ALFONSAS GRAUSLYS
NEKATALIKAI KRIKŠČIONYS APIE II VATIKANO SUVAŽIAVIMĄ
Čia peržvelgsime nekatalikų krikščionių spaudos reakcijas į Bažnyčios Visuotinį Suvažiavimą. Tos reakcijos buvo gyvos, palankios ir vaisingos ta prasme, kad pagilino sąlytį ir dialogą tarp katalikų ir nekatalikų. Tokiai reakcijai pagrindą davė popiežiaus Jono XXIII asmenybė, įsteigimas sekretoriato krikščionių vienybei skatinti ir pagaliau nekatalikų atstovų pakvietimas stebėti II Vatikano Suvažiavimo darbus, kur stebėtojai pasijuto, kad į juos žiūrima kaip į brolius Kristuje. Todėl tenka kalbėti ne tik apie jų spaudos atsiliepimus, bet ir apie atoveikius jų dvasioje, sukūrusius naują tarpkrikščionišką atmosferą — naujus nuoširdumo tonus savitarpio pasikalbėjimuose, padidėjusias susivienijimo viltis ir ryžtingus kelių ieškojimus tam susivienijimui įvykdyti. Kai kurios čia minimos nekatalikų reakcijos lies patį II Vatikano Suvažiavimą; kitos — to Suvažiavimo šauklį Ir naujos dvasios kūrėją Joną XXIII jo mirties proga.
ATSILIEPIMAI SPAUDOJE
Dr. Visser’t Hooft, Pasaulinės Bažnyčių Tarybos generalinis sekretorius, 1962 m. gruodžio 13 d. kalbėdamasis su benediktinu tėvu P. Jordan, džiaugėsi, kad ekumeninis judėjimas vystosi tokioje palankioje atmosferoje. II Vatikano Suvažiavime stebėtojų priėmimas ir jiems parodytas vaišingumas buvo toks, kad negalima buvo nieko daugiau ir laukti. Anot jo, galima tikėtis dar didesnio pragiedrėjimo, kai Suvažiavimas paskelbs religinę toleranciją. Jis džiaugėsi ir tuo, kad stebėtojai pasidarė pirmieji pradininkai dialogo tarp Romos ir kitų bažnyčių.
Prof. Edmund Schlinck mato didelę pažangą tame, kad, popiežiui Jonui XXIII valdant, atsivėrė ekumeninės galimybės, nes katalikų stebėtojai buvo pasiųsti į III visuotinį Pasaulinės Bažnyčių Tarybos New-Delhi suvažiavimą. Tai įgalino ir nekatalikų bažnyčias pasiųsti kviečiamus stebėtojus į II Vatikano Suvažiavimą. Profesorius ypač džiaugiasi iškilusia vyskupų kolegijos sąmone ir ta laisve, kuria jie išreiškė savo pažiūras, popiežiui neprimetant savo valios. Labiausiai evangelikus domina, anot jo, tikėjimo atžvilgiu mišrių vedybų, religinės laisvės ir santykių tarp katalikų ir kitų krikščionių misijose klausimai. (“E-vangelische Welt” 1962. XII. 16).
Klebonas Hebert Roux, prancūzų stebėtojas II Vatikano Suvažiavime, sako, kad jau pats krikščionių stebėtojų Suvažiavime traktavimas rodo, Romos Bažnyčios dvasinį žvalgumą, išmintingumą ir nuolankumą. Reikia, anot jo, pradėtą dialogą tęsti tiesoje, nepamirštant, kad toji tiesa, kuri nėra mūsų valdžioje, bet mes priklausome jai yra pats Jėzus Kristus. (“Reforme”, 1963. I. 5).
Joachim Schilling džiaugiasi, kad Visuotinis Suvažiavimas išjudino Bažnyčią ir kad jau niekas po Jono XXIII nepajėgs to išjudinimo sustabdyti. Vis didėjančiame Šv. Rašto pas katalikus vertinime, jis mato suartėjimo galimybę. Drauge jis džiaugiasi ir tomis nuostabiomis atsinaujinimo jėgomis, kurios pasireiškia Katalikų Bažnyčioje. Antruoju Vatikano Suvažiavimu, anot jo, pabaigiama antireformacija (prasidėjusi Tridento Visuotiniu Suvažiavimu. — A. G.) Šie reforminiai katalikų užsimojimai įpareigoja, anot jo, ir protestantus patikrinti savo padėtį (“Christ und Welt”, 1962. XII. 14.).
Žurnalo “Kirche und Mann” 1963 sausio mėn. numeryje džiaugiamasi evangeliškais pradais, įsigalinčiais Katalikų Bažnyčioje ir kad Šv. Raštas darosi tikėjimo šaltiniu, kuris pradeda tekėti. Romos katalikų reforma, anot žurnalo, reikalauja Reformacijos reformos.
