“Lietuvių tautos kova dėl raidės”, prof. Simo Sužiedėlio paskaita šimto metų nuo spaudos draudimo minėjime
Priverstinis lotyniško alfabeto pakeitimas rusiškuoju po 1863 m. sukilimo buvo tik pradžia pasikėsinimo lietuvius visiškai surusinti. Tai gerai nujausdama, mūsų tauta didvyriškai pasipriešino, parodydama savo nepalaužiamą valią savarankiškai mąstyti ir gyventi. Paskaitos pabaigoje prof. S. Sužiedėlis nurodė tiek ryžtingų gynėjų reikšmę gyvai tautai, tiek apgintos raidės prasmę tokios tautos dvasiai ir kūrybai.
TAIP NETOLI dar anie niaurūs ir drauge karžygiški spaudos draudimo laikai.
Juos čia prisimename dėl to, kad norime palaikyti gyvą ryšį su savo tautos praeitimi. “Kai mūsų ryšys su praeitim nutrūksta, — sako vokietis K. Schumannas, — tauta miršta”. Mirusiam ar nužudytam nebereikia laisvės nei karžygių, ar jie būtų knygnešiai, ar savanoriai - kūrėjai, ar miško broliai. Jie reikalingi tiktai gyvai tautai, ir jie reikalingi mums, kad sektume jų pavyzdžiu — be nuolaidų ir pataikavimų. Kada taip ryžtamės ir kovojame už savo tautą, kovojame gerą kovą, kovojame už tokią vertybę, kuri yra vienintelė ir nepakartojama žmonijos šeimoje. Pasaulinė žmonių bendruomenė laikosi tautų įvairumu ir kultūriniu jų bendradarbiavimu, bet ne tautų naikinimu ar jų sulydimu. Taigi neleistina tautoje naikinti ar keisti net jos vartojamo rašto, be pačios tautos valios, nes tuo būdu gali būti pažeista tautos siela. Aš visada žaviuosi brandžiais Herderio žodžiais, kuriuos jis parašė būdamas Rygoje, ten radęs iš senų laikų dar gyvą ir sultingą vokiečių kalbą. Jis sakė: “Kalboje gyvena visi tautos minčių turtai, jos tradicijos ir istorija, religija ir gyvenimo dėsniai, visa jos širdis ir siela”. Kai lietuvis gynė savąją raidę, jis gynė savo tautos sielą. Jis praėjo pro 40 metų dykumas, kad savo tautą atvestų į Pažadėtąją Žemę — gyvenimo ir kūrybos laisvę. Už tai juos pagerbiame šiuo minėjimu.
Prof. Simas Sužiedėlis