“Pavėluotas Lietuvos krikštas”, dr. Juozo Jakšto paskaita istorijos mokslų sekcijoje
Kodėl senovės lietuviai, palyginus su kitais europiečiais, taip vėlai apsikrikštijo? Dr. J. Jakštas, dar kartą perkratydamas to meto istorinius duomenis, prieina išvados, kad lietuvių apsikrikštijimą ne tik nepagreitino, bet — priešingai — labiausiai stabdė Lietuvos žemių geidęs ir todėl kryžių kalavijo pavidalu nešęs Ordinas.
ŠIAIP AR TAIP 1323-24 m. Lietuva buvo atsidūrusi palankiose aplinkybėse tapti krikščioniška. Tik vidaus kovos Livonijoje, kuriose dalyvavo ir lietuviai, o taip pat įsisenėję ordino kėslai Lietuvos atžvilgiu niekais pavertė rygiecių pastangas. Lietuvos krikšto akcija ryšium su Gedimino laiškais aiškiai parodė, kad krikščionybė negali ateiti į Lietuvą per ordiną. Tai gerai suprato Gedimino įpėdiniai, Algirdas ir Kęstutis. Jie mezgė ryšius krikšto reikalu su imperatorium Karoliu IV, susikibę dėl Volynės ir Padolės su lenkais, per šiuos siekė popiežių. Įdomus jų susirašinėjimas su popiežiais ir šiųjų raginimas krikštytis dera lyg epilogu tai ilgai dramai lietuvių kovų su ordinu. Kaip epiloge paprastai susumuojamas dramos turinys ir dramos išvados, taip ir šiuose susirašinėjimuose primenamos lietuvių kovos su kryžiuočiais ir raginama iš jų padaryti išvadas — krikštytis. Tuo atžvilgiu itin būdingas popiežiaus Grigaliaus XI laiškas (1373) lietuvių valdovams, raginąs krikštytis ir vaizduojąs juos laukiančią taiką šiais žodžiais: “Liausis karai, kraujo praliejimai, žiaurios mirtys, niekšingos nelaisvės, plėšrieji grobimai, vargingos vergijos, sunkieji darbai, naikinamieji gaisrai ir kitokios neišskaičiuojamos blogybės, kylančios iš karo veiksmų” (Teiner, Vetera monumentą Poloniae Lithuaniaeque, 1, 685). Šiais įspūdingais žodžiais ir popiežius pasakė, kad ir netiesiog, jog lietuviams nėra ko iš kryžiuočių laukti ir reikia eiti prie krikšto kitu keliu. Po 13 metų lietuviai ir nuėjo maždaug popiežiaus patartu keliu. Bet juo nuėjo pavėlavę dėl tam tikrų istorinių ordino sudarytų aplinkybių. Šiuo atveju visai teisus pasirodo ir V. T. Pašuto, kai jis trumpai ir drūtai pasako: “Pagrindinė kliūtis lietuviams priimti katalikybę buvo ordinas” (364 psl.). Tik Pašuto savo tezę trumpai ir, manding, nevykusiai motyvuoja. Tebūna mano šis pranešimas platesnė ir, kaip aš tikiu, taiklesnė pašutiškos tezės motyvacija.
Dr. Juozas Jakštas