kaip linkstama jų gynėjų. Formalus krikščionybės antspaudas visame viduramžių gyvenime dar neliudija tokio pat krikšičoniškosios dvasios išplitimo. Reformaciniai sąjūdžiai nebūtų įsižiebę tokiu pavidalu, kokiu įsižiebė, jei nekrikščioniškos žarijos nebūtų nuo seno rusėjusios pačiuose krikščionyse. Su naujaisiais amžiais prasidėjusios katalikų ir protestantų aitrios kovos akivaizdžiai parodė, kaip toli krikščioniškajai civilizacijai buvo ligi krikščioniškosios dvasios. Šių kovų metu užsimezgė skepticizmas, bestebint, kaip piktai savo tarpe riejasi tie, kurie lūpomis skelbia priešų nežinančią artimo meilę. Tik dabar pamaži imama praregėti krikščioniškąjį solidarumą, kai tiek katalikiškuosius, tiek protestantiškuosius kraštus smelkia plintantis ateizmas ir kai komunizmas rengiasi visą pasaulį paversti pasauliu be Dievo.
Ar nebuvo krikščionybė ginama? Buvo ginama ir yra ginama. Deja, nepakanka krikščionybę "ginti", nes visų pirma reikia krikščioniškai gyventi. Nesunku krikščionybę "ginti", nes pakanka tik "gintis" nuo priešų ir juos savo ruožtu "pulti". Bet sunku krikščioniškai gyventi, nes tai reikalauja be dėmės gyventi. Tai galioja ir asmeniniam gyvenimui, ir viešajam reiškimuisi. Krikščionybė negali būti nei skelbiama, nei ginama nekrikščionišku būdu.
Kasdieniškai vadiname geru krikščioniu tą, kuris pildo religines prievoles, nežiūrėdami, kiek pats gyvenimas atitinka krikščioniškosios artimo meilės dvasią. Iš tikrųjų tokia "gero krikščionio" samprata greičiau atitinka teisuoliško fariziejaus apibrėžtį. Kas gi yra fariziejizmas, jei ne formalus pamaldumas be Dievo baimės ir be žmogaus meilės? Formalioms religinėms prievolėms atlikti daug ko nereikia, pakanka nepatingėti. Bet krikščioniškam gyvenimui reikia visko: ne tik laiko, bet ir aukos. Tačiau, krikščioniškai negyvenant, praranda savo prasmę ir pats religinis uolumas. Ne religinė praktika dengia gyvenimą, o gyvenimas liudija religinės praktikos autentiškumą. Daug yra netikėjimo, kuris labiausiai remiasi pasipiktinimu nuvylusiais krikščionimis.
Ne formalus pamaldumas, o tikra artimo meilė gali liudyti Dievą tiems, kurie neranda nieko aukščiau žmogaus. Paprastai akys kreipiamos į žvaigždynus liudyti visatos Kūrėjui. Bet dažnas varganoje kasdienybėje, slegiamas skurdo rūpesčių ir likimo smūgių, neturi nė kada pakelti akis nuo "žemės" į žvaigždes. O pakėlus akis į žvaigždes, jų šviesa pasirodo tokia pat šalta, kaip širdis tų, kurie skuba pro šalį, tesirūpindami savimi pačiais. Yra didybės žvaigždynuose. Bet nepalyginamai didesnė žmogaus didybė. Niekas giliau neliudija Dievo, kaip žmogus, ir niekuo žmogus giliau neliudija Dievo, kaip meile. Meilė liudija Dievą skaidriau už visus žvaigždynus. Bet tuo pačiu tai galioja ir atvirkščiai: niekas taip neužskleidžia žmogui Dievo, kaip žmogaus žmogui abejingumas. Žvaigždžių abejinga šviesa neteikia žmogui paguodos, bet taip pat žvaigždžių šaltis nė jo nesukrečia taip, kaip šaltis tų, iš kurių jis ilgėjosi žmogiškos šilumos, žvaigždžių šaltis neužgniaužė niekieno tikėjimo į Dievą. Bet žmonių šaltis daugelį sukaustė netikėjimo ledu. Pergyvendami meilės stoką žmoguje, pajuntame lyg nebe tik žmogaus, bet tiesiog pačios nebūties šaltį. Retai žmogus praranda tikėjimą ar atsiverčia į Dievą prie stalo, sverdamas įrodymus, abstrakčiai filosofuodamas. Paprastai Dievui prarasti ar jam atrasti lemiančia paskata yra vienokia ar kitokia gyvenimo patirtis pačių žmonių tarpe.