Romos katalikų Bažnyčia savyje turi didesnį pajėgumą naujintis, negu daugelis ne Romos krikščionių... Ji pasidarė ekumeninės iniciatyvos šaltinis.— Dr. Visser’t Hoof t, Pasaulinės Bažnyčios Tarybos generalinis sekretorius.
G. Richard Molard prancūzų protestantų savaitraštyje “Re-forme” (1962. XII. 22.) pabrėžia vyskupų savarankiškumą pirmosios sesijos metu ir jų artėjimą prie biblinės teologijos. Jis džiaugiasi ir tuo, kad Suvažiavime ne tiek buvo kalbama apie “atsiskyrusių brolių grjžimą”, kiek apie “vienybę su tais, kurie tiki į Kristų”.
D. Kurt Scharf, Vokietijos evangelikų pirmininkas, abipusį II Vatikano Suvažiavime besireiškiantį suartėjimą šitaip nusako: “Paskutiniųjų metų diskusijų įtakoje, Romos katalikų Bažnyčia išmoko evangeliškai galvoti ir, priešingai, evangelikų kai ką iš katalikų pasisavino” (“Die Welt”, 1963. II. 8). To paties žurnalo numeryje II Vatikano Suvažiavimo stebėtojas liuteronų prof. G. Lindbeck įdomiai pareiškia, kad po reformos katalikų Bažnyčia gali pasidaryti evangeliškesnė už evangelikų; nežiūrint to, kad ji Dievo žodžio suverenumo kaip dogmatinio principo ir neskelbia, praktiškai gali virsti paklusnesnė tam Dievo žodžiui už daugelį protestantų, kurie tą principą skelbia.
Vokietijos sovietinės zonos evangelikų žurnalas “Die Zeichen der Zeit” 1963 balandžio mėn., aprašydamas II Vatikano Suvažiavimo pirmąją sesiją, nuoširdžiai vertina, anot jų, charizmatini popiežių Joną XXIII. Tarp kitko ten rašoma, kad “krikščionybė yra viena ir todėl, kaip jos nuodėmės liečia ją visą, taip panašiai ji visa dalyvauja Dvasios vaisiuose”. Todėl tai, kas vyksta Romos Suvažiavime, liečia ir evangelikus.
* * *
Tiesa, šalia panašių skaitlingų teigiamų atsiliepimu pasigirsta ir skeptiškų, baimingų balsų. Taip pav. JAV protestantų virškonfesinis “The Christian Century” (1963. I. 2) skeptiškai žiūri į suartėjimą su katalikais, nes bijo popiežiaus neklaidingumo ir marijologinių dogmų, kurios tą suartėjimą sunkins. Jau minėtasis dr. Visser’t Hooft būkštauja, kad visos naujos nuotaikos katalikų tarpe dar nereiškia kitų bažnyčių bažnytiškumo pripažinimo, o be to tikro dialogo išvystyti neįmanoma. Prof. Oscar Cullmann savo paskaitoje Paryžiaus Sorbonoje iškėlė ir tai, kad protestantai ir katalikai skirtingai supranta vienybę: katalikai ją mato popiežiaus vadovybėje, protestantai gi — Pasaulinės Bažnyčių Tarybos sąjungoje. Todėl, anot jo, yra galimas tik bendradarbiavimas, pasiliekant prie savų skirtingų tikėjimų. Tam bendradarbiavimui II Vatikano Suvažiavimas dirvą yra jau paruošęs. Vienybės pradžia ateis, kai kiekviena bažnyčia savo uždavinį atliks ir Šv. Dvasioje atsinaujins. Tiesa, tas pats O. Cullmann vėliau optimistiškai kalba. Žurnale “Quatember” 1963 m. balandžio mėn. daug kas, anot jo, pasikeis ne tik katalikų, bet ir protestantų tarpe, o ypač augs iki šiol užleista abipusė meilė ir tvirtas tikėjimas, kad Dievas, nežiūrint žmonių painiavų, neklystamai veda savo Bažnyčią į tikslą.
BALSAI JONUI XXIII MIRUS
Jonui XXIII mirus, drauge su visu katalikų pasauliu, nepaprastais žodžiais įvertino jį ir nekatalikai.
Užuojautų Vatikanui pareiškimuose sakoma, kad šis popiežius aukštam laipsnyje prisidėjo prie naujų broliškų santykių tarp krikščionių užmezgimo (Pasaulinė Bažnyčių Taryba), kad Jonas XXIII įgalino pasikalbėjimą krikščionių tarpe (Dr. Visser’t Hooft), kad jis besikeičiančios visuomenės eigoje pranašišku aiškumu krikščionybės uždavinius suprato (Kurt Scharf) ir kad mirusysis buvo viena labiausiai patrauklių asmenybių, vadovaujančių krikščionybei vyrų tarpe, nes pasireiškė ne kaip popiežius valdovas, bet kaip paprastas ir nuolankus krikščionis (prof. E. Schlinck).
Niekas nėra šiame šimtmetyje daugiau Kristui, Jo Bažnyčiai ir krikščionybės susijungimui padaręs, kaip Jonas XXIII.— Dr. F. Grant, anglikonas.
Jonas XXIII sekė ten, kur Šv. Dvasia jį vedė, ne tik Romos katalikų, bet ir visos Bažnyčios palaimai; ne tik Vakarų pasaulio, bet ir viso pasaulio gerovei.— F. Boerwinnel, "Kirche und Mann”, 1963, liepa.
Jonas XXIII sukūrė visiškai naują popiežijos vaizdą. — "Church Times”, anglikonų organas Anglijoje, 1963, birželis.
Manau, kad Jonas XXIII yra pirmasis popiežius, kuris tikrai išgirdo, ką Reformacija nori pasakyti.— A. Finet; prancūzų protestantų "Reforme”, 1963, birželis.
Visų konfesijų krikščionių širdys susivienijo, dėkodamos Dievui, kad jis šį vienybės popiežių, visame pasaulyje taip branginamą ir mylimą, mūsų kartai buvo davęs (dr. F. Cl. Fry, pasaulio liuteronų sąjungos pirmininkas). Žinomas vokiečių pastorius M. Niemaller, kalbėdamas Frankfurte 1963 m. birželio 26 d., pareiškė, kad mes pasiliekame Dievui dėkingi už Joną XXIII, nes mes krikščionybėje jo laukėme ir už jį meldėmės.
Anglikonų Canterbury arkivyskupas dr. A. M. Ramsay, kurs pirmą syki anglikonų istorijoje už mirusį popiežių atlaikė gedulingas pamaldas savo koplyčioje, mirusįjį pavadino dideliu krikščioniu, kuris turėjo regėtojo dovaną, šiltą meilę tiek artimiesiems, tiek tolimiesiems ir kuris gyveno Dievo artumoje, dieviškos meilės ugnyje sudegdamas.
Protestantų sąjungos Prancūzijoje pirmininkas pastorius Westphal yra pasisakęs, kad pirmą sykį protestantai verkia dėl popiežiaus ir visa širdim dalyvauja Romos kata-24 likų skausme, “mes popiežių Joną gerbėme ir mylėjome dėl jo liepsnojančio tikėjimo ir autentiškos krikščioniškos meilės, o ypač dėl jo evangeliško kuklumo, kurį jis kiekvienoje padėtyje parodė”.
Dideli susižavėjimą mirusiu popiežium pareiškė reformatų klebonas P. Vogelsanger, pasisakydamas, kad nors protestantai ir atmeta tą tvirtinimą, kad jo pareigų ir šventimų dėka per popiežių kalba Šv. Dvasia, tačiau per šį popiežių Ji kalbėjo... (“Neue Züricher Zeitung”, 1963. VI. 16).
“Popiežius Jonas palieka liūdinčią pasaulio krikščioniją... Su juo pasaulyje prasidėjo nauja krikščionybės epocha”, taip rašė W. Sucker “Sonntagsblatt” žurnale (1963. VI. 9).
“Niekada dar nuo Reformacijos laikų, gal net nuo Rytų ir Vakarų Bažnyčių atsiskyrimo, Romos vyskupas nėra turėjęs jo atžvilgiu taip labai ir palankiai nusiteikusių žmonių”, pareiškė H. G. Schweigert (“Stimme der Gemeinde”, 1963. VIII. 1).
Gan rezervuotai laikęsis JAV protestantų “The Christian Century” net tris kartus pasisakė Jono XXIII mirties proga: “Didelis šito taikos kūrėjo nuolankumas visus giliai jaudino... Kaipo tikrai universali asmenybė jis buvo labiau gerbiamas dėl jo žmoniškumo negu dėl jo padėties... Dabar mes protestantai žinome ką tikrasis popiežius tinkamu laikotarpiu pasauliui ir Visuotinei Bažnyčiai gali duoti...” (1963. V. 29; VI. 12; VI. 19).
Plačiau pasiskaičius atskirų kraštų, tautų ir bažnyčių spaudą ir jų atsiliepimus, negalime nematyti, kad kita dvasia viešpatavo tarpkrikščioniškuose santykiuose prieš Jonui XXIII tampant popiežium, o visai kita dabar. Tartum milžiniškas akmuo liko įmestas į pasaulio vandenyną Ir tasai vis nenustoja bangavęs... Nėra jau kelio atgal, o vien tik pirmyn...