Asmeninis ir viešasis krikščionio gyvenimas neturi išsiskirti. Tai nelengvas reikalavimas. Krikščioniškai reikštis viešajame gyvenime yra dar sunkiau negu asmeniniuose santykiuose. Asmeniškai kartais tiesiog gėda pasirodyti nekrikščionišku elgesiu. O viešajame gyvenime galima gėdą pridengti ūkio, politikos ir kitomis "būtinybėmis". Tas pats, kuris negalėtų ramia sąžine nuginti elgetą nuo durų, savo įmonėje gali ramiausiai skriausti neteisingu atlyginimu. Tas pats, kuris gėdytųsi pasirodyti melagiu, politiniuose santykiuose ramia sąžine išminties ieško ne Kalno Pamoksle, o Machiavellio "Kunigaikštyje". Krikščioniškai viešąjį gyvenimą tvarkyti yra visiškai kita negu jo tvarkymą turėti "savo" (krikščionių) rankose. Valdžiai laimėti pakanka tų pačių priemonių ir krikščionims, kaip kitiems: nesunku susitelkti į "savą" partiją. Tačiau tikrai sunku laimėtą valdžią krikščioniškai naudoti ir nestokoti nei intelektualinės drąsos, nei moralinio taurumo. Nauji klausimai verčia ieškoti ir naujų sprendimų, ir todėl nepakanka tik priešintis, beginant sena. Nieko nėra pasaulyje galutinai tobula, kad reiktų ką nors besąlygiškai ginti lyg amžinybę. Kai krikščionys nesuvokia naujai iškilusių gyvenimo rūpesčių, tai kiti imasi juos spręsti. O kai krikščionys pradeda priešintis tiems sprendimams, neskirdami, ką galima priimti ir ką tenka atmesti, neišvengiamai jie savo ruožtu sukelia priešišką nusistatymą ir pačiai krikščionybei. Naujųjų amžių istorijoj yra daug tokių atvejų, šie atvejai labai daug lėmė netikėjimo išplitimui ir suteikė ateizmui "ugnies". Savyje pačiame tebūdamas neigimas, pats ateizmas nieko negali uždegti entuziazmu. Entuziazmu ateistus uždegė vienoki ar kitoki gyvenimo rūpesčiai. Pirma tokiu rūpesčiu labiausiai buvo sąžinės laisvė, vėliau — socialinė teisybė. Šie rūpesčiai turėjo būti savi ir krikščionims. Bet prabėgo daug laiko, kol tai buvo suprasta. Nors atskiri šviesūs protai, kaip F. Ozanamas, vysk. E. Ketteleris, ir laiku suprato naujuosius visuomeninius krikščionių uždavinius, aplamai krikščionys naujaisiais amžiais ilgai liko kurti "laiko šauksmui". Todėl šiandien plačios masės jau gyvena be Dievo.
"Krikščionių neištikimybės krikščionybei" skirsnį krikščionybės istorijoje liečiame ne lengva širdimi, o su giliu rūpesčiu. Nors asmeniškai nesame atsakingi už praeitį, tai yra vis tiek mūsų, krikščionių, istorija. Reikia blaiviai matyti praeities kaltes, nes jos yra įspėjimas ir ateičiai. Tačiau, kaip viskas nesunkiai matosi praeityje, taip sunku dabarties tikrovėj ir skaidriai susivokti, ir kilniai ištesėti. Praeities kalčių įžvelgimas dar nieku būdu neteikia pagrindo teisuoliškai tikrybei: nebesame tokie, kaip buvo ankstesnieji krikščionys. Kokie iš tikrųjų esame, šiandien neįmanoma patiems spręsti. Šiandien stovime prieš naujus uždavinius ir jie liudys, ar juos sprendėme su krikščioniška atsakomybe. Kokie iš tikrųjų buvome, spręs tie, kurie po mūsų ateis.
Tik viena iš anksto yra tikra: būsime vertinami pagal tai, kiek būsime savo krikščioniškumą liudiję tauriu žmoniškumu. Tai visų laikų krikščionio matas, nes tikra Dievo meilė turi savaime išsiskleisti ir tikra žmogaus meile. Ypatingu būdu žmoniškumo ilgesys yra "laiko šauksmas", kai įvairiais humanizmais "ieškoma žmogaus". Šis ypatingas rūpestis žmogumi išaugo, pradėjus suvokti, kad "Dievo mirtis", atseit ateizmas, žmogų pastatė prieš galutinę žmogiškosios egzistencijos beprasmybę. Tragiškas savęs suvokimas iš vienos pusės yra nuoseklus ateistinio žvilgio išplėtojimas, iš antros pusės — adventinis Dievo ilgėjimasis. Tačiau sizifinė netikėjimo išdidybė šį ilgesį užgniaužia, ir vietoj Dievo ilgesio įsiviešpatauja beiliuziškumo aistra. Todėl, užuot išpažinus žmoniškumo ilgesyje slypintį Dievo ilgesį, ryžtamasi "ieškoti žmogaus" be Dievo. "Ar galima būti šventuoju be Dievo — štai vienintelė konkreti problema, kuri man šiandien rūpi". Šis A. Ca-mus'o veikale prasiveržęs klausimas vaizdžiai išsako ateistinio humanizmo dramą. Kiek ši drama yra kilni savuoju žmoniškumo rūpesčiu, tiek ji lieka tragiška ateistinio "beiliuziškumo" iliuzija, kad galima žmogų įprasminti be amžinybės vilties ir pagrįsti žmoniškumą, paneigus visų mūsų broliškumą Dievuje.
* * *
Tai žmogaus be Dievo drama. Tačiau ir tikintieji nesame tik abejingi šios dramos žiūrovai, nes drauge tai yra mūsų laiko žmogaus drama. Tie klausimai, kuriuos kelia žmogus be Dievo, turi neraminti ir mus, nes mūsų pareiga liudyti šių klausimų krikščioniškąjį atsakymą. Kaip galime savo laikui liudyti Dievą, taip galime jį užskleisti. Todėl ir stovime prieš klausimą, kuo pasirodysime — liudijusiais Nelygstamąją Tiesą ar tik savo neteisų bedvasį ir beširdį teisuoliškumą. Drauge su visais priklausome savo laikui ir esame atsakingi už visus, su kuriais šis laikas mums yra duotas. Netikėjimo iškilimas visada liudija kaltę ir tų, kurie nori jaustis teisiųjų oaze. Kai viesulas siaučia, jis lenkia ir oazės medžius, atseit, nieko neaplenkia. Todėl iš tiesų nėra oazės, tėra visų bendra atsakomybė už savo laiką, kiek jį naudojome keliu į esminę žmogaus tėviškę — Amžinybę